2K-501/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-501/2014

Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00760-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.2.2;

1.2.4.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. (J. P. ) gynėjo advokato Algimanto Jucio kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarties.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Iš J. P. priteista nukentėjusiajam Ž. D. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3000 LT advokato išlaidoms apmokėti.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 55,09 Lt turtinės žalos priteisimo ir nukentėjusiojo Ž. D. civilinis ieškinys dėl 648,60 Lt turtinės žalos priteisimo atmesti.

Laikinas nuosavybės teisių J. P. turtui apribojimas, taikytas 2012 m. spalio 17 d. nutarimu, paliktas galioti iki ieškinio atlyginimo Ž. D.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartimi nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

J. P. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 4 d., apie 3 val., Vokietijos Federacijos Respublikoje, maždaug 100 km iki Berlyno, kelyje, tiksli vieta teisminio tyrimo metu nenustatyta, kelionės Lietuvos Respublikoje registruotoje A. J. individualiai įmonei priklausančiame keleiviniame automobilyje „Mercedes Benz 312“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia lenktiniu peiliu įpjovė Ž. D. į priekinę kaklo pusę, pastarajam bandant ranka jį atstumti, dūrė du kartus tuo pačiu peiliu jam į kairįjį delną, taip padarė pjautinę žaizdą kaklo priekiniame paviršiuje, kur po gydymo liko aiškiai matomas randas ir taip buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas, smulkios paviršutinės pjautinės žaizdos kairiojo delno nykščio pakylos srityje bei II piršto pamatinės falangos delniniame paviršiuje.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. P. gynėjas advokatas A. Jucys prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį, J. P. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu nuteistasis J. P. prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra teisinio pagrindo perkvalifikuoti J.

P. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 1 dalį, prašė paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ir nukentėjusiojo Ž. D. patenkintą civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 10 000 Lt. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neįsigilino į skundo argumentus, juos formaliai atmetė, todėl apeliacinis skundas liko išsamiai neišnagrinėtas, taip pažeistos BPK normos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Skunde pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra nurodęs, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, dėl to nesant tokių išvadų, laikoma, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė jokio dėmesio į teismo eksperto P. P. parodymus, kuris teisme nurodė, kad „<...> ne po kiekvieno sužalojimo, pravedus visas konservatyvias gydymo priemones, lieka randas<...>rando pašalinimui reikalingas operacinis gydymas<...>randą galima pašalinti tik operacijos būdu“.

Nukentėjusysis gydėsi tik ambulatoriškai, niekas specialistams neuždavė klausimo: ar toks randas galėjo susidaryti dėl netinkamo gydymo ir pirminės žaizdos sutvarkymo. J. P. nuteistas pagal sužalojimo pasekmes, t. y. dėl susidariusio rando. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš savo nutarčių yra nurodęs: <...> BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, kad vienas iš pagrindų kvalifikuoti kaltininko veiką kaip sunkų sveikatos sutrikdymą yra nukentėjusiojo asmens kūno nepataisomas subjaurojimas.

Nepataisomas kūno subjaurojimas yra estetinis sužalojimo<...>padarinys<...>Kūnas pripažįstamas subjaurotu nepataisomai, kai tokių padarinių negalima pašalinti įprastu chirurginiu būdu (ne kosmetine operacija) ir daro jį nenormaliu – negražiu, atstumiančiu. Jeigu tokiems padariniams pašalinti reikalinga kosmetinė operacija, subjaurojimas pripažįstamas nepataisomu. Kūno subjaurojimo faktą konstatuoja teisėsaugos institucija, o ar subjaurojimas pataisomas, ar ne, sprendžia teismo medicinos ekspertai<...>. Kasatorius pažymi, kad šių faktinių (esminių) bylos aplinkybių teismai netyrė ir nevertino, nors ekspertas parodė, jog randas gali būti panaikintas chirurginiu būdu, o tai paneigia išvadą, kad kūnas subjaurotas nepataisomai.

Nuteistojo gynėjo teigimu, J. P. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padengė padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau teismas nepripažino šių aplinkybių lengvinančiomis. Kasatorius mano, kad teismai siaurina BK 59 straipsnio 3 punkto dispoziciją, nes šiame punkte nenurodyta, jog prisipažinimas, duotas teisme, neturi jokios galios, jeigu kaltininkas neprisipažino ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nei vienas asmuo, važiavęs autobusu, nematė konflikto tarp nukentėjusiojo Ž. D. ir nuteistojo J.

P. pradžios, todėl pastarojo prisipažinimas buvo vienas svariausių jo kaltės įrodymų. Pažymėta, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į tai, jog nuteistasis J. P. savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, ir taip pat tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsiliepimu į nuteistojo J. P. gynėjo advokato A. Jucio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė prašo jį atmesti. Prokurorė pažymi, kad su nuteistojo gynėjo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, jog jame išdėstyti argumentai ir prašymas yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Prokurorė, atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes, pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad nuteistasis J. P. ne savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jis ikiteisminio tyrimo metu neprisidėjo prie greito ir išsamaus nusikalstamos veikos atskleidimo, o teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat prokurorė pažymi, kad J. P. nukentėjusiajam Ž. D. neturtinės žalos dalį (visos padarytos žalos neatlygino) pradėjo atlyginti tik prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį, nors tokią galimybę turėjo gerokai anksčiau, todėl pritaria tokiam apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kuris to nepripažino J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, dėl apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimo yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs atsakymai į esminius apeliaciniame skunde keltus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį iškvietęs teismo medicinos ekspertą, patikrino apelianto reikštas abejones dėl veikos kvalifikavimo teisingumo. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartyje, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daryta pagrįsta išvada, kad nukentėjusiojo asmens kūnas subjaurotas nepataisomai. Kasatoriaus teiginiai, kad šis BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamos veikos sudėties požymis nustatytas neteisingai, yra tik kasatoriaus nuomonė, kuri pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo baigiamuosiuose aktuose motyvuotai paneigta. Vertinant įrodymus nebuvo jokio pagrindo nesiremti teismo medicinos specialistų (ekspertų) išvadomis, kad randas ant nukentėjusiojo kaklo yra pernelyg didelis, kad savaime jis neišnyks, kad randas šalinamas gali būti tik darant plastinę operaciją. Toks nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apibūdinimas pagrindžia išvadą, kad asmens kūnas yra subjaurotas nepataisomai.

Kasatoriaus hipotetiniai svarstymai, kad randas galėjo susidaryti dėl netinkamo gydymo ar netinkamo pirminės žaizdos sutvarstymo, nėra tinkami teisiniai argumentai, kuriais remiantis galėtų būti konstatuojama, kad J. P. veika kvalifikuota netinkamai. Teorinė tikimybė, kad suteikus nukentėjusiajam kvalifikuotesnę pirminę pagalbą, kad taikant kitokius (geresnius, pažangesnius) gydymo metodus BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai nebūtų kilę, paprastai negali būti laikoma pagrindu veiką kvalifikuoti ne pagal BK 135 straipsnį, o pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą.

Baudžiamojoje byloje darytinoms išvadoms jokios reikšmės neturi ir ta aplinkybė, kad nusikalstama veika buvo padaryta Vokietijos teritorijoje. BK 5 straipsnis numato, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą“. Tai reiškia, kad kasatoriaus argumentai dėl skirtingo asmens kūno nepataisomo subjaurojimo aprašymo Vokietijos ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose laikytini nenagrinėtais. Nuteistojo veiksmai, vadovaujantis BK 5 straipsnyje numatyta taisykle, pagrįstai vertinti pagal Lietuvos Respublikos BK nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje teisingai spręsta ir dėl kasatoriaus nurodomų aplinkybių nepripažinimo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų nulemtas kaltinamojo prisipažinimas teismo proceso metu, kai ikiteisminio tyrimo stadijoje dalyvavimas darant nusikalstamą veiką buvo nepripažįstamas, nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atitinka teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus. Kaltinamojo kaltė nagrinėjamoje byloje nustatyta įvertinus surinktų įrodymų visumą. Tai, kad nė vienas iš automobilyje buvusių liudytojų nematė konflikto pradžios, neduoda pagrindo abejoti liudytojų iš esmės sutampančiais parodymais nustatytu faktu, kad nukentėjusįjį peiliu sužalojo nuteistasis J. P.

Tai, kad nuteistasis prieš pirmosios instancijos teismo posėdį padarė įmokas, atlygindamas turtinę žalą, o prieš procesą apeliacinės instancijos teisme atlygino nedidelę dalį neturtinės žalos, kaip ir teiginiai, jog nuteistais išlaiko šeimą, turi darbą ir pan., nėra pagrindas konstatuoti, kad paskiriant nuteistajam bausmę baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Proceso metu nenustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, kuriomis remiantis galėtų būti tenkinamas kasatoriaus prašymas J. P. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Švelnesnę už sankcijoje numatytą bausmę teismai gali skirti tik išimtiniais atvejais, konstatavę išskirtines aplinkybes pagrindžiančias išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės skyrimas reikštų netinkamą teisingumo įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. P. gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis

Gintaras Goda