A-525-683-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-683/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02316-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. N. (Č. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. N. (Č. N.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2012 m. gegužės 18 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-991 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT Vilniaus skyriaus sprendimas);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-1400 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT sprendimas);

3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti išvadą dėl valstybės išperkamos žemės perkėlimo ir atlyginimo už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą.

Nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 3 dalį − tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Ginčo atveju remtis šia Įstatymo nuostata nėra teisinio pagrindo. Akcentavo, kad Įstatymo leidėjas nustatė net 9 būdus kaip valstybė atlygina piliečiams už išperkamą turtą. Pabrėžė, jog apie tai, kad neatkurtas žemės plotas 0,9587 ha nebus grąžintas natūra pareiškėjas sužinojo tik gavęs NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 13 d. raštą, todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus aiškinimas, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Taigi NŽT turi pareigą aktyviai veikti realizuodama įstatyme numatytus siekius užtikrinti piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei padėdama įgyvendinti jiems konstitucinę teisę į nuosavybę. Kadangi įstatymas numato galimybę atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą, NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas ir NŽT sprendimas yra nepagrįsti bei neteisėti.

Atsakovas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pateikė atsiliepimą į skundą (II t., b. l. 90−95), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti kompetentingų institucijų, vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktais, todėl nėra jokių pagrindų, lemiančių skundžiamų administracinių aktų panaikinimą. Teigė, kad A. N. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra natūra. Pretendentei A. N. yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1939 ha žemės (Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5785, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1318 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6568 grąžinant natūra 0,0153 ha žemės;

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6673 grąžinant natūra 0,0468 ha žemės sklypą). Atsakovas, remdamasis Įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darė išvadą, kad pilietis, pageidaujantis už valstybės išperkamą žemę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, savo valią turėjo pareikšti iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu pilietis iki Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d. ar 2005 m. gruodžio 31 d.) nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo – už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, jam išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama, o nuosavybės teisės turi būti atkurtos atlyginant pinigais (Įstatymo 21 str. 3 d.).

Šis atvejis netaikomas, jeigu teismas yra atnaujinęs terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus ir pilietis pirmą kartą po šių terminų atnaujinimo pareiškia valią dėl būdo. Atsižvelgiant į tai, teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT netinkamo Įstatymo normų aiškinimo, yra nepagrįsti. Taip pat akcentavo, jog iš 2003 m. rugsėjo 2 d. parengtos planinės medžiagos, kurioje pažymėtos rėžinio kaimo ribos (Sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 31/03/15-152 priedas) galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje esančią žemę išimtinai natūra nebus įmanomas, nes teritorija yra užimta namų valdų žemės sklypais ir mišku.

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 51-9316-(3.6) „Dėl žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ pranešė, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui bus formuojami laisvuose grąžintinuose plotuose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1239 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ suformavo natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) kitos paskirties žemės sklypus, į kurių atitinkamas dalis pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 2008 m. sprendimais.

Todėl pareiškėjo teiginys, neva jis nežinojo ir nesuvokė, kad nuosavybės teisės negalės būti pilnai atkuriamos natūra ir jam apie tai buvo pranešta tik Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2897 yra nepagrįsti ir paneigiami išdėstytomis aplinkybėmis. Nepaisant nurodytų aplinkybių, asmuo savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į valstybės išperkamą žemę pareiškė tik 2012 m. balandžio 11 d., akivaizdžiai praleidęs Įstatymo nustatytą terminą pareikšti (pakeisti) valią ir bet kokius protingumo kriterijus.

Net, jeigu iki įstatymo numatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.) asmuo negalėjo suvokti ir jam buvo nežinoma, kad pilnas nuosavybės teisių atkūrimas negalimas natūra, tai 2003 m. pabaigoje, nustačius rėžinio kaimo ribas, šis faktas jau buvo žinomas, todėl toks ilgas įstatymo numatyto termino praleidimas iki pat 2012 metų, nėra pateisinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (II t., b. l. 199−204) pareiškėjo Č. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apibrėžė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo pareigos parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn pagal pareiškėjo prašymą atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą.

Aptaręs bylos medžiaga nustatytas faktines aplinkybes bei ginčui aktualias Įstatymo nuostatas teismas vertino, jog pareiškėjas siekia pasinaudoti Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta galimybe gauti lygiavertį žemės plotą jo pageidaujamoje vietoje.

Teismas vertino, kad bylos faktinės aplinkybės ir dokumentai patvirtina, kad šiuo atveju pasirinktas pageidaujamas nuosavybės atkūrimo būdas – natūra. Pati pretendentė A. N. ar jos paveldėtojai iki 2003 m. balandžio 1 d. nesikreipė dėl išreikštos valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, norą už valstybės išperkamą žemę gauti lygiavertį žemės plotą pareiškėjas išreiškė tik 2012 m. balandžio 11 d. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad apie tai, jog neatkurtas žemės plotas 0,9587 ha nebus grąžintas natūra sužinojo tik gavęs Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 13 d. raštą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vykdydamas teismo įpareigojimą, negalėjo pateikti informacijos kada, kieno ir kokiu sprendimu (duomenys neskelbtini) kaime turėta žemė buvo pripažinta valstybės išperkama žeme. Paaiškino, kad vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, Vilniaus miesto skyrius paskutinį kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą 2012 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-100, ar bus formuojami sklypai grąžinimui natūra buvusiuose rėžiniuose kaimuose (tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini))), tačiau atsakymo į šį raštą negavo. Analogišką raštą siuntė ir 2012 m. sausio 26 d., tačiau ir į šį paklausimą nėra atsakyta.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas, negavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinimo, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, negalėjo atkurti nuosavybės teisių į 0,9587 ha žemės grąžinant natūra. Teismas pažymėjo, kas šiuo atveju pareiškėjas ginčo dėl žemės pripažinimo ar nepripažinimo valstybės išperkama nekelia, todėl plačiau šių aplinkybių neanalizavo.

Remdamasis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 punktu, teismas konstatavo, kad esant situacijai, kai pretendento prašyme nurodytuoju būdu pagal Įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, institucijai kyla pareiga siūlyti kitus atkūrimo būdus ir kai pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija savo nuožiūra parenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau minėta institucija taip pat ribojama Įstatyme nurodytu tiksliu valios išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpiu, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d.

Vertindamas, ar atsakovas tinkamai laikėsi šios pareigos, teismas pažymėjo, jog dar 2000 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius A. N. vardu siuntė pasiūlymą dėl naujo žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai Pilaitės šiaurinės dalies gyvenvietėje, prašė apie sutikimą ar nesutikimą dėl šio sklypo skyrimo per 1 mėnesį pranešti paštu ar asmeniškai, nurodė, kad praėjus 1 mėnesiui ir negavus raštiško atsakymo, bus laikoma, kad atsisakė žemės sklypo šioje vietoje (t. 2, b. l. 166). Kaip matyti iš bylos dokumentų, paveldėjimo teisės liudijimas, A. N. paveldėtojų (J. N. ir Č. N.) paso kopijos Vilniaus miesto skyriui pateiktos tik 2001 m. rugsėjo 18 d. Tai aiškiai matyti iš Vilniaus žemėtvarkos skyriaus registracijos (t. 2, b. l. 162-165). Duomenų, kad atsakovas, sužinojęs apie pretendentės A. N. paveldėtojus, jiems būtų raštu siūlęs kitus nuosavybės atkūrimo būdus, byloje nėra. Atsakovas teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad nesiūlo kitų Įstatymo numatytų atlyginimo būdų, kol visiškai neeliminuota galimybė atkurti nuosavybės teisių natūra, jei buvo pasirinktas toks atkūrimo būdas. Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad viena vertus pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo į žemę negalimumą natūra, jam asmeniškai atsakovas nesiūlė kitų Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje numatytų atlyginimo būdų, tačiau kita vertus pats atsakovas, remiantis jo paaiškinimais, neturėjo duomenų iš savivaldybės administracijos direktoriaus, ar bus formuojami sklypai grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Esant tokiai faktinei situacijai, nelaikytina, jog atsakovas netinkamai laikėsi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje jam nustatytos pareigos.

Teismas vertino, jog A. N. yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1939 ha žemės − Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5785, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1318 ha žemės sklypą. Kaip matyti iš bylos dokumentų, atsakovas 2007 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S22-1028 informavo A. N. turto paveldėtojus, jog 2007 m. liepos 26 d. naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, skirstymo komisija protokolu Nr. 6 patvirtino sąrašus piliečių, kuriems bus siūloma suteikti naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, pakvietė 2007 m. rugpjūčio 29 d. atvykti į Vilniaus apskrities viršininko administraciją (t. 2, b. l. 178). Teismas sprendė, jog 2007 metų pasiūlymas pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nelaikytinas pagrįstu, kadangi pateiktas praleidus Įstatymo nustatytą terminą (iki 2003 m. balandžio 1 d.). Iš to seka, kad šio sprendimo teisėtumas galėtų būti kvestionuojamas. Vis dėlto, pareiškėjas šio sprendimo nustatytais terminais neginčijo, jis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas plačiau dėl jo nepasisakė.

Pažymėta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Įstatymo 21 straipsnis buvo pakeistas. Pagal nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusią šio straipsnio redakciją, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. ši nuostata yra Įstatymo 21 str. 4 d.).

Teismas sprendė, jog esant šiai faktinei situacijai ir galiojančiam teisiniam reglamentavimui, pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeisti nurodant Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytus būdus, tarp jų ir prašyti perduoti lygiavertį žemės plotą, buvo galima iki 2003 m. balandžio 1 d.. Remiantis Įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, t. y. Įstatymas numatė konkretų kitą galimą pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimą – atlyginimą pinigais, tačiau ne kitus Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdus. Pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškęs valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, todėl 2012 m. balandžio 11 d. pareikšti valios dėl Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo negalėjo, nes Įstatymo 21 straipsnio nuostatos tokios teisės jam nesuteikė. Taigi, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, tais atvejais, kai piliečiai Įstatymo nustatytais terminais valios nepareiškė ar nepakeitė, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nuo 2012 m. vasario 1 d. nesuteikta teisė parinkti kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vadinasi atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 11 d. prašymo atkurti nuosavybės teises prašomu būdu, t. y. perduodant lygiavertį sklypą kitoje vietoje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1−2), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) teismas netinkamai aiškino Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. Įstatymo 21 str. 4 d.). Teismo motyvas, kad pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeisti nurodant Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytus būdus, tarp jų ir prašyti perduoti lygiavertį žemės plotą, buvo galima tik iki 2003 m. balandžio 1 d., vertintinas kritiškai. Pabrėžia, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra negalimumą. Kad likęs neatkurtas plotas natūra nebus grąžintas sužinojo tik iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 13 d. rašto. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinio teismo teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo išvadose, nurodyta, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad pilietis valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės gali pakeisti, jei sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas. NŽT, nors pagal įstatymą ir turėjo pareigą raštu pasiūlyti kitus Įstatyme numatytus atlyginimo būdus, to nepadarė.

2) Taip pat kritiškai vertintinas teismo argumentas, kad atsakovas negavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinimo, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, negalėjo atkurti nuosavybės teisių į 0,9587 ha žemės grąžinant natūra.

3) Teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškęs valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, todėl 2012 m. balandžio 11 d. pareikšti valios dėl Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo negalėjo, nes Įstatymo 21 straipsnio nuostatos tokios teisės nesuteikė, nepagrįstas ir neteisėtas. Akcentuoja, kad minėtas terminas (2003 m. balandžio 1 d.) taikytinas pareiškėjams, kurie nusprendžia pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o ne institucijoms nagrinėjančioms pareiškėjų prašymus, kai negalima atkurti natūra ir jos pasiūlo kitus nuosavybės teisų atkūrimo būdus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 11−14), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Č. N. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

1) tai, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas suteikiantis teisę pakeisti valią dėl būdo – 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis terminas, kuris jį praleidus negali būti atnaujintas, todėl vėlesnis, praleidus šį terminą, valios nurodymas ar pakeitimas, negalėtų būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius, pažymima ir teismų praktikoje.

2) Pareiškėjo argumentas, kad apie žemės grąžinimą nieko nežinojo iki 2012 metais gauto NŽT Vilniaus miesto skyriaus rašto, nepagrįstas, neatitinka tikrovės, neatitinka byloje esančių įrodymų. Teigia, kad apeliantas iki pat 2007 metų elgėsi pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausanti nuo asmens valios.

3) Pareiškėjo argumentas, kad Atkūrimo įstatyme numatytas 2003 m. balandžio 1 d. terminas atkūrimo būdui pakeisti taikytinas tik pareiškėjams, kurie nusprendžia pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o ne institucijoms nagrinėjančioms pareiškėjų prašymus, kai negalima atkurti natūra ir jos pasiūlo kitus nuosavybės teisų atkūrimo būdus, nepagrįstas, nelogiškas ir neteisėtas. Įstatymo nuostatos vienodai galioja tik fiziniams asmenims (pareiškėjams), tiek juridiniams asmenims (institucijoms).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės pakeisti valią atkuriant nuosavybės teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, t. y. ar egzistuoja objektyvi galimybė pagal pareiškėjo prašymą atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą.

Ginčo santykius reglamentuoja Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnis. Nuo 2012 m. vasario 1 dienos iki 2012 m. lapkričio 22 dienos galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija (2011 m. lapkričio 10 dienos įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) ir nuo 2012 m. lapkričio 22 dienos iki šio momento galiojanti Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija (2012 m. lapkričio 8 dienos įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Kartu pažymėtina, kad įstatymo leidėjas 2011 m. lapkričio 10 dienos įstatymu Nr. XI-1650 pakeitė ir Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentavo terminus ir tvarką kaip gali būti keičiama valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Būtent šioje normoje, galiojančioje ir šiuo metu, įstatymo leidėjas nustatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. N. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra natūra. Pretendentei A. N. yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1939 ha žemės (Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5785, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1318 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6568 grąžinant natūra 0,0153 ha žemės; Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6673 grąžinant natūra 0,0468 ha žemės sklypą).

Taip pat akcentuotina, jog iš 2003 m. rugsėjo 2 d. parengtos planinės medžiagos, kurioje pažymėtos rėžinio kaimo ribos (Sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 31/03/15-152 priedas) galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje esančią žemę išimtinai natūra neįmanomas, nes teritorija yra užimta namų valdų žemės sklypais ir mišku. Kaip jau minėta, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija primena, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog bylos faktinės aplinkybės ir dokumentai patvirtina, kad šiuo atveju pasirinktas pageidaujamas nuosavybės atkūrimo būdas – natūra. Pati pretendentė A. N. ar jos paveldėtojai iki 2003 m. balandžio 1 d. nesikreipė dėl išreikštos valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, norą už valstybės išperkamą žemę gauti lygiavertį žemės plotą pareiškėjas išreiškė tik 2012 m. balandžio 11 d. Pažymėtina, pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo, tačiau teigė, kad apie tai, jog neatkurtas žemės plotas 0,9587 ha nebus grąžintas natūra sužinojo tik gavęs Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 13 d. raštą.

Remdamasis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant situacijai, kai pretendento prašyme nurodytuoju būdu pagal Įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, institucijai kyla pareiga siūlyti kitus atkūrimo būdus ir kai pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija savo nuožiūra parenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau minėta institucija taip pat ribojama Įstatyme nurodytu tiksliu valios išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog dar 2000 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius A. N. vardu siuntė pasiūlymą dėl naujo žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) šiaurinės dalies gyvenvietėje, prašė apie sutikimą ar nesutikimą dėl šio sklypo skyrimo per 1 mėnesį pranešti paštu ar asmeniškai, nurodė, kad praėjus 1 mėnesiui ir negavus raštiško atsakymo, bus laikoma, kad atsisakė žemės sklypo šioje vietoje.

Pažymėta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Įstatymo 21 straipsnis buvo pakeistas, t. y. Įstatymas numato konkretų pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimą – atlyginimą pinigais. Taigi pasikeitus teisiniam reglamentavimui, tais atvejais, kai piliečiai Įstatymo nustatytais terminais valios nepareiškė ar nepakeitė, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nuo 2012 m. vasario 1 d. nesuteikta teisė parinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Vertinant pareiškėjo 2012 m. balandžio 11 d. prašymą Įstatymo 21 straipsnio kontekste konstatuotina, kad jame išreikštos valios turinys neatitinka įstatymo leidėjo suteiktų galimybių, nes pareiškėjų nurodomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas nėra numatytas kaip galimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Č. N. (Č. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Stasys Gagys