A-146-1298-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A146-1298/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00116-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos

pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir

apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Š. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam

suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b.

l. 1-7) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr.

(11.3)I-8051; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos

Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrių, atsakovas) 2010 m.

sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr.

6-26-2721, kuriais perskaičiuota pareiškėjos (duomenys neskelbtini)

gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpa, 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr.

6-26-2721, kuriuo perskaičiuota pareiškėjos (duomenys neskelbtini)

gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpa; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus

skyrių vykdyti 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 6-24-33097 ir išmokėti

pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės)

išmokos sumas, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai

apskaičiuotas ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. neišmokėtas

pareiškėjos vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), motinystės (tėvystės)

išmokos sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. vasario 24 d.

sprendime Nr. 6-24-4112; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja

taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame

Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bus ištirta, ar Lietuvos

Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau

– ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 2 ir 3 dalys

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir

Konstitucija). Dėl šio prašymo administracinė byla buvo sustabdyta teismo

2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas

ir įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas (sprendimas) bylose pagal gautus

prašymus dėl tų pačių teisės aktų atitikties Konstitucijai (b. l. 83–84).

Paaiškino, kad nuo 2008 m. lapkričio 24 d.

jai suteiktos vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros

atostogos, o nuo 2010 m. vasario 22 d. – vaiko, gimusio (duomenys

neskelbtini), priežiūros atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m.

lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 6-24-33097 visam vaiko, gimusio (duomenys

neskelbtini), priežiūros laikotarpiui paskirta konkretaus dydžio motinystės

(tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui

sukaks 1 metai) – 5 824,25 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais

vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 4 966,16 Lt

(atskaičius mokesčius). VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. vasario 24 d. sprendimu

Nr. 6-24-4112 visam vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros

laikotarpiui paskirta konkretaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa:

pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 4 659

Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki

vaikui sukaks 2 metai) – 3 965,77 Lt (atskaičius mokesčius). Tačiau

skundžiamais sprendimais motinystės (tėvystės) pašalpos buvo perskaičiuotos ir

mokamos sumažintos. Nesutikdama su sprendimais dėl motinystės (tėvystės)

pašalpos perskaičiavimo pareiškėja juos skundė VSDFV, kuri VSDFV Vilniaus

skyriaus sprendimus paliko nepakeistus. Mano, kad jos motinystės pašalpos

perskaičiavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos ligos

ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatymas) nenumatė galimybės perskaičiuoti jau

paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, o susiejo šių pašalpų

apskaičiavimo su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu ir tokiu būdu užtikrino pašalpų gavėjų

teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą visą pašalpos mokėjimo laikotarpį. Be

to, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis

Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis po motinystės (tėvystės)

pašalpos paskyrimo. Todėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos

perskaičiavimas pažeidžia Konstitucijos nuostatas ir teisėtų lūkesčių, teisinio

saugumo ir tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę bei

proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas

asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko ir prašė

jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–32, 43–47). Atsiliepimuose į apeliacinį

skundą dėl (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės)

pašalpos paaiškino, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies

nuostatomis, patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos

iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo šių

draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį

dydį. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo

2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą

pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Taip apskaičiuota

mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai

buvo 5 430,41 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio

nuostatomis VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721

nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos pašalpą, taikydamas 75 proc.

kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi

pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų

pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. liepos 1 d.

iki vaikui sukaks 2 metai paskirta 3 510 Lt pašalpa. Dėl (duomenys

neskelbtini) gimusio vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos paaiškino, kad

iki 2010 m. birželio 30 d. paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo patvirtintą

ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, todėl vykdant Laikinojo įstatymo 10

straipsnio nuostatas, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 1 d. sprendimu Nr.

6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa

iki šiam vaikui sukaks 1 metai taikant 90 proc., o nuo vaiko 1 iki 2 metų – 75

proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

Pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės

(tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai viršijo einamųjų metų draudžiamųjų

pajamų 4 dydžių sumą 4 680 Lt, o iki vaikui sukaks 2 metai – 75 proc.

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3 510 Lt, todėl nuo 2010

m. liepos 1 d. iki šiam vaikui sukaks 1 metai paskirta maksimali 4 680

Lt dydžio, o iki šiam vaikui sukaks 2 metai – 3 510 Lt dydžio per

mėnesį pašalpa. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti

vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas

2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos R. Š. skundą

atmetė .

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies,

kuri susidarė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr.

6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimų Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. sausio 1

d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti sprendimais paskirtas motinystės

(tėvystės) pašalpas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio

nuostatomis, priteisimo.

Ištyręs įrodymus dėl (duomenys

neskelbtini) gimusio pareiškėjos vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos

teismas nustatė, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo

2008 m. lapkričio 24 d. (b. l. 53). VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m.

lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 6-24-33097 pareiškėjai pirmaisiais vaiko

priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) buvo paskirta 7527,06 Lt

per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, antraisiais vaiko priežiūros

atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 6398 Lt motinystės (tėvystės)

pašalpa (b. l. 53–54).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537) nuostatoms, VSDFV

Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjai

paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo

pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės

patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, Sveikatos draudimo

įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir iki vaikui sukaks 2 metai buvo paskirta

5430,41 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa (b. l. 56–57). Šį

sprendimą patvirtino VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3) I-8051

(b. l. 33–35).

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos

iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo

draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį

dydį. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 nuo 2010 m. sausio 1

d. patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt.

Konstitucinis Teismas tyrė nurodytos

teisės normos atitiktį Konstitucijai ir 2013 m. kovo 5 d. nutarime (žr.

Valstybės žinios, 2013, Nr. 25-1222) konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio

2 dalis, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr.

158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas

sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.

1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių

patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas

einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, nepripažintini

prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį

reguliavimą ir faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjos

motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo

įstatymo 9 straipsnio 2 dalį perskaičiuotas teisėtai ir pagrįstai. Dėl Laikinojo

įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjos

patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės)

pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes pareiškėjos ginčijama

socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka neprieštarauja

Konstitucijai. Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos

teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus

2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805.

Taip pat pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa dar kartą buvo

perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721

(b. l. 58). Šį sprendimą VSDFV Vilniaus skyrius priėmė vadovaudamasis Laikinojo

įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų

nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės

patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Pareiškėjos

motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota taikant 75 proc. kompensuojamojo

uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal vienos

dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki

vaikui sukaks du metai 4 791,54 Lt (307,89 Lt x 75 proc. x 20,75 d. d.)

viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3 510 Lt,

iki vaikui sukaks 2 metai paskirta maksimali 3510 Lt motinystės (tėvystės)

pašalpa. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721

patvirtino VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 (b. l.

33–35).

Vadovaujantis pareiškėjos vaiko priežiūros

atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo

įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms

apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį

galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių

sumos. Tačiau vėlesnio, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančio Laikinojo įstatymo

9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo

2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės,

motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą

šiuo aspektu, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad

Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies

nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis

uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias

paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, į kurias teisė

įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam

teisinės valstybės principui. Vadinasi, atsakovas, nuo 2010 m. liepos 1 d.

neteisėtai perskaičiavo pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą

taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nes pareiškėja teisę į motinystės

(tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Teismas nustatė, kad iš skundžiamo VSDFV

2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3)I-8051 ir VSDFV Vilniaus

skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 turinio matyti, kad nuo

2008 m. lapkričio 24 d. pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa

laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 10 d. buvo apribota ir

vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą,

nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo būti

perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieneri metai bei laikotarpiu nuo vaiko

vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių

(iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų –

atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio,

iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, o

jeigu buvo didesnės, turėjo būti mokamos neviršijant pastarųjų maksimalių

dydžių. Pažymėtina, jog oficialią konstitucinę doktriną formuojantis

Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo

reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų

perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti,

atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39

straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės

principui, 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin.,

2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis tiek, kiek jomis

atitinkamai nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpos, į kurias teisė įgyta iki šio Laikinojo įstatymo

įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės

patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ir laikotarpiu nuo

vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam

teisinės valstybės principui.

Ši išvada iš esmės reiškia, kad asmenys,

kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės

(tėvystės) išmokas įgijo iki 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui

priklauso ir pareiškėja), turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybėje susiklosčius

itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo

nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų

atostogų metu nebus mažinama.

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio

11 d. rašte Nr. (1.14)3-45808 pateikė teismui duomenis, kad dėl Konstitucijai

prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir

10 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m.

rugsėjo 25 d. susidarė 2 486,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos

skirtumas (b. l. 90–92). Ši suma, atskaičius mokesčius, pareiškėjai išmokėta

2013 m. gegužės 24 d. (b. l. 100–102).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines

aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą pirmosios

instancijos teismas nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d.

perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d.

sprendimo Nr. (11.3)I-8051 dalies, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos

motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo

9 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį, turinys prieštarauja Konstitucinio

Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime, todėl šie

sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Kadangi atsakovas

pareiškėjai visiškai sumokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri jai

galėjo būti priteisiama teismo sprendimu, pareiškėja neteko teisinio

suinteresuotumo dėl šių sprendimų galiojimo. Nustačius, kad pareiškėjos

interesai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu

Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 nėra

pažeidžiami, asmens skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2013 m. vasario 20 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A525-302-13).

Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti VSDFV

Vilniaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės

(tėvystės) išmokos sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m.

lapkričio 28 sprendime Nr. 6-24-33097, tačiau teismas sprendė, kad toks

reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi jis yra įvykdytas tiek, kiek

galėjo būti tenkinamas, todėl šią skundo dalį taip pat atmetė vadovaujantis ABTĮ

88 straipsnio 1 punktu.

Dėl (duomenys neskelbtini) gimusio

pareiškėjos vaiko motinystės (tėvystės) pašalpos teismas nustatė, kad teisę į

motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2010 m. vasario 22 d. (b. l.

67–68). Vadovaujantis jos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies

redakcija, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų

pabaigos, kol vaikui sukaks vieni metai, iki 2010 m. birželio 30 d. buvo

100 proc., o kol vaikui sueis dveji metai – 85 proc. pašalpos gavėjo

kompensuojamojo uždarbio dydžio. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. vasario 24 d.

sprendimu Nr. 6-24-4112 pareiškėjai vaiko priežiūros atostogų metu iki vaikui

sukaks 1 metai paskyrė 5 850 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės)

pašalpą ir 4 972,50 Lt pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai (b. l. 67–68).

Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m.

liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. buvo apribota vadovaujantis Laikinojo

įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis.

Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės)

išmoką įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaujantis minėto

Konstitucinio Teismo nutarimo išvadomis, dėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio

teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m.

gruodžio 18 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios

dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes

skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka

Konstitucijai neprieštarauja. Tokį ginčo teisinio reguliavimo aiškinimą

pateikia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis Nr. A502-2083/2013).

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė,

kad nėra pagrindo tenkinti šią pareiškėjos skundo dalį. Atmetus skundą

pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio

1 dalis).

III. Pareiškėja R. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 129-135)

prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio

5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, nes teismas netyrė ir nevertino

pareiškėjos skundo argumentų dėl Laikinojo įstatymo pagrindu atlikto

pareiškėjai paskirtų motinystes (tėvystės) pašalpų sumažinimo atitikties

pagrindiniams konstituciniams principams, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto

teismo sprendimo priėmimą.

2. Pirmosios instancijos teismo turėjo

pareigą nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus bei

pasisakyti dėl jų sprendime (ABTĮ 6 straipsnis, 57 straipsnio 6 dalis, 81 ir 86

straipsniai), o ne tik remtis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d.

nutarimo išvadomis, kadangi pareiškėjos skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo

įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o ir Laikinojo įstatymo pagrindu

atlikto pareiškėjai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo

prieštaravimu pagrindiniams teisės principams.

Atmetęs pareiškėjos skundo reikalavimus,

teismas, apeliantės nuomone, valdžių padalijimo ir teisės aktų hierarchijos principų

pažeidimą laikė teisėtu ir pagrįstu. Taip pat buvo pažeisti teisėtų lūkesčių,

teisinio saugumo, teisinio tikrumo ir įstatymo negaliojimo atgal principai

(Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutariami).

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų

pajamų dydis, kuriuo ribojamas pagal įstatymą paskirtų ir mokamų motinystės

(tėvystės) pašalpų dydis, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Teismas

neatsižvelgė į skundo argumentus, kad santykiai, kurie pagal Konstituciją turi

būti reguliuojami įstatymu, yra reguliuojami poįstatyminiu teisės aktu.

Teismui atmetus pareiškėjos skundą iš esmės

yra paneigiama jos teisė į nuosavybę, kuri įtvirtinta Konstitucijos 23

straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje

yra nurodyta, jog sąvoka „nuosavybė“ turi savarankišką prasmę, kuri

neapsiriboja fizinių daiktų nuosavybe: tam tikros kitos teisės ir interesai,

sudarantys turtą, taip pat gali apimti „nuosavybės teise“ ir todėl turi būti

laikomi „nuosavybe“ (EŽTT byla G. D. – und Fordertechnik GmbH prieš Olandiją).

Analogiškai aiškina ir Konstitucinis Teismas savo doktrinoje (Konstitucinio

Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. grūdžio 3 d., 2004 m. gruodžio 3 d., 2007

m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir kt. nutarimai). Perskaičiuodamas

motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, įstatymų leidėjas turėjo numatyti

kompensavimo mechanizmą, tačiau kompensavimo mechanizmas nebuvo numatytas.

Atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus,

buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principai (Konstitucinio

Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. 2010 m. balandžio 20 d nutarimai). Įstatymų

leidėjas kompensavimo mechanizmą numatė tik valstybinio socialinio draudimo

senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų atveju. Nesant numatyto

kompensavimo mechanizmo motinystės (tėvystės) pašalpų atžvilgiu bei teismo

sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, buvo pažeisti minėti principai.

5. Teismas nepagrįstai nepanaikino

pareiškėjos skundžiamų sprendimų.Teismas pripažino, kad atsakovas nuo 2010 m.

liepos 1 d. perskaičiavo už (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimusiam

vaikui mokėtiną motinystės pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nes

pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo bei

po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėjui išmokėdamas motinystės

(tėvystės) pašalpos nepriemoką. Nepriklausomai nuo to, skundas buvo atmestas visiškai,

tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas bei

nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos

(LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013).

Konstatavus pareiškėjos motinystės pašalpos sumažinimo neteisėtumą, tai sudarė

pagrindą bent jau iš dalies panaikinti ginčijamus sprendimus, o ne atmesti

skundą visiškai.

6. Teismas neteisingai išsprendė prašymą dėl

teismo išlaidų atlyginimo. Teismas pripažino, kad pareiškėjos motinystės

(tėvystės) pašalpos sumažinimas iš dalies buvo neteisėtas, kadangi prieštaravo

Konstitucijai, tačiau prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė visiškai.

Apeliantės nuomone, jai turėjo būti priteista bent dalis teismo išlaidų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip

nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 140-144)

grindžia šiais pagrindiniais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 8 d.

įsigaliojusiame 2013 m. kovo 5 d. nutarime, ištyręs Laikinojo įstatymo nuostatų

konstitucingumą, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nepripažino antikonstitucine,

o Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalis pripažino prieštaraujančias Konstitucijai

tų pareiškėjų atžvilgiu, kurie teisę i motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki

Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ta apimtimi, kuria pareiškėjų motinystės

(tėvystės) pašalpos, kurios sumažintos nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo

uždarbio, iš kurio jos buvo apskaičiuotos, buvo dar ir apribotos einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Kadangi apeliantės motinystės (tėvystės)

pašalpos apribojimas (už pirmąjį vaiką) 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų

pajamų 4 dydžių suma prieštaravo Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyrius,

vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m kovo 5 d. nutarimą, perskaičiavo apeliantės

motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d.

apribojant ją einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma ir išmokėjo

nepriemoką.

Dėl apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpos

perskaičiavimo pagal naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį Konstitucinis

Teismas minėtoje konstitucinės justicijos byloje pažymėjo, kad Vyriausybė ne

rečiau kaip kartą per metus tvirtina einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio VSDFV biudžeto

pajamų ir išlaidų. Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771

1.1 punktu, buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170

Lt. Minėtu nutarimo punktu patvirtintas mažesnis einamųjų 2010 metų

draudžiamųjų pajamų dydis buvo taikomas įgyvendinant Laikinąjį įstatymą,

kuriuo, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonomine,

finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų

grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka,

kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, su kuriuo apeliantė ir

nesutinka. Minėtą nutarimo punktą Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d.

nutarimu pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai.

2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra

konstatavęs, jog Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad

nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas

arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų

iškreipia viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta

vertybių pusiausvyra. Taigi, šiuo atveju Konstitucinis Teismas pasisakydamas

dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai, minėtas kvestionuojamas

nuostatas įvertino pagrindinių teisės principų kontekste. Todėl apeliantės

teiginiai, jog teismo sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindinius teisės

principus, nepagrįstas.

3. Dėl apeliacinio skunde išdėstyto teiginio,

jog: <...> motinystės (tėvystės) pašalpa yra nuosavybė <...>“ atsakovas

atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo:

Laikinojo Įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės

(tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias

pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu

paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams

valstybės tarnautojams - vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų

motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas

ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių

nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų“. Taip pat Konstitucijai

prieštaraujančiu nepripažintas ir Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje

įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nėra nustatytas

perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas.

4. VSDFV Vilniaus skyrius po Konstitucinio

Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo išmokėdamas apeliantei motinystės

(tėvystės) pašalpos nepriemoką pašalino ginčą. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m.

liepos 20 d. sprendimas Nr. 6-26-2721, VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo

Nr. (11.3) 1-8051 dalis dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo priimti

vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, tačiau

atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d.nutarimą, dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo

nuostatų taikymo susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka

apeliantei buvo išmokėta, ginčo šioje dalyje neliko, todėl teismui nebuvo

pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo.

5. Dėl apeliantės motinystės (tėvystės)

pašalpos už antrąjį vaiką perskaičiavimo nuo 2010 m. liepos 1 d. pažymėjo, kad

pašalpa VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721

perskaičiuota pagrįstai, nes ginčijamas perskaičiavimas Konstitucijai

neprieštaravo. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad

po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpos, kurios nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo skiriamos ir

mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks

vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų atitinkamai 90 ir 75

procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo

apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų

einamųjų melų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma - iki vaikui sukaks vieni metai

ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4

dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų. o jeigu buvo

didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių, neprieštaravo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat išaiškinta ir tai, kad Laikinasis

įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos

krizės nulemtą valstybės ir VSDFV biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu,

atsižvelgiant i valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį

ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta

tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo

paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.

6. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas

Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d. nustatė, kad šio įstatymo

10 straipsnio 2. 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas,

iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą,

užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems

galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių.

7. Apeliantė skunde prašo ne tik panaikinti VSDFV

Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, bet ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių

išmokėti neišmokėtas motinystės (tėvystės) pašalpos sumas nuo 2010 m. sausio 1

d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. už pirmąjį vaiką ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki

2011 m. gruodžio 18 d. už antrąjį vaiką. Kadangi remiantis pirmiau išdėstytais

argumentais apeliantei motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d.

pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį perskaičiuota

pagrįstai, o pašalpos nepriemoka nuo 2010 m. liepos 1 d. remiantis

pirmiau pateiktais argumentais neturi būti mokama, šis pareiškėjos reikalavimas

taip pat buvo pagrįstai atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtų

motinystės (tėvystės) pašalpų vaikų priežiūros atostogų metu perskaičiavimo nuo

2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja teismo prašė panaikinti VSDFV 2010 m. gruodžio

20 d. sprendimą Nr. (11.3I-8051), VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d.

sprendimą Nr. 6-26-805, 2010 m. liepos 29 d. sprendimus Nr. 6-26-2721 bei

įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti sprendimus, kuriais motinystės

(tėvystės) pašalpos buvo paskirtos, išmokant neišmokėtas šių pašalpų sumas.

Taip pat pateiktas prašymas dėl bylos sustabdymo iki Konstituciniame Teisme bus

nustatyta, ar Laikinojo įstatymo nuostatos, remiantis kuriomis ir buvo

sumažinti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, neprieštarauja

Konstitucijai ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė

visiškai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), su pirmosios instancijos teismo

argumentais ir išvadomis iš esmės sutinka, konstatuoja, kad pirmosios

instancijos teismas bylą išsprendė teisingai.

Pažymėtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu

pareiškėjai buvo paskirtos ir atitinkamai vėliau perskaičiuotos dvi motinystės

(tėvystės) pašalpos – pirmoji, už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini)

(pirmasis vaikas), antroji – už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini)

(antrasis vaikas).

Byloje yra duomenys apie tai, kad teisę į

motinystės (tėvystės) pašalpą gimus pirmajam vaikui pareiškėja įgijo 2008 m.

lapkričio 24 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr.

6-24-33097 pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, vaiko

priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2008 m.

lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d.: 7 527,06 Lt (100 proc.

kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (nesiekė Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos)) per mėnesį, iki vaikui

sukaks vieneri metai (iki 2009 m. rugsėjo 25 d.) ir 6 398 Lt (85 proc.

kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (nesiekė Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos)) per mėnesį, iki vaikui

sukaks dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 25 d.).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės

socialinio draudimo nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d.

Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį

(1 170 Lt vietoje 1 488 Lt), bei Sveikatos draudimo

įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. sausio 27 d. priėmė perskaičiavimo

sprendimą Nr. 6-26-805, kuriuo nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d.

iki 2010 m. rugsėjo 25 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą –

5 430,41 Lt (85 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio,

neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų penkių dydžių (5 x 1170) suma) per mėnesį, iki vaikui

sukaks dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 25 d.).

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo

sprendimu Nr. 6-26-2721 dėl pirmojo vaiko, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9

ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų

58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1

d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai mokama

motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota dar kartą: nuo 2010 m. liepos

1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. po 3 510 Lt (75 proc. kompensuojamojo darbo

užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių Vyriausybės

patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170) suma) per

mėnesį.

Byloje yra duomenys apie tai, kad (duomenys

neskelbtini) gimė antrasis pareiškėjas vaikas. Pareiškėja teisę į

motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2010 m. vasario 22 d. VSDFV Vilniaus

skyrius 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 6-24-4112 pareiškėjai nuspręsta

skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui

sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2011 m. gruodžio

18 d.: 5 850 Lt (100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio,

neatskaičius mokesčių (ribojant penkių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų dydžių suma (5 x 1170)) per mėnesį, iki vaikui sukaks

vieneri metai (iki 2010 m. gruodžio 18 d.) ir po 4 972,50 Lt (85

proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių (ribojant

penkių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (5

x 1170) per mėnesį, iki vaikui sukaks dveji metai (iki 2011 m. gruodžio

18 d.).

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d.

perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 dėl antrojo vaiko, vadovaujantis

Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio

draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą

nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį

pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) buvo perskaičiuota: nuo 2010 m. liepos

1 d. iki 2010 m. gruodžio 18 d. po 4 680 Lt (90 proc. kompensuojamojo

darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170)

suma)) per mėnesį, už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio

18 d. – po 3 510 Lt (75 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio

dydžio, neatskaičius mokesčių, šį dydį ribojant keturių Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių (4 x 1170) suma) per mėnesį.

Visi aptarti ir pareiškėjos prašomi panaikinti

VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.

(11.3)I-8051, priimtu išnagrinėjus ginčą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo

tvarka, buvo įvertinti kaip teisėti ir pagrįsti, todėl palikti nepakeisti.

Laikinojo įstatymo nuostatų, remiantis

kuriomis vadovaudamasis atsakovas perskaičiavo pareiškėjai skiriamų motinystės

(tėvystės) pašalpų dydžius, konstitucingumas buvo ištirtas Konstitucinio

Teismo, todėl nagrinėjamo ginčo atveju būtina remtis Konstitucinio Teismo 2013

m. kovo 5 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu

paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams

valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų

motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas

ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių

teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtas

Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje ypač aktualus, nes Konstitucinis

Teismas jame pateikė ne tik konkrečių, šiai bylai aktualių Laikinojo įstatymo

ir kitų teisės aktų vertinimą atitikties Konstitucijai aspektu, tačiau ir

atitinkamus išaiškinimus pareiškėjos apeliacinio skundo aspektais, kad šioje

byloje skundžiami administraciniai aktai, taip pat pirmosios instancijos

teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, pažeidė

pareiškėjos teisę į nuosavybę bei atitinkamus teisės principus.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d.

nutarime, be kita ko, pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo

įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje („Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų

pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už

laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos

taikant šį dydį“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant

naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti

tas ribinį dydį viršijusias paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo

įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują

kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį (savo ruožtu pakitusį, t. y. nuo 2010

m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal Ligos ir motinystės socialinio

draudimo įstatymą prilygintą Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų

draudžiamų pajamų 5 dydžių sumai). Pažymėta ir tai, kad teisiniu reguliavimu,

nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos

Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių

sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa

viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“),

buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas

motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės

tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės

(tėvystės) išmokas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo,

sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas

iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų

sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo

uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta

tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio; antra, sumažinti tas

pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo

minėtus maksimalius dydžius (nurodytais laikotarpiais atitinkamai 90 ir 75

procentų kompensuojamojo uždarbio ir vidutinio darbo užmokesčio), t. y.

pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime

konstatavo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių

proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės

(tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams –

vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų

perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius

perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo

įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo

2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai, t. y.: Laikinojo įstatymo 9

straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki šio

įstatymo įsigaliojimo paskirtų ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta

tvarka jau atitinkamai perskaičiuotų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo

pašalpų dydis nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio

šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės patvirtintų

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio

2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo

įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios 10

procentų sumažintos viršijo iki vaikui sukaks vieni metai Vyriausybės

patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, buvo papildomai

sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio, t. y. iki vaikui sukaks

vieni metai būtų ne didesnės kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3

dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tos iki šio įstatymo

įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir išmokos, kurios

10 procentų sumažintos viršijo laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų

75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių

sumos, buvo papildomai sumažintos tiek, kad neviršytų šio maksimalaus dydžio,

t. y. laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų neviršytų 75 procentų

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Konstitucinis Teismas šio nutarimo

rezoliucinėje dalyje nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu pripažino, kad:

(1) Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies

nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis

uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės)

socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos

Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek,

kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas,

teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo

konstituciniam teisinės valstybės principui; (2) Laikinojo įstatymo (Žin.,

2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad

perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir

statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams

paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo

įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės

patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo

konstituciniam teisinės valstybės principui; (3) Laikinojo įstatymo (Žin., 2009,

Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad

perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir

statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams

paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio

laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų

metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės

principui.

Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo

išaiškinimus, pateiktus dėl šioje administracinėje byloje taikytinų teisės

normų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmasis pareiškėjai paskirtos

motinystės (tėvystės) pašalpos pirmajam vaikui perskaičiavimas, tiek

pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos už antrą vaiką

perskaičiavimas, atlikti pagal su Konstitucija suderinamą teisinį reguliavimą. VSDFV

Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805

pašalpa perskaičiuota pritaikius naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų

draudžiamųjų pajamų dydį ir maksimalią išmoką apribojant 85 procentais penkių

tokių dydžių, toks reguliavimas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisė į pašalpą už antrąjį vaiką buvo įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pastarieji

perskaičiavimo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos

reikalavimus dėl šių administracinių aktų panaikinimo atmetė pagrįstai ir

teisėtai. Atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, negali būti pašalinamos su

minėtu sumažinimu susijusios pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės,

pasireiškusios dalies pašalpos praradimu.

Tuo tarpu antrasis pareiškėjai paskirtos

motinystės (tėvystės) pašalpos pirmajam vaikui perskaičiavimas, įformintas VSDFV

Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721,

atliktas remiantis teisiniu reguliavimu, kurį Konstitucinis Teismas 2013 m.

kovo 5 d. nutarime pripažino prieštaravusiu konstituciniam teisinės

valstybės principui, t. y. antikonstituciniu. Todėl pareiškėja įgijo teisę į

dėl tokio teisinio reguliavimo patirtų neigiamų pasekmių (pašalpos

nepriemokos) atlyginimą.

VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis

(b. l. 90-92), dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo

įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m.

liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai susidarė 2 486,25 Lt

motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka. Taigi, pareiškėja įgijo teisę į

būtent tokio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, t. y. jos

reikalavimas šioje byloje galėtų būti tenkinamas šia apimtimi. Tačiau bylos

duomenys patvirtina, kad atsakovas, atsižvelgdamas į minėtas Konstitucinio

Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, pašalino šį pareiškėjos teisių

pažeidimą: pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka už 2010 m.

liepos 1 d. – 2010 m. rugsėjo 25 d. laikotarpį - (2 486,25 Lt, atskaičius

372,95 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 149,18 Lt privalomojo sveikatos draudimo

įmokas) remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr.

PA_SP3-2065, 2013 m. gegužės 24 d. buvo pervesta į pareiškėjos asmeninę

sąskaitą.

Atsižvelgdamas į šias byloje nustatytas

aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus

išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010

m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m.

gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (11.3)I-8051 dalies, kurioje konstatuota, kad

pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį, turinys

prieštarauja Konstitucinio Teismo

išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime, tačiau įvertinęs tai,

kad atsakovas pareiškėjai visiškai sumokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos

dalį, kuri jai galėjo būti priteista teismo sprendimu priėjo prie išvadų, kad Vilniaus

skyriaus 2010 m. liepos

29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20

d. sprendimu Nr. (11.3)I-8051 pareiškėjos interesai

nebepažeidžiami ir pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija nenustatė pagrindo keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo

sprendimo dalį. Patikslindama aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo

dalį pagrindžiančius motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo

administravimo subjektas, sumokėdamas pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos

nepriemoką, pats savo veiksmais pritaikė Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes

ex tunc, t. y. retroaktyviai, ir faktiškai atkūrė padėtį, buvusią

iki teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo. Atsakovui

sumokėjus pareiškėjai dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu

antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pašalpos

nepriemoką, ginčo šioje dalyje iš esmės neliko. Taigi teismas šią pareiškėjos

skundo dalį atmetė pagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios

instancijos teismo sprendimas minėtu aspektu atitinka Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A552-818/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A756-702/2014 ir kt.)

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios

instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad sprendžiant

kilusį ginčą, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519-2013,

t. y. konstatavus pareiškėjos motinystės pašalpos sumažinimo neteisėtumą,

ginčijami sprendimai (VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr.

6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (11.3)I-8051)

turėjo būti panaikinti bent iš dalies. Atsakant į šį apeliantės argumentą,

pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra

pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo,

asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi

būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento

galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti

analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės

aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas

precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė,

kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos

teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta,

kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi

savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš

esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra

išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti

teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai

identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius

reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į

kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Nagrinėjama byla ir apeliantės nurodyta

administracinė byla Nr. A552-519-2013 yra skirtingos tiek faktinių aplinkybių,

tiek taikytinos teisės požiūriu; byloje pagal pareiškėjos skundą nagrinėjamas

ginčas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos ribojimo, o pareiškėjos nurodytoje

byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų mažinimu. Pabrėžtina, kad Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo,

jog pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą

vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama

su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal

įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką,

kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo ir tai,

jog pareiškėjai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas neatitiko

pagrindinių konstitucinių principų (valdžių padalijimo, teisės aktų

hierarchijos, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo

negaliojimo atgal, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo), buvo paneigta

pareiškėjos teisė į nuosavybę, o pirmosios instancijos teismui atmetus

pareiškėjos skundą, nurodytų principų ir pareiškėjos teisės į nuosavybę

pažeidimas esą laikytas teisėtu ir pagrįstu.

Atsakant į šiuos apeliantės argumentus

primintina, jog, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą dėl

Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės

(tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams –

vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų

perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip

pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas tyrė

motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo atitiktį Konstitucijai įvairiais

aspektais, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytus konstitucinius

principus, asmenų, kuriems tokios pašalpos sumažintos, teisę į nuosavybę.

Ištyręs konstitucinės justicijos bylą, Konstitucinis Teismas, teisinį

reguliavimą, kuriuo motinystės (tėvystės) pašalpos buvo sumažintos,

prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino tik tam tikra, pirmiau pacituota,

apimtimi.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją tik

Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją ir

tirti įstatymų, Vyriausybės nutarimų atitiktį Konstitucijai (Konstitucinio

Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d.,

2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio

Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Konstitucinio Teismo

priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios

institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms,

pareigūnams ir piliečiams. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas

pareiškėjos skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti ir pagrįstai atsižvelgė

į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus šiai bylai

aktualius išaiškinimus.Dėl nurodytos priežasties, Konstituciniam Teismui

nekonstatavus, kad motinystės (tėvystės) pašalpų ribojimas prieštaravo

Konstitucijai platesne apimtimi, nei nurodyta 2013 m. kovo 5 d. nutarime,

pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes šio

Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste, negalėjo priimti kitokį sprendimą, t.

y. negalėjo nepaisyti Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir pagal Konstituciją

bei ją įgyvendinančius įstatymus neturėjo kompetencijos pats tirti pareiškėjos

argumentų kontekste, ar jos atžvilgiu taikytas teisinis reguliavimas nepažeidė

valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisėtų lūkesčių, teisinio

saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, proporcingumo, lygiateisiškumo

ir teisingumo principų, bei pareiškėjos teisės į nuosavybę. Pažymėtina, kad

pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo sustabdyti šią administracinę

bylą kol Konstitucinis Teismas nustatys, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2

dalis, 10 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijai. Pirmosios

instancijos teismas į šį pareiškėjos prašymą atsižvelgė.Teismo 2011 m. gruodžio

29 d. nutartimi byla buvo sustabdyta kol įsigalios Konstitucinio Teismo

nutarimas (sprendimas) konstitucinės justicijos bylose (pagal prašymą Nr.

80/2010, bylos Nr. 73/2010; prašymą Nr. 85/2010, bylos Nr. 76/201;

prašymą Nr. 94/2010, bylos Nr. 81/2010; prašymą Nr. 98/2010, bylos Nr.

88/2010). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, pirmosios

instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. nutartimi atnaujino bylą. Taigi

pirmosios instancijos teismas pareiškėjos iškeltą administracinį ginčą

išsprendė Konstituciniam Teismui ištyrus byloje taikytinų įstatymo normų atitiktį

Konstitucijai.

Konkrečiai pasisakydamas dėl konstitucinės

justicijos byloje tirto reguliavimo Konstitucijos 23 straipsnio (nuosavybės)

aspektu, Konstitucinis Teismas paminėjo, jog vaikams auginti ir auklėti namuose

skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo

pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos

ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri

gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje

laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi,

laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52

straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio

aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje

įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga; šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu,

kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su

konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos

dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Taigi pagal

įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams

auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise

į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal

įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką,

kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu

paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu

sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek,

kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo

pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos

pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos

prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23

straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.

Pasisakydamas dėl teisinės valstybės principo,

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. paminėjo, jog konstitucinių teisėtų

lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo,

proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms,

auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius

itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai; asmenys, pagal įstatymą įgiję

teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti

namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje

susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama,

tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius

itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia

konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų; – išimtiniais

atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose

skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų,

nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų

mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės

padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.

Atitinkamai konstatuota, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų

motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės

tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės

(tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant

maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki

Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias

pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Toks

reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai nutarime nurodyta

apimti.

Konstitucinis Teismas, nors ir nurodė, kad

einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, kuriuo ribojamas pagal įstatymą

paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) dydis, buvo tvirtinamas Vyriausybės

nutarimu, tačiau nenustatė, kad tokiu būdu būtų pažeisti kiti pareiškėjos nurodyti

principai – valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136

straipsnis), atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad

pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis vien minėtu

Konstitucinio Teismo nutarimu ir pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias

sprendimų priėmimą bei įrodymų vertinimą, teismo vaidmenį administracinės

bylos nagrinėjime, kad teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti visus

pareiškėjos skundo argumentus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) ne kartą

pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2

ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną

proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais

atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius

reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos

neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų,

pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m.

gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009;

2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko,

atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)

jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo

pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai

nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste

(žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v

Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland,

1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v

Spain).

Patikrinusi skundžiamą Vilniaus apygardos

administracinio teismo sprendimą minėtais aspektais, teisėjų kolegija

konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantė,

nustatė šiam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas visapusiškai ištyrė,

motyvuotai, remdamasis taip pat ir minėtame Konstitucinio Teismo nutarime

pateiktais išaiškinimais, išsprendė pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje)

pareikštus reikalavimus, materialinės teisės normas taikė teisingai, priimtas

sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus

(ABTĮ 87 str. 4 d.).

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos

teismas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas

kaip nepagrįstas.

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat remiasi

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas

neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teisėjų kolegija, su tokiu

argumentu nesutinka. Nors pirmiau aptarta apimtimi pareiškėjos reikalavimas dėl

motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos buvo pagrįstas, kaip minėta,

atsakovas 2013 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą išmokėti pareiškėjai

motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos

1 d. iki 2010 d. rugsėjo 25 d. ir šį sprendimą įvykdė, pervesdamas

atitinkamą sumą į pareiškėjos sąskaitą. Pareiškėjai toliau bylinėjantis,

neatsisakant skundo ar dalies jo reikalavimų, visi pareiškėjos skundo

reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Tuo tarpu ABTĮ 44 straipsnio

3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo

atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina

jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja , skundo

neatsisakė, todėl nepagrįstai reikalauja atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio

3 dalį (žr. pvz., LVAT 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A552-818/2014).

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašė

priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės

instancijos teisme, tačiau šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. ABTĮ

44 straipsnio 1 dalis teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą,

numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, o nagrinėjamu atveju,

apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo

sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas, sprendimas byloje nėra priimtas

pareiškėjos naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1

punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. Š. apeliacinį

skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Stasys

Gagys

Ričardas Piličiauskas