A-612-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-612-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00132-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai

dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (12.27) S8-804 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Raseinių rajono savivaldybės administraciją tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas, Įstatymas), t. y. skirti piniginę socialinę pašalpą ir kompensaciją už šildymą; 2) priteisti iš atsakovo turtinę žalą, kurią sudaro negauta socialinė pašalpa ir kompensacija už šildymą nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki bus priimtas sprendimas skirti socialinę pašalpą 3) priteisti iš atsakovo 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (II t., b. l. 2–8, 25–31) pareiškėja paaiškino, kad atsakovo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (12.27) S8-804 atsisakyta jai skirti piniginę socialinę pašalpą vadovaujantis Piniginės socialinės paramos įstatymu ir Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (1.1) TS-278 patvirtintu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams Raseinių rajono savivaldybėje tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Skundžiamame sprendime nurodyta, kad apskaičiuotas turto vertės normatyvas – 103 150 Lt, o deklaruoto turto vertė – 109 473 Lt, todėl skirti socialinės pašalpos nei bendra, nei išimties tvarka nėra teisinių galimybių.

Išimtis galima tik tuo atveju, jei turimo turto vertė iki 5 tūkstančių litų viršija turto vertės normatyvą. Priėmus skundžiamą sprendimą neskirti socialinės pašalpos, pareiškėjai atitinkamai nebuvo taikyta ir kompensacija už šildymą. Pareiškėjos įsitikinimu, jos šeima atitinka teisės į socialinę pašalpą kriterijus, numatytus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, nes nepilnamečiai vaikai yra moksleiviai, o pareiškėja gauna nedarbingumo pensiją. Buto, kuris buvo įsigytas 2013 m. liepos 16 d. mainų sutarties Nr. ASR1295 pagrindu, vertė rinkoje yra mažesnė negu nurodyta valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazėje.

Anksčiau turėto buto vertė buvo 34 400 Lt, o dabartinis butas įvertintas 65 100 Lt. Tai, kad ankstesni savininkai už šį butą nereikalavo jokio priedo, rodo, kad butų vertės faktiškai buvo panašios. Pareiškėja taip pat atitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, buto plotas neviršija nustatytų normatyvų. Pareiškėjos atžvilgiu netinkamai taikoma Piniginės socialinės paramos įstatymo 21 straipsnio 7 dalis, kuri akcentuoja, kad piniginė socialinė parama gali būti skiriama ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jeigu nesikeičia bendrai gyvenančių asmenų sudėtis arba vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis, jų (jo) pajamos ir turtas.

Pareiškėjos pajamos visada buvo stabilios, t. y. nedarbingumo pensija, vaikams teikiamas materialinis išlaikymas. Siekdama integruotis į visuomenę ir norėdama užtikrinti pilnavertį gyvenimą savo vaikams, 2013 m. rugpjūčio 29 d. ji įkūrė mažąją bendriją, kurios veikla pajamų neduoda. Verslui reikėjo automobilio, kurį atsakovas įvertino brangiau nei jo rinkos vertė, todėl pareiškėjos turimo turto vertė viršijo nustatytus normatyvus. Raseinių rajono savivaldybės administracija, priimdama Sprendimą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnyje numatytus socialinių pašalpų skyrimo principus, šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktą ir 23 straipsnį, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtas.

Dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė ir patiria turtinę žalą, kuri yra negautos pašalpos, skaičiuojant nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki Raseinių rajono savivaldybės administracija priims sprendimą skirti socialinę pašalpą. Be to, nekompensuojamas būsto šildymas, dėl ko už šildymą priskaityta suma vertintina kaip padaryta turtinė žala, o neturtinė žala pasireiškė nerimu dėl nepilnamečių vaikų aprūpinimo, materialinio stabilumo praradimu, pažeminimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (II t., b. l. 44–47) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos prašymo skirti socialinę pašalpą netenkino nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto reikalavimo. Turto vertės normatyvo apskaičiavimo tvarka yra reglamentuota Įstatymo 16 straipsnyje. Asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, nuosavybės teise turimo turto vertė nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d.

įsakymu Nr. A1-369/1K-174 patvirtinta Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. išvada patvirtina, kad pareiškėjos deklaruoto turto vertė, kuri buvo apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, viršija turto vertės normatyvą. Bendras pareiškėjos turto vertės normatyvas yra 103 150 Lt, o deklaruoto turto vertė – 109 473,30 Lt.

Dėl pareiškėjos teisės į kompensaciją atsakovas nurodė, kad pagal Piniginės socialinės paramos įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, viena iš socialinės paramos rūšių yra būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Asmuo, siekdamas gauti minėtas kompensacijas, turi tenkinti visus be išimties Įstatymo 7 straipsnio 1–3 punktuose nustatytus reikalavimus (in corpore). Kaip ir socialinės pašalpos atveju, vienos iš nurodytų sąlygų neatitikimas yra pagrindas netenkinti asmens prašymo skirti ir kitą socialinės paramos rūšį – kompensaciją.

Pareiškėjos nuosavybės teise turimo turto normatyvui viršijant turto vertės normatyvą, buvo teisinis pagrindas netenkinti jos prašymo skirti kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad jeigu remiantis metodika yra nustatoma, kad asmens nuosavybės teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą, priimtas sprendimas neskirti socialinės paramos yra teisėtas ir pagrįstas (2014 m. sausio 15 d nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2465/2013). Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis (Įstatymo 6 str. 1 p., 7 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjos deklaratyvus siekis prisiteisti 100 000 Lt negali būti ginamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų priteisimo (II t., b. l. 88–95).

Teismas nurodė, kad asmuo, siekdamas gauti socialinę pašalpą, turi tenkinti visus Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1–3 punktuose nustatytus reikalavimus, ir asmuo, siekdamas gauti kompensaciją, turi tenkinti visus Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1– 3 punktuose nustatytus reikalavimus. Vienos iš nurodytų sąlygų neatitikimas yra pagrindas netenkinti asmens pateikto prašymo skirti socialinę paramą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pareiškėjos argumentas, kad jos šeima atitinka teisės į socialinę pašalpą kriterijus, numatytus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi vertinami ir kiti kriterijai skiriant socialinę paramą.

Skiriant piniginę socialinę paramą į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas. Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitoma per piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpį, praėjusį nuo paskutinio duomenų apie turtą pateikimo, perleisto nuosavybėn kitam asmeniui šio straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose nurodyto turto arba jo dalies vertė, kuri nenurodoma kaip bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybėn įsigyto naujo turto vertė ar gautos piniginės lėšos.

Įstatymo 15 straipsnis nustato nekilnojamojo turto ploto normatyvus, o 16 straipsnis reglamentuoja turto vertės normatyvo apskaičiavimą. Pagal Metodikos 3 punktą, siekiant nustatyti pareiškėjo teisę į piniginę socialinę paramą, piniginę socialinę paramą teikianti institucija ar įstaiga pareiškėjo pateiktame prašyme-paraiškoje nurodytus duomenis apie administracinės, maitinimo, paslaugų, prekybos, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto, gyvenamosios, sodų, garažų (automobilių garažų, atvirų ar uždarų požeminių, antžeminių automobilių saugyklų, elingų) paskirties ir pagalbinio ūkio (namų ūkio pastatų, esančių privačiame namų valdos žemės sklype, ūkininko sodybos žemės ūkio paskirties žemės sklype, sodo sklype ir skirtų ten gyvenančių žmonių būtiniausioms nuolatinėms reikmėms) statinius, žemės sklypus palygina su valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre ir esamais duomenimis apie pareiškėjo nekilnojamąjį turtą ir šio turto vidutinę rinkos vertę.

VĮ Registrų centre esamus duomenis piniginę socialinę paramą teikiančios institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, nagrinėjantis prašymą-paraišką, atspausdina ir patvirtina savo parašu. Metodikos 8.1 punkte numatyta, kad transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (toliau – ir SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

Byloje yra pateikta Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. išvada „Dėl teisės į piniginę socialinę paramą“, iš kurios matyti, jog Socialinės paramos skyrius, siekdamas nustatyti pareiškėjos teisę gauti piniginę socialinę paramą, pareiškėjos 2013 m. lapkričio 21 d. prašymo-paraiškos Nr. 18762 priedo „Turtas“ 1 ir 4 lentelėse nurodytus duomenis palygino su VĮ Registrų centro informacinės sistemos duomenimis, VĮ Regitra duomenų bazėje esančiais duomenimis bei Automobilių vidutinės rinkos kainos (VšĮ „Emprekis“) duomenų bazės išrašu, kaip to reikalauja Metodikos 3 ir 8.1 punktai.

Pagal VĮ Regitra duomenų bazės išrašą pareiškėja kreipimosi dieną turėjo automobilį OPEL ZAFIRA (2010 metų, variklio tūris – 1910 cm3, variklio galia – 88 kW, degalų tipas – dyzelinas), kurio vidutinė rinkos kaina yra 44 373,30 Lt pagal Automobilių vidutinės rinkos kainos (VšĮ „Emprekis“) duomenų bazės išrašą. VĮ Registrų centro informacinės sistemos duomenimis pareiškėja kreipimosi dieną turėjo ir nekilnojamojo turto: butą, vertė – 65100 Lt. Kadangi visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), šiuo atveju abejoti registro duomenimis nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Taigi, atlikęs paskaičiavimus Socialinės paramos skyrius pateikė 2013 m. lapkričio 25 d. išvadą, kurioje konstatavo, kad R. M. ir jos šeima neturi teisės į piniginę socialinę paramą, nes deklaruoto turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą (bendras turto vertės normatyvas – 103 150 Lt, deklaruoto turto vertė – 109 473,30 Lt). Pareiškėja teigė, kad nesutinka su nustatyta turimo turto rinkos verte, tačiau Metodikos 15 punkte numatyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su turto verte, nurodyta VĮ Registrų centro išduotame registro išraše arba Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS), jis turi teisę kreiptis į asmenį, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą turintį teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, iš kurio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautą turto vertinimo ataskaitą pateiktų piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai ar įstaigai.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad jai buvo pasiūlyta kreiptis dėl buto vidutinės rinkos vertės perskaičiavimo, tačiau šia teise ji nepasinaudojo. Įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Ariogalos miesto seniūnijos 2013 m. lapkričio 26 d. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto Nr. 156 11 punkte nurodyta neteikti socialinės paramos, kadangi paramos gavimo laikotarpiu naujai įsigytas butas viršija bendrą turto vertės normatyvą.

Pastarajame akte pareiškėja R. M. pasirašydama patvirtino, kad su buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktu susipažino, pateikti duomenys teisingi.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija taip pat apsvarstė ir piniginės socialinės paramos skyrimą išimties tvarka, tačiau pareiškėjos deklaruoto turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą daugiau nei penkiais tūkstančiais litų, todėl piniginės socialinės paramos skyrimas išimties tvarka buvo negalimas (Aprašo 46.1 p.). Kadangi pareiškėjos turimas turtas viršijo Įstatymo 14 straipsnyje nustatytą turto vertės normatyvą, atsakovas priėmė sprendimą neskirti jai socialinės paramos. Teismo įsitikinimu, atsakovas teisingai paskaičiavo pareiškėjos turimo turto vertę ir pagrįstai priėmė sprendimą neskirti jai socialinės paramos. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti bei įpareigoti atsakovą tinkamai įgyvendinti Įstatymą, t. y. skirti pareiškėjai piniginę socialinę paramą.

Atsižvelgiant į tai, atsakovas teisingai paskaičiavo pareiškėjos turimo bendrą turto vertę ir pagrįstai priėmė sprendimą neskirti jai socialinės paramos, padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

2014 m. birželio 16 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kreipėsi į teismą su 2014 m. birželio 16 d. pažyma Nr. VI-1056(7.0946) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, jog iš viso valstybės naudai priteistina 1 083 Lt. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 451 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas. Kadangi pareiškėjos, kuriai buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl išlaidų priteisimo netenkintas.

III. Pareiškėja R. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, bei priteisti valstybės išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 97–101) ir papildomi paaiškinimai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Piniginės socialinės paramos įstatymo 12 straipsnio 1 punktu pareiškėjos buto plotas neviršija nustatytų normatyvų.

2. Siūlymas atlikti nekilnojamojo turto vertinimą yra neprotingas, nes pareiškėja neturi lėšų šiai mokamai paslaugai.

3. Pareiškėjos atžvilgiu netinkamai taikoma Įstatymo 21 straipsnio 7 dalis, pagal kurią piniginė socialinė parama gali būti skiriama ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, jeigu nesikeičia bendrai gyvenančių asmenų sudėtis arba vieno gyvenančio asmens šeiminė padėtis, jų (jo) pajamos ir turtas. R. M. pajamos visada buvo stabilios, t. y. nedarbingumo pensija ir vaikams teikiamas materialinis išlaikymas.

4. Atsakovas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnyje numatytus socialinių pašalpų skyrimo principus, 6 ir 7 straipsnius, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 23 straipsnį.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra ydingi, nesąžiningi pareiškėjos, neįgalaus asmens, atžvilgiu. Teismas vadovavosi tik bendromis įstatymų ir juos įgyvendinančių aktų normomis, neindividualizavo faktinių šios bylos aplinkybių, neatsižvelgė į nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kainų svyravimus rinkoje.

6. 2013 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. įvykusių eismo įvykių metu pareiškėjos vardu registruota transporto priemonė buvo stipriai apgadinta, tačiau Raseinių rajono savivaldybės administracija, atsisakydama skirti piniginę socialinę paramą, šių aplinkybių neįvertino.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jo naudai atstovavimo išlaidas.

Atsiliepime (b. l. 104–107) atsakovas pažymi, jog R. M. nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad jos turimo turto vertė yra mažesnė nei nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų.

Vadovaujantis 2013 m. gruodžio 5 d. potvarkio Nr. 13344 ir 2013 m. gruodžio 9 d. rašto Nr. (12.27) S8-804 turiniu Raseinių rajono savivaldybės administracija atsisakė teikti pareiškėjai piniginę socialinę paramą Įstatymo 6 straipsnio 1 punkte ir 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, t. y. todėl, kad bendrai gyvenančių asmenų (pareiškėjos ir jos dviejų nepilnamečių vaikų) nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršijo turto vertės normatyvą.

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas šis bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas: 1) statiniai, tarp jų ir nebaigti statyti statiniai; 2) privalomos registruoti transporto priemonės ir kt. Vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, vertę nustato savivaldybės administracija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Nustatant nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, nuosavybės teise turimo turto vertę konkrečiai yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1K-174 patvirtinta Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodika (šiai bylai aktuali 2013 m. liepos 19 d. – 2015 m. sausio 1 d. galiojusi teisės akto redakcija), kurios 3 punkte įtvirtinta, jog pareiškėjo turimas nekilnojamasis turtas įvertinamas pagal valstybės įmonėje Registrų centras esamus duomenimis apie šio turto vidutinę rinkos vertę, o transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma remiantis Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytomis vidutinėmis rinkos kainomis (8.1 p.).

Iš tikrinamos administracinės bylos medžiagos matyti, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius 2013 m. lapkričio 25 d. parengė išvadą dėl R. M. teisės į piniginę socialinę paramą, kurioje apskaičiavo R. M. 2013 m. lapkričio 21 d. prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti nurodyto nekilnojamojo (butas) ir kilnojamojo (automobilis „Opel Zafira“) turto vertes. Kaip reikalauja Metodikos 3 ir 4 punktai, buto vertę atsakovas nustatė pagal VĮ Registrų centro išduotame Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytą vidutinę rinkos vertę, o spręsdamas dėl kilnojamojo turto – automobilio – vertės vadovavosi VšĮ „Emprekis“ administruojama Naujų ir naudotų automobilių kainų duomenų baze (II t., b. l. 53).

Pažymėtina, jog teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su Metodikos 8.1 punkto nuostatų įgyvendinimu, 2015 m. vasario 19 d. nutartimi kreipėsi į SPIS valdytoją Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir Ministerija). Ministerija 2015 m. kovo 12 d. raštu Nr. (10.18-6)SD-1597 ją informavo, jog viena iš SPIS loginių dalių yra integracinė terpė, kurią sudaro integracijos su kitomis šalyje veikiančiomis informacinėmis sistemomis bei registrais, įskaitant integraciją su VšĮ „Emprekis“ valdoma Naudotų kelių transporto priemonių ir žemės ūkio technikos kainų sistema. Pagal dvišalę sutartį VšĮ „Emprekis“ teikia duomenis į SPIS. Šiuos duomenis savivaldybių administracijos, veikdamas kaip SPIS tvarkytojai, naudoja vertindamos asmenų turtą. Ministerija taip pat patvirtino, jog VšĮ „Emprekis“ yra vienintelis naudotų kelių transporto priemonių ir žemės ūkio technikos kainų šaltinis, kuris pagal tam tikras charakteristikas teikia naudotų kelių transporto priemonių vidutines rinkos kainas. Kainų žinynas kiekvieną mėnesį yra aprobuojamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu (II t., b. l. 146–148).

Išnagrinėjęs šiuos paaiškinimus Ministerijos ir VšĮ „Emprekis“ 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 21 d. sudarytų duomenų teikimo sutarčių bei Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A1-172, reguliavimo kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija, nustatydama pinigų sumą, už kurią 2013 m. lapkričio 25 d. galėjo būti perduota 2010 m. gamybos transporto priemonė „Opel Zafira“, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi tuo metu aktualiais automobilių vidutinių rinkos kainų žinyno duomenimis. Atitinkamai R. M. nesutinkant su atsakovo išvada, jog jos deklaruoto turto vertė, paskaičiuota pagal Metodikos nuostatas, viršija teisės aktais nustatytą normatyvą, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles teko pareiga paneigti masinio turto vertinimo rezultatus. Metodikos pagrindu apskaičiuotos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertės yra faktinė aplinkybė, kuriai nustatyti buvo panaudotos specialios žinios. Toks šios faktinės aplinkybės pobūdis lemia, jog taikant griežtai apibrėžtus mokslo metodus gauti duomenys teisme gali būti nuginčyti naudojant analogiškas specialias žinias (pvz.: turto vertinimo ataskaitą, specialisto paaiškinimus ir pan.).

Taigi atsižvelgiant į tai, kad administraciniai teismai neturi pakankamos kompetencijos savarankiškai vertinti ekonominių duomenų teisingumo, o pareiškėja konkrečiu atveju nepasinaudojo galimybe teikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius teiginius, kad jos vardu registruoto turto reali būklė 2013 m. pabaigoje buvo žymiai blogesnė nei atsispindi apibendrintoje VšĮ „Emprekis“ ir VĮ Registrų centro informacijoje, apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas