A-662-2174-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2174/2014 Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui V. Z., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos atstovui R. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybai dėl potvarkio panaikinimo ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkį Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Potvarkis) ir pripažinti neteisėtu profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos 20 d. gavo Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono 2006 m. liepos 17 d. raštą Nr. IS-592 ,,Dėl informavimo“, kuriame nurodoma, kad Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. PS-755 ,,Dėl vyr. psk. A. J. išleidimo į atsargą“ nuo 2006 m. liepos 3 d. nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą. Šio potvarkio kopija jam nebuvo atsiųsta, jis su juo nesupažindintas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Potvarkiu, nurodė, kad profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo sudaryta 2002 m. rugpjūčio 5 d. penkeriems metams ir galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2006 m. birželio 20 d. atostogų metu telefonu jis buvo informuotas, kad mjr. D. M. reikalauja, jog Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vadas atleistų jį iš pareigų ir pateiktų dokumentus, reikalingus atleisti iš profesinės karo tarnybos, bet bataliono vadas paprašė pateikti raštišką įsakymą ar nurodymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2006 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. PK-116 jam buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas, kadangi rekomendavo vadui suteikti gr. R. V. vaiko priežiūros atostogas. Šią nuobaudą jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Be to, 2006 m. birželio 14 d. bataliono vadas mjr. V.

Z. nurodė atsakyti į klausimą, ar gali jis atšaukti iš vaiko priežiūros atostogų gr. R. V., tačiau jis paaiškino, kad atšaukti šio asmens iš vaiko priežiūros atostogų nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, jo atleidimo priežastys – skundų padavimas teismui ir kariuomenės vadui bei atsisakymas atlikti neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisės specialistams yra suteiktas specialybės kodas, visiems karininkams, užimantiems teisininko pareigas, buvo priskirtas teisės specialisto kodas, bet jam, puskarininkiui, teisės specialisto kodas nebuvo suteiktas, o šiuo metu iš viso nėra suteiktas joks specialisto kodas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2002 m. rugpjūčio 5 d. pratęsiant profesinės karo tarnybos sutartį turėjo specialisto kodą – 42701, kuris suteikė teisę tarnauti iki

55 metų, todėl sutartis ir buvo sudaryta iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. Pareiškėjo teigimu, nesuteikus teisės specialisto kodo yra varžomos jo teisės, jis diskriminuojamas dėl socialinės padėties, įsitikinimų ir pažiūrų, yra persekiojamas dėl paskirtos drausminės nuobaudos apskundimo. Skunde nurodyta, kad jo profesinė karo tarnyba galėjo būti pratęsta, bet to nereikėjo daryti, nes jo profesinės karo tarnybos sutartis galioja iki 2007 m. rugpjūčio 5 d., kurios nutraukimo pagrindas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pažymėta, kad profesinės karo tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas, nes nereikia pratęsti dar galiojančios profesinės karo tarnybos sutarties. Taigi atleisti jį iš profesinės karo tarnybos vadovaujantis šia norma nebuvo galima, nes profesinės karo tarnybos sutarties terminas nėra pasibaigęs, todėl atleidimas yra neteisėtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo

39 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas baigtinis atvejų, kai Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta anksčiau laiko, sąrašas, todėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas anksčiau laiko yra neteisėtas, jis atleistas iš profesinės karo tarnybos nesant Įstatyme numatyto pagrindo. Įstatymas nenumato, kokiais atvejais karys gali būti atleistas jo ligos metu, o kokiais atvejais neatleistas, nėra jokių kriterijų, kuriais reikia vadovautis priimant sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad profesinės karo tarnybos sutartis sudaryta teisėtai, vadovaujantis įstatymu, ji nėra pripažinta negaliojančia ar nustatyta, kad ją sudarant buvo nesilaikoma Įstatymo, todėl jis įsipareigojo tarnauti valstybei iki 2007 m. rugpjūčio 5 d., o sutartį nutraukus buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretorius, vadovaudamasis Įstatymo

38 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 45 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir išleido jį į atsargą. Tokią teisę jam suteikė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 416 1.1.1 punktas. Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadas 2006 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. PK-178 nurodė Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vadui atleisti pareiškėją iš pareigų. Šis įsakymas vertintinas kaip teisėtas administracinis tvarkomasis dokumentas, kuriuo yra užtikrinamas įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymas pagal Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vado kompetenciją ir kuriuo yra duodamas atitinkamas pavedimas jam pavaldžiam bataliono vadui. Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vadas 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. P-116 atleido pareiškėją iš pareigų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo profesinės karo tarnybos pareigos – Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos bataliono vado padėjėjas teisės klausimais – nėra įtrauktos į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, todėl ši įstatyme numatyta profesinės karo tarnybos trukmės išimtis jam netaikytina, ir sutartis turėjo būti nutraukta sukakus išleidimo į atsargą amžiui. Ši nuostata yra imperatyvi ir šalys, sudarydamos profesinės karo tarnybos sutartį, jos pakeisti, pratęsiant tarnybos trukmę, negali. Atsakovas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1275/2003, kurioje konstatuota, kad Įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas karių išleidimo į atsargą amžius yra faktinė aplinkybė, kuri siejama su to paties Įstatymo

37 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta būtinybe nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti karį iš profesinės karo tarnybos. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintas Krašto apsaugos sistemos karinių specialybių sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kurio IV skyriaus II dalies 3 punkte yra nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai teisininko pareigybei. Vienas iš privalomų reikalavimų norint užimti teisininko pareigybę – aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas, o pareiškėjas negalėjo būti skirtas į teisininko pareigas, nes 2003 metais baigė Šiaulių krašto vadybos, teisės ir kalbų kolegijoje aukštųjų neuniversitetinių teisės studijų programą. Pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas pagal socialinę padėtį, nes teisės aktai nustato skirtingą karininkų ir puskarininkių socialinę padėtį krašto apsaugos sistemoje, tai yra skirtingos socialinės grupės pagal karo tarnybą reglamentuojančius teisės aktus ir joms negali būti taikomi vienodi reikalavimai. Atsakovas nesutiko, jog sudarant profesinės karo tarnybos sutartį, kurios galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2007 m. rugpjūčio 5 d., iš karto buvo išspręstas ir tarnybos, sukakus įstatymo nustatytam išleidimo į atsargą amžiui, pratęsimo klausimas, nes su pareiškėju sudarytą profesinės karo

tarnybos sutartį pasirašė tuometinis kariuomenės vadas gen. mjr. J. A. K., kai sprendimą turi teisę priimti tik Lietuvos

Respublikos krašto apsaugos ministras. Pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos buvo atleistas ligos metu, tačiau nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes nebuvo gauti prašymas nukelti pareiškėjo išleidimo į atsargą datą ir jo laikiną nedarbingumą patvirtinantys dokumentai, todėl šio klausimo nesvarstė ir sprendimo dėl išleidimo į atsargą datos nukėlimo dėl pareiškėjo ligos nepriėmė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis prieš terminą, vadovaujantis Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 45 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktą profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje <...> nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Pareiškėjas buvo atleistas pagal Įstatymo 45 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad vyresnieji puskarininkiai į atsargą išleidžiami sukakę 50 metų. Pagal Įstatymo 38 straipsnio 4 dalį teisę nutraukti profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai. Tam tikros šio Įstatymo išimtys yra numatytos Įstatymo 45 straipsnio 5–6 dalyse bei 46 straipsnyje. Įstatymo

45 straipsnyje numatyta, kad karo kapelionai, neatsižvelgiant į jų turimą laipsnį, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę 60 metų, o vyriausiasis kariuomenės kapelionas – 65 metus (5 d.). Profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę

55 metus (6 d.). Toks Sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-737. Teismas nurodė, kad pareiškėjo vyr. srž. profesinės karo tarnybos pareigos – Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos bataliono vado padėjėjas teisės klausimais – nebuvo įtrauktos į minėtą Sąrašą, todėl ši įstatyme numatyta profesinės karo tarnybos trukmės išimtis jam netaikytina. Pažymėjo, jog diskrecinė teisės norma, kuri numato, kad krašto apsaugos ministras turi teisę pratęsti profesinę karo tarnybą sukakus 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, yra Įstatymo 46 straipsnis. Ši įstatymo nuostata suteikia krašto apsaugos ministrui išskirtinę diskrecinę teisę, atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos poreikius, pratęsti tarnybos laiką. Be to, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-262/2004, Įstatymo 31 straipsnio

4 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą, šio Įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, t. y., neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą, ji turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai kariui sukanka šio Įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ir aiškino karo tarnybą reglamentuojančius aktus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasmę, atsižvelgus į šios teisės normos pakeitimus ir papildymus, profesinės karo tarnybos karys atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos tik pasibaigus jo profesinės karo tarnybos sutarties terminui, neatsižvelgiant į tai, kad kariui sukako nustatytas išleidimo į atsargą amžius. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas buvo pritaikytas tik jam, nes yra daugybė karių, sukakusių atleidimo iš profesinės karo tarnybos amžių, tačiau tarnaujančių toliau, kol nepasibaigs profesinės karo tarnybos sutartis. Jis yra persekiojamas ir diskriminuojamas. Teismas neišreikalavo kitų karių profesinės karo tarnybos sutarčių. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis paminėta teisės norma, jis negalėjo būti atleistas iš tarnybos, nes jo profesinės karo tarnybos sutartis dar nebuvo pasibaigusi, jos pratęsti nereikėjo, nors jis ir sukako nustatytą išleidimo į atsargą amžių. Pareiškėjas nurodė, jog profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas turėjo būti vykdomas laikantis Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šioje teisės normoje nenumatyta, kad galima nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį anksčiau laiko pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį galima tik Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva ar valia, bet ne Logistikos valdybos ar bataliono vado iniciatyva ar valia. Apeliaciniame skunde teigta, jog Krašto apsaugos sistemoje galiojanti tvarka reikalauja, kad kiekvienam kariui būtų suteiktas specialybės kodas. Pareiškėjo teigimu, anksčiau jam buvo suteiktas kodas, suteikiantis teisę tarnauti iki 55 metų, tačiau paskyrus į kitas pareigas kodo nebegavo. Teismas nesiaiškino, kodėl jam nesuteiktas specialybės kodas. Neturint specialybės kodo, negalima nustatyti, ar jis įtrauktas į Sąrašą. Pareiškėjas nurodė, jog jo teisės yra varžomos. Nepagrįstai nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio

23 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2004 m. lapkričio

11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija), 45 straipsnio 4 dalį ir jos 2 punktą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte pateikta kaip viena iš alternatyvų nuoroda į Įstatymo 45 straipsnio 4 dalį reiškia, kad pastarojoje normoje nustatyto amžiaus suėjimas yra pakankamas pagrindas atlikti du veiksmus: nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir išleisti karį į atsargą. Tai matyti iš šios nuorodos formuluotės, pagal kurią ji yra taikytina siekiant nutraukti profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartį ir (ar) atleisti karį iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Šiai bylai aktualiu klausimu pažymėta, kad šios įstatymo nuostatos formuluotė bei jos imperatyvus būdas rodo, jog ši teisės norma skirta reglamentuoti teisinius santykius dėl galiojančios (o ne pasibaigusios) karo tarnybos sutarties nutraukimo. Tai matyti ir iš Įstatymo 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią esant Įstatymo 38 straipsnyje numatytam pagrindui profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą. Galimybė nutraukti minėtą (2002 m. rugpjūčio 5 d.) su pareiškėju sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį šioje sutartyje yra aptarta (6 p.). Atsižvelgiant į minėtą imperatyvią nuostatą, pažymėta, kad karo tarnybos sutarties nutraukimas (esant nurodytame punkte numatytoms sąlygoms) yra kitos šios sutarties šalies pareiga, o ne teisė. Taip pat pažymėta, kad išimtį iš šios situacijos sudaro aplinkybė, kai kario tarnybos laikas nustatyta tvarka buvo pratęstas. Aiškindama nurodytą išimtį, kolegija pažymėjo, kad toks kario tarnybos laiko pratęsimas yra skirtas situacijai, kai karys sulaukė amžiaus, kuriuo yra ribojamas jo tarnybos laikas. Tai reiškia, kad taikant šią išimtį yra būtina remtis faktu apie minėto amžiaus suėjimą. Be to, kolegija pažymėjo, kad nurodytos išimties taikymas (skirtingai nuo Įstatymo 38 straipsnio

1 dalies 7 punkto reglamentuojamos situacijos) yra krašto apsaugos ministro teisė, o ne jo pareiga. Tai reiškia, kad toks kario tarnybos laiko pratęsimas (numatytas Įstatymo 46 straipsnis) yra krašto apsaugos ministro diskrecija. Iš bylos matyti, kad pagal laipsnį pareiškėjui yra taikytina Įstatymo

45 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta 50 metų amžiaus riba. Nurodytas amžius pareiškėjui suėjo 2006 m. birželio 19 d. Pagal užimamas pareigas pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 45 straipsnio 5 ir 6 dalių reglamentavimo sferą. Pareiškėjui nebuvo taikoma Įstatymo 46 straipsnyje numatyta išimtis dėl tarnybos laiko pratęsimo. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės visiškai atitinka aplinkybes, numatytas Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punkte, todėl padaryta išvada, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai pritaikė šias Įstatymo nuostatas pareiškėjui. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintas pagrįstu. Nenustatyta pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

V.

Pareiškėjas A.

J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario

10 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P756-46/2014 pareiškėjo A. J. prašymą tenkino ir procesą administracinėje byloje Nr. A143-547/2007 atnaujino bei bylą perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog iš A. J. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo matyti ir tai, jog pareiškėjas teismo prašė išreikalauti keturių karininkų, kuriems jau yra sukakęs išleidimo į atsargą amžius, tačiau jie iki šiol nėra atleisti iš tarnybos, profesinės karo tarnybos sutartis. Šie įrodymai, pareiškėjo manymu, galėjo įrodyti jo diskriminaciją bei persekiojimą dėl jo išsakytos nuomonės. Tai, kad pareiškėjo atleidimo pagrindu buvo diskriminacija bei persekiojimas už nuomonės pareiškimą, A. J. dar kartą nurodė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT, Teismas) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo

49 pastraipos (bylos Jokšas prieš Lietuvą 13 puslapis) matyti, jog pareiškėjas A. J. (EŽTT sprendime vadinamas ieškovu) Europos Žmogaus Teisių Teisme įrodinėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priėmęs 2006 m. spalio

23 d. sprendimą, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priėmęs 2007 m. gegužės 22 d. nutartį, buvo šališki, neteisingi bei ignoravo jo procedūrines teises, nes atsižvelgiant į tai, kad bylos esmė buvo tariamai neteisėtas jo atleidimas iš karo tarnybos dėl diskriminacijos, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, ieškovas prašė teismo įpareigoti bataliono vadovaujančius karininkus pateikti įrodymus, kurių jis pats negalėjo

gauti, dėl keturių karių, kurie tuo metu tarnavo tame pačiame dalinyje. A. J. teismui nurodė, jog jei tam tikro amžiaus suėjimas yra

absoliutus pagrindas atleisti iš karo tarnybos, tai tada visi tie keturi kariai turėjo būti atleisti žymiai anksčiau nei jis. Tačiau Lietuvos teismai ignoravo jo prašymą, netgi nenurodydami atsisakymo priežasčių, todėl buvo pažeista jo teisė pateikti įrodymus, kurie buvo esminiai teisingai išnagrinėti jo skundus dėl diskriminacijos už jo požiūrį ir mintis. EŽTT 2013 m. lapkričio

12 d. sprendime (bylos Jokšas prieš Lietuvą 55, 57, 58 pastraipos) pažymėjo, jog rašytiniame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui ieškovas teigė, kad jis buvo diskriminuojamas dėl savo nuomonės. Ieškovui, turint omenyje, kad jo skundo pagrindas buvo tariama diskriminacija, jo situacijos palyginimas su keturių karių situacija buvo būtinas, kad jis galėtų pareikšti nusiskundimą. Ieškovas pakartojo apeliaciniame skunde, kad žemesnės instancijos teismas atsisakė nurodyti kariniam vadui pateikti įrodymus, susijusius su minėtų keturių karių tarnybos istorija, atėmė jam galimybę įrodyti, kad jis buvo vienintelis karys, kuriam taip griežtai buvo pritaikytas šis Įstatymas (Įstatymo 38 str. 1 d.

7 p.). Taigi, EŽTT manymu, A. J. skunde pateiktas diskriminacijos aspektas turėjo būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose. Teismas pažymėjo, jog ieškovas pateikė detalią informaciją, kokius konkrečius įrodymus jis norėjo gauti ir kodėl tai buvo tiesiogiai susiję su jo skundu, ir atsižvelgiant į tai, kad tame nagrinėjimo etape dar nebuvo galima nuspręsti, ar tie įrodymai buvo būtini ieškovo diskriminacijos bylos užbaigimui, EŽTT nustatė, kad dėl administracinių teismų nesugebėjimo padėti ieškovui gauti įrodymus ir juos apsvarstyti, arba bent jau pateikti priežastis, kodėl tai nėra būtina, ieškovas negavo esminių priemonių atstovauti savo bylą. Teismas nusprendė, jog bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose, imant bendrai, neatitiko teisingo ir viešo nagrinėjimo reikalavimų, kaip apibrėžta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)

6 straipsnio 1 dalyje, vadinasi, ši nuostata buvo pažeista.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, jog minėto EŽTT sprendimo priėmimas yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: VI.

Procesą administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136, 161 str.), tačiau bylos, kurioje procesas atnaujintas, nagrinėjimas turi tam tikrų ypatumų. Pažymėtina, kad proceso

atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra,

kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę

gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo

neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio

14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr.,

pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24

pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.). Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P756-46/2014, procesas šioje byloje atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog atnaujinus procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, būtina įvertinti, ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime konstatuoti Konvencijos pažeidimai daro įtakos byloje priimtų administracinių teismų procesinių sprendimų pagrįstumui ir teisėtumui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2006 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. PS-755 „Dėl vyr. psk. A.

J. išleidimo į atsargą“ buvo nutraukta su pareiškėju vyresniuoju puskarininkiu A. J. 2002 m. rugpjūčio 5 d. penkeriems metams sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis (b. l. 10) ir jis buvo išleistas į atsargą Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 45 straipsnio

4 dalies 2 punkto pagrindu (b. l. 12). Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies

7 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 23 d.) nustatyta, jog profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje ar 32 straipsnio 3 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 4 dalies 2 punktą (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 23 d.) į atsargą profesinės karo tarnybos kariai – nuo viršilos (laivūno) iki vyresniojo puskarininkio imtinai – išskyrus nurodytus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse, išleidžiami sukakę 50 metų. Kaip išimtys minėto straipsnio 5 dalyje įvardyti karo kapelionai bei vyriausiasis kariuomenės kapelionas, o 6 dalyje nurodyti profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėjo jokių karinių specialistų pareigų. Įstatymo

45 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytas 50 metų amžius pareiškėjui suėjo 2006 m. birželio 19 d. Bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, t. y., neatsižvelgiant į profesinės karto tarnybos sutarties terminą, ji turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai kariui sukanka šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas, o Įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintas karių, sukakusių išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą amžių, tarnybos pratęsimas yra krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga, t. y. diskrecinio pobūdžio nuostata. Teismai, įvertinę tai, kas pirmiau išdėstyta, bei tai, kad pareiškėjo tarnyba, jam sukakus išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą amžių, nebuvo pratęsta, darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai nutraukė su pareiškėju vyresniuoju puskarininkiu A. J. sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį ir jį išleido į atsargą Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje aktualų teisinį reguliavimą bei bylos medžiagą, pritaria minėtoms administracinių teismų padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, vadovaujantis Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 45 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Pažymėtina, jog tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vieningą praktiką tokio pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, nustatyta tvarka nepratęsus tarnybos laiko, 45 straipsnio 4 dalyje nustatyto amžiaus suėjimas yra pakankamas pagrindas karį atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Šiose teisės normose yra įtvirtintas reikalavimas, t. y. pareiga, o ne teisė, karį atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės

8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-744/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1130/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra patvirtinęs ir nagrinėjamoje byloje administracinių teismų prieitas išvadas dėl tarnybos laiko pratęsimo diskrecinio pobūdžio, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui Įstatymo 46 straipsnyje suteikta diskrecijos teisė pratęsti profesinę karo tarnybą pagal terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos poreikius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1130/2011, kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas savo skundą teismui, be kita ko, grindė ir tuo, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata buvo pritaikyta išimtinai tik jam, nes Lietuvos Kariuomenėje tarnauja daug tokių karių, kuriems jau yra sukakęs atleidimo iš profesinės karo tarnybos amžius, tačiau jie tarnauja toliau, kol nesibaigia jų profesinės karo tarnybos sutartis, o štai pareiškėjas buvo atleistas vos tik suėjus nustatytam amžiui, nors jo profesinės karo tarnybos sutartis galiojo iki 2007 m. rugpjūčio

5 d. Iš pareiškėjo skundo matyti ir tai, jog jis teismo prašė išreikalauti keturių karininkų, kuriems jau yra sukakęs išleidimo į atsargą amžius, tačiau jie iki šiol nėra atleisti iš tarnybos, profesinės karo tarnybos sutartis. Šie įrodymai, pareiškėjo manymu, galėjo įrodyti jo diskriminaciją bei persekiojimą dėl jo išsakytos nuomonės. Tai, kad pareiškėjo atleidimo pagrindu buvo diskriminacija bei persekiojimas už nuomonės pareiškimą, A. J. dar kartą nurodė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime (sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą 58 pastraipa) pažymėjo, jog pareiškėjo skundo diskriminacijos aspektas turėjo būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu ir jo noru daryti įtaką teismų sprendimams, ir į tai, kad toje proceso stadijoje dar nebuvo aišku, ar įrodymai buvo būtini vertinant pareiškėjo skundą dėl diskriminacijos, Teismas manė, kad administracinių teismų atsisakymas padėti pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinimui, ar bent jau motyvavimas, kodėl tai nebuvo būtina, atėmė iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą.

EŽTT nusprendė, jog bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose, imant bendrai, neatitiko teisingo ir viešo nagrinėjimo reikalavimų kaip apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; vadinasi, ši nuostata buvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į EŽTT su skundu, taip pat rėmėsi Konvencijos 10 ir 14 straipsniais ir teigė, jog jis buvo atleistas iš profesinės karo tarnybos jį diskriminuojant dėl pažiūrų. EŽTT nustatė, jog pareiškėjas, be kita ko, siekė pagrįsti diskriminacijos aspektą savo skunde pateikdamas pavyzdžiu keturių kitų karių, tarnavusių tame pačiame batalione, karo tarnybos duomenis.

Jis teigė, kad tie keturi kariai buvo panašioje padėtyje, kaip ir pareiškėjas, bet su jais buvo elgiamasi kitaip. Šiuo požiūriu EŽTT pažymėjo, kad Konvencijos 14 straipsnis suteikia apsaugą nuo kitokio elgesio su asmenimis, atsidūrusiais panašiose situacijose, be objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo, tačiau, atsižvelgęs į faktines aplinkybes (sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą 36–40 pastraipos), Teismas sprendė, kad toks teiginys yra nepagrįstas. EŽTT konstatavo, jog pareiškėjo nurodytų keturių karių profesinės karo tarnybos istorijos rodo, kad kiekvienas jų turėjo teisę tarnauti tol, kol pasibaigs jų sutarčių terminai, nepaisant to, kad jie buvo sulaukę išleidimo į atsargą amžiaus, nes, priešingai negu pareiškėjas, jie turėjo karinius specialybių kodus.

Kaip teismo proceso metu pats pareiškėjas pripažino, tuo metu, kai buvo

atleistas iš kariuomenės, tokio statuso jis neturėjo (sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą 73 pastraipa). Atsižvelgęs

į tai, kas išdėstyta pirmiau, EŽTT konstatavo, kad Konvencijos 10 straipsnis atskirai ar kartu su 14 straipsniu pažeistas nebuvo. Įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nors EŽTT 2013 m. lapkričio

12 d. sprendime konstatavo, jog bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose, atsisakant padėti pareiškėjui gauti įrodymus, kuriais jis grindė diskriminacinį aspektą byloje, ir pateikti juos vertinti bei nemotyvuojant, kodėl tai nebuvo būtina, neatitiko teisingo ir viešo nagrinėjimo reikalavimų bei buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, tačiau Teismas, įvertinęs būtent tuos duomenis apie pirmiau minėtus karius, kuriais pareiškėjas grindė savo skundą dėl diskriminacijos, nustatė, jog pareiškėjas ir kiti jo nurodyti kariai buvo skirtingose situacijose, todėl diskriminacinio aspekto neįžvelgė ir Konvencijos

14 straipsnio pažeidimo nenustatė. Atsižvelgus į tai, kad administraciniame procese pareiškėjo prašyti išreikalauti įrodymai, kuriais jis siekė įrodyti, jog buvo diskriminuojamas lyginant su kitais kariais ir tuo pagrindu nepagrįstai nutraukta su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis bei jis nepagrįstai išleistas į atsargą, buvo išsamiai įvertinti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Jokšas prieš Lietuvą bei padaryta išvada, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, konstatuotina, jog nėra pagrindo papildomai pasisakyti ir tirti minėtus įrodymus šiame administraciniame procese. Vertindama nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus bei atsižvelgdama į tai, kad, kaip jau buvo minėta, administraciniai teismai tinkamai nustatė, jog pareiškėjo atleidimas iš profesinės karo tarnybos buvo pagrįstas ir teisėtas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškėjo atveju nenustatė diskriminacinio aspekto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas iš esmės nedaro įtakos šioje byloje priimtų administracinių teismų procesinių sprendimų pagrįstumui ir teisėtumui. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo

A. J. prašymas atmestinas, o apskųsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. prašymą atmesti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė