2K-449/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-449/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00558-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2;

2.6.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu T. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Iš T. N. civiliniam ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ priteista 56 606,52 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis pakeistas – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį T. N. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija

nustatė:

T. N. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. pagal 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavus turto priėmimo-perdavimo aktu naudoti ir valdyti 17 180,85 eurų (59 322,03 Lt) vertės puspriekabę „LOHRA TA 10/4 JV“ VIN-VGYJV17SP11536482 (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. balandžio 3 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 20 339,67 eurų (70 228,81 Lt) vertės ekskavatorių „KRAMER-812“ VIN-293W0019120586M, UAB (duomenys neskelbtini) prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotas naudoti ir valdyti transporto priemones, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę bei ekskavatorių perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir UAB „Swedbank lizingas“ padarė 56 606,52 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9, 10, 11 punktais, kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011, teigiama, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektu gali būti tik oficialiai užimamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu svetimą turtą valdantis asmuo, vien faktinis svetimo turto valdymas savaime nedaro svetimo turto patikėtu.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose neanalizuoti liudytojų E. P., R. Š., V. K., A. B. parodymai, kuriuos vertindami teismai darė išvadą, kad T. N. faktiškai vadovavo įmonei, todėl pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies, 383 straipsnio, 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytojas E. P. parodė su nuteistuoju T. N. kalbėjęs dėl UAB (duomenys neskelbtini) lizinguojamo turto grąžinimo, taip pat ir dėl ekskavatoriaus bei puspriekabės – šioje byloje jam inkriminuoto nusikalstamos veikos dalyko, bet ne su vadovavimu bendrovei susijusiais klausimais.

Kasatorius teigia su E. P. bendravęs kaip asmuo, žinantis, kur yra byloje aptariamas turtas, ir siekiantis, kad jis būtų grąžintas lizingo bendrovei, tačiau ne kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas. Minėtas liudytojas nedavė jokių parodymų, kuriuos vertinant būtų galima teigti, jog jis faktiškai vadovavo Bendrovei. Sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Swedbank lizingas“ buvo pasirašyta 2009 m. rugsėjo 9 d., ekskavatorius į A. L. J. sodybą nuvežtas, tikėtina, 2009 m. rudenį, t. y. liudytojai R. Š. bendrovėje jau nedirbant (ji finansų direktore bendrovėje dirbo iki 2009 m. sausio mėnesio, vėliau dėl ligos hospitalizuota ir atleista 2009 m. rugsėjo mėnesį).

Vadinasi, R. Š. negalėjo duoti objektyvių parodymų, kuriuos vertinant būtų daroma išvada, kad bylai aktualiu laikotarpiu T. N. vadovavo įmonei. Liudytojas V. K. parodė neprisimenantis, kieno nurodymu 2009 m. rudenį į kaimą prie Zapyškio jis nuvežė byloje aptariamą ekskavatorių, o bendrovės direktorių nurodė esant A. B. Šis liudytojas nedavė parodymų apie tai, kad kaltinime nurodomu laikotarpiu įmonei faktiškai vadovavo T. N. Apie tai, kas faktiškai vadovavo bendrovei kaltinime nurodytu laiku, liudytojas A. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nedavė parodymų.

Kasatorius akcentuoja, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) dėl ekonominio nuosmukio neturėdamas galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais bendrovės vadovo iniciatyva kaip bendrovės akcininkas, duodamas bendrovės vadovui patarimą, tačiau ne nurodymą, bandyti siūlyti bendrovės kreditoriams atsiskaitymus bendrovės teikiamomis paslaugomis (automobilių remontu, reklamos plotų nuoma, tvenkinio iškasimu, kaip šioje byloje nurodomu atveju, ar pan.), T. N. objektyviai negalėjo iššvaistyti byloje aptariamo ekskavatoriaus, nes bendrovei nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nevadovavo, susijusios teismų išvados nepagrįstos, padarytos pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Anot kasatoriaus, jis nepagrįstai nuteistas ne tik už ekskavatoriaus, bet ir už puspriekabės, kurios neišpirkta vertė – 7404,74 Lt, iššvaistymą. Buvęs bendrovės vadovas A. B. parodė, kad puspriekabė buvo naudojama Ukrainoje, jos techninis aptarnavimas buvo atliekamas Lietuvoje. Pasak kasatoriaus, nebuvo paneigti jo parodymai apie tai, kad apie puspriekabės naudojimą Ukrainoje civilinis ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ žinojo nuolat, nes vykdant lizingo sutartis, kurių vertė buvo 9 mln. Lt, civiliniam ieškovui buvo nuolat teikiamos ataskaitos ir išsami informacija apie bendrovės vykdomą veiklą.

Iš 2012 m. vasario 9 d. Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Saugaus kelių eismo ir automatizuotų sistemų centro pranešimo matyti, kad nuo 2011 m. lapkričio 23 d., t. y. daugiau nei trejus metus nesant UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, puspriekabė registruota Š. V. M. vardu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada ir kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu puspriekabė buvo perleista, gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Ukrainos teisines instancijas klausiant, kokiu pagrindu buvo įregistruota ši transporto priemonė, t. y. gauti kopijas Ukrainos transporto priemonių registratoriui pateiktų dokumentų, iš kurių matytųsi, kas, kada, kam ir kokiu pagrindu perleido puspriekabę.

Nenustačius šių duomenų nėra pagrindo teigti, kad puspriekabė buvo iššvaistyta. Bylą nagrinėję teismai neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą nuteistajam T. N., atsisakę tenkinti prašymą dėl minėtų duomenų išreikalavimo. Teismas nesilaikė BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatų, bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo ištirtos, tai lėmė nepagrįstų ir neteisėtų nuosprendžių priėmimą. Puspriekabės naudojimas Ukrainoje nepagrįstai laikomas jos perleidimu Ukrainoje registruotai bendrovei. Nuolat grąžinti puspriekabę į Lietuvą, nesant krovinio iš Ukrainos, būtų buvę nuostolinga ir ekonomiškai nepagrįsta.

Bet kuri iš bendrovės naudotų 50-60 transporto priemonių, kurios visą atstumą įveikdavo užsienio valstybių keliais, galėjo būti užsienyje pagrobtos ar pavogtos, vėliau naudojant suklastotus dokumentus įregistruotos kitų asmenų vardais (taip, kasatoriaus nuomone, įvyko ir šiuo atveju), tačiau dėl to jos netaptų T. N., kaip bendrovės akcininko, iššvaistytos BK 184 straipsnio 2 dalies prasme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis), tiesiogiai tinkamai neištyrė visų bylos įrodymų (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), taip pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos).

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas T. N. ėjo iki 2008 m. birželio 9 d., iš puspriekabės ir ekskavatoriaus lizingo sutarčių bei puspriekabės ir ekskavatoriaus priėmimo-perdavimo aktų matyti, kad šis turtas buvo perduotas UAB (duomenys neskelbtini), tačiau ne T. N., kaip fiziniam asmeniui. Tai, pasak kasatoriaus, reiškia, kad jam minėtas turtas buvo patikėtas, tačiau tik iki būnant bendrovės vadovu, t. y. iki 2008 m. birželio 9 d. Pagal esamą Akcinių bendrovių įstatymą akcinių bendrovių turtas yra atskiras nuo akcininkų turto. T. N., kaip akcininkas, neturi jokių turtinių įsipareigojimų, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Pasak kasatoriaus, teoriškai iššvaistyti byloje minimą turtą jis galėjo tik esant susitarimui ir bendrininkavimui su kitais asmenimis, t. y. tais, kuriems turtas bylai aktualiu laikotarpiu – 2009 m. rudenį, buvo patikėtas, tačiau duomenų apie tokį susitarimą byloje nėra. UAB (duomenys neskelbtini) dėl ekonominio nuosmukio neturėjo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais; kaip akcininkas, Bendrovės vadovo iniciatyva, T. N. davė patarimą, tačiau ne nurodymą, bandyti siūlyti Bendrovės kreditoriams atsiskaitymus Bendrovės teikiamomis paslaugomis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad sutarčių šalys yra UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Swedbank lizingas“. T. N., kaip fizinis asmuo, jomis jokių įsipareigojimų neprisiėmė. Teismų išvados, kad tarp T. N. ir lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, neatitinka bylos duomenų. Kasatorius teigia, kad iš M. J., E. P. parodymų matyti, jog T. N., net nebūdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, aktyviai bendravo ir bendradarbiavo su civilinio ieškovo ir jo pasitelktos UAB (duomenys neskelbtini) atstovais, siekdamas, kad byloje aptariamas turtas būtų grąžintas lizingo bendrovei ir jokia žala nekiltų.

Iš 2013 m. vasario 25 d. teisiamajame posėdyje duotų V. S., kuris yra Bendrovės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, parodymų matyti, kad vykdant Bendrovės bankroto procedūras yra pardavinėjamas bendrovės turtas, t. y. pastatai, žemės sklypas, apsauginė sienelė ir finansinis turtas, kuris dar neparduotas. Civilinis ieškovas Bendrovės bankroto procese yra kreditorių sąraše. Tai reiškia, kad yra galimybė, jog bent dalis civiliniame ieškinyje nurodytos sumos bus atlyginta bendrovės bankroto procese. Šiuo metu T. N. aktyviai bendrauja su atsakingais civilinio ieškovo darbuotojais tardamasis dėl šioje byloje aptariamos žalos atlyginimo sąlygų.

Dalį susijusios žalos jau yra atlyginęs ir mano, kad civilinio ieškovo teisės atkuriamos tarpusavio derybų keliu bei civilinio proceso tvarka. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.), pabrėžia civilinio delikto atribojimo nuo nusikalstamos veikos svarbą ir pažymi, kad šioje byloje to nebuvo padaryta. Jei teismas manytų, kad nusikalstama veika vis dėlto padaryta, tuomet kasatorius, prašydamas pritaikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti su realia laisvės atėmimo bausme nesusijusią bausmę, pabrėžia, jog jis yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, dirba, veikė netiesiogine tyčia, iššvaistyto turto vertė nedaug viršija didelės vertės sumą, daugiau analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų nepadarė, nusikalstama veika buvo padaryta atsitiktinai ir iš dalies nulemta nepalankiai susiklosčiusių ekonominių sąlygų, šiuo metu aktyviai bendrauja su atsakingais civilinio ieškovo darbuotojais dėl galimybės atlyginti civilinio ieškovo nuostolius, su sutuoktine augina du mažamečius vaikus, yra vienintelis šeimos maitintojas.

Atsiliepimu į nuteistojo T. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi Baudžiamojo kodekso reikalavimų, teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad būtų buvę padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Puspriekabė ir ekskavatorius T. N. buvo patikėti, priešingai nei tvirtina kasatorius, jis pagrįstai pripažintas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, nes būtent su juo buvo pasirašytos lizingo sutartys. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu T. N. nebuvo bendrovės direktorius. Tai, kad sutarties pagrindu lizingo bendrovei priklausantis turtas buvo patikėtas būtent bendrovės direktoriui T. N., nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės už jam lizingo sutarties pagrindu patikėto turto iššvaistymą. Teismas, įvertinęs objektyvius bylos duomenis – liudytojų E. P., R. Š., V. K., A. B. parodymus, pagrįstai teigė, kad net ir nebūdamas bendrovės vadovu de jure, T. N., kaip pagrindinis akcininkas, faktiškai jai vadovavo ir duodavo visus nurodymus dėl disponavimo įmonės turtu, taip pat ir dėl lizingo bendrovei priklausančio turto. Civilinis ieškovas – lizingo bendrovė – realizavo savo diskrecinę teisę, įtvirtintą baudžiamojo proceso įstatyme, pasirinkti, kokia tvarka reikalaus padarytos žalos atlyginimo. Taip pat teismas nuosprendyje išdėstė argumentus dėl bausmės švelninimo, išnagrinėjo bylą, laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl turto iššvaistymu padarytos žalos nustatymo pagrindų

Nuteistasis T. N. kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą kvestionuoja keturiais pagrindiniais aspektais: 1) BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektą apibūdinančių požymių aspektu; 2) dėl jam inkriminuojamų veikų apimties; 3) lizingo bendrovės galimybės pažeistas teises atkurti civilinio proceso tvarka; 4) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės.

Apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriais pagrindė BK 184 straipsnyje numatytos veikos požymius T. N. pasisavinant kaltinime nurodytą turtą, nurodė motyvus, kurie patvirtina, jog lizingo bendrovės galimybės pažeistas teises atkurti civilinio proceso tvarka buvo apsunkintos, todėl plačiau kasacinio skundo argumentai dėl šių klausimų nenagrinėtini. Tačiau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka buvo padaryta kitų teisės taikymo klaidų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisinga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus.

Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas.

Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai). Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą.

Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.

T. N. nuteistas dėl dviejų nuosavybės objektų – ekskavatoriaus ir puspriekabės, kurių vertė pripažinta didelės vertės turtu, – iššvaistymo. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2005 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta lizingo sutartis dėl puspriekabės tarp B. N. individualios įmonės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos T. N., ir UAB „Hansa Lizingas“, 2008 m. balandžio 3 d. – lizingo sutartis dėl ekskavatoriaus tarp tų pačių šalių. 2009 m. liepos 1 d. „Swedbank lizingas“ pranešė UAB (duomenys neskelbtini) (buv. UAB (duomenys neskelbtini)) apie vienašališką sutarties nutraukimą. UAB (duomenys neskelbtini) dalį įsipareigojimų pagal abi sutartis įvykdė: pagal 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį – 21 446,98 Lt, pagal 2008 m. balandžio 3 d. sutartį – 10 542,64 Lt. Pranešime dėl vienašališko sutarčių nutraukimo lizingo bendrovė nurodė nedelsiant nutraukti turto eksploataciją ir turtą perduoti „Swedbank lizingas“ įgaliotam atstovui. Tiek prie ekskavatoriaus, tiek prie puspriekabės lizingo sutarčių yra jų priedai – įmokų grafikai, iš kurių matyti, kokią įmokų dalį sudaro turto išpirkimo įmokos, o kokią – palūkanos, priklausančios nuo Euribor, sutarčių kaina. Iš kaltinamojo akto ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų matyti, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas didelės vertės požymis nustatytas pagal neišpirktą įmokų grafike nurodytą vertę, atitinkamai 2009 m. balandžio 15 d. ir 2009 m. balandžio 30 d. – 7404,74 Lt už puspriekabę ir 49 201,78 Lt už ekskavatorių. Bendra neišpirkta vertė – 56 606,52 Lt.

Nors kasaciniame skunde nėra tiesiogiai keliami reikalavimai ir pateikti argumentai dėl turto vertės apskaičiavimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė gali turėti reikšmės veikos kvalifikavimui šioje byloje, kolegija apibrėžia kasacinio nagrinėjimo ribas šio veikos požymio teisingam išsprendimui.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Vertinant tai, ar iššvaistytas turtas laikytinas didelės vertės turtu, vadovaujamasi BK 190 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad didelės vertės turtas laikytinas 250 MGL dydžio sumą viršijantis turtas.

Kolegija pažymi, kad lizingo sutartyje patvirtinti įmokų grafikai yra ne turto vertės patvirtinimas, o lizingo sutarties teisinių santykių piniginė išraiška, kuri gali būti skirtinga, atsižvelgiant į sutartyje numatytas palūkanas, turto įvertinimą, sutarties sudarymo kaštus. Tai yra sutartį pasirašiusių šalių derybų ir pasiekto susitarimo rezultatas, kuris, beje, gali būti jų susitarimu koreguojamas ir sutarties galiojimo metu. Akcentuotina, kad klientui neįvykdžius lizingo sutarties sąlygų, šiam kyla pareiga pirkėjui – lizingo davėjui – grąžinti lizingo objektą. Neišpirkta turto vertė yra tie lizingo bendrovės patirti nuostoliai, kuriuos sudaro turto sandorio kainos ir išpirktos vertės skirtumas. Ši suma gali būti išieškoma pareiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nustačius nusikalstamos veikos požymius pasisavinto turto vertė turi būti skaičiuojama pagal likutinę turto (ekskavatoriaus, puspriekabės) vertę, tais atvejais, kai turtas yra surandamas, įvertinant sugadinimus ar pagerinimus bei kitus kriterijus reikšmingus turto vertei, jei tai nebuvo aptarta sutarties sąlygose. Tais atvejais, kai turto nėra natūra, jo vertė apskaičiuojama, atsižvelgiant ne tik į pagal lizingo sutartį neišmokėtą daiktų vertę, bet ir įvertinant daiktų naudojimo pagal paskirtį laikotarpį, su juo susijusį nusidėvėjimą, vidutinę jų rinkos vertę veikos padarymo metu. Kiekvienu atveju turto vertės nustatymui reikalingos tos srities specialisto žinios.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad skolininkas ir svetimo turto naudotojas savo laiku neatsiskaitė su lizingo bendrove, negrąžino turto ir iššvaistė svetimą turtą, padarydamas iš viso 56 606,52 Lt turtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo naudotą didelės žalos nustatymo metodą – pagal neišmokėtą turto vertę – teisingu. Toks turto vertės nustatymo būdas dėl pirmiau nurodytų motyvų negali būti pripažįstamas teisingu. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pagal šio straipsnio 2 punktą – įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, realizuodamas BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę, turi būti aktyvus procese ir nustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymius teisingai, juolab kad iššvaistyto turto vertės nustatymas – būtinasis veikos požymis ir šiuo atveju gali būti reikšmingas veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Ši bylos apeliacinio nagrinėjimo klaida negali būti ištaisyta kasacinės instancijos teismo posėdyje, nes realios turto vertės nustatymui reikia atlikti aplinkybių išnagrinėjimą ir bylos duomenų įvertinimą. Tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis