A-557-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-557-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04372-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.1;6.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 12–13), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (7.2)3-89801 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5886.

Skunde paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose nurodoma, jog jis iki šiol vykdo individualią veiklą, tačiau disponavimas ir sandoriai su asmeniniu nekilnojamuoju turtu nuo 2010 m. sausio 1 d. priėmus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, nebelaikomi individualia veikla. Nepaisant to jo šeima vis dar yra „reketuojama“ sumokėti mokesčius už vykdomą individualią veiklą.

Teigia, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime nurodoma, jog vadovaujamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsakymu, kad mokestinis ginčas dėl jam patvirtintų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pasibaigė, tačiau toks VMI atsakymas yra klaidinantis. Tol, kol Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, pagal galiojančius teisės aktus galutinė instancija, sprendžianti mokestinius ginčus, yra Europos Teisingumo Teismas, į kurį jis turės teisę kreiptis, kai Lietuvoje bus visiškai baigtas nagrinėti mokestinis ginčas pagal VMI 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-95. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net keturis kartus atskiromis dalimis panaikino VMI mokestines pretenzijas, o pati mokestinė byla pagal patikrinimo aktą yra suskirstyta į keturias dalis ir jos nagrinėjimas atskiromis dalimis dar nėra baigtas. VMI rašte minimas apeliacinis skundas susijęs ne su visu patikrinimo aktu, o su jo dalimi. Kadangi mokestiniai ginčai dėl viso patikrinimo akto vyksta iki šiol, todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, jam teikiami atsakovo sprendimai yra neteisėti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 32–34) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti. Vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, VMI ir Fondo valdybos bendradarbiavimo taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko ir Fondo valdybos 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. VA-67/V-324 (toliau – Bendradarbiavimo taisyklės). Paaiškino, kad 2010 m. balandžio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriuje gautas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. kovo 29 d. raštas Nr. (17.2)-46-11456, kad patikrinimo metu A. J. laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota trūkstama 9 006 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų suma ir skirta 4 503 Lt VSD įmokų bauda, tačiau Vilniaus AVMI 2010 m. sausio 14 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-15 yra apskųstas.

2012 m. sausio 19 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-1775 Vilniaus AVMI informavo, kad, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011, buvo atliktas pakartotinis patikrinimas dėl dalies pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, taip pat ir VSD įmokų ir patvirtintos analogiškos kaip ir ankstesnio patikrinimo metu VSD įmokų ir baudų sumos. 2012 m. vasario 9 d. Vilniaus AVMI raštu Nr. (12.12-30-8)-46-3782 VSDFV Vilniaus skyrius buvo informuotas, kad 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-14 dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra apskųstas. 2013 m. gegužės 16 d. VSDFV Vilniaus skyriuje gautas Vilniaus AVMI 2013 m. gegužės 13 d. raštas Nr. (12.14-30-8)-46-KD-2436, kad mokestinis ginčas dėl A. J. Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-14 patvirtintų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pasibaigė 2013 m. balandžio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neskundžiama nutartimi atmetus A. J. apeliacinį skundą.

Teigė, kad, vadovaudamasis gauta informacija ir Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 25 p., pareiškėjui išsiuntė raginimą sumokėti skolą. 2013 m. birželio 21 d. gavo A. J. 2013 m. birželio 14 d. raštą, kad mokestiniai ginčai dėl Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 16 d. viso patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-95 sprendinių vyksta iki šiol. 2013 m. liepos 17 d. VSDFV Vilniaus skyriuje gautas Vilniaus AVMI 2013 m. liepos 12 d. raštas Nr. (12.14-30-8)-46-KD-4123, kad mokestinis ginčas dėl Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-95 nurodymų A. J. sumokėti 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą ir 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą yra pasibaigęs, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (7.2) 3-89801 nurodė A. J. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. sumokėti 13 509 Lt įsiskolinimą arba, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 611 ir 92 p., pateikti prašymą atidėti skolos mokėjimą.

Atkreipė dėmesį, kad skundžiamame VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. rašte Nr. (7.2)3-89801 yra aiškiai nurodyta, jog A. J., kaip asmens, vykdančio individualią veiklą, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui susidarė nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjo argumentas, kad neva jis yra reketuojamas sumokėti mokesčius už tebevykdomą individualią veiklą, yra visiškai nepagrįstas. Aplinkybė, kad šiuo metu jis individualios veiklos nevykdo, neatleidžia jo nuo įsiskolinimo už anksčiau vykdytą individualią veiklą sumokėjimo.

Vadovavosi Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad ginčas dėl Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-14 nurodymų sumokėti 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą ir 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą yra pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-934/2013, taigi pareiškėjo argumentai, kad ne visos bylos, susijusios su Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-04-77-95, yra išnagrinėtos, neturi jokios teisinės reikšmės. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Europos Teisingumo Teismas nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl jiems taikomų Europos Sąjungos institucijų, o ne nacionalinių institucijų sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–22). Paaiškino, kad pagal Bendradarbiavimo taisyklių 21–23 punktų nuostatas Vilniaus AVMI 2013 m. gegužės 16 d. VSDFV Vilniaus skyrių 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-KD-2436 informavus, kad mokestinis ginčas dėl A. J. Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-14 patvirtintų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pasibaigė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neskundžiama nutartimi atmetus A. J. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, atsirado teisinis pagrindas VSDFV Vilniaus skyriui Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių nustatyta tvarka informuoti pareiškėją apie Fondo biudžetui susidariusį įsiskolinimą. Pareiškėjo argumentas, kad mokestiniai ginčai dėl patikrinimo akto pagrindu priimtų visų sprendimų vyksta iki šiol, klaidinantis, nes Vilniaus AVMI dar kartą 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-KD-4123 patvirtino, kad mokestiniai ginčai dėl pareiškėjo minimo patikrinimo akto yra pasibaigę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatyta prievolė sumokėti 4 986 Lt VSD įmokas bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudą, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą yra patvirtinta galutine ir neskundžiama nutartimi ir turi būti vykdoma. Tai, kad dėl kitų pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių (PVM, GPM, žemės mokesčio) vyksta ginčai teisme, neturi įtakos jo pareigai sumokėti VMI apskaičiuotas VSD įmokų ir baudų sumas.

Teismas, be kita ko, atmetė pareiškėjo argumentus, kad VSDFV Vilniaus skyrius elgiasi neteisėtai, nes dar nesibaigė ginčai dėl viso patikrinimo akto teisėtumo. Vadovaujantis Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 25 p., pareiškėjui pagrįstai buvo išsiųstas raginimas sumokėti skolą.

Nepagrįsti pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad skundžiamais sprendimais reikalaujama sumokėti įmokas už iki šiol vykdomą individualią veiklą, nes VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad skola VSDFV biudžetui susidarė nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. (b. l. 7–8).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad tiek VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (7.2)3-89801, tiek Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. (9.8)I-5886 pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. J. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 77–83) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (7.2)3-89801 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5886.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. raštas Nr. (7.2)3-89801 turėtų būti panaikintas, kadangi neatitinka Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėmis patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintos Raginimo dėl skolos sumokėjimo pavyzdinės formos.

Mano, kad egzistuoja aplinkybės (pvz., pareiškėjo kreipimasis į generalinę prokuratūrą, priimti gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai), sudarančios pagrindą stabdyti įmokų, nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-934/2013, išieškojimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95) nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, esą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turėtų būti laikomas galutine instancija, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-934/2013 negali būti laikoma neskundžiama, yra nepagrįsti.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. raštas Nr. (7.2)3-89801 turėtų būti panaikintas, kadangi neatitinka Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėmis patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintos Raginimo dėl skolos sumokėjimo pavyzdinės formos.

Fondo valdybos nuomone, kiti pareiškėjo teiginiai, kurie neva sudaro pagrindą stabdyti išieškojimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-934/2013 patvirtintų pareiškėjui priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų (pvz., pareiškėjo kreipimasis į generalinę prokuratūrą, priimti gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai) nėra susiję su šioje byloje ginčijamais Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos priimtais sprendimais, todėl neturi įtakos minėtų sprendimų teisėtumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (7.2)3-89801 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (9.8)I-5886 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmiausia teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba išnagrinėję pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. rugpjūčio 14 d. skundus ir priėmę ginčijamus sprendimus (2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (7.2)3-89801 ir 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5886) veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendimuose aiškiai ir konkrečiai nurodė faktinį ir teisinį įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pagrindą, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kuriuos naikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis 2013 m. birželio 6 d. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui išsiuntė raginimą Nr. (7.5)R-8340 per 10 dienų gavus raginimą susimokėti 13 995,33 Lt skolą, t. y. 9 006 Lt VSD įmokų, 486,33 Lt delspinigių ir 4 503 Lt baudų (b. l. 26–27). Pareiškėjas, nesutikdamas su raginimu, kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir paaiškino, kad dar nėra visiškai užbaigtas teisminis nagrinėjimas dėl jo neva vykdytos individualios veiklos, todėl raginimas pateiktas per anksti (b. l. 28). VSDFV Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, 2013 m. liepos 5 d. raštu Nr. (7.5)3-81649 kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas pateikti informaciją, ar pasibaigę mokestiniai ginčai dėl A. J. apskaičiuotų VSD įmokų (b. l. 29).Vilniaus AVMI 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-KD-4123 informavo VSDFV Vilniaus skyrių, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį dėl VSD įmokų ir VSD įmokų baudos (b. l. 30–31). Remdamasis iš Vilniaus AVMI gauta informacija, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2)3-89801, kuriame nurodė, kad mokestinis ginčas dėl pareiškėjui VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-14 patvirtintų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pasibaigė 2013 m. balandžio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neskundžiama nutartimi atmetus jo skundą, todėl jis turi sumokėti 2004 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusią skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (b. l. 44–45). Nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjas pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (9.8)I-5886 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 4–5).

Be to, bylos duomenimis, Vilniaus AVMI 2010 m. kovo 29 d. raštu Nr. (17.2)-46-11456 informavo VSDFV Vilniaus skyrių, kad atlikus patikrinimą 2010 m. sausio 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-15 A. J. laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota trūkstama 9 006 Lt VSD įmokų suma ir skirta 4 503 Lt VSD įmokų bauda, tačiau pareiškėjas šį sprendimą apskundė (b. l. 35). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. 06-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011 A. J. skundą patenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. S-167(7-116/2010) ir VMI 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 47 758 Lt GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių, 1 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos ir įpareigojo VMI A. J. skundą dėl šių nurodymų išnagrinėti iš naujo.

Vilniaus AVMI, vykdydama nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2250/2011, atliko pakartotinį patikrinimą dėl dalies pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, taip pat ir VSD įmokų ir 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-14 patvirtinto analogiškas kaip ir ankstesnio patikrinimo metu VSD įmokų bazinei ir papildomai pensijos daliai ir VSD įmokų bazinei ir papildomai pensijos daliai baudų sumas (b. l. 23–24).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-14 dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskundė. 2013 m. birželio 8 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-934/2013, be kita ko, A. J. skundo dalis dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. S-72-(7-50/2012), VMI 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 68-35 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-14 dalių, kuriose nurodyta sumokėti / patvirtintas nurodymas sumokėti 4 986 Lt VSD įmokas bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudą, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą, atmestos kaip nepagrįstos, paliko nepakeistą.

Pažymėtina, kad nurodyta 2013 m. birželio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-934/2013 yra galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pažymi, jog prašymo atnaujinti procesą nurodytoje byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatyta prievolė sumokėti 4 986 Lt VSD įmokas bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudą, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą yra patvirtinta galutine ir neskundžiama nutartimi ir turi būti vykdoma. Tai, kad dėl kitų pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių (PVM, GPM, žemės mokesčio) vyksta ginčai teisme, neturi įtakos jo pareigai sumokėti VMI apskaičiuotas VSD įmokų ir baudų sumas, nes, kaip minėta, dėl šių sumų yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Be to, VSDFV Vilniaus skyriui informaciją, kad sprendimas dėl VSD įmokų yra įsiteisėjęs, patvirtino ir Vilniaus AVMI 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-KD-2436 (b. l. 39).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė