A-146-1606-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1606/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus

Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario

4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S.

L. prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai,

trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. L. (toliau – ir

pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu

(b. l. 1–7) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro

2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650 „Dėl leidimo dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau

– ir Įsakymas Nr. 1V-650).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus

reikalų ministras 2013 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650 jam,

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo

ir techninės plėtros valdybos (toliau - ir Policijos departamento IPTP

valdyba) vyriausiajam specialistui, panaikino 2004 m. liepos 217 d. išduotą

leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma

„Slaptai“. Įsakymas Nr. 1V-650 neatitinka

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų,

individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nors Įsakymo Nr. 1V-650 motyvuojamojoje dalyje nurodytos su

pareiškėju susijusios aplinkybės apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir

pareiškėjui pareikštus įtarimus, tačiau šios aplinkybės negali būti laikomos

pakankamu teisiniu pagrindu pritaikyti aktualios redakcijos Lietuvos

Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių

įstatymas, VPTĮ) 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų, 18 straipsnio

1 dalies 4 punkto ir 2 dalies nuostatas. Vien ta aplinkybė, jog asmens

atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir yra pareikšti įtarimai

padarius nusikalstamas veikas, negali būti pagrindas panaikinti leidimą dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas ir

įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl

kokio nors apysunkio nusikaltimo arba valstybės tarnybos paslapties atskleidimo

ar nusikalstamos veikos valstybės tarnybai, ar pan. Pareiškėjas iki šiol dirba

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Investicijų

planavimo ir techninės plėtros valdyboje specialistu, jis nebuvo nušalintas nuo

užimamų pareigų.

Įsakymas Nr. 1V-650 taip pat

grindžiamas neigiama atlikto tyrimo poligrafu (psichofiziologinio tyrimo)

išvada, anot atsakovo, patvirtinančia pareiškėjo neatsakingumą, nesąžiningumą

ir nepatikimumą. Pareiškėjas akcentavo tyrimo poligrafu aplinkybes, t. y,

kad šį tyrimą atliko Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos korupcijos

skyriaus pareigūnams atliekant ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio

2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, po to, kai pareiškėjui

buvo pareikštas įtarimas. Tyrime dalyvavo Policijos departamento Kriminalinės

policijos valdybos bei Imuniteto valdybos korupcijos skyriaus atstovas. Tyrimo

metu buvo užduoti klausimai ir apie aplinkybes, susijusias su pareikšto įtarimo

turiniu, iš jų pareiškėjas galėjo sužinoti tiriamo įvykio aplinkybes ir atitinkamai

„sureaguoti“ į užduodamus klausimus. Be to, tyrimo poligrafu metu nedalyvavo

gynėjas, nors jo dalyvavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso (toliau – ir BPK)

51 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra būtinas. Remdamasis šiais argumentai,

pareiškėjas teigė, kad jo tyrimo poligrafu (psichofiziologinio tyrimo) išvada

negali būti laikoma objektyvia ir suteikiančia pagrindą išvadoms, kad yra

nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės * neatsakingumas, nesąžiningumas,

nepatikimumas, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į

Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat teigė, kad atsakovo priimtas Įsakymas

Nr. 1V-650 prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir

paneigia asmens nekaltumo prezumpciją.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė

atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime

(b. l. 12–14) atsakovas paaiškino, kad tai, jog Įsakyme

Nr. 1V-650 nurodyta, kad jis priimtas remiantis Paslapčių įstatymo

nuostatomis, galiojusiomis iki 2013 m. liepos 20 d., laikytina

techninio pobūdžio klaida, kuri nėra pagrindas panaikinti šį aktą. Vidaus

reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir

VRM CSEK) sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Įsakymas Nr. 1V-650,

buvo priimtas galiojant ankstesnei Paslapčių įstatymo redakcijai, jame

nurodyti tie patys šio įstatymo straipsniai ir punktai, kaip ir Įsakyme

Nr. 1V-650, be to, nurodant ir konkrečias šių punktų nuostatas. Paslapčių

įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. liepos 20 d., t.y. iki

galutinio procedūros sprendimo priėmimo, pareiškėjo teisinės padėties

nepakeitė. Nors naujoje Paslapčių įstatymo redakcijoje nėra pagrindo, kuris

buvo nustatytas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies

13 punkte, tačiau galioja Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20

punktas kuriame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija panaikinamas, kai nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės,

dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija (šio punkto nuostatos

atitinka su nedideliais pakeitimais iki 2013 m. liepos 20 d.

galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto

nuostatas). Iš Įsakymo Nr. 1V-650 turinio (nurodyta, kad pareiškėjas

netinka darbui su įslaptinta informacija dėl nustatytų asmeninių ir dalykinių

savybių – neatsakingumo, nesąžiningumo, nepatikimumo) matyti, kad priimant

skundžiamą aktą buvo vadovautasi būtent šia įstatymo norma. Atsakovo nuomone,

Įsakymas Nr. 1V-650 yra pagrįstas ne tik tinkamomis teisės normomis, bet

faktiniais duomenimis, t. y. priimtas remiantis VRM CSEK sprendimu

Policijos departamento raštu ir neigiama tyrimo poligrafu išvada. Tyrimo

poligrafu išvada priimant Įsakymą Nr. 1V-650 buvo remtasi tik kaip

papildoma informacija, apibūdinančia pareiškėją. Pareiškėjas nepagrįstai

remiasi BPK 52 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nes BPK reglamentuoja baudžiamąjį

procesą, o Poligrafo naudojimo įstatymas nenumato, kad atliekant tyrimą

poligrafu privalo dalyvauti gynėjas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai

dėl nekaltumo prezumpcijos principo šio ginčo atveju nėra aktualūs.

Trečiasis suinteresuotas

asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime

(b. l. 52–54) pareiškė nuomonę, kad teisiniai faktai, kurių pagrindu

pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informaciją, atsirado iki naujos redakcijos Paslapčių įstatymo įsigaliojimo,

t. y. iki 2013 m. liepos 20 d., todėl naujos redakcijos įstatymo

nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos. Įsakymas Nr. 1V-650 atitinka

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes jame nurodytas

teisinis ir faktinis jo priėmimo pagrindas. Pareiškėjas klaidingai teigia, jog

leidimas jam panaikintas dėl to, kad jis yra traukiamas baudžiamojon

atsakomybėn. Leidimas pareiškėjui panaikintas dėl to, kad atliekamo

ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti

pareiškėjo patikimumu. Nustačius, kad asmeniui turint leidimą dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija kyla grėsmė įslaptintos informacijos

saugumui, išduotas leidimas turi būti panaikintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas

2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo S. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VRM

CSEK 2013 m gegužės 15 d. apsvarsčiusi Policijos departamento

Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Policijos departamento SEK)

2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-4411 pateiktą informaciją

apie tai, jog S. L. yra netinkamas darbui su įslaptinta

informacija, įvertinusi tai, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas pagal

nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio

1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, požymius, ir ikiteisminio

tyrimo medžiaga bei kaltinamasis aktas yra perduoti teismui, S. L. atlikto psichofiziologinio tyrimo

poligrafu išvada yra neigiama, pritarė, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir

dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo

16 str. 2 d. 17 p.). VRM CSEK nutarė siūlyti vidaus reikalų

ministrui, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4

punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi,

Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio

1 dalimi, panaikinti S.

L. 2004 m. liepos

27 d. išduotą leidimą Nr. 1570 dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (b. l. 16–26). Vidaus

reikalų ministras, atsižvelgdamas į VRM CSEK 2013 m. birželio 18 d.

posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento 2012 m.

lapkričio 30 d. rašte Nr. 5-S-4411 pateiktą informaciją, įvertinęs,

kad S. L. psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada

yra neigiama, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir

17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 18 straipsnio 2

dalimi, Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2013 m.

liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650 panaikino Policijos departamento IPTP

valdybos vyriausiajam specialistui S. L. 2004 m. liepos 27 d. išduotą leidimą Nr. 1570

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“

(b. l. 15).

Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl faktinių

aplinkybių, t. y. dėl to, kad teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje

pareiškėjui S. L. yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų

veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300

straipsnio 3 dalyje, padarymo, taip pat dėl to, kad Vadovybės apsaugos

departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau –

ir Vadovybės apsaugos departamentas) 2012 m. spalio 29 d.

specialisto išvada apie tyrimo poligrafu gautus duomenis yra neigiama, byloje

nėra. Pareiškėjo skundas teismui iš esmės grindžiamas tuo, kad Įsakymas

Nr. 1V-650 priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y. vadovaujantis

negaliojančiomis Paslapčių įstatymo nuostatomis, taip pat nesant faktinio

pagrindo, nes dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu

nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, be to, pareiškėjo

charakteristika tvirtina, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos

darbui su įslaptinta informacija.

Teismas pažymėjo, kad individualiam

administraciniam aktui keliami bendrieji reikalavimai yra nustatyti Viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnyje, kuris nustato, kad individualus

administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės

aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas

Nr. 1V-650 naikintinas, nes, visų pirma, nėra pagrįstas teisės normomis,

t. y. priimtas remiantis negaliojančiomis Paslapčių įstatymo

16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų nuostatomis.

Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo

departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija

panaikinimo pagrindai nustatyti 18 straipsnio 1 dalyje, tarp jų, kai atlikus

patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų įstatymo 16 straipsnio

2 dalyje (VTPĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų

ministro įsakymas Nr. 1V-650 priimtas remiantis Paslapčių įstatymo 18

straipsnio 2 dalimi ir 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17

punktais. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodyti

iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

2 dalies punktai, t. y. 13 punktas (leidimas panaikinamas, kai nustatoma,

kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką

arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos

tyrimas) ir 17 punktas (leidimas panaikinamas, kai nustatoma, kad asmuo

piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką

veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl

kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija). Teismas pažymėjo, kad nuo

2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusioje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

redakcijoje, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui, neliko nuostatos, kad leidimas

gali būti panaikinamas, kai nustatoma, jog asmuo yra traukiamas baudžiamojon

atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas

ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas. Iki 2013 m. liepos

20 d. galiojusios Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto

nuostatos naujoje straipsnio redakcijoje buvo išplėstos ir nustatyta, kad

leidimas gali būti panaikintinas, kai tikrinimo metu nustatomos ar per

pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar

kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė

patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (VTPĮ 16 straipsnio

2 dalies 20 punktas). Įvertinęs nurodytas teisės akto normas, teismas

konstatavo, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatos

(redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.) nebuvo panaikintos.

Nors naujos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte buvo

pakeista anksčiau galiojusio Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17

punkto lingvistinė konstrukcija, praplėsta taikymo apimtis, normos esmė liko

ta pati. Įstatymų leidėjas paliko diskrecijos teisę paslapčių subjektui

spręsti, ar asmens savybės, jo veikla, kitos su asmeniu susijusios aplinkybės

ar faktai nekelia grėsmės patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos

saugumui.

Teismas pažymėjo, jog būtina įvertinti ne

tik Įsakymo Nr. 1V-650 teisinį, bet ir faktinį pagrindą, t. y. tik

nustačius, kokiais faktiniais duomenimis yra grindžiamas individualus

administracinis aktas, gali būti įvertinta, ar yra nurodytas tinkamas teisinis

pagrindas.

Iš Įsakymo Nr. 1V-650 turinio teismas

nustatė, kad jį priimant buvo remiamasi VRM CSEK 2013 m. gegužės

15 d. posėdžio 2013 m. birželio 18 d. protokole

Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento 2012 m. lapkričio 30 d.

rašte Nr. 5-S-4411 pateikta informacija, kad pareiškėjo atžvilgiu

atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio

1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir pateikta neigiama S. L. psichofiziologinio tyrimo poligrafu

išvada. Remiantis šia informacija buvo nuspręsta, kad pareiškėjas dėl nustatytų

jo dalykinių ir asmeninių savybių – neatsakingumo, nesąžiningumo ir

nepatikimumo – netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teismo vertinimu, motyvuojamoji Įsakymo

Nr. 1V-650 dalis patvirtina, kad aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu

atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo, iš

esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas

pagal dalykines ir asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija.

Šias teismo išvadas patvirtina VRM CSEK posėdžio metu išdėstyti argumentai

(2013 m. birželio 18 d. protokolo Nr. 1-8RN-1(KF) lapas 10), kad

dėl to, jog S. L. yra pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų

padarymu ir byla yra perduota teismui, jis dėl savo asmeninių ir dalykinių

savybių netinka darbui su įslaptinta informacija.

Įvertinęs minėtas aplinkybes, bei tai, kad

Įsakymas Nr. 1V-650 iš esmės priimtas remiantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

2 dalies 17 punkto nuostatomis, kurios naujoje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

2 dalies redakcijoje įtvirtintos 20 punkte, teismas konstatavo, jog naikinti

ginčijamą įsakymą nėra pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad nuo 2013 m. liepos

20 d. galiojančioje Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje neliko

ankstesnės šio straipsnio redakcijos 13 punkte įtvirtinto pagrindo leidimui

panaikinti (kai nustatoma, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už

tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar

kriminalinės žvalgybos tyrimas), o 17 punkto nuostatos išdėstytos kitame,

t. y. 20-ame, punkte, savaime nereiškia, jog Įsakymas Nr. 1V-650

priimtas negaliojančiu teisiniu pagrindu. Teismas vertino, kad leidimas dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas konkrečių faktinių

aplinkybių kontekste, nustačius, kad pareiškėjo asmeninės savybės ir veikla

netinka darbui su įslaptinta informacija.

Administracinių aktų panaikinimo pagrindai

įtvirtinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau

– ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad administracinis aktas

turi būti panaikintas, jei yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu

prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.), neteisėtas dėl to,

kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (2 p.), neteisėtas

dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės,

turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą

(3 p.).

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės,

kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodyta iki 2013 m. liepos 20 d.

galiojusio Paslapčių įstatymo norma, neatitinka nė vieno iš ABTĮ

89 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriais remiantis įsakymas turėtų būti

naikinamas. Minėta, kad teisinis pagrindas (pareiškėjo savybės, veikla, kitos

aplinkybės ar faktai), kuriuo remiantis buvo panaikintas leidimas dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija, yra nustatytas Įsakymo Nr. 1V-650

priėmimo metu galiojusiame Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte.

Tai, kad Įsakyme Nr. 1V-650 nurodytos kitos teisės normos, savaime

nereiškia, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Teismas

atkreipė dėmesį į tai, kad Įsakyme Nr. 1V-650 yra nurodytas aiškus ir konkretus

faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti, kokia teisės norma vadovaujantis jis

buvo priimtas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad leidimas

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam panaikintas nesant faktinio

pagrindo, nes dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu

nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, pareiškėjo charakteristika

patvirtina, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos darbui su

įslaptinta informacija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

(toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 17 d.

nutarime yra išaiškinęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su

valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai,

susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su

valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu

gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės

pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su

valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui,

kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad,

jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos

valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai,

gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir

valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos

reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti

apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra

įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar

dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime taip pat

konstatuota, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens

lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą

veiką ar kitokį teisės pažeidimą. Jie apima ir informaciją apie potencialias

grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo

nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo

pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Gavus tam tikram asmeniui

nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su

įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos

saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis

įslaptinta informacija.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. L. buvo pripažintas asmeniu, netinkančiu

darbui su įslaptinta informacija, remiantis dviem aplinkybėmis – t. y.

teismui yra perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas yra

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2

dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, taip pat pareiškėjo

tyrimo poligrafu išvada yra neigiama.

Teismas pažymėjo, kad pagrindas

konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su

įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik

įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo

patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos

aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu. VRM CESK buvo

pateikta informacija, už kokias nusikalstamas veikas pareiškėjas yra traukiamas

baudžiamojon atsakomybėn, nurodyti nusikalstamų veikų epizodai ir jų sudėtys.

Pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas),

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi),

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dokumentų suklastojimas ar disponavimas

suklastotu dokumentu). Įvertinęs pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad

visos nusikalstamos veikos, kurių padarymu pareiškėjas yra įtariamas,

susijusios su jo tiesioginių funkcijų vykdymu, t. y. galbūt padarytos jam

einant užimamas pareigas. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad

byloje esanti informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai

pareikštus įtarimus sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog leidimas šiam

asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką

tokios informacijos saugumui. Minėta, teisė disponuoti paslaptį sudarančia

informacija asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo

besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra

nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama.

Teismas taip pat pažymėjo, kad asmens

pripažinimui nepatikimu ir jam išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija panaikinimui neturi įtakos tai, kad jam yra pareikšti

tik įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, t. y. kad pareiškėjas nėra

pripažintas kaltu. Minėta, kad pagrindas leidimui panaikinti yra ne tik

aplinkybė, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, bet ir kitos jo savybės. Šiuo

atveju vien ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog eidamas tiesiogines

pareigas Policijos departamente padarė nusikalstamas veikas, kelia pagrįstų

abejonių jo patikimumu. Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas turi

diskrecijos teisę, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo nuostatomis, panaikinti

leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio

1 dalyje nustatyta, kad tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija,

apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra

neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą

turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti

neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija.

Teismas pažymėjo, kad neigiama tyrimo

poligrafu išvada yra papildomas pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atkreipė dėmesį, kad tyrimas

poligrafu pareiškėjui buvo atliekamas ne Poligrafo naudojimo įstatymo 5

straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. sprendžiant

klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo,

o ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-2-00052-09, kurioje pareiškėjui yra

pareikšti įtarimai. Atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo poligrafu išvada yra tik

papildoma faktinė aplinkybė sprendžiant dėl leidimo panaikinimo, kad ši išvada

nėra ir negali būti administracinės bylos ginčo objektu, teismas nepasisakė dėl

pareiškėjo argumentų, jog atliekant tyrimą buvo pažeistos BPK normos,

t. y. neužtikrintas gynėjo dalyvavimas, be to, pažymėjo, jog tyrimo

poligrafu išvados įrodomąją galią gali nustatyti tik baudžiamąją bylą

nagrinėjantis teismas.

Iš Įsakymo Nr. 1V-650 bei VRM CSEK

protokolo teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, esą priimant Įsakymą

Nr. 1V-650 buvo atsižvelgta į jo turėtą, bet jau nebegaliojančią tarnybinę

nuobaudą. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis vidaus reikalų sistemoje

dirbo ilgą laiką, per kurį padarė tik vieną tarnybinį nusižengimą, teismas

vertino nesuteikiančiomis pagrindo teigti, kad pareiškėjo asmeninės ir

dalykinės savybės suteikia pagrindą patikėti jam valstybės paslaptį sudarančią

informaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad priimdamas Įsakymą

Nr. 1V-650 atsakovas turėjo pakankamų faktinių duomenų, kurių pagrindu

padarė išvadą apie tai, jog pareiškėjo savybės ir veikla kelia grėsmę valstybės

paslaptį sudarančios informacijos saugumui.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas

konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl jo skundą

dėl Vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymo

Nr. 1V-650 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde

(b. l. 79–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo

skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pakartoti argumentai, kuriais pareiškėjas

rėmėsi savo skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantas nurodo

šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Teismo sprendimas priimtas neištyrus

visapusiškai ir objektyviai visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatitinka

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad individualus

administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir

teisės aktų normomis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats

teismas sprendime pripažįsta, jog Įsakymas Nr. 1V-650 grindžiamas teisiniu pagrindu,

neatitinkančiu galiojančios Paslapčių įstatymo redakcijos. Teismas sprendime

pripažįsta, kad faktinis Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo

pagrindas yra duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą,

užfiksuoti VRM CSEK protokole, Policijos departamento 2012 m. lapkričio 30 d.

rašte Nr.5-S-4411, o tai patvirtina, kad Įsakymo

Nr. 1V-650 priėmimo faktinis pagrindas neatitinka įstatyme įtvirtintam

teisiniam pagrindui. Be to, Įsakymas Nr. 1V-650

priimtas teisiniu pagrindu, kurį Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos

7 d. nutarime pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas

pripažino teisės taikymo klaidą. Šių aplinkybių visuma rodo, kad šiuo atveju teismas

turėjo pagrindą panaikinti Įsakymą Nr. 1V-650 ABTĮ 89

straipsnyje nustatytu pagrindu.

2. Teismų praktikoje tyrimas

poligrafu laikomas papildomu, tačiau jokiu būdu ne pagrindiniu kriterijumi

vertinant asmens tinkamumą darbui su įslaptinta informacija (LVAT 2012 m.

balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Teismų praktikoje pažymėta, kad apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo

nuostatas, darytina išvada, jog tik esant tiriamo asmens suteiktai ar

atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su

tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą,

nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti

vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir

jo aplinką (LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A520-855/2013). Atsižvelgdamas į tai, apeliantas

mano, kad teismo sprendimo motyvai dėl poligrafo naudojimo jo atžvilgiu nėra

pakankamai nuoseklūs bei pagrįsti.

3. Teismas netyrė ir neįvertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas neįvardijo kokiais

konkrečiais įrodymais grindžiama išvada, jog pareiškėjo

dalykinės ir asmeninės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių

jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktikos, suformuotos konstatuojant

Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytas „kitas asmenines

ir dalykines savybes“ (LVAT 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A858-2894/2012, 2012 m.

gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3221/2012,

2012 m.

birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2360/2012,

2009 m.

vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-171/2009). Apelianto

teigimu, konstatuojant kitas asmenines ir dalykines savybės, dėl

kurių pareiškėjas yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, būtina

remtis faktais, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais,

priežastiniu ryšiu yra susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta

informacija. Tokie faktai turi rodyti realų pavojų, dėl kurio įslaptinta

informacija asmeniui negali būti patikėta – nelojalumą arba nepakankamą

lojalumą Lietuvos Respublikai, negebėjimą saugoti paslaptis, veiksnumo trūkumus,

teistumą, ryšius su potencialiai pavojingomis arba pavojingomis

organizacijomis, informacijos nuslėpimą arba melagingos informacijos pateikimą

priimant į tarnybą, gyvenimą ne pagal pajamas ir pan. Apeliantas akcentuoja,

kad jo charakteristikoje nurodomos teigiamos asmeninės ir dalykinės jo savybės

akivaizdžiai dominuoja neigiamų atžvilgiu, tačiau teismas šių

aplinkybių neįvertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė. Vien

aplinkybė, jog asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, negali

apibūdinti asmens kaip netinkamo darbui su įslaptinta informacija. LVAT

2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012

aiškiai pasisakė, kad vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali

būti pagrindas konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta

informacija. Apeliantas mano, kad teismo argumentai dėl jo netinkamumo darbui

su įslaptinta informacija pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio

1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, taip pat prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6

straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir

oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatoms.

4. Apelianto nuomone, teismo sprendime besąlygiškai palaikyta

atsakovo pozicija. Teismas visapusiškai neatsižvelgė į

pareiškėjo argumentus ir jų išsamiai nevertino.

Vertinant įrodymus, svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai,

įrodymų tarpusavio ryšį ir su įrodinėtomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima

padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir jų visumos. Visi surinkti įrodymai

turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei

reikšmingumą, paneigiant ar patvirtinant faktines bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktikoje yra suformuota nuostata, jog teismas, vadovaudamasis

kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės

savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu

konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi

spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus)

pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta

informacija (LVAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A143-1327/2012). Konstitucinis Teismas 2011 m.

liepos 7 d. nutarime pažymėjo, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas

valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos

apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti

vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias

aplinkybes, inter alia jo veiklą,

padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius

su kitais asmenimis. Iš

skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl

pareiškėjo tarnybos eigos ir kitų aplinkybių, nors ikiteisminis tyrimas

pradėtas 2008 metais ir visą laikotarpį iki Įsakymo Nr. 1V-650

pareiškėjas

nebuvo praradęs teisės dirbti su slapta informacija. Apelianto nuomone, šiuo

atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142

straipsnio 1 dalies ir 143 straipsnio pagrindu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo

apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą

nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94–96)

atsakovas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais jis grindė savo atsiliepimą

į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į

tai, kad vien aplinkybė, kad asmens atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis

nuosprendis, nėra pagrindas pripažinti, jog asmens savybės tinka darbui su

įslaptinta informacija (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A858-1791/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė,

prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d.

įsakymą Nr. 1V-650, kuriuo jam, Policijos departamento prie Vidaus reikalų

ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos vyriausiajam

specialistui, panaikintas 2004 m. liepos 27 d. išduotas leidimas dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios

instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas visiškai,

apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neišnagrinėjo bylos

aplinkybių išsamiai ir visapusiškai, netinkamai taikė materialinės teisės ir

procesinės teisės normas, todėl, apelianto nuomone, priėmė nepagrįstą ir

neteisėtą sprendimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios

instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios

instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143

straipsnis). Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų

pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos

galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis ), išskyrus

ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytus sprendimo negaliojimo

absoliučius pagrindus, kuriuos nustačius teismo

sprendimas turi būti panaikintas. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra pagrindas

naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje ir

143 straipsnyje numatytais pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2

dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto

apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų

kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šią įstatymo

nuostatą.

Vidaus tarnybos statutas apibrėžia, kad vidaus

reikalų įstaiga – valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis

Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio

pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais (Statuto 2 straipsnio

3 dalis). Pažymėtina, kad atitinkama vidaus reikalų įstaiga Valstybės ir

tarnybos paslapčių įstatymo prasme yra paslapčių subjektas (VTPĮ 2 straipsnio

8 dalis). Vidaus reikalų įstaigos, o Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo

prasme kartu ir paslapčių subjekto, vadovas, kuris šio įstatymo prasme yra

atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte

organizavimą (VTPĮ 12 straipsnio 2 dalis), turi būti įsitikinęs, kad su

įslaptinta informacija dirbs patikimas personalas, kad bus užtikrintas

įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą

paskirtį. Įstatymų leidėjas valstybės paslapčių subjekto vadovui suteikia

teisnius instrumentus siekti konstituciškai svarbių tikslų, t.y. užtikrinti,

kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos

naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir

lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią

galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija

susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15,16,17,18 straipsniai, Vidaus tarnybos

statuto 6, 11 straipsniai, 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, 56

straipsnio 1 dalis).

Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija išduodamas bei panaikinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių

įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. liepos

22 d. įsakymas Nr.1V-650 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija pareiškėjui panaikinimo buvo priimtas galiojant Paslapčių įstatymo

redakcijai, įsigaliojusiai nuo 2013 m. liepos 20 d. (2013 m. liepos 2 d.

įstatymas Nr. XII-449), o leidimas dirbti su įslaptinta informacija,

žymima slaptumo žyma „Slaptai“ pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis iki

2013 m. liepos 20 d. galiojusios redakcijos įstatymu. Tai yra aiškiai nurodyta

Įsakymo Nr. 1V-650 įžanginėje dalyje (iš išvardytų Paslapčių įstatymo 16 ir

18 straipsnio redakcijų, paskutinė nurodyta redakcija yra ta, kuri buvo

paskelbta „Valstybės žiniose“, 2010, Nr. 157-7951, t. y. 2010 m.

gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija), taip pat matyti iš

skundžiamo administracinio akto viso turinio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo, ar

atitinkamos jo normos redakcinio pobūdžio pakeitimai, kuriais nekeičiamas tos normos

turinys (pav., pakeičiama įstatymo straipsnių, jų dalių, punktų numeracija,

kitaip išdėstoma teisės norma, nekeičiant jos turinio), jei viešojo

administravimo subjektas atitinkamame administraciniame akte klysta

nurodydamas taikytos teisės normos redakciją, teismų praktikoje, paprastai

nepripažįstami pagrindu panaikinti skundžiamą aktą. Teismas kiekvienu konkrečiu

atveju dėl teisės aktų pasikeitimo įtakos ginčo teisinių santykių teisiniam

reguliavimui sprendžia atsižvelgdamas į nagrinėjamos individualios bylos

faktines aplinkybes.

Įsakyme Nr.1V-650 nurodyta, kad leidimas

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“

buvo panaikintas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir

17 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi. Teisėjų kolegija,

nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad 2013 m.

liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-449 pakeičiant Paslapčių įstatymą, šio

įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta kokiais pagrindais

neišduodami leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (ši

įstatymo norma kartu su Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu

taikoma ir leidimo panaikinimui), taip pat 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo

atlikti ne tik redakcinio pobūdžio pakeitimai, bet ir kai kurie nagrinėjamam

ginčui aktualūs esminiai pakeitimai, susiję su pagrindinėmis procedūromis ir

taisyklėmis, kurių turi būti laikomasi sprendžiant dėl leidimo dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.

Pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. XII-449

nuo 2013 m. liepos 20 d. neteko galios Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2

dalies 13 punktas, kuris numatė leidimo neišdavimo pagrindą, jeigu asmuo „yra

traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl

tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas“, kuris

Įsakyme Nr. 1V-650 buvo taikytas

pareiškėjui kaip vienas iš leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija panaikinimo pagrindų. Iš Įsakymo Nr. 1V-650 motyvuojamosios

dalies, kurioje nurodyta, kad Policijos departamento IPTP valdybos

vyriausiajam specialistui S.

L. pareikšti įtarimai

pagal atitinkamus BK straipsnius, matyti, kad atsakovas minėtą netekusią galios

įstatymo normą taikė tuo iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusio teisinio

reguliavimo aspektu, kad pareiškėjas yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgdama

į tai, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (2010 m.

gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija, Žin., 2010, Nr. 157-7951)

nuo 2013 m. liepos 20 d. neteko galios, teisėjų kolegija konstatuoja, kad leidimo

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“

panaikinimas Įsakymu Nr.1V-650 šios (netekusios galios) įstatymo normos

pagrindu yra neteisėtas.

Pabrėžtina, kad nuo 2013 m. liepos 20 d.

įsigaliojusioje Paslapčių įstatymo 18 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymas

Nr. XII-449) 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, jog leidimas dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu atlikus

patikrinimą, nustatoma, kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio

2 dalyje. 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcijos Paslapčių

įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kurį taikė atsakovas, priimdamas

Įsakymą Nr.1V-650, nenustatė reikalavimo, kad aplinkybės, nurodytos šio

Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje turi būti nustatytos atliekant patikrinimą. 2010

m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcijos 18 straipsnio 1 dalies

4 punkte buvo nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar

paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2

dalyje. Pažymėtina, kad ši Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto

redakcija galiojo nuo 2004 m. sausio 7 d. (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymas

Nr. IX-1908, Žin., Nr. 4-29), nes 2010

m. gruodžio 14 d. įstatymu Nr. XI-1237 keičiant Paslapčių įstatymo 18

straipsnį, nebuvo pakeista. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime

pripažino, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio

16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek,

kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba

paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms

aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba

pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens

patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami

siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų

grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...>

teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48

straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti

darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas

pažymėjo, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn arba jam

gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai įvairių tyčinių nusikalstamų

veikų. Todėl, įstatymų leidėjui Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo

(2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4

punkte nenumačius galimybės vertinti reikšmingų aplinkybių, susijusių su

konkrečiu atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę

nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos yra atliekamas ikiteisminis ar

operatyvinis tyrimas ir kartu patikrinti asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos

valstybei, yra sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai

asmeniui panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija

arba asmens patikimumo pažymėjimas ir dėl to asmuo netenka pareigų valstybės

tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas, net ir tais

atvejais, kai su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar

operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės nėra tokios, kurios keltų abejonių

dėl tokio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir dėl kurių

tolesnis asmens darbas su įslaptinta informacija galėtų kelti grėsmę tokios

informacijos saugumui. Konstatavo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje

ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio

16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis

reguliavimas, pagal kurį nenumatyta galimybė vertinti, ar su asmens traukimu

baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios

aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos

valstybei, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios

informacijos saugumui, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio

reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir

yra vertintinas kaip neproporcingas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje

įtvirtintos piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą

varžymas. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad

Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos

kartu su šio įstatymo nuostatomis, kurios numato bendruosius reikalavimus dėl

personalo patikimumo ir pakartotinio asmens tikrinimo leidimui dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1

dalies 4 punktu, 16 straipsnio 6 dalimi).

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį

ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos

Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis),

Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti

taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo

nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d.

nutarimas buvo paskelbtas 2011 m. liepos 12 d. (Žin., 2011, Nr.84-4106). Atsakovas,

priimdamas 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. IV-650, taikė įstatymo

normą, t.y. Paslapčių įstatymo 18 straipsnio (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo

Nr. XI-1237 redakcija, Žin., 2010, Nr.157-7971) 1 dalies 4 punktą, kuris

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime nurodyta apimtimi buvo pripažintas

prieštaraujančiu Konstitucijai ir taikė būtent ta apimtimi, kuria ši įstatymo

norma buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, t.y. panaikino leidimą dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija prieš tai paslapčių subjektui

neatlikus patikrinimo ir neįvertinus Paslapčių įstatymo reikalavimų kontekste ,

ar su ikiteisminiu tyrimu ar traukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusios

aplinkybės (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojęs Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

2 dalies 13 punktas) yra būtent tokios, kad kyla abejonių dėl asmens

patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei.

Iš įsigaliojusių nuo 2013 m. liepos 20 d. Paslapčių

įstatymo pakeitimų (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr.XII-449) matyti, kad jie

buvo priimti inter alia atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m.

liepos 7 d. nutarimo nuostatas ir nustatant teisinį reguliavimą, kuriame

įtvirtintas procedūrinis reikalavimas, kad leidimas dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas dėl aplinkybių,

nurodytų Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, panaikinamas, kai kuri nors

iš šioje įstatymo normoje nurodytų aplinkybių nustatoma atlikus patikrinimą (minėtos

redakcijos Paslapčių įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas,

16 straipsnio 2 dalies 20 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas

sprendimą neatsižvelgė į minėtas nagrinėjamam ginčui aktualias Konstitucinio

Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatas ir Paslapčių įstatymo 16

straipsnio 2 dalies 17 punkte (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237

redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, vertindamas kaip analogišką

numatytam nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios redakcijos Paslapčių įstatymo

16 straipsnio 2 dalies 20 punkte (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449),

neatkreipė dėmesio į šioje normoje nurodytas jos taikymo procedūrines sąlygas. Paslapčių

įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237

redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu asmuo

“piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką

veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl

kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija“ ir nuo 2013 m. liepos 20

d. įsigaliojusios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20

punkte (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449) įtvirtintas teisinis

reguliavimas, pagal kurį „Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra

patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei: tikrinimo metu nustatomos ar per

pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar

kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė

patikėtos įslaptintos informacijos saugumui“, priežasčių dėl kurių kyla grėsmė

patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir kurios gali būti pagrindas

panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, apimties

prasme yra panašus, tačiau pabrėžtina, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio

2 dalies 20 punkto (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449) taikymas

yra siejamas su atitinkamomis procedūrinėmis taisyklėmis, t. y. kad šioje

teisės normoje nurodytos aplinkybės turi būti nustatomos tikrinimo metu. Tai

reiškia, kad šios įstatymo normos pagrindu (taikant ją kartu su šio įstatymo 18

straipsnio 1 dalies 4 punktu) leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta

informacija gali būti panaikintas paslapčių subjektui atlikus patikrinimo

procedūrą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina,

kad nuo 2013 m. liepos 20 d. galiojančios Paslapčių įstatymo redakcijos 16

straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytas leidimo neišdavimo pagrindas siejamas

su paslapčių subjekto vadovo diskrecija (tokią diskrecija paslapčių subjektas

turėjo ir pagal iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusį Paslapčių įstatymo 16

straipsnio 2 dalies 17 punktą) spręsti kokios būtent aplinkybės pagal atlikto

patikrinimo duomenis, suteikia pagrindą išvadoms, jog yra nustatytos

atitinkamos (konkrečios) asmens savybės, veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu

susijusios aplinkybės, ar faktai, kurie kelia grėsmę patikėtos įslaptintos

informacijos saugumui. Paslapčių subjektas, atlikdamas tokio pobūdžio

patikrinimą, gali remtis ne tik savo surinktais, bet ir kitų institucijų

duomenimis, tačiau atlikto patikrinimo metus surinktos medžiagos pagrindu turi

pateikti savarankiškas, motyvuotas išvadas, suformuluotas būtent Paslapčių

įstatymo normų taikymo kontekste, iš kurių būtų aišku kokios būtent patikrinimo

metu buvo nustatytos asmens savybės, jo veikla, ryšiai, ar kitos su asmeniu

susijusios aplinkybės, ar faktai, kurie suteikė pagrindą išvadoms, kad asmuo,

kuriam buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nėra

patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei ir dėl jam išduotas leidimas dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.

Byloje nustatyta, kad atsakovo Įsakymas Nr. 1V-650

dėl leidimo apeliantui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima

slaptumo žyma „Slaptai“ buvo priimtas paslapčių subjektui neatlikus tokio

patikrinimo. Išvadą pateikusiai VRM CSEK nebuvo pateikta jokia patikrinimo

medžiaga, nes paslapčių subjektas patikrinimo neatliko. Paslapčių subjekto SEK

2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-4411 VRM CSEK buvo pateikta informacija

apie tai, kad ikiteisminiame tyrime 2012 m. spalio 5 d. S. L. pareikštas galutinis įtarimas, 2012 m.

kovo 1 d. psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvada (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-0052-09

bylos dokumentas), taip pat Policijos departamento IPTP valdybos viršininko

2012 m. lapkričio 28 d. surašyta S. L. charakteristika. Iš VRM CSEK 2013 m. birželio 18 d. išvados

turinio ir kitų bylos dokumentų matyti, kad į šią išvadą perrašytas Generalinės

prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2012 m. spalio 5 d. pranešimo S. L. apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0052-09

tekstas, atkreiptas dėmesys į tai, kad byla perduota teismui, taip pat į

neigiamą šio pareigūno psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvadą, pacituotas

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas ir pateiktos formalios, bendro

pobūdžio, išvados, kad yra pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti

su įslaptinta informacija, vadovaujantis Paslapčių įstatymo redakcijos 18 straipsnio

1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktų pagrindu. Pareiškėjas

(apeliantas) byloje akcentuoja aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas

baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0052-09 buvo pradėtas 2008 metais ir

paslapčių subjektas kelis metus nesprendė dėl apeliantui išduoto leidimo

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, be to, nebuvo

nušalinęs nuo pareigų, o po Įsakymo Nr. 1V-650 priėmimo paliko jį dirbti

tose pačiose pareigose. Pažymėtina, kad esant apelianto nurodytai aplinkybei

dėl ikiteisminio tyrimo fakto ir jo trukmės, taip pat apelianto

charakteristikoje nurodytai aplinkybei, kad 2009 m. gegužės 8 d. jam buvo

paskirta drausminė nuobauda (pastaba) už aplaidų įslaptintų dokumentų

administravimą, pagal pateiktus į bylą įrodymus matyti, kad esant šioms

aplinkybėms paslapčių subjektui kelis metus (iki 2012 m. pabaigos) nebuvo

kilęs įtarimas dėl apelianto patikimumo ir būtinumo vadovaujantis Paslapčių

įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi tikrinti pareigūną papildomai dėl jo

patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir spręsti dėl leidimo dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. VRM CSEK išvada, kurioje

pasiūlyta vidaus reikalų ministrui panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija, žymimąja slaptumo žyma slaptai, pateikta praėjus

daugiau nei pusei metų nuo paslapčių subjekto SEK 2012 m. lapkričio 30 d.

informacinio rašto Nr. 5-S-4411 gavimo (raštas VRM buvo gautas 2012 m.

gruodžio 3 d.). Pagal bylos duomenis (Policijos departamento SEK 2012 m.

lapkričio 15 d. protokolas Nr. 5-IL-1657) paslapčių subjektas apeliantui

buvo išdavęs aukštesnio slaptumo lygmens leidimą dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija (žymima slaptumo žyma „Slaptai“), nors pagal pareigybės

aprašymą numatytas specialusis reikalavimas turėti žemesnio slaptumo lygmens

leidimą susipažinti su įslaptinta informacija (žymima slaptumo žyma „Riboto

naudojimo“). Iš bylos medžiagos spręstina, kad būtent su šiuo specialiuoju

reikalavimu turi būti siejamas faktas, kad panaikinęs apeliantui išduotą

leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“,

atsakovas netaikė apelianto atžvilgiu Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1

dalies 17 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies normų dėl pareigūno atleidimo iš

tarnybos. Minėtų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas

išvadoms, kad paslapčių subjekto pozicija apelianto atžvilgiu dėl jo patikimumo

Paslapčių įstatymo prasme nenuosekli, veiksmai prieštaringi, leidimo dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“

panaikinimas Įsakymu Nr. 1V-650 formalus, neatitinka pagrindinių

procedūrinių taisyklių, nes paslapčių subjektas neatliko patikrinimo, kuriame

būtų motyvuotai Paslapčių įstatymo reikalavimų kontekste individualizuota

kokios aplinkybės, faktai, ar asmens savybės lėmė išvadas, kad apeliantas nuo

tam tikro laiko tapo nepatikimas ir nelojalus Lietuvos valstybei ir nebetinka

darbui su įslaptinta informacija. Atsakovas, priimdamas 2013 m. liepos 22 d.

įsakymą Nr. 1V-650, rėmėsi VRM CSEK išvada, neatsižvelgdamas nei į tai,

kad surašant šią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, jog Konstitucinio Teismo

2011 m. liepos 7 d. nutarimu Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4

punktas (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1237 redakcija) ta

apimtimi, kuria nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl leidimo dirbti ar

susipažinti su įslaptinta informacija arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar

paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei

turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su

įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja

Konstitucijai, taip pat neatsižvelgdamas į tai, kad Įsakymo Nr. 1V-650

priėmimo metu buvo pasikeitęs teisinis reguliavimas ir kai kurios VRM CSEK

išvadoje nurodytos normos buvo arba panaikintos arba iš esmės pakeistos.

Nors įstatymų leidėjas Paslapčių įstatymą,

atitinkamai pakoreguotą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7

d. nutarime pateiktas išvadas, priėmė tik 2013 m. liepos 2 d. (2013 m.

liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449, įsigaliojęs nuo 2013 m. liepos 20 d.),

tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad Paslapčių įstatyme numatytų pagrindinių

procedūrų ir taisyklių prasme, atsakovas, atsižvelgdamas į minėtame

Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir galiojančias Paslapčių

įstatymo normas, patikrinimą turėjo atlikti vykdydamas Paslapčių įstatymo 16

straipsnio 6 dalies reikalavimus, galiojusius iki 2013 m. liepos 20 d.

Primintina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo,

jog Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi

būti aiškinamos ir taikomos kartu su šio įstatymo nuostatomis, kurios numato

bendruosius reikalavimus dėl personalo patikimumo ir pakartotinio asmens

tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Paslapčių

įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 6 dalimi). Byloje

nustatyta, kad atsakovas 2013 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-650

pareiškėjui, Policijos departamento IPTP valdybos vyriausiajam specialistui,

panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri

žymima slaptumo žyma „Slaptai“, išduotą 2004 m. liepos 27 d. Tiek nuo 2013 m.

liepos 20 d. galiojančios redakcijos Paslapčių įstatymas (VTPĮ 16 straipsnio 5

dalis, 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-449 redakcija), tiek iki 2013

m. liepos 20 d. galiojusios redakcijos įstatymas (VTPĮ 16 straipsnio 5 dalis,

2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1237) nustato tą pačią taisyklę,

kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo

žyma „Slaptai“, išduodamas ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Iki 2013 m.

liepos 20 d. galiojusios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6

dalis nustatė, kad likus 6 mėnesiams iki leidimo dirbti ar susipažinti su

įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo galiojimo termino

pabaigos, asmuo tikrinamas papildomai. Toje pačioje įstatymo normoje nustatyta,

kad asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas ir nesibaigus šiame straipsnyje

nustatytiems terminams, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2

dalyje numatytų aplinkybių. Pakartotinio patikrinimo metu paslapčių subjekto

vadovo sprendimu asmeniui gali būti uždrausta dirbti su įslaptinta informacija.

Pagal Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjui išduoto

leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma

„Slaptai“ galiojimas turėjo baigtis 2014 m. liepos 27 d. Pagal minėtą

Paslapčių įstatymo normą, paslapčių subjektas, įtardamas, jog atsirado Paslapčių

įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, turėjo atlikti apelianto

atžvilgiu patikrinimą, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6

dalimi, tačiau tokio patikrinimo neatliko. Taigi, paslapčių subjektas nesilaikė

pagrindinių procedūrų ir taisyklių, tiek pagal iki 2013 m. liepos 20 d.

galiojusios, tiek ir pagal nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios redakcijos

Paslapčių įstatymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra

pagrindas panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą individualų

administracinį aktą. Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m.

liepos 7 d. nutarimu nustatytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo

(2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto

prieštaravimas Konstitucijai buvo konstatuotas ta apimtimi, kuria buvo

nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba

patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo

16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, tačiau nebuvo

nustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo

atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas

Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar

tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios

informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijai, o nagrinėjamo ginčo

atveju atsakovas rėmėsi būtent ta aplinkybe, kuri pateko į nurodytas minėtos

redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte, taip pat

atsižvelgdama į pirmiau aptartus Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 16 dalies

reikalavimus atlikti patikrinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimo

neatlikimas ginčo atveju laikytinas esminiu procedūrų ir taisyklių pažeidimu

sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija

panaikinimo. Tokio pobūdžio pažeidimų konstatavimas yra pagrindas panaikinti

skundžiamą Įsakymą Nr.1V-650 kaip neteisėtą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies

1 ir 3 punktai). Nustačiusi išdėstytas aplinkybes, kurios yra pagrindas

panaikinti skundžiamą įsakymą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio

skundo argumentų, nes tam nebeliko pagrindo.

Pagal bylos medžiagą apelianto turėto leidimo dirbti

ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“

galiojimas turėjo baigtis 2014 m. liepos 27 d. Taigi skundžiamo Įsakymo Nr.1V-650

panaikinimas yra tik patvirtinimas, kad atsakovas minėtu individualiu

administraciniu aktu jo galiojimą buvo nutraukęs anksčiau, nei leidimo

galiojimas būtų pasibaigęs pagal išdavimo terminą, ir tai buvo padaręs

neteisėtai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų

kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė

materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą,

kuris turi būti panaikintas (ABTĮ 143 straipsnis). Procesinės teisės normų

pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą taikyti ir ABTĮ 142 straipsnio 1 punktą,

byloje nenustatyta.

Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo apeliacinis

skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas

priimant naują sprendimą – patenkinant pareiškėjo skundą ir panaikinant

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą

Nr. 1V-650 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija

panaikinimo“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų

kolegija

n u s p r e n d ž

i a:

Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m.

vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. L. skundą patenkinti. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministro 2013 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 1V-650 „Dėl leidimo

dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Anatolijus

Baranovas

Irmantas

Jarukaitis