A-575-651-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-651/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00268-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 55 545 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 8 d. periodiškai buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurių plotas yra apie 16 kv. m, su dar 1–6 asmenimis, taip pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pareiškėjas teigė, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jis jaučia baimę aplinkai, negali ramiai miegoti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pareiškėjas tvirtino, kad jis dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 55 545 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kauno TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl nežmoniškų, antisanitarinių ir žiaurių laikymo sąlygų yra tik abstraktūs ir niekaip nedetalizuojami. Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 8 d. periodiškai buvo laikomas 751 parą, jis buvo laikomas įvairiose kamerose su dar 1–6 asmenimis ir vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose svyravo nuo 2,8 kv. m iki 16,5 kv. m.

Kauno TI sutiko su pareiškėjo argumentu, kad atskirais periodais jis buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Tačiau atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas ne visada pasinaudodavo galimybe nebūti kameroje ir per visą buvimo Kauno TI laiką net 133 kartus atsisakė išeiti pasivaikščioti, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų naudojęsis kompiuterių klase, teniso kambariu ar kiemeliu su sportine įranga. Kartu pažymėjo, kad Kauno TI privalo užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje, taigi nuo Kauno TI administracijos valios nepriklauso kamerose esančių asmenų skaičius, todėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimai padaryti ne dėl Kauno TI pareigūnų kaltės. Taip pat paaiškino, kad Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti higienos reikalavimus, įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose nuolat palaikoma 20 °C temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė, kiekvieną dieną buvo teikiamas karštas maisto davinys, suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, galimybė lankytis skaitykloje ir įstaigos koplytėlėje, t. y. pareiškėjas galėjo naudotis visomis jam suteiktomis teisėmis. Be to, Kauno higienos centro specialistai reguliariai tikrina, kaip Kauno TI laikosi higienos normų, tačiau jokių pastabų dėl gyvenamųjų patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros nebuvo. Akcentavo, kad pareiškėjas jokių pretenzijų dėl sanitarinių sąlygų Kauno TI administracijai nepateikė.

Taip pat nurodė, kad nors pareiškėjas buvimo Kauno TI metu kelis kartus kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus, jo sveikatos pablogėjimas dėl buvimo Kauno TI nenustatytas, o dėl psichologo pagalbos pareiškėjas nesikreipė. Teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas pateiktas tik siekiant gauti materialinę naudą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 66–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 8 d. buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Kauno TI, o reikalavimą dėl 55 545 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas 751 parą, iš kurių kamerose kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, jis buvo laikomas 115 dienų, tačiau iš jų 48 dienas pažeidimas truko tik po pusę dienos.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Kartu pažymėjo, kad nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, šiuo atveju nekyla abejonių, jog dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę, taip pat tai, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau jis 133 kartus atsisakė tai daryti, be to, pareiškėjas turėjo teisę lankytis kompiuterių klasėje, teniso kambaryje, kiemelyje su sportine įranga, kas iš dalies kompensuoja judėjimo trūkumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar gydytojus dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės, nuovargio.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, taip pat tai, kad per visą buvimo Kauno TI laikotarpį pareiškėjas nei karto nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o byloje nėra duomenų, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija ir nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77–79), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, priteisiant jam 55 545 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jis teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas gana ilgą laikotarpį, todėl šis pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu ir yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 8 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, kad egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, t. y. 55 545 Lt.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 8, 12) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 8 d., periodiškai Kauno TI iš viso buvo laikomas 751 parą, iš kurių 91 parą (67 paras ir 48 dienas po pusę dienos) jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 2,57 kv. m iki 3,40 kv. m, o didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2,66–3,19 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 55 545 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Kauno TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, lankytis skaitykloje, įstaigos koplytėlėje, naudotis kompiuterių klase, teniso kambariu ar kiemeliu su sportine įranga, tačiau savo valia šiomis galimybėmis nepasinaudojo (pareiškėjas net 133 kartus atsisakė išeiti pasivaikščioti), taip iš dalies pats prisidėdamas prie savo neigiamų išgyvenimų.

Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Juolab kad, kaip nurodo Kauno TI, visos įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose nuolat palaikoma 20 °C temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 15–54), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, pareiškėjas daugiausia skundėsi dantų ir nugaros skausmais, o duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, nėra.

Nors iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis badavo nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. kovo 28 d., badavimo priežastys nežinomos, be to, badavimo laikotarpiu pareiškėjas skysčius vartojo, savo maistą valgė ir buvo nuolat stebimas gydytojų (b. l. 44–47). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po jo išvykimo iš Kauno TI.

Be to, byloje nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pažeidimas truko tik apie 12 proc. viso pareiškėjo buvimo Kauno TI laiko) bei paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu ir tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo tada, kai išvyko iš Kauno TI), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 55 545 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 400 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 400 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas