AS-502-1257-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-1257/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02294-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba) 2014 m. kovo 17 d. administracinį aktą Nr. 1S-116; 2) įpareigoti Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą atsakyti į jo 2014 m. vasario 16 d. prašymo 4–6, 8–42 punktų reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka bei atlikti šiuose punktuose prašomus veiksmus; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 16 d. prašymą iš esmės bei į jį atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka; 4) įpareigoti sveikatos apsaugos ministrą nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 16 d. prašymą iš esmės bei į jį atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. spalio 28 d. buvo gautai pareiškėjo prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai atlikti veiksmus, t. y. teikti sveikatos priežiūros paslaugas iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. J. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje 2014 m. gegužės 9 d. jau teikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovams atlikti veiksmus:

1) vykdyti Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apylinkės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašomus atlikti veiksmus pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014, baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749/2014, visuose ikiteisminiuose tyrimuose bei kitose baudžiamosiose bylose, kuriose pareiškėjas yra šalis ar proceso dalyvis;

2) vykdyti Lietuvos Respublikos teismų nutartis pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014, baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749/2014, visuose ikiteisminiuose tyrimuose bei kitose baudžiamosiose bylose, kuriose pareiškėjas yra šalis ar proceso dalyvis. Šis prašymas buvo išnagrinėtas įsiteisėjusia teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi. Iš 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. spalio 28 d. teisme gautų prašymų bei anksčiau išnagrinėto 2014 m. gegužės 9 d. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turinio matyti, kad pareiškėjas jais siekia iš esmės analogiškų pasekmių.

Prokurorų ir teismų aktų baudžiamajame procese teisėtumo kontrolė yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas). Prokurorų ir teisėjų aktų apskundimo tvarka inter alia numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 62–65, 311–319 straipsniuose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės siekia sustabdyti baudžiamajame procese priimtų prokuroro ar teismo aktų vykdymą. Tokio prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų jurisdikcijai. Be to, šių reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas iš esmės neturės įtakos galimybėms įvykdyti teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas priimti naują administracinį aktą, kuriuo jam suteiktų visą jo prašyme nurodytą informaciją (duomenis), t. y. kelia ginčą iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų.

Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus administracinio teismo sprendimo atveju bus ypač komplikuotas ar taps apskirtai neįmanomas.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – imtis priemonių skundo reikalavimams užtikrinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra skirta ne prokuratūrai, bet nukreipta į ABTĮ 1 straipsnio 1 dalies, 2, 14 straipsnių, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 dalies, 17, 18, 22 straipsnių reglamentuojamus atsakovų veiksmus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi vilkinamas bylos nagrinėjimas, pareiškėjo teisių gynimas, didinama jam daroma turtinė ir neturtinė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas turės įtakos teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymui, nes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apylinkės prokuratūros, Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo spaudimu Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai pripažinus pareiškėją neveiksniu, pastarasis praras galimybę naudotis konstitucinėmis teisėmis.

Atsakovai atsiliepimuose prieštarauja V. J. atskirojo skundo tenkinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia, kad šioje byloje būtų imtasi ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. atsakovui uždrausta teikti sveikatos priežiūros paslaugas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima jomis piktnaudžiauti, taikyti ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius vienos iš šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų sudėtingas arba iš viso neįmanomas (ABTĮ 92 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Taigi skundo reikalavimų užtikrinimo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos bylos faktinės situacijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Šiuo atveju sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo priimtų nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimų, savo subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą V. J. kildina iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2014 m. kovo 17 d. rašto Nr. 1S-116, parengto atsakant į jo 2014 m. vasario 16 d. prašymą. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas priimti naują administracinį aktą, kuriuo jam suteiktų visą 2014 m. vasario 16 d. prašyme nurodytą informaciją (duomenis), t. y. kelia ginčą iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų.

Remiantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirma, šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas nesusijęs su Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos pagrindiniais veiklos tikslais atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes ir teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis; antra, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-425 patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 1 ir 11 punktų, Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba yra ekspertizės, o ne sveikatos priežiūros įstaiga ir specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų neteikia. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos medžiagos išnagrinėjimu, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus veiksminga ir nesukurs jam siekiamų teisinių pasekmių, t. y. negarantuos būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2014 m. spalio 29 d. nutartis paliekama galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas