A-858-726-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-726/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01099-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas paaiškino, jog Lukiškių TI-K kamerų, kuriose jis laikomas nuo 2011 m. gruodžio 9 d., plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei leistinas minimalus 3,6 kv. m. Dėl to pareiškėjui pablogėjo sveikata, sutriko miegas, turi gerti vaistus. Kameros netvarkingos, nevėdinamos, tualetas atskirtas neaukšta sienele, kuri nesuteikia privatumo, nepakanka higienos priemonių, skiriamos nuobaudos už nereikšmingus dalykus. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo D. A. skundą (b. l. 36–41) su skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojus naujai Lietuvos higienos normai, minimali gyvenamojo ploto kamerose laikomiems asmenims norma nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą leistinas kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius viršijamas, Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, stengiamasi kalinius perkelti į laisvesnes kameras, atsiradus galimybei, kiekvienam asmeniui skiriama lova, švari patalynė, kitas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Atkreipė dėmesį, kad kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, tai atitinka higienos reikalavimus. Taip pat pabrėžė, jog teisės aktuose nenustatyta, kad tualetai kamerose turi būti rakinami. Pareiškėjui buvo suteikta reikalinga pagalba, atlikti tyrimai, skirti vaistai. Dėl šių priežasčių, manė, kad civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų nėra ir žala nepriteistina.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 95-97)

pareiškėjo D. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė D. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punktu ir nurodė, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Taip pat nurodė, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Pažymėjo, jog bylos medžiaga patvirtina ir iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo kalinimo nuo 2011m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. (iki skundo teismui padavimo dienos) metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kameroje. Per šį laikotarpį pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas: 2012 m. sausio 11 d. vakare, 2012 m. sausio 2 d. – 2012 m. sausio 15 d., 2012m. vasario 22 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d, ryte, 2012 m. vasario 24 d. ryte, 2012 m. gegužės 31 d. – 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 5 d. ryte, 2012 m. birželio 11 d. vakare, 2012 m. birželio

12 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 16 d. ryte, 2012 m. lapkričio 26 d. ryte, 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. kovo 29 d. – 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 7 d. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Teismo nustatytos aplinkybės, kad per pareiškėjo nurodytą laikotarpį jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudarė pakankamą pagrindą teismui daryti išvadą, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad nėra objektyvių įrodymų, jog dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo teismui pateiktų Lukiškių TI-K 2012 m. kovo

8 d., 2012 m. gegužės 8 d., 2012m. kovo 28 d. ir 2013m. rugpjūčio 27 d. nutarimų matyti, jog pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos už Suimtųjų elgesio taisyklių pažeidimus, kuriuos jis vertina kaip nereikšmingus. Pareiškėjas nutarimų juose nurodyta tvarka neskundė. Nuobaudos jam buvo skiriamos už tai, kad miegojo po antklode dienotvarkėje numatytu ne miego laiku ir nereagavo į prižiūrėtojo reikalavimus atsikelti ir pasikloti lovą. Atsižvelgęs į tai, kad visi suimtieji privalo griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus, o pareiškėjas faktinių aplinkybių neginčija, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K veiksmai buvo neteisėti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pablogėjusi psichinė būklė, nemiga, nerimas, teismo vertinimu, negali būti vienareikšmiai siejami tik su bausmės atlikimo sąlygomis. Pats buvimas laisvės atėmimo vietoje, be abejo, turi įtakos asmens neigiamai savijautai, kas vertinama kaip tiesioginė bausmės atlikimo pasekmė. Teismas atsižvelgė į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovėo veiksmų, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 000 Lt.

III.

Pareiškėjas D. A. apeliaciniu skundu (b. l. 102-103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat apeliaciniu skundu prašo išreikalauti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo esančių kamerų detalųjį planą, iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išreikalauti jam išsiųstus pareiškėjo pareiškimus, dokumentus ir medicinos pažymas bei bylą nagrinėti žodinio proceso būdu dalyvaujant pareiškėjui. Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjui pastoviai matant atsilupusias sienas ir lubas išsivystė gili depresija, jam teko kreiptis į psichologus bei psichiatrą, buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, išsivystė aukštas kraujo spaudimas. Pažymėjo, kad kamerose tualetai atskirti tik maža sienele, dėl ko jis nuolat turėjo kvėpuoti nemaloniu kvapu. Atkreipia

dėmesį, kad kartu su pareiškimu pareiškėjas išsiuntė ir pažymą dėl D. A. skundo prieš Lukiškių TI-K. Joje yra Seimo kontrolierius

išvada, kurioje patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai. Šiose išvadose matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, įskaitant ir tai, kad oro temperatūra dieną siekė vos 18-22 laipsnius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, pirmiausia pasisako

dėl bylos nagrinėjimo būdo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, nenurodydamas jokių motyvų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašymas nemotyvuotas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir išdėstė savo poziciją žodžiu, į tai, kad į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde, atsiliepimuose) yra aiškiai išdėstyta bylos proceso šalių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir bylos esmės, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Pažymėtina, kad netenkintinas ir pareiškėjo prašymas išreikalauti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo esančių kamerų detalųjį planą bei išreikalauti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo jam išsiųstus pareiškėjo pareiškimus, dokumentus ir medicinos pažymas. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo esančių kamerų detalieji planai nėra susiję su byla, todėl nėra pagrindo juos išreikalauti, o likusieji minėti dokumentai byloje pateikti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neteikė minėtų prašymų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos

valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju

yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 80 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje ir karceryje reikalavimo, dėl ko pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. sutriko miegas ir nervų sistema, buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo D.

A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,

1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lukiškių TI-K priteisti

pareiškėjui 80 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą pareiškėjui yra 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o ne

80 000 Lt. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš bylos duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas atvyko 2011 m. gruodžio 9 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas

– 7,31 kv. m., joje pareiškėjas kalėjo iki 2011 m. gruodžio 11 d., laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. vakaro pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 200, kurios plotas – 7,56 kv. m., nuo 2011 m. gruodžio 19 d. vakaro iki 2012 m. sausio 11 d. vakaro laikomas kameroje Nr. 324, kurios plotas – 7,68 kv. m., nuo 2012 m. sausio 11 d. vakaro iki 2012 m. sausio 15 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 211, kurios plotas – 6,96 kv. m., 2012 m. sausio 16 d. pareiškėjas praleido kameroje Nr. 110, kurios plotas – 7,48 kv. m., nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. vasario 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 342, kurios plotas – 8,10 m, nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. vasario 23 d. parkeltas į kamerą Nr. 325, kurios plotas – 7,64 kv. m., nuo 2012 m. vasario 24d. iki 2012 m. birželio 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 329, kurios plotas – 7,61 kv. m., laikotarpiu nuo 2012 m. birželio

22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. laikomas kameroje Nr. 280, kurios plotas – 7,82 kv. m., laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 298, kurios plotas – 8,03 kv. m., 2012 m. lapkričio 15 d.perkeltas į kamerą Nr. 322, plotas – 7,43 kv. m., tos pačios dienos vakare vėl perkeltas į kamerą Nr. 368, kurios plotas – 6,5 kv. m., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. vasario 11 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 329, kurios plotas – 7,61 kv. m., 2013 m. vasario 12 perkeltas į kamerą Nr. 284, plotas – 7,15 kv. m., kurioje kalėjo iki 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. kovo 7 d. vakare buvo patalpintas į kamerą Nr. 124, kurios plotas – 7,31 kv. m., laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 326, kurios plotas – 7,66 kv. m., nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 121, plotas – 7,38 kv. m., 2013 m. balandžio 2 d. ryte kalėjo kameroje Nr. 147, plotas – 7,94 kv. m., vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 148, plotas – 8,02 kv. m., kurioje kalėjo iki 2013 m. balandžio 8 d.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 7 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 1 iki 6. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 1,22 kv. m. iki 7,61 kv. m. gyvenamasis plotas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kamerose, kuriose visada būdavo 4 asmenys.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, remiantis aukščiau minėtais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2013 m. balandžio 8 d. nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui buvo laikomas 2011 m. gruodžio 9 d. vakare, 2011 m. gruodžio 16 d. ryte, 2012 m. sausio 11 d. vakare, 2012 m. sausio 12 d.

– 2012 m. sausio 15 d., 2012 m. vasario 22 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. vasario 24 d. ryte, 2012 m. kovo 5 d. ryte, 2012 m. gegužės 31 d. – 2012 m. birželio

4 d., 2012 m. birželio 5 d. ryte, 2012 m. birželio 11 d. vakare, 2012 m. birželio 12 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 16 d. ryte, 2012 m. lapkričio 26 d. ryte, 2013 m. sausio 15 d. vakare, 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. kovo 29 d. – 2013 m. balandžio 1 d., t. y. pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2013 m. balandžio 8 d. nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui buvo laikomas 21,5 dienas, o ne kaip nurodė pirmosios instancijos teismas tik 19,5 dienų. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis. Kita vertus pažymėtina tai, kad nors Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 211, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. sausio 11 d. – 2012 m. sausio 15 d. laikotarpiu, kameros plotas atitiko

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje

ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje reikalavimą, tačiau Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. kovo 8 d. pažymoje „Dėl D. A. skundo prieš Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ Nr. 4D-2012/1-135 (b. l. 4), atlikus patikrinimą užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 211 grindys medinės, susidėvėjusios, sienos apipieštos, nuo sienų ir lubų nutrupėję dažai, ant lubų matosi pelėsis, kas neatitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 62 punkto (laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį), kad oro temperatūra minėtoje kameroje buvo 12ºC, kas neatitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 26 punkto (oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18-22ºC šilumos). Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų, taip pat nenurodė, kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl įkalinimo įstaigoje patirtų išgyvenimų, nemigos, atsiradusių sveikatos sutrikimų, tačiau jas atmetė kaip nepagrįstas, neturinčias ryšio su neužtikrintomis kalėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinėje byloje esančios D. A. asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 27-56) matyti, kad pareiškėjas D. A. skundėsi nuolatine nemiga, dėl ko buvo išrašyti vaistai, vėliau paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Tačiau atkreiptinas dėmesys, į tai, kad 2013 m. vasario

20 d. pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į gydytoją dėl nemigos, teigdamas, jog kankina nemiga, nes nervinasi dėl bylos, namuose yra problemų (b. l. 48). Duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs sveikatos nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui sutriko miego režimas, psichologinė būsena. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui atsirado nemiga, sutriko nervų sistema ir psichinė būklė būtent dėl jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra pagrindo. Nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad būtent dėl buvimo Lukiškių TI-K pareiškėjui atsirado galvos skausmas ir kt. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jomis abejoti ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu šių išvadų vertinimu. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 80 000 Lt neturtinės žalos. Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką

tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus

žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). EŽTT, vertindamas minimalaus žiaurumo laipsnį, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų ir į asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99). Pagal CK 6.250 straipsnio

1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio

2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje. Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI-K trukmę, laikymo sąlygas, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro

pagrindą nagrinėjamoje byloje konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Darytina išvada, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė

žala pinigais. Vis dėlto, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. A. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Lukiškių TI-K ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Atsižvelgtina ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus, jog jis būtent dėl buvimo Lukiškių TI-K patyrė nemigą, pablogėjo sveikata. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 16–26), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 8 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt (iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.), 850 Lt (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio

1 d.) ir 1 000 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d.) minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 ir 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 80 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 11 650 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas

tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Lukiškių TI-K, 11 650 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo D. A. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 11 650 Lt (vienuolika tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.“ Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys