A-525-1884-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1884/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03071-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 72.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. spalio 29 d. nurodymo Nr. 2R-3856-(2.13) (toliau – ir Nurodymas) dalį, kuria nustatyta, kad Lindorff Oy filialas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį.

Nurodė, kad N. V. 2012 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Inspekciją nurodydamas, jog jis 2012 m. liepos mėnesį sužinojo, kad jo duomenys skelbiami skolininkų administravimo sistemoje. Šio skundo pagrindu Inspekcija atliko pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimą ir skundžiamu Nurodymu nustatė, kad pareiškėjas ir UAB „Omnitel“ 2008 m. gruodžio 23 d. sudarė Reikalavimo perleidimo į skolų portfelį pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas įsigijo teisę į N. V. vardu susidariusį įsiskolinimą. Inspekcija taip pat nustatė, kad pareiškėjas N. V. duomenis, vadovaujantis 2005 m. lapkričio 25 d. susitarimu Nr. 0512/SAIS-144, perdavė UAB „Creditinfo Lietuva“.

N. V. 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, pareiškėjas pateikė jam atsakymą ir laikinai sustabdė jo duomenų teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“. Tačiau kadangi N. V. į pareiškėją ginčydamas jo vardu susidariusį įsiskolinimą daugiau nesikreipė ir nepateikė jokių kitų aktualių duomenų, pareiškėjas jo duomenų teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“ atnaujino. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas, atnaujindamas N. V. duomenų teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“, pažeidė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis pateikė rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kurią duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą ir jeigu skola liko nepadengta ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba duomenų subjektas pagrįstai neginčijo skolos.

Nesutikdamas su skundžiamame Nurodyme konstatuotu Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies pažeidimu, pareiškėjas akcentavo, kad N. V. laišką iš pareiškėjo gavo 2009 m. balandžio mėnesį, o N. V. 2009 m. rugsėjo 14 d. raštas dėl pareikalavimo laiško pareiškėjui buvo pateiktas tik 2009 m. rugsėjo mėnesį. Vadinasi, gavęs pareikalavimo atsiskaityti laišką trečiasis asmuo per 30 dienų neginčijo pagrįstai jo vardu susiformavusios skolos, todėl tarp pareiškėjo ir N. V. nebuvo susiklostę teisiniai santykiai, kuriems galėjo būti taikoma Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatyta teisės norma.

Be to, Įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad duomenų valdytojas pats tvarko asmens duomenis ir (arba) įgalioja duomenų tvarkytoją, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo, kuris nėra duomenų valdytojas, santykiai turi būti nustatyti rašytinėje sutartyje. Pareiškėjas trečiojo asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ teikė remiantis 2005 m. lapkričio 25 d. susitarimu Nr. 051212/SA1S-144, t. y. N. V. duomenys buvo teikiami tiesiogiai duomenų valdytojo įgaliotam asmeniui tvarkyti tuos duomenis.

Tad, pareiškėjo duomenų teikimas UAB „Creditinfo Lietuva“ nepatenka į teikimo trečiajam asmeniui sąvoką ir šiems santykiams negali būti taikoma Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, Inspekcija negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė šią įstatymo nuostatą. Taip pat nurodė, kad N. V. 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu kreipėsi į pareiškėją ir nurodė, kad su pareikštu reikalavimu nesutinka, nes medžiaga, pagrindžianti jo vardu susiformavusią skolą, jo manymu, nieko neįrodo, be to, yra suėję skolos išieškojimo terminai.

Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 18 d. raštu atsakė N. V. dėl ieškinio senaties ir paprašė jo per protingą terminą, bet ne ilgesnį nei 30 dienų, pateikti įrodymus, kuriais reiškiamas nesutikimas su jo vardu susiformavusia skola arba šią skolą apmokėti. Siekdamas taikiai spręsti ginčą, pareiškėjas buvo sustabdęs duomenų teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“, tačiau joks atsakymas iš N. V. nebuvo gautas, skola nebuvo ginčijama, todėl duomenų teikimas atnaujintas. Teigė, kad Inspekcija skundžiamame Nurodyme išdėstė tik faktines aplinkybes ir konstatavo Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nebuvo vertinta tai, ar N. V. pareiškėjui pateiktu nesutikimu atsiskaityti su kreditoriumi buvo pagrįstai ginčijama jo vardu susiformavusi skola.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 ir pažymi, Inspekcija turėjo motyvuoti, kuo remiantis nustatė, kad trečiojo asmens N. V. 2009 m. rugsėjo 14 d. raštas atitinka Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, jog skola turi būti pagrįstai ginčijama.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 14−15), kuriuo prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad skundžiamame Nurodyme Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas, atnaujindamas N. V. asmens duomenų skelbimą UAB „Creditinfo Lietuva“ valdomoje skolininkų administravimo informacinėje sistemoje esant neišspręstam ginčui dėl įsiskolinimo, pažeidė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, pagal kurią duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo. N. V. skunde nurodė, kad gavęs 2009 m. balandžio 22 d. priminimą, įsiskolinimą ginčijo telefonu, nepavykus ginčo išspręsti telefonu, dėl jo vardu susidariusio įsiskolinimo kreipėsi į pareiškėją 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu, nurodydamas, kad su įsiskolinimu nesutinka. Gavęs šį raštą pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 15 d. N. V. asmens duomenų tvarkymą UAB „Creditinfo Lietuva“ sustabdė. Teigė, kad N. V. asmens duomenų teikimas UAB „Creditinfo Lietuva“ galėjo būti atnaujintas tik esant Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms. Pažymėjo, kad pagal 2005 m. lapkričio 25 d. UAB „Infobankas“ (šiuo metu – UAB „Creditinfo Lietuva“) ir Lindorff Oy filialo pasirašytą susitarimą Nr. 051212/SAIS-144, UAB „Creditinfo Lietuva“ ginčijamu atveju laikytinas duomenų valdytoju, tvarkančiu jungtines skolininkų duomenų rinkmenas (Įstatymo 21 str. 2 d.), todėl N. V. asmens duomenys UAB „Creditinfo Lietuva“ turėjo būti teikiami laikantis Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 nurodė, kad Įstatymas nenumato sąvokos „pagrįstai ginčyti“ apibrėžimo ir pažymėjo, kad negalima teigti, jog „pagrįstas ginčijimas“ yra tik rašytiniais įrodymais ar kompetentingų institucijų sprendimais pagrįstas ginčijimas. Taip pat negalima teigti, kad asmens rašytinis nesutikimas su skola nepripažintinas pagrįstu ginčijimu Įstatymas 21 straipsnio 3 dalies prasme ir pakankamu pagrindu riboti duomenų valdytojo teisę teikti asmens duomenis tretiesiems asmenims.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. V. pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 81), kuriuo prašė skundą atmesti, Inspekcijos nurodymą palikti galioti.

Nurodė, kad sutartį su UAB „Omnitel“ sudarė 1996 m. gegužės 10 d., nuo 1998 metų bendrovės paslaugomis nebesinaudoja, o pareiškėjo pranešimą apie tariamą skolą gavo 2009 m. balandžio 22 d. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnyje įtvirtintu 10 metų ieškinio senaties terminu ir teigia, kad nei UAB „Omnitel“, nei pareiškėjas nepasinaudojo galimybe apginti savo tariamai pažeistą teisę CK nustatytu būdu. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo iki 2009 d. balandžio 22 d. nebuvo gavęs jokio priminimo ar raginimo padengti tariamą įsiskolinimą, nors visi jo asmens duomenys bei adresas buvo nurodyti sutartyje su UAB „Omnitel“. Pažymėjo, kad Inspekcija nustatė, jog pareiškėjas perdavė N. V. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ (įtraukė juos į skolininkų duomenų bazę) 2009 m. kovo 25 d., nors pirmą laišką iš pareiškėjo jis gavo 2009 m. balandžio 22 d. Be to, skirtingai nei teigia pareiškėjas, gavęs 2009 m. balandžio 22 d. laišką, jis nedelsiant susisiekė su pareiškėju ir reikalavo pateikti įrodymus, kuriais remiantis jis laikomas skolininku. Elektroniniu paštu jam buvo persiųsti keli dokumentai (sutarties ir neva neapmokėtų sąskaitų kopijos), kurie niekaip neįrodė, kad jis įsiskolino UAB „Omnitel“ už ryšio paslaugas, todėl jis telefonu keliolika kartų išsakė pareiškėjo darbuotojams savo poziciją, o 2009 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė pareiškimą raštu. Teigė, kad po 2009 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo atsakymo į jo laišką, naujų aplinkybių neatsirado, jis nėra skolingas, nebuvo pateikta įrodymų apie įsiskolinimą. Pareiškėjas daug kartą žodžiu (telefonu) ir raštu išsakytą trečiojo suinteresuoto asmens poziciją ignoravo ir savavališkai atnaujino jo asmens duomenų teikimą skolininkų administravimo informacinėje sistemoje tuo pažeisdamas Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 96−102) pareiškėjo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, skundą atmetė.

Teismas remdamasis bylos medžiaga nustatęs ginčui aktualias aplinkybes ir aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad N. V. akivaizdžiai nepripažįsta skolos, todėl laikytini pagrįstu ginčijimu įstatymo 21 straipsnio 3 dalies prasme. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad vieną kartą ginčijęs įsiskolinimą, asmuo neturi tai daryti nuolat, o jam nustojus ginčyti įsiskolinimą ir praėjus 30 kalendorinių dienų, bus pagrindas duomenis perduoti tretiesiems asmenims.

Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendžiant, kaip turėtų būti suprantama sąvoka „pagrįstas ginčijimas“, atsižvelgtina į keletą aspektų: Įstatymo tikslas yra būtent apsaugoti asmenų teises, duomenų valdytojams tvarkant jų asmens duomenis; ne duomenų valdytojo ar kreditoriaus teisės yra ginamos Įstatymu; Įstatymo paskirtis nėra užtikrinti skolų išieškojimą, šis įstatymas tik sudaro sąlygas, laikantis jame ir kituose teisės aktuose nustatytų duomenų apsaugos reikalavimų, tam tikrai atvejais asmens duomenis perduoti kitiems asmenims; asmuo pagrįstą ginčijimą turi pateikti duomenų valdytojui, kuris yra kreditorius, t. y. suinteresuota šalis ir jo vertinimas, ar pakanka įrodymų gali būti neobjektyvus; asmuo ne visais atvejais gali turėti įrodymus, jog nėra skolingas, ypač, kaip nagrinėjamu atveju, praėjus daugiau nei 10 metų; turi būti įrodinėjama ne tik skolos nebuvimo, bet ir buvimo faktas; tarp šalių nesant sutarimo, viena iš šalių negali priimti kitai šaliai privalomo sprendimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011).

Pažymėta, kad Įstatymo tikslas yra ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str.). Svarbiausi Inspekcijos veiklos tikslai yra prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą (Įstatymo 29 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas skolos pagrįstumo klausimas, todėl pareiškėjo skundo motyvai, kad Inspekcija turėjo motyvuotai nurodyti, kuo remiantis daro išvadą, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas nesutikimas atsiskaityti atitinka Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą „pagrįstos skolos“ ginčijimo sąlygą, atmesti.

Šiuo aspektu pastebėta, kad nei duomenų valdytojas, nei duomenų valdytojo veiklą prižiūrinti institucija nėra teisminė institucija ar kitas subjektas, turintis teisę vertinti, ar asmuo pagrįstai ar nepagrįstai ginčijo skolą, taip pat vertinti galimo skolininko pateiktų įrodymų pakankamumą, patikimumą, leistinumą ir pan. Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad UAB „Creditinfo Lietuva“ yra laikytinas duomenų tvarkytoju, veikiančiu pagal Lindorff Oy šiai bendrovei suteiktą įgaliojimą, teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalimis, pažymėjo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad N. V. asmens duomenys UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo perduoti pagal 2005 m. lapkričio 25 d.

UAB „Infobanka“ (šiuo metu vadinama UAB „Creditinfo Lietuva) ir Lindorff Oy filialo pasirašytą susitarimą Nr. 051212/SAIS-144, kurio tikslas yra užtikrinti operatyvų teisėtą interesą turinčių sistemoje dalyvaujančių bendrovių apsikeitimą duomenimis apie įsiskolinusius asmenis (b. l. 51-55), įvertinęs šio susitarimo 1 ir 10 punkto nuostatas, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju UAB „Creditinfo Lietuva“ yra duomenų valdytojas, tvarkantis jungtines skolininkų duomenų rinkmenas. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino, kad N. V. asmens duomenų teikimas UAB „Creditinfo Lietuva“ galėjo būti atnaujintas tik esant ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis.

Teismas taip pat vertino, kad Skundžiamas Nurodymas atitinka bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, priimtas Inspekcijos diskrecijos ribose, pagrįstas, aplinkybių, kurios būtų pagrindas panaikinti skundžiamą Inspekcijos sprendimą, teismas nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107−112), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, juo panaikinti Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos nurodymą Nr. 2R-3856(2.13).

Apeliaciniame skunde pateikia šiuo pagrindinius argumentus:

1. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo išsiuntimo, po kurio, nesant kitų sąlygų, teikimas gali būti vykdomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pranešimą trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikus 2009 m. balandį, o trečiajam suinteresuotam asmeniui apie nesutikimą su priminime nurodyta prievole išreiškus tik 2009 m. rugsėjo 14 d., jis (trečiasis suinteresuotas asmuo) neįvykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies sąlygos, dėl kurios nebūtų galimas jo asmens duomenų teikimas UAB „Creditinfo Lietuva“. Duomenų teikimo sustabdymas buvo atliktas gera pareiškėjo valia. Nenustačius, kad pareiškėjas įgydamas teisę teikti trečiojo suinteresuoto asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo pažeisti Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimai, tiek Inspekcija, tiek teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas minėtą Įstatymo nuostatą pažeidė atnaujindamas trečiojo suinteresuoto asmens duomenų teikimą. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis reglamentuoja ne duomenų teikimo jungtinėms skolininkų reikmenims atnaujinimą, o duomenų perdavimo teisėtumą. Įstatymas nereguliuoja asmens duomenų teikimo atnaujinimo santykių, asmens duomenų valdytojui negali kilti administracinė atsakomybė už teisės aktais nenustatyto draudimo pažeidimą. Teismas šio motyvo nevertino.

2. Akcentuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu atsisakydamas apmokėti jo vardu susidariusią skolą nenurodė jokių nesutikimo motyvų/įrodymų ar kitų reikšmingų aplinkybių, nesutikimas pasiribojo abstrakčiu nuomonės išreiškimu ir teisiškai nereikšmingu argumentu dėl ieškinio senaties termino. Nors pareiškėjas neturi teisės vertinti reikalavimo pagrįstumo, tai nepaneigia įstatyme (Įstatymo 21 str. 3 d.) numatyto kvalifikuojamojo požymio ginčijimui − jis turi būti ne bet koks nesutikimas, o pagrįstas skolos ginčijimas. Teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi nutartimi priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės nėra analogiškos aplinkybėms, esančioms šioje byloje.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l.. 119−120), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pareiškėjas Inspekcijai nurodė, kad pareikalavimo laiškai (priminimai) N. V. buvo siųsti 2009 m. sausio 13 d., 2009 m. balandžio 22 d., 2009 m. lapkričio 9 d., 2011 m. balandžio 13 d., 2011 m. rugpjūčio 9 d. ir 2012 m. balandžio 17 d., tačiau pirmieji du priminimai siųsti skirtingais adresais, todėl nesant galimybės patikrinti ar pirminis 2009 m. balandžio 25 d. N. V. asmens duomenų perdavimas atitiko Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Nurodymas surašytas tik dėl pažeidimo, kurį konstatuoti pakako skundo nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, t. y. padarytam atnaujinus duomenų teikimą.

2. N. V. nurodė, kad gavęs 2009 m. balandžio 22 d. priminimą, jį ginčijo telefonu, nepavykus ginčo išspręsti telefonu, pareiškėjui pateiktas 2009 m. rugsėjo 14 d. raštas. Gavęs šį raštą, pareiškėjas sustabdė N. V. asmens duomenų teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“, pateikė atsakymą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, nėra pagrindo teigti, kad vieną kartą ginčijęs įsiskolinimą, asmuo turi tą daryti nuolat. Kadangi duomenų teikimas buvo sustabdytas, jis galėjo būti atnaujintas tik esant Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms. Tai patvirtina ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta panašioje byloje.

3. Atsakant į argumentą, dėl duomenų teikimo sustabdymo siekiant geranoriškai ir taikiai išspręsti kilusį ginčą, pažymi, jog Įstatymo 26 straipsnis įpareigoja duomenų valdytoją sustabdyti asmens duomenų teikimo veiksmus po subjekto kreipimosi.

4. Remiasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, teigia, kad N. V. nurodžius savo nesutikimo su skola priežastis (jo manymu jis nėra skolingas nei UAB „Omnitel“, nei pareiškėjui, pareiškėjo pateikta medžiaga neįrodo skolos), toks 2009 m. balandžio 14 d. raštas laikytinas pagrįstu skolos ginčijimu.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 nurodytos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo ginčo šioje byloje aplinkybių, todėl teismas turėtų remtis joje suformuota praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Skundas paliktinas nenagrinėtu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (1 d.). Atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas (2 d.). Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (3 d.).

ABTĮ 103 straipsnio 3 punktas numato, kad jeigu skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą pasirašė, ne įmonės vadovas, o, kaip nurodyta pačiame skunde, juristė V. P.. Ji laikytina kitu darbuotoju ABTĮ 49 straipsnio 2 dalies prasme ir kitu atstovu ABTĮ 49 straipsnio 3 dalies prasme. Į bylą pateiktame įgaliojime (b. l. 9), V. P. įgaliota atstovauti Lindorff Oy filialą „civilinėse, baudžiamosiose ir vykdomosiose bylose, kuriose ginamos Lindorff Oy turtinės teisės, siekiant sugrąžinti bendrovei priklausančias pinigines lėšas“. Toks įgaliojimo turinys leidžia spręsti, kad V. P. nėra įgaliota pareiškėjo vardu vesti šią bylą dėl Inspekcijos Nurodymo panaikinimo administraciniame teisme. Kito įgaliojimo į bylą nėra pateikta. Todėl konstatuotina, kad skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Nustačius šią aplinkybę, remiantis minėta ABTĮ 103 straipsnio 3 punkto nuostata, pirmosios instancijos teismas skundą turėjo palikti nenagrinėtą, tačiau tai nebuvo padaryta, byla išnagrinėta iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o skundas paliktinas nenagrinėtas.

Byloje esantis mokėjimo nurodymas (b. l. 115) patvirtina, kad Lindorff Oy filialas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalis numato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą, ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba neįgaliotas vesti bylą asmuo. Atsižvelgiant į tai, Lindorff Oy filialui grąžintina 50 Lt permokėto ir 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjo Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą, skundą palikti nenagrinėtą.

Grąžinti 100 (šimtą) litų žyminio mokesčio jį sumokėjusiam asmeniui Lindorff Oy filialui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas