A-2059-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2059-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03238-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklų 104 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 124 nustatyto Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, kadangi jis praleisdavo 23 valandas per parą perpildytoje kameroje, neturėjo galimybės judėti, mankštintis, jam trūko oro, todėl dažnai skaudėjo galvą ir nebuvo įmanoma išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008), nurodė, kad atsakovas nesilaikė teisė aktų reikalavimų, todėl jis (pareiškėjas) patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ieškinio senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas, kadangi pareiškėjo įkalinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra tęstinis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. ir, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi ir 1.134 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-961/2014; 2012 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009), nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 16 d., todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galėtų būti priteisiamas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, ir neprašė atnaujinti praleisto termino, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą senaties terminą ir skundą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atmetė jo (pareiškėjo) skundą, ir prašo atnaujinti praleistą senaties terminą dėl jo 2014 m. gruodžio 15 d. paduoto skundo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais kaip atsiliepimą į skundą ir nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinama joje priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai, tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytu subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. T. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, be to, pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto senaties termino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti atnaujinamas praleistas ieškinio senaties terminas, o prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl 2014 m. gruodžio 15 d. paduoto skundo, todėl teisėjų kolegija nagrinės skunde nurodytas aplinkybes (b. l. 2–3). Pareiškėjas skunde nurodė, kad vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ieškinio senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas, kadangi pareiškėjo įkalinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra tęstinis, nes jis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus nebuvo paleistas ar išgabentas į pataisos namus, pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama „miegančios teisės“ doktrina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. (b. l. 8), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Išanalizavus pareiškėjo nurodomus argumentus, kad jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimas nėra tęstinis, t. y. pareiškėjas buvo talpinamas į skirtingas kameras, ir tai paneigia galimo pažeidimo tęstinumą, nes jis nebuvo daromas kiekvieną dieną, bet skirtingais laikotarpiais (b. l. 8). Be to, akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose kamerose, jam trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, t. y. būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas tuo metu, kai buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, patyrė tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kurie reiškia, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 16 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė