A-261-419-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-419/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01114-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Onrama“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė, UAB „Onrama“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-8), kuriame prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. ATK2-25/13, kuriuo pareiškėjui paskirta 3 500 Lt bauda (b. l. 62-67).

Paaiškino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, neteisėtai konstatavo Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimą, kadangi visiškai nepagrįstai barmenės piktavališkus ir prieš UAB „Onrama“ nukreiptus veiksmus sutapatino su UAB „Onrama“ veiksmais. Pažymėjo, kad barmenė sąmoningai veikė prieš įmonės interesus ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Būtent todėl tokie piktavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, administracinės teisės doktrina, UAB „Onrama“ teisėtai galėjo būti inkriminuotas AKĮ pažeidimas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, jog: 1) barmenė, padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų; 2) egzistuoja subjektyvi UAB „Onrama“ kaltė dėl tokių barmenės veiksmų. Atsakovas apskritai nenagrinėjo nei barmenės veiksmų, nei to, ar ji veikė intra vires. Be to, nagrinėjamu atveju barmenė veikė akivaizdžiai prieš įmonės interesus ir siekdama pakenkti įmonei, t. y. aiškiai yra nustatyta, kad barmenė pažeidė AKĮ reikalavimus, nors įmonės vadovė buvo griežtai tai uždraudusi daryti. Barmenė veikė ultra vires ir prieš UAB „Onrama“ interesus, kas reiškia, jog už tai negali atsakyti UAB „Onrama“. Departamento byloje esantys ir barmenės policijos pareigūnams pateikti paaiškinimai rodo, kad barmenė, žinodama UAB „Onrama“ jai nustatytą tvarką, veikė prieš įmonės interesus ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus, todėl atsakomybė turi būti taikoma tik barmenei.

Pažymėjo, kad UAB „Onrama“ laikosi AKĮ reikalavimų ir deda visas įmanomas pastangas, jog jis nebūtų pažeistas darbuotojų veiksmais (pateikiami informaciniai skelbimai, pirkėjai informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, pareiškėjas priėmęs 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“, 2013 m. spalio 12 d. įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais tvarkos“, organizuojami neoficialūs susirinkimai). Taigi UAB „Onrama“ aktyviai siekia užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi savo veikloje ir visomis įmanomomis teisėtomis priemonės kontroliuoja savo darbuotojus.

Manė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, privalėjo įrodyti UAB „Onrama“ kaltę, tačiau to nepadarė – neįrodė visų pažeidimo sudėties elementų ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutarimą. Nutarime konstatuojant AKĮ pažeidimą visiškai nebuvo nustatinėjama UAB „Onrama“ kaltė – nutarime nėra nurodyta jokių UAB „Onrama“ kaltės įrodymų ir tai yra savarankiškas pagrindas nutarimo panaikinimui.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33-36) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. vasario 14 d. raštu Nr. 20-26-S-2972, atsakovo surinkta medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje V. Krėvės pr. 104 A, Kaune, buvo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais išsinešimui draudžiamu laiku.

Pažymėjo, kad atsakovo teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta pareiškėjo ginčijame nutarime, kuriame nuosekliai aprašyta ir įvardyta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymą. Dėl materialiosios teisės taikymo šioje byloje, akcentavo, kad teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma laikantis licencijoje nustatytų sąlygų, be kita ko, kad tokia veikla būtų vykdoma tik licencijoje nurodytoje vietoje. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, kurių laikymasis negali būti perkeliamas fiziniam asmeniui. Nepriklausomai nuo to, kokias vidaus tvarkos taisykles nustato pareiškėjas, jeigu jos neužtikrina AKĮ nuostatų laikymosi, jos neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės už minėtos nuostatos reikalavimo pažeidimo padarymą. Atsakovo nuomone, jeigu pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje ir įstatymu buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas sprendė savarankišką klausimą dėl juridinio asmens atsakomybės, o ne dėl fizinio asmens atsakomybės. Iš teisinio reglamentavimo bei AKĮ taikymo praktikos seka, kad fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Net ir nenustačius, kuri pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus, tai nepanaikina fakto, kad pareiškėjui priklausančiame bare parduoti alkoholiniai gėrimai buvo išsinešti, t. y. nebuvo vartojami vietoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 78–81) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Departamento nutarimu uždarajai akcinei bendrovei „Onrama“ ekonominė sankcija skirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, t. y. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje V. Krėvės pr. 104A, Kaune, pardavėja-barmenė J. P. 2013 m. vasario 8 d. apie 22.30 val. pardavė dviem pirkėjams alkoholinius gėrimus: 0,7 l talpos butelį trauktinės „Žalios devynerios“ su prasuktu kamšteliu; du 0,75 l talpos neatidarytus butelius putojančio vyno „Bosca Anniversary“; septynis neatidarytus 0,5 l talpos butelius alaus „Tauras pilsneris“, kuriuos šie pirkėjai išsinešė iš baro.

Remdamasis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, teismas pripažino, jog šioje normoje imperatyviai nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje.

Byloje esantys įrodymai – policijos nuovados pareigūnų L. I., V. K., A. Ž., J. B. tarnybiniai pranešimai (b. l. 42-46), fotonuotraukos (b. l. 47-48), pirkėjų E. K. ir A. G. paaiškinimai (b. l. 49-51), pardavėjos-barmenės J. P. paaiškinimas (b. l. 52), licencija (b. l. 53) akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina nutarimu konstatuotą įmonės „Onrama“ AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, nes pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje V. Krėvės pr. 104A, Kaune, pardavėja-barmenė J. P. 2013 m. vasario 8 d. apie 22.30 val. pardavė pirkėjams E. K. ir A. G. alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir neatidarytoje pakuotėje, kurie nusipirktus alkoholinius gėrimus išsinešė iš baro patalpos. Pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir alkoholinių gėrimų pirkėjų paaiškinimai yra nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų. Abejoti bylos baigtimi nesuinteresuotų pareigūnų paaiškinimais nėra pagrindo. Įvertinęs visus šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pardavėja-barmenė J. P. suprato, kad pirkėjai, prašydami neatidaryti alkoholinių gėrimų, išsineš juos iš baro patalpų, o ypač, kai vienu pirkimu buvo pirktas itin didelis kiekis alkoholinių gėrimų. Nors pardavėja-barmenė paaiškinime teigė, kad alkoholinius gėrimus pardavė tik atidarytose pakuotėse ir visus klientus perspėjo, jog juos galima vartoti tik vietoje, tačiau teismo vertinimu, tai tik pardavėjos-barmenės gynybinė pozicija, siekiant išvengti įmonei atsakomybės, nes yra užfiksuotas alkoholinių gėrimų išsinešimas iš baro atidarytose ir neatidarytose pakuotėse (b. l. 47-48). Pardavėja-barmenė J. P. ne tik neuždraudė asmenims išeiti iš baro, išsinešant alkoholio butelius, tačiau juos parduodama, nesudarė sąlygų laikytis įstatymo – neatidarė visų gamyklinės butelių pakuotės, nepadavė indų alkoholiui įpilti, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių užtikrinti AKĮ imperatyvių reikalavimų laikymąsi.

Pareiškėjo teiginiai, kad barmenė sąmoningai veikė prieš įmonės interesus ir viršijo jai suteiktus įgaliojimus, piktavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui, bendrovė laikėsi AKĮ nustatytų reikalavimų, deda visas įmanomas pastangas drausminti bendrovės darbuotojus, teismo laikyti nepagrįsti. Teismo vertinimu įmonė „Onrama“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks, yra įmonės pasirinkimo teisė. Šiuo atveju Departamentas pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens atsakomybės klausimą, o ne fizinio asmens atsakomybę. Vertinant teisinį reglamentavimą ir AKĮ taikymo praktiką, padaryta išvada, kad fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis pareiškėjas jau buvo baustas už analogiškus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-370/2013), t. y. sunkinanti aplinkybė, nes pakartotinas pažeidimas, padarytas per dvejus metus, todėl jam pagrįstai paskirta vidutinė įstatymu numatyta ekonominė sankcija pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjui buvo skirtas baudos vidurkis, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti ginčo nutarimo skunde išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Onrama“ apeliaciniu skundu (b. l. 38-104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo AKĮ pažeidimą, kadangi visiškai nepagrįstai barmenės piktavališkus ir savavališkus, pareiškėjo interesų neatitinkančius veiksmus, sutapatino su pareiškėjo veiksmais. Pažymėtina, kad barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus – viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Barmenės pirminiuose (ir visuose kituose) paaiškinimuose aiškiai pažymėta, jog ji buvo įpareigota laikytis AKĮ reikalavimų, tačiau juos pažeidė. Būtent todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nenagrinėjo. Taip pat teismas nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų, kuriais buvo nustatyta elgesio tvarka barmenei.

2. Fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe. Vadovaujantis tiek analogiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek administracinės teisės doktrina, pareiškėjui teisėtai galėjo būti inkriminuotas AKĮ pažeidimas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, jog (i) barmenė, padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų; (ii) egzistuoja subjektyvi pareiškėjo kaltė dėl tokių barmenės veiksmų. Pirmosios instancijos teismo sprendime fizinio asmens atsakomybė yra absoliučiai aklai sutapatinta su juridinio asmens atsakomybe ir nėra nustatytas barmenės veikimas intra vires bei pareiškėjo kaltė.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsniu ir AKĮ 39 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendime turėjo būti įvertinta ir įrodyta pareiškėjo kaltė. Tačiau teismas pareiškėjo kaltės visiškai nenustatinėjo – nenurodė jokių pareiškėjo kaltės įrodymų. Be to, pabrėžtina, kad pareiškėjo kaltė dėl AKĮ pažeidimo net negalėjo būti nustatyta – AKĮ buvo pažeistas išimtinai tyčiniais ir prieš patį pareiškėją nukreiptais barmenės veiksmais. Be to, teismo sprendime visiškai nebuvo atsižvelgta ir į tai, jog visos abejonės ir visi neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai arba turi būti šalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

4. Konstatavęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų, kurie buvo atlikti siekiant užtikrinti minėtos AKĮ nuostatos laikymąsi. Tokiu būdu, buvo absoliučiai neatsižvelgta į tai, jog pareiškėjas veikia aktyviai ir deda visas galimas pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų AKĮ reikalavimų. Todėl pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų galėjęs sukelti AKĮ pažeidimą ar skatinti darbuotojus daryti tokius pažeidimus. Pareiškėjo veiksmuose nėra jokių nerūpestingumo požymių. Be to, tokiu būdu pareiškėjas buvo neteisėtai ir nepagrįstai sutapatintas su tais juridiniais asmenimis, kurie apskritai jokių veiksmų neatlieka arba savo darbuotojus skatina nesilaikyti AKĮ reikalavimų. Taip pat pareiškėjas savo darbuotojus gali kontroliuoti tik teisinėmis, bet ne fizinėmis elgesio kontrolės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, visos galimos tokios darbuotojų elgesio kontrolės teisinės priemonės buvo panaudotos, nustatant aiškias taisykles ir įpareigojant darbuotojus jų laikytis, taip pat organizuojat darbuotojų susirinkimus.

5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nėra panaši ar analogiška šiai bylai. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla yra unikali, todėl ir juridinio asmens atsakomybės klausimas joje turėjo būti sprendžiamas individuliai, o ne remiantis absoliučiai skirtingais teismų sprendimais.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109-114) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tapačius motyvus kaip ir pirminiame skunde, kuriuos pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir konstatavo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimai pažeisti.

2. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai sutinka, kadangi minėtas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką draudžiamu metu, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tačiau pareiškėjo daromos išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui ir taikymui, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos.

3. Atsakovo teikiami argumentai šioje byloje yra detaliai išdėstyti procesiniuose dokumentuose, t. y. pirmosios instancijos teismui 2013 m. balandžio 29 d. atsiliepime į skundą Nr. S-(4.3-3)-1402, taip pat pareiškėjo skundžiamame 2013 m. kovo 7 d. nutarime Nr. ATK2-25/13, kuriuose nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo taikoma atsakomybė už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymą. Dėl to, apeliaciniame skunde nepateikus jokių papildomų argumentų, o visi esantys yra jau išsamiai išnagrinėti byloje, būtų netikslinga iš esmės atkartoti jau išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu (AKĮ 18 str. 3 d. 13 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, kad jam priklausančios kavinės-baro darbuotoja, pardavėja-barmenė, draudžiamu laiku pardavė fiziniams asmenims alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, tačiau teigia, kad dėl to atsakomybė negali kilti pareiškėjui (negali būti tapatinama fizinio ir juridinio asmens atsakomybė), kaip juridiniam asmeniui, nes jo darbuotoja veikė ne pareiškėjo interesais, t. y. veikė ultra vires. Be to, pareiškėjas nurodo, kad ėmėsi pakankamų priemonių tam, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas draudimas nebūtų pažeidžiamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei visą bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, t. y., kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą ir jam dėl to buvo paskirta teisinga ir proporcinga ekonominė sankcija.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 d. rugsėjo 1 d.) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Kaip minėta, byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo darbuotoja pardavėja-barmenė 2013 m. vasario 8 d. apie 22.30 val. pardavė dviem pirkėjams alkoholinius gėrimus: 0,7 l talpos butelį trauktinės „Žalios devynerios“ su prasuktu kamšteliu; du 0,75 l talpos neatidarytus butelius putojančio vyno „Bosca Anniversary“; septynis neatidarytus 0,5 l talpos butelius alaus „Tauras pilsneris“, kuriuos šie pirkėjai išsinešė iš baro. Taigi, nagrinėjamu atveju abi minėtos AKĮ numatytos sąlygos nebuvo išpildytos, todėl pagrįstai konstatuotas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto draudimo pažeidimas.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Be to, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys (darbuotojai ir kt.) buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Atsižvelgiant į tokią administracinių teismų formuojamą praktiką šio pobūdžio bylose, pareiškėjo argumentai, kad fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe, nepagrįsti, kadangi šiuo atveju pareiškėjas visiškai atsako už savo darbuotojų, kurie pažeidimo padarymo metu, remiantis atitinkamomis tarp pareiškėjo ir jo darbuotojų sudarytomis sutartimis, dirbo pareiškėjo kavinėje-bare, veiksmus ir šie veiksmai negali būti vertinami, kaip veikimas ne pareiškėjo, juridinio asmens, naudai (veikimas ultra vires). Dėl šios priežasties pareiškėjo kaltė ekonominės sankcijos taikymo aspektu sutampa su pareiškėjo darbuotojos, pardavėjos-barmenės, kalte.

Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjo nurodomi veiksmai, kurių jis ėmėsi, siekdamas užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos laikymąsi (pateikiami informaciniai skelbimai, pirkėjai informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, pareiškėjas priėmęs 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“, 2013 m. spalio 12 d. įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais tvarkos“, organizuojami neoficialūs susirinkimai), nepadėjo išvengti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo. Tai reiškia, kad pareiškėjo pasirinktos atsargos priemonės nebuvo tinkamos bei pakankamos pasiekti AKĮ nustatytą tikslą, jog gėrimai būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas