AS-552-355-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-355/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07934-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 29 141,44 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9510(11). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn., ir darė išvadą, kad būtent 2010 m. sausio mėn. pareiškėjas sužinojo apie pensijos sumažinimą, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gruodžio mėn., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Teismas pareiškėjo žinojimą apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimą kreiptis į teismą, laikė pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjo nurodytų termino atnaujinimo motyvų, teismas nelaikė tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti. Atmetęs prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgęs į tai, kad antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą yra išvestinis iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

II. Pareiškėjas J. V. atskiruoju skundu (b. l. 42-45) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo manymu, institucijų veiksmus kaip neteisėtus galima buvo skųsti nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos. Pareiškėjas pabrėžia, kad kol įstatymai nebuvo panaikinti, jie buvo privalomi ir negalėjo būti skundžiami. Pareiškėjas daro išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo (galėjo ir turėjo sužinoti) tik po to, kai Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pripažintas netekusiu galios. Pareiškėjas daro išvadą, kad 3 metų senaties terminą jo atžvilgiu reikėtų skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos. J. V. pažymi, kad termino praleidimui turėjo įtakos neaiškus, dviprasmiškas atsakovų elgesys, jis buvo klaidinamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo perspektyvų ir terminų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo J. V. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, iš esmės siekia, kad jam būtų priteista iš atsakovo perskaičiuota ir nesumokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nenukrypdamas nuo susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nustatė, jog pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą tik 2013 m. gruodžio mėnesį, praleido minėtą 3 metų terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pareiškėjas tvirtina, kad termino praleidimui turėjo įtakos neaiškus, dviprasmiškas atsakovų elgesys, jis buvo klaidinamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo perspektyvų ir terminų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. V. 2012 m. gruodžio 5 d. prašymu (b. l. 5) kreipėsi į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas pranešti kokiu teisiniu pagrindu jam buvo mokama sumažinta paskirtoji pensija, pateikti pažymą apie pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. bei priimti sprendimą mokėti jam paskirtą pensiją ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Ministerija į šį prašymą atsakė 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 1D-8724(11) (b. l. 6-7). Minėtame rašte atsakovas, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo. Kaip matyti, pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją nepraleidęs 3 metų termino, tačiau jį netenkinusio atsakovo rašto teismui neskundė, o dėl Ministerijos veiksmų išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką kreipėsi į teismą tik 2013 m. gruodžio 19 dieną.

Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. prašymu (b. l. 9) pakartotinai kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pranešti kokiu teisiniu pagrindu jam buvo mokama sumažinta paskirtoji pensija, pateikti pažymą apie pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d., priimti sprendimą mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją ir grąžinti neišmokėtos pensijos dalį, informuoti, kokia tvarka ir terminais jam bus kompensuojama neišmokėta pensijos dalis. Ministerija į šį prašymą atsakė šioje administracinėje byloje skundžiamu 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. 1D-9510(11) (b. l. 10-11), nurodydama, kad pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Minėtame rašte konstatuota, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti J. V. nepriemoką.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. tinkamai ir nepraleisdamas 3 metų termino kreipėsi į Ministeriją dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjui, gavus Ministerijos 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 1D-8724(11) į jo 2012 m. gruodžio 5 d. prašymą, J. V. turėjo tapti žinoma, kad nors valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo sumažinta vadovaujantis Konstitucijai prieštaravusiu įstatymu, atsakovas atsisako išmokėti dėl tokio Konstitucijai prieštaravusio įstatymo taikymo sumažėjusios pensijos nepriemoką pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad Ministerija 2012 m. gruodžio 19 d. rašte nurodė šio atsakymo į pareiškėjo prašymą apskundimo tvarką teismui. Taigi, pareiškėjui gavus Ministerijos 2012 m. gruodžio 19 d. raštą, jam tapo žinoma atsakovo pozicija dėl pensijos nepriemokos neišmokėjimo, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po metų, t. y. nustatytu laiku nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą ABTĮ nustatytu terminu ir skųsti Ministerijos 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 1D-8724(11), kuriuo jam buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Tai, kad pareiškėjas iš esmės analogišku prašymu pakartotinai po daugiau nei pusės metų nuo pirminio 2012 m. gruodžio 5 d. kreipimosi tapačiu klausimu 2013 m. spalio 10 d. vėl kreipėsi į Ministeriją ir gavo 2013 m. spalio 24 d. jį netenkinusį raštą Nr. 1D-9510(11), teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui tapo žinomas jo teisių atsakovui atsisakant išmokėti pensijos nepriemoką pažeidimas gavus atsakovo atsakymą į jo 2012 m. gruodžio 5 d. prašymą Ministerijai.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, tačiau nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių jo delsimą kreiptis laiku į teismą gavus Ministerijos 2012 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 1D-8724(11). Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti terminą atmestinas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje buvo atnaujintas terminas kreiptis į teismą, nagrinėjamu atveju remtis nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos nei šioje administracinėje byloje, t. y. pareiškėjas nagrinėjamu atveju kreipėsi į atsakovą, nepraleisdamas 3 metų senaties termino, pareiškėjo nurodytoje nutartyje nebuvo nustatytas termino skųsti atsakovo poziciją nepateisinamas praleidimas kaip šioje administracinėje byloje pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėtina, kad, priešingai nei administracinėse bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, šioje administracinėje byloje praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui, be kita ko, laikant iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą. Kaip minėta, pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino, Ministerijai 2012 m. gruodžio 19 d. raštu pareiškėjui išaiškinus sumažintos pensijos mokėjimo aplinkybes bei išdėsčius atsakovo poziciją dėl pareiškėjo prašomo pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas dėl savo galimai pažeistų teisių į teismą kreipėsi praleidęs terminą. Taigi nagrinėjamu atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai neatnaujintas. Remtis pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestinius reikalavimus taip pat atsisakytina priimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-558/2004). Teisėjų kolegija pažymi, kad neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Ministerijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9510(11) negalint spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikytinas išvestiniu iš minėto pareiškėjo reikalavimo, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atsisakė priimti tuo pačiu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu skundo atsisakymo pagrindu, kaip ir pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl perskaičiuotos ir nesumokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. priteisimo iš atsakovo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas