A-556-992-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-992/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00687-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.1; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. G. dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. raštą Nr. (A27V128)-R-2769 ir priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 868,65 Lt turtinę žalą. Paaiškino, kad 2012 m. kovo 12 d. Kaune, Kuršių g. įvyko eismo įvykis, kurio metu AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo draudėjas S. G., vairuodamas automobilį BMW 530, įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę važiuojamojoje kelio dalyje, ir apgadino automobilį.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nurodyta, jog duobė nepažymėta, greitį ribojančių ženklų nebuvo, o administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyti. Kadangi minėtas automobilis buvo apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale transporto priemonių savanoriškuoju draudimu, dėl šio įvykio pagal draudėjo pateiktas sąskaitas draudikas (pareiškėjas) išmokėjo 868,65 Lt. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybei 2012 m. balandžio 26 d. pateikė pretenziją, prašydamas atlyginti draudimo bendrovės turėtas išlaidas, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2769 buvo nuspręsta pretenzijos netenkinti, nes nėra nepriklausomų ekspertų išvados, kad įvažiavus į tokio gylio duobę galėjo įvykti tokie apgadinimai, taip pat nėra automobilio registracijos liudijimo.

Pareiškėjo manymu, atsisakymas atlyginti draudimo bendrovės išlaidas yra nepagrįstas. Draudiko ekspertai, vadovaudamiesi teisės aktais, Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 214, užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, bei nustatė žalos dydį. Taigi surinkti dokumentai patvirtina, kad automobilio sugadinimai padaryti būtent šio eismo įvykio metu, todėl atsakovų argumentai dėl nepriklausomų ekspertų išvados atmestini. Be to, nėra aišku, kaip susijęs sprendimas netenkinti pretenzijos su automobilio registracijos liudijimo nepateikimu.

Šie dokumentai nėra būtini statinio savininko atsakomybei nustatyti bei pripažinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 str.). Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas numato, kad savivaldybių funkcijoms priskirta vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas, todėl gatvių priežiūra bei saugaus eismo organizavimu turėjo rūpintis Kauno miesto savivaldybė (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p.).

2. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 39-42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjo 2012 m. birželio 26 d. prašymas dėl žalos atlyginimo buvo svarstytas Nuolatinėje darbo grupėje žalos, patirtos nesutvarkytuose Kauno miesto savivaldybės keliuose ir gatvėse, atlyginimo klausimams nagrinėti, tačiau 2012 m. birželio 12 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2769 pretenzija netenkinta, nustačius, jog pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka žalai patvirtinti, nepateikta ekspertų išvada, kad įvažiavus į tokio gylio duobę galėjo atsirasti nurodyti sugadinimai, nebuvo pateiktas automobilio registracijos liudijimas, neišskaičiuotas keistų automobilio detalių nusidėvėjimas. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos, nepateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą, o vien aplinkybė, kad policijos pareigūnai Kuršių gatvės važiuojamoje dalyje pažymėjo duobę, nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą.

2.2. Ne Kauno miesto savivaldybės administracijos, o automobilį vairavusio asmens neteisėti veiksmai sąlygojo turtinės žalos atsiradimą. Transporto priemonės vairuotojas nepaisė važiavimo sąlygų, kelio būklės, nebuvo pakankamai atidus – įvykis nutiko prie pat vairuotojo garažo, o kadangi minėta duobė anksčiau buvo paženklinta, įvykio galėjo būti išvengta, jei vairuotojas būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių (Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 p.). Be to, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės, kadangi važiuojamosios kelio dalies nelygumų atsiradimas turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai.

2.3. Pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui draudimo išmoką. Konkrečiu atveju nebuvo atliktas transporto priemonės vertinimas pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (toliau – ir Tvarka), nepateikta Tvarkoje nurodyta transporto priemonės ataskaita. Pareiškėjo pateiktame transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodytos keistinos ir remontuojamos detalės nesutampa su remonto sąmatose nurodytomis detalėmis. Be to, į draudimo išmoką nepagrįstai įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM).

2.4. Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri taip pat yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. G. prašė skundą patenkinti. Nurodė, jog 2012 m. kovo 12 d. apie 19 val. 40 min., vairuodamas nuosavą automobilį BMW 530, šalia garažo, esančio Kuršių g. 7, įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą didelę duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje. Kadangi buvo tamsus paros metas, pilnos vandens duobės nesimatė ir jos nebuvo galima išvengti.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 136-141) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė AAS „Gjensidige Baltic“ iš Kauno miesto savivaldybės 404,92 Lt turtinės žalos atlyginimo, o administracinę bylą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. rašto Nr. (A27V128)-R-2769 panaikinimo nutraukė.

5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.251 straipsniu, 6.1015 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 ir 6.266 straipsniais, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktu, Tvarkos 2, 12 ir 42 punktais. Įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, teismas pripažino, jog pareiškėjas pagrįstai civilinę atsakomybę konkrečiu atveju sieja su Kauno miesto savivaldybės neveikimu vykdant tinkamą kelių priežiūrą, todėl pareiškėjas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Teismas pripažino, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobilis buvo apgadintas eismo įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos asfalto dangos.

6. Remdamasis CK 6.259 straipsniu bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalimi, nustatančia, jog transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato Kelių eismo taisyklės, teismas padarė išvadą, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Atsižvelgdamas į Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose įtvirtintas vairuotojų pareigas, teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nurodė, kad nors eismo įvykis įvyko ir tamsiu paros metu, tačiau duobė, į kurią įvažiavo trečiasis suinteresuotas asmuo, buvo prie pat jo garažo, esančio Kuršių g. 7, todėl vairuotojas turėjo galimybę jos buvimą įsidėmėti anksčiau, nes daug kartų buvo važiavęs šia gatve. Nors įvykio metu duobė nebuvo paženklinta, tačiau prieš įvykį kurį laiką paženklinimas buvo, o byloje jokių duomenų apie tai, kad tuo metu vairuotojui būtų susidariusios kitos kliūtys (automobilių srautas ar pan.), apsunkinusios kelio matomumą, nėra. Todėl buvo konstatuota, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas. Teismas sprendė, jog patirta žala turi būti mažinama 50-čia procentų.

7. Dėl atsakovų argumentų, susijusių su draudimo išmokos dydžio pagrįstumu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su draudėju (trečiuoju suinteresuotu asmeniu), vadovaudamiesi Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 214, sudarė transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, kuria minėta transporto priemonė buvo apdrausta pasirenkant draudimo atsakomybės variantą D (rinkos verte, su nusidėvėjimu), kuris reiškia, jog draudžiamo įvykio atveju žala atlyginama išskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimą dėl nusidėvėjimo (Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214 5.1.3 p). Remdamasis minėtų taisyklių 10.1 ir 10.4.2 punktais, numatančiais nuostatas dėl žalos nustatymo, teismas pripažino, jog pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindžia, kad bendras žalos dydis yra 868,65 Lt, kurią sudaro 410,98 Lt padangos įsigijimo kaina bei už automobilio remonto darbus sumokėta 457,67 Lt suma.

8. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nustatant žalos dydį ir išmokant draudimo išmoką, būtų nurodyti kiti, ne įvykio metu padaryti sugadinimai, ir už juos būtų kompensuojama. Draudimo išmoka nustatyta eksperto, kuris turi kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimą ir yra draudiko, turinčio teisę verstis turto vertinimo veikla, darbuotojas, transporto priemonės techninės apžiūros protokole užfiksuotų sugadinimų ir jo sudarytos remonto sąmatos pagrindu. Taigi teismas sprendė, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad iš PVM sąskaitos faktūros (serija Nr. TR 1 Nr. 08227) ir mokėjimo nurodymo matyti, jog už automobilio remonto darbus pareiškėjo draudikas remontą atlikusiai įmonei UAB „Truma“ sumokėjo 169,40 Lt, įskaitant ir 29,40 Lt PVM. Kadangi automobilio remonto paslaugas teikiantis UAB „Truma“ yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, o už prekes ir paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas, buvo nuspręsta, jog pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį – 29,40 Lt, kadangi šios sumos negalima laikyti pareiškėjo nuostoliu. Šia suma priteistinos žalos dydis buvo sumažintas. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į padarytą išvadą, jog žalos dydis dėl paties vairuotojo kaltės mažinamas 50-čia procentų, teismas skundą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui priteisdamas 404,92 Lt žalos atlyginimo (868,65 : 2 – 29,40).

9. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. raštą Nr. (A27V128)-R-2769, kuriuo atsakovas atsisakė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, tačiau ginčas susijęs su savivaldybės, kaip inžinierinio statinio (kelio) savininkės, atsakomybe pagal CK 6.266 straipsnį ir kyla iš civilinių teisinių santykių. Taigi nors atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, tačiau ginčijamas sprendimas priimtas ne atliekant viešąjį administravimą, o atsakovui, kaip kelių (gatvės) savininkui, priėmus sprendimą dėl pareiškėjo pretenzijos. Todėl konstatavus, jog šis raštas nėra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, administracinės bylos dalį dėl šio rašto panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

10. Vertindamas atsakovo argumentus dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos atsakomybės už kelių ir gatvių, taip pat ir Kauno miesto savivaldybės, priežiūrą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija yra Vyriausybės įgaliota institucija, kuri administruoja ir kontroliuoja pagal Vyriausybės patvirtintą programą lėšas, skirtas kelių priežiūrai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr.447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“), tačiau ji negali būti atsakinga už žalą, padarytą dėl netinkamos gatvių priežiūros, neatlikto remonto, nes už tai pagal teismo nurodytus teisės aktus yra atsakingos savivaldybės.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 147-152) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai ir pareiškėjo naudai priteisti 868,65 Lt sumą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Atsakovas yra atsakingas už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugų eismo organizavimą, taigi žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent teisės aktais savivaldybei priskirtų pareigų nevykdymas. Vien per 2012 m. kovo mėnesį nurodytoje vietoje (ties Kuršių g. 7) buvo registruoti net du eismo įvykiai dėl įvažiavimo į tą pačią jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę. Atsižvelgiant į tai, iš Kauno miesto savivaldybės priteistinas visiškas žalos atlyginimas.

11.2. Nors teismas nurodė, jog eismo įvykį sąlygojo transporto priemonės BMW 530 vairuotojo neatsargūs veiksmai, tačiau tokia pozicija grindžiama tik prielaidomis. Priešingai nei teigia teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas, o nurodyta aplinkybė, jog eismo įvykio metu duobė nebuvo paženklinta, nors prieš įvykį kurį laiką paženklinimas buvo, priešingai nei nurodo teismas, būtent ir patvirtina bei įrodo, jog nurodytoje situacijoje vairuotojas kaip tik galėjo susidaryti klaidingą nuomonę apie duobės buvimo faktą. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį, teismui nepateikta.

11.3. Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214, kurios galioja kartu su savanoriškojo draudimo sutartimi, 10.1 punkte yra aiškiai reglamentuota, jog žalą nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Teismo išdėstyta pozicija, jog pareiškėjui prašomos priteisti žalos dydis mažinamas atsižvelgiant į pridėtinės vertės mokestį, nepagrįsta, kadangi pareiškėjas nėra PVM mokėtojas.

11.4. Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendinti teisės aktuose nustatytą pareigą remontuoti gatves ir užtikrinti, kad vairuotojams bei turtui nekiltų grėsmė. Savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti tenkinamas visa apimtimi.

12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 163-167) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėjas prašo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai ir pareiškėjo naudai priteisti 868,65 Lt sumą, tačiau nepateikia jokių motyvų, kodėl turėtų būti panaikinta sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. raštą Nr. (A27V128)-R-2769, ir kodėl šioje dalyje turėtų būti priimtas naujas sprendimas, tenkinantis jo reikalavimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis yra susijęs tik su reikalaujamo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu.

12.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, dėl kurių teismas pasisakė sprendime. Teismas rėmėsi ginčo teisiniam santykiui taikytinais teisės aktais ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, be to, atsižvelgė į teismų suformuotą praktiką ir, įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

12.3. Nors pareiškėjas nesutinka, jog tariamai eismo įvykį sąlygojo transporto priemonės vairuotojo neatsargūs veiksmai, tačiau tokia pozicija neparemta jokiais teisiniais argumentais, taip pat prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Teismas taikė ne didelio neatsargumo, o vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, pareigą kelyje elgtis atidžiai ir rūpestingai, aiškiai ir išsamiai pasisakė dėl ginčo santykiui taikytinų teisės aktų, todėl pareiškėjo teiginys, kad teismas nenurodė, kokių konkrečiai atsargumo taisyklių trečiasis suinteresuotas asmuo nesilaikė, yra nepagrįstas ir klaidinantis.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, 2012 m. kovo 12 d., apie 19.40 val. įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Kuršių gatvės važiuojamoje dalyje buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas, todėl tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ esant sudarytai minėtos transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutarčiai, pareiškėjas trečiajam suinteresuotam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką – 868,65 Lt. Būtent nurodytos draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis Civilinio kodekso 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 404,92 Lt žalos atlyginimo, konstatavęs, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, kadangi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, dėl ko priteistiną žalą sumažino penkiasdešimčia procentų. Taip pat teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (29,40 Lt PVM), ir šia suma sumažino priteistinos turtinės žalos dydį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti tik dalį turtinės žalos, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

15. Minėta, kad pareiškėjas – draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką (868,65 Lt) trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurio automobilis, apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale transporto priemonių savanoriškuoju draudimu, eismo įvykio, įvažiavus į Kauno mieste, Kuršių g. buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę (ilgis – 1,3 m, plotis – 1,1 m, gylis – 10 cm), metu buvo apgadintas. Pastebėtina, kad nors atsakovas atsiliepime į skundą ir kėlė abejones, ar atitinkami trečiojo suinteresuoto asmens transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent trečiajam suinteresuotam asmeniui 2012 m. kovo 12 d., apie 19.40 val. įvažiavus į duobę važiuojamojoje kelio Kauno miesto savivaldybėje, Kuršių gatvėje dalyje. Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis;) reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

16. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

17. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

18. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

19. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Kuršių g., taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą, jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas jo automobilis.

20. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 868,65 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, o jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio apgadinimais, atsakovas nepateikė bei neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Tačiau taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens S. G. kaltės, todėl priteistinos turtinės žalos dydis buvo sumažintas penkiasdešimčia procentų. Išplėstinė teisėjų kolegija, nekvestionuodama teismo teisės, vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis dėl žalos dydžio nustatymo, inter alia kriterijų, galinčių lemti priteistinos žalos dydžio sumažinimą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, kiek tai susiję su automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kalte, vertinimu.

22. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, kelio danga buvo šlapia, duobė nebuvo pažymėta, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 18, 22-25). Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas eismo įvykio schemą nubraižęs pareigūnas paaiškino, be kita ko, kad jei eismas intensyvus, duobę pastebėti ir jos išvengti buvo sudėtinga (b. l. 135), tačiau byloje nėra jokių duomenų dėl eismo intensyvumo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens kaltę dėl nurodyto eismo įvykio, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad nors eismo įvykio metu duobė nebuvo paženklinta, toks ženklinimas prieš įvykį tam tikrą laiką buvo. Tačiau vertinant šią aplinkybę, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nurodyto ženklinimo nebuvimas konkrečioje situacijoje galėjo sudaryti prielaidas manyti, kad minėtas kelio trūkumas yra ištaisytas ir duobės kelyje nėra. Todėl įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens nepakankamą atidumą ir rūpestingumą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą sumažino penkiasdešimčia procentų. Pastebėtina, be kita ko, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.259 straipsniu, numatančiu taisyklę, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodyta nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus.

23. Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu neįtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą 29,40 Lt pridėtinės vertės mokestį, šią išvadą grindžiant tuo, kad remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.

24. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 169,40 Lt, įskaitant 29,40 Lt PVM (b. l. 29, 34). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM (29,40 Lt) negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina visa patirtų nuostolių suma – 868,65 Lt, todėl atitinkama Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjui keistina, nustatant, kad pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteistina 868,65 Lt turtinės žalos atlyginimo.

26. Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu taip pat nusprendė administracinę bylą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 12 d. rašto Nr. (A27V128)-R-2769 panaikinimo nutraukti. Pastebėtina, kad apeliantas, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nekelia klausimo dėl šios skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus, lėmusius sprendimą nutraukti administracinės bylos dalį, išplėstinė teisėjų kolegija su jais sutinka ir konstatuoja, kad kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš Kauno miesto savivaldybės priteista 404,92 Lt (keturi šimtai keturi litai devyniasdešimt du centai) turtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 868,65 Lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus šešiasdešimt penkis centus) turtinės žalos atlyginimo.“

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakavecas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius