AS-492-488-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-488/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00120-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. O. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. S. ir A. S. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėja 2014 m. sausio 27 d. padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Tauragės apskrities valdytojo 1995 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 94-4149, Jurbarko rajono valdybos valdytojo 1995 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 3594, kuriais V. S. ir A. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašyme nurodė, jog pareiškėja skundžiamus sprendimus gavo tik 2013 m. gruodžio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriui pateikus skundžiamųjų sprendimų kopijas. Terminas skundui paduoti suėjo 2014 m. sausio 13 d., tačiau skundas laiku nebuvo pateiktas, nes pareiškėja tik 2014 metų pradžioje gavo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, kurį vėliau pateikė paskirtai advokatei. Tačiau dėl advokatės užimtumo bei bylos sudėtingumo skundas nebuvo parengtas laiku. Minėtos priežastys, pareiškėjos nuomone, laikytinos svarbiomis priežastimis atnaujinti praleistą terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams, nurodytiems nutartyje, pašalinti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja skunde nurodė, kad 1999 m. vasario 25 d. gavo Tauragės apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Jurbarko rajono žemės ūkio valdybos Juodaičių agrarinės reformos tarnybos 1997 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 23, kurioje nurodyta, jog pareiškėjai grąžinti žemę, priklausiusią tėvo A. S. daliai, pagal 1996 m. lapkričio 5 d. paduotą prašymą negali, nes visa seneliui K. S. priklausiusi žemė 17,45 ha sugrąžinta K. S. sūnaus K. palikuonims – marčiai A. S. 6,7 ha mišku apaugusi žemė ir 1,95 ha asmeninio ūkio žemė, anūkui V. S. – 8,8 ha. Rajono valdybos 1995 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 3594 padengta valstiečio ūkio žemės (21,44 ha) dalis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai siūlyta nurodyti, kada ir kokie veiksmai buvo atliekami gavus minėtą raštą, ar buvo kreiptasi į minėtą instituciją dėl administracinių aktų pateikimo, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės K. S. sūnaus K. palikuonims, ar buvo atliekami kiti veiksmai, susiję su nuosavybės teisių grąžinimu. Teismas taip pat įpareigojo pareiškėją pateikti skundžiamus sprendimus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos K. O. G. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, jog apie skundžiamuosius aktus pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, galėjo žinoti jau 1999 metais. Skundas teismui pateiktas tik 2014 metais, t. y. praleidus terminą skundui pateikti. Pažymėjo, jog pareiškėja, teismo siūlymu, nenurodė, kokie veiksmai buvo atlikti po 1999 m. vasario 25 d., kai jai tapo žinoma, kodėl nebus atkurtos nuosavybės teisės į seneliui priklausiusią žemę, terminą skundui paduoti skaičiavo nuo 2013 m. gruodžio 13 d., o jo praleidimą grindė aplinkybėmis, susijusiomis su advokatės užimtumu.

Teismas nustatė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje dėl 1995 m. kovo 2 d. Jurbarko rajono valdybos sprendimo Nr. 3594 apskundimo buvo priimtas 2013 m. spalio 16 d. Kauno tarnybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-4796-5607 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė dėl Tauragės apskrities valdytojo 1995 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 94-4149 apskundimo. Ir vienu ir kitu atveju paskirta ta pati advokatė E. G.. Teismas sprendė, kad buvo visos galimybės apskųsti minėtus administracinius aktus laiku, kadangi skundžiamieji aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėja neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pati sau sukūrė neigiamas pasekmes. Nurodė, kad pareiškėja turėjo būti rūpestinga ir domėtis savo teisėmis ir pareigomis, taigi turėjo visas galimybes nustatyta tvarka ir laiku pateikti teismui skundą ir prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo. Tai, kad pareiškėja neveikė rūpestingai, ir tai lėmė termino praleidimą, yra tik subjektyvios, o ne objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios termino praleidimo priežastys. Elgdamasi rūpestingai ir apdairiai pareiškėja galėjo ir privalėjo iškart po 1997 m. gegužės 15 d. Tauragės apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Jurbarko rajono žemės ūkio valdybos Juodaičių agrarinės reformos tarnybos pažymos Nr. 23 gavimo kreiptis į minėtą instituciją dėl skundžiamųjų aktų pateikimo ir ginčyti juos teisme. Pareiškėja skundą uždelsė paduoti dėl jos pačios elgesio (delsimo), ir tai yra subjektyvios priežastys. Teismas darė išvadą, kad terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį pareiškėjai atnaujinti.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, apie skundžiamus aktus galėjo žinoti jau 1999 metais yra grįsta prielaidomis, ją paneigia byloje esantys duomenys. Tvirtina, kad pareiškėja 1996 m. lapkričio 5 d. kreipėsi su prašymu į Jurbarko rajono Juodaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, 2007 m. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą bei kitas institucijas, tačiau nei viena iš jų nepriėmė jokio sprendimo. Mano, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiamus aktus pareiškėja gavo tik 2013 m. gruodžio 13 d., o sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, skundžiant vieną iš aktų, priimtas tik 2013 m. gruodžio 27 d. Iki šio sprendimo priėmimo pareiškėja negalėjo kreiptis į teismą, kadangi skųsti tik vieną iš aktų būtų neracionalu ir neekonomiška. Tvirtina, kad pareiškėja nuolat domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, rūpinosi savo teisių gynimu. Pabrėžia, kad operatyviau rūpintis savo teisių gynimu pareiškėjai trukdė sveikatos būklė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Šių teisės aktų normose įtvirtinta teisminės gynybos garantija, kuri reiškia teisę kreiptis į teismą su skundu ar pareiškimu, kartu ir teismo pareigą išnagrinėti tokį skundą ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Viena teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimo sąlygų – reikalavimas, kad nebūtų pažeisti kreipimosi į teismą terminai. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr. pvz. 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010) bei, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, spręsti, termino praleidimo priežasčių svarbos klausimą (žr. pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Teisės normoje įtvirtinta taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (žr. pvz. 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pareiškėja termino pradžios eigą sieja ne su skundžiamų sprendimų priėmimo momentu, kaip numato įstatymas, o su momentu, kai šie sprendimai jai buvo įteikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos sužinojimo apie galimą jos teisių pažeidimą momentu teisingai laikė 1999 metus, kai pareiškėja gavo Tauragės apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Jurbarko rajono žemės ūkio valdybos Juodaičių agrarinės reformos tarnybos 1997 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 23, kurioje nurodyta, jog pareiškėjai grąžinti žemę pagal 1996 m. lapkričio 5 d. paduotą prašymą, priklausiusią tėvo A. S. daliai negali, nes visa seneliui K. S. priklausiusi žemė (17,45 ha) sugrąžinta K. S. sūnaus K. palikuonims – marčiai A. S. 6,7 ha mišku apaugusi žemė ir 1,95 ha asmeninio ūkio žemė, anūkui V. S. – 8,8 ha. Nors pareiškėjai nebuvo pateikti skundžiami aktai, tačiau iš minėto rašto turinio buvo aišku, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. priklausiusią žemę yra priimti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad būdama rūpestinga ir atidi pareiškėja turėjo visas galimybes ginti savo teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar 1999 metais.

Konstatuotina, jog jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjai laiku kreiptis į teismą ji nenurodė. Pareiškėja nei su skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, patvirtinančių jos aktyvų domėjimąsi nuosavybės teisių atkūrimo eiga, nurodomas aplinkybes dėl sveikatos būklės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisingai taikė ABTĮ nuostatas, priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė