2K-463/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-463/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00476-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.2.14.7.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu N. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 202 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Iš N. R. UAB „Swedbank lizingas“ priteista 132 013,52 Lt turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartimi nuteistojo N. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

N. R. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „H“, registruotos duomenys neskelbtini, nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2009 m. gegužės 27 d. direktoriumi, nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2012 m. birželio 19 d. vieninteliu akcininku, pagal 2007 m. kovo 20 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį kaip direktorius būdamas atsakingas už įmonės turto saugojimą, 2007 m. spalio 25 d. pasirašęs pirkimo–pardavimo sutartį LT062844/PPS su UAB „Swedbank lizingas“ dėl 2004 metų gamybos 224 086,72 Lt be PVM vertės vilkiko „Volvo FH12460“, kėbulo Nr. YV2A4CEA14B373205, 2007 m. spalio 25 d. pasirašęs pirkimo–pardavimo sutartį LT062845/PPS dėl 2004 metų gamybos 224 086,72 Lt be PVM vertės vilkiko „Volvo FH12460“, kėbulo Nr. YV2A4CFA74B378696, UAB „Swedbank lizingas“ nustačius mokėjimo įmokų grafiką, jį patvirtino savo parašu, užtikrindamas, jog bus mokamos grafike nustatytos įmokos, 2007 m. spalio 25 d. turto perdavimo–priėmimo aktu šiuos vilkikus priėmė savo žinion kaip UAB „H“ turtą, po to, žinodamas, kad UAB „H“ yra nesumokėjęs įmokų už vilkikus iki 2008 m. sausio 22 d. bei žinodamas, kad negali parduoti šių vilkikų visiškai neatsiskaitęs su lizingo bendrove, tyčia nepranešęs UAB „Swedbank lizingas“ apie ketinimą parduoti vilkikus ir negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, žinodamas, kad realiai niekada nėra bendravęs su OOO „T“ atstovais dėl vilkikų pardavimo, taip pat žinodamas, jog realiai jokios pirkimo–pardavimo sutartys su OOO „T“ nepasirašytos ir jis jų neturi, jog abu vilkikai nebus realiai parduoti OOO „T“ bei už juos minėta Rusijos bendrovė neatsiskaitys su UAB „H“, atspausdinęs UAB „H“ vardu PVM sąskaitas–faktūras 2008 m. sausio 22 d. serija Nr. HOLZ 00027 190 000 Lt sumai, HOLZ 00028 190 000 Lt sumai, už tariamą vilkikų pardavimą tariamam pirkėjui OOO „T“ bei ant jų pasirašęs savo vardu kaip sąskaitą išrašęs asmuo, šių PVM sąskaitų–faktūrų neįtraukęs į UAB „H“ buhalterinę apskaitą, jis šiuos vilkikus 2008 m. sausio 25 d. ir 2008 m. sausio 29 d. per Tauragės muitinę ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis išgabeno iš Lietuvos Respublikos į Kaliningrado sritį ir pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, o UAB „H“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008 m. gruodžio 30 d. už jo žinioje buvusius vilkikus bei jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose.

Taip N. R. iššvaistė svetimą – UAB „Swedbank lizingas“ – turtą, kuris jam buvo patikėtas kaip UAB „H“ direktoriui, padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ 132 013,52 Lt turtinę žalą.

Be to, N. R. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 27 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės mėnesio 1 dienos, privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Turėdamas pareigą deklaruoti gautas pajamas bei už jas apskaičiuotą (sumokėtą) pajamų mokestį, pagal to paties įstatymo 35 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, turėdamas pareigą informuoti mokesčio administratorių apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, veikdamas tyčia, nuo 2003 m. kovo 20 d. iki 2004 m. balandžio 26 d., nepranešęs mokesčių administratoriui apie pradėtą individualią – medienos pardavimo – veiklą, ėmėsi šios veiklos, kuria versdamasis tęstiniu laikotarpiu siekė gauti pajamų ir kartu, žinodamas, kad šios pajamos yra apmokestinamos, siekė jų nedeklaruoti, t. y. Šalčininkų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be įsigijimo dokumentų nupirko tyrimo metu tiksliai nenustatytą medienos kiekį, kurį, nesurašydamas jokių medienos pardavimo ir pinigų gavimo faktą patvirtinančių dokumentų, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą pinigų sumą, stambiu mastu ir versliškai, t. y. ne mažiau kaip 40 kartų, pardavė nusikalstamai M. Ž. organizuotai grupei ir už tai gavo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio pajamas, kurių įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo. Taip N. R. nuo 2003 m. kovo 20 d. iki 2004 m. balandžio 26 d. neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla.

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai nurodo, kad N. R. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, byloje nėra tiesioginių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, be to, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties), todėl prašo N. R. išteisinti. Anot kasatorių, pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka neįvertino bylos įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad N. R. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, įrodyta. Kasatorių manymu, N. R. veikoje yra išimtinai civilinės teisės normomis reguliuojami teisiniai santykiai tarp dviejų subjektų: kreditoriaus ir kredito gavėjo, kurie galėjo būti išnagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kasatoriai pažymi, kad baudžiamosios teisės esmė ginti svarbiausius teisinius gėrius. Tik kai kitomis teisės normomis (civilinės, administracinės, konstitucinės, darbo teisės ir kt.) negalima užtikrinti šių gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos esminiai požymiai yra pavojingumas ir priešingumas teisei. Baudžiamosios teisės normos skirtos tik pagal savo pobūdį ir laipsnį pavojingiausiems teisės pažeidimams.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Analogiškai pasisakoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Kasatoriai nurodo, kad teismai neišnagrinėjo ir nepripažino niekiniais įrodymų, iš esmės prieštaraujančių vienas kitam, t. y. teismas nurodo, kad iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktų duomenų matyti, jog vilkikas „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. YV2A4CFA74B378696, ir vilkikas „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. YV2A4CEA14B373205, Lietuvos sienos nekirto, o remiantis Rusijos Federalinės muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado srities muitinės duomenimis abu vilkikai įvežti ir įforminti pagal OOO „T“ vardu įformintą krovinio muitinės deklaraciją. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pardavėjas yra UAB „T2“ banko pavedimu. Esant tokiems prieštaravimams, liudytojo M. P. (UAB „T2“ direktoriaus) parodymai teismui turėjo kelti abejonių, be to, buvo būtina išsireikalauti minėtus veiksmus pagrindžiančius ar paneigiančius įrodymus (tokius prašymus kasatoriai buvo pateikę). Po to nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kam tiksliai buvo parduoti vilkikai. N. R. tyrimui pateiktos UAB „H“ PVM sąskaitos faktūros, išrašytos OOO „T“, kelia pagrįstų abejonių, tačiau iš Rusijos Federacijos gauti duomenys, atsižvelgiant į liudytojo M. P. parodymus, kuriais nėra pagrindo abejoti, nelaikyti įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodyta, jog vilkikai kirto sieną ir pateko į Kaliningrado sritį, ir kad vilkikų pirkėjas yra OOO „T“. Tačiau teismai nenustatė pagrindinio N. R. inkriminuoto nusikaltimo požymio – tikslo neteisėtai pasipelnyti.

Taigi N. R. buvo ir yra materialiai atsakingas už vilkikus pagal lizingo sutartį, o dėl nusikalstamos OOO „T“ darbuotojų veikos N. R. prarado išperkamąjį turtą ir yra vienintelis nukentėjusysis byloje ir be teismo sprendimo privalo išmokėti įsipareigojimus sutartyje nurodytu laikotarpiu.

Kasatorių nuomone, byloje surinkti įrodymai įrodo priešingai, kad N. R. veiksmuose nėra tyčinių ir (ar) iš anksto suplanuotų nusikaltimų požymių, t. y. N. R. visais įmanomais teisėtais būdais mėgino parduoti transporto priemones bei atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“, tai patvirtina ir UAB „Swedbank lizingas“ atstovai, kad N. R. prašė atidėti mokėjimus, taip pat ir liudytojas O. R., dirbantis „Privačių detektyvų biuras“, susisiekė su N. R., kuris informavo, kad automobiliai parduoti OOO „T“, t. y. jokios paslapties nebuvo, tik su N. R. neatsiskaitantys pirkėjai.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog N. R. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi nuo teisme duotųjų. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo praėję ketveri metai. Kasatoriai nurodo, kad byloje yra ir daug kitų nenustatytų aplinkybių. Dėl to priimtas skubotas ir nepagrįstas nuosprendis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad pagal BPK 376 straipsnio l dalies nuostatas, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Nuosprendžio pagrįstumas, įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad Vilniaus apygardos teismas įrodymus vertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ištyrė ir įvertino visus surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistasis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, o jo veiksmai yra tik civilinio pobūdžio, nepagrįsti, nes, ištyrus bylos įrodymus, buvo nustatyta ir patvirtinta, kad N. R. veiksmai kvalifikuotini kaip turto iššvaistymas (BK 184 straipsnio 2 dalis). Tokie pat argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija šiuos argumentus nutartyje motyvuotai atmetė. Šioje byloje nustatyta, kad N. R. buvo UAB „H“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Atstovaudamas savo paties vadovaujamai bendrovei, jis sudarė lizingo sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ ir iš šios bendrovės priėmė valdyti bei naudoti du vilkikus, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vilkikai N. R. buvo patikėtas svetimas turtas. Byloje taip pat nustatyta, kad N. R., nesumokėjęs įmokų už vilkikus ir negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, atspausdino PVM sąskaitas faktūras už tariamą vilkikų pardavimą, ant jų pasirašęs savo vardu, šių sąskaitų faktūrų neįtraukęs į UAB „H“ buhalterinę apskaitą, vilkikus per Tauragės muitinę išgabeno į Kaliningrado sritį ir pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, po to UAB „H“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008 m. gruodžio 30 d. už jo žinioje buvusius vilkikus bei jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose.

Pagal galiojančią teismų praktiką turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

Apibendrindama prokurorė atsiliepime nurodo, kad BPK nuostatų pažeidimų šioje byloje nepadaryta, teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, N. R. paskirta teisinga bausmė, todėl naikinti priimtų teismų sprendimų nėra pagrindo.

Nuteistojo N. R. ir jo gynėjo advokato J. Kovalenkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriai nurodo, kad byloje nėra N. R. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje. N. R. veikoje yra išimtinai civilinės teisės normomis reguliuojami santykiai tarp dviejų subjektų – kreditoriaus ir kredito gavėjo, kurie galėjo būti išnagrinėti Civilinio proceso kodekso normų nustatyta tvarka.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos perleidžia tretiesiems asmenims. Iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. lapkričio 14 d. specialisto išvados Nr. 5-1/232 „Dėl UAB „H“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ nustatyta, kad tarp kliento ir pardavėjo UAB „H“ ir lizingo bendrovės UAB „Hansa lizingas“ buvo sudarytos lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartys: 1) 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. LT062844 dėl balninio vilkiko „Volvo FH12460“, 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. YV1A4CEA14B373205, išpirkimo ir 2007 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. LT062844/PPS dėl vilkiko pirkimo–pardavimo už 224 086,72 Lt; 2) 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. LT062845 dėl balninio vilkiko „Volvo FH12460“, 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. YV2A4CFA74B378696, išpirkimo ir 2007 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. LT062845/PPS dėl vilkiko pirkimo–pardavimo už 224 086,72 Lt.

Taigi sudarius ir pasirašius minėtas lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis, UAB „Hansa lizingas“ sutartyse nurodytą turtą (transporto priemones) įgijo savo nuosavybėn, o UAB „H“ įgijo teisę valdyti ir naudotis turtu mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas paprastai pereina lizingo gavėjo nuosavybėn. Pažymėtina, kad lizingo sutartis suponuoja atitinkamo turto nuomą, tačiau neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta savininkui (lizingo bendrovei).

Kolegijos nuomone, kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pasirašius lizingo sutartis tarp UAB „H“ (sutartys pasirašytos N. R. kaip vienintelio akcininko ir įmonės direktoriaus) ir UAB „Hansa lizingas“ lizingo bendrovės, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismai išdėstė sąlygas ir nurodė argumentus, kokiomis aplinkybėmis šie santykiai transformuojasi į baudžiamuosius teisinius santykius.

Sudarytų lizingo sutarčių Nr. LT062844 ir Nr. LT062845 5.15 punkte buvo numatyta, kad klientas (UAB „H“) įsipareigoja Sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neperduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės leidimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis N. R. savo kaltės nepripažino, tačiau pripažino vilkikų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą su UAB „Swedbank lizingas”, taip pat kad bankui negrąžino vilkikų ir nesumokėjo pagal lizingo sutartis likusios nesumokėtos pinigų sumos, tačiau mano, kad tarp jo ir UAB „Swedbank lizingas“ susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai.

Byloje teismų nustatyta, kad N. R. pagal lizingo sutartis su UAB „Swedbank lizingas“ iš šios bendrovės priėmė valdyti bei naudoti du vilkikus. Minėtą turtą jis turėjo teisėtame valdyme, tačiau dėl jo turėjo ir apibrėžtus įgalinimus, todėl N. R. vilkikai buvo patikėtas svetimas turtas. Tačiau N. R., nesumokėjęs įmokų už vilkikus, negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, atspausdino PVM sąskaitas–faktūras dėl tariamo vilkikų pardavimo, ant jų pasirašęs savo vardu, sąskaitų faktūrų neįtraukęs į UAB „H“ buhalterinę apskaitą, vilkikus išgabeno į Kaliningrado sritį ir pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, po to UAB „H“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008 m. gruodžio 30 d. už jo žinioje buvusius vilkikus ir jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose. Taigi, kaltininkui patikėtas ir esantis jo žinioje turtas tyčia buvo neteisėtai ir neatlygintinai perleistas tretiesiems asmenims. Iššvaistyto turto vertė viršija BK 190 straipsnyje numatytą didelės vertės ribą – 250 MGL.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. R. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas tokį jo veikos kvalifikavimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl įrodymų vertinimo

Vienas iš kasatorių skundo argumentų yra tas, kad teismai, jų nuomone, nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų, kai kuriuos duomenis netinkamai įvertino, todėl buvo priimtas nepagrįstas nuosprendis.

Nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja.

Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. R. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas