A-143-1678-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1678/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00088-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 39), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (4.71)R-34087 „Dėl neišmokėtos pensijos dirbusiems pensijų gavėjams ir pažymos išdavimo apie 2010–2011 m. neišmokėtos pensijos sumą“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2693 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad pagrindas susigrąžinti pensijos dalį atsirado Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) tam tikrų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai. Tuo pagrindu ji 2012 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyrius 2012 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (4.71)R3-34087 atsisakė patenkinti prašymą. Nesutikdama su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2693 atsisakė nagrinėti skundą, nes ji praleido trejų metų senaties terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Pareiškėja nurodė, jog į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2012 m. lapkričio 30 d., todėl trejų metų termino ginti savo pažeistas teises nėra praleidusi.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 10–16) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad, įvertinus tai, jog pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn., vadinasi, pareiškėja apie ne visą jai mokamą pensiją sužinojo dar 2010 m. sausio mėn.; todėl nustatė, kad pareiškėja su 2013 m. balandžio 19 d. skundu kreipdamasi į VSDFV praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Nagrinėjant ginčą, prašė vadovautis argumentais, išdėstytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Pažymėjo, jog VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (4.71)R-34087 yra tik informacinio pobūdžio sprendimas, kuriuo pareiškėjai pateikta išsami informacija apie jai mokamą pensiją. Apibendrindamas teigė, jog sumažinta pensija pareiškėjai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo mokama pagrįstai.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 21–25, 26–30) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. balandžio 16 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Dėl reikalavimo panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus ir VSDFV sprendimus nurodė, kad pareiškėjai 2010–2011 m. teisėtai buvo mokama senatvės pensija, apskaičiuota taikant tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o, atsižvelgiant į tai, kad įstatymas, įpareigojantis VSDFV teritorinius skyrius išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, nėra priimtas, reikalavimas panaikinti sprendimus yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 66–70) atmetė pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2693; nutraukė bylą pagal pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (4.71)R3-34087; paliko nenagrinėtą pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (4.71)R3-34087, VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2693 teisėtumo ir pagrįstumo bei senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymėjo, jog pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus. Rašytinio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV Utenos skyrius (Anykščių skyrius) 2010–2011 m. nebuvo priėmęs, nes sumažinta pensija buvo pradėta mokėti įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms (t. y. valiniu sprendimu), todėl apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai jai buvo išmokėta ne visa pensija.

Pareiškėja apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio 27 d. Prašydama išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m., į VSDFV pareiškėja kreipėsi su 2013 m. balandžio 19 d. prašymu (VSDFV gautas 2013 m. balandžio 19 d.), t. y. praleidusi Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritoriniam sprendimui apskųsti. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu ir nustatė, kad VSDFV pareiškėjai pasiūlė iki 2013 m. gegužės 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, kad pateikus šiuos įrodymus skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja paaiškinimo bei įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą, nepateikė. Teismas atsižvelgė į Taisyklių 20 punktą ir pažymėjo, jog pareiškėja dar turi teisę kreiptis į VSDFV su prašymu dėl termino atnaujinimo bei su prašymu turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, dėl ko terminas kreiptis į VSDFV buvo praleistas.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2693 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 19 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Teismas nurodė, kad pareiškėja skundo argumentais taip pat prašė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (4.71)R3-34087. Nustatė, kad šis pareiškėjos skundžiamas sprendimas yra atsakymas į pareiškėjos prašymą. Toks sprendimas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes mokėti sumažintą pensiją buvo nuspręsta ne šiuo sprendimu, o valiniu sprendimu, t. y. dar 2010 m. sausio mėn. išmokant pirmąją sumažintą pensiją. Be to, pareiškėja neginčijo, kad sprendime pateikta neišsami informacija ar ji yra neteisinga, o tik teikdama skundą VSDFV dėl šio sprendimo teisėtumo nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus sprendimas jos netenkina. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus sprendimas yra tik informacinio pobūdžio ir nenustatantis, nepakeičiantis bei nepanaikinantis jokių pareiškėjos teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Šiuo atveju pareiškėjos skundžiamas sprendimas nėra administracinės bylos dalykas ir ginčas dėl šio sprendimo panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009). Todėl bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Utenos skyriaus (Anykščių skyriaus) 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (4.71)R3-34087 teismas nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog ji nėra praleidusi trejų metų termino VSDFV teritoriniam sprendimui apskųsti, kadangi į VSDFV Utenos skyrių (Anykščių skyrių) kreipėsi dar 2012 m. lapkričio 30 d. Teismas, akcentuodamas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Įstatymo 37 straipsnio nuostatas, pažymėjo, jog nors pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių ir kreipėsi per trejų metų laikotarpį nuo sužinojimo apie gautą pirmąją sumažintą pensiją (apie sumažintą pensiją pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio 27 d.), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai mokėti sumažintą pensiją buvo nuspręsta ne VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu, o valiniu sprendimu, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, todėl būtent šį sprendimą (valinį) nuo sužinojimo apie gautą pirmąją sumažintą pensiją dienos pareiškėja ir turėjo skųsti VSDFV (VSDFV pateikiant skundą iki 2013 m. sausio 27 d.), o pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. balandžio 16 d., t. y. praleidusi trejų metų terminą skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą. Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (VSDFV) atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tuo užkirsdama kelią pareiškėjai pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Taigi, atsižvelgęs į tai, jog nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/neišmokėjimo, teismas negalėjo atskirai išspręsti reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką. Nurodė, jog dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką galėtų spręsti tik pareiškėjai tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundą dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį paliko nenagrinėtą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–77, 82–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su skundžiamais sprendimais. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 visai kitaip nurodė dėl įstatymo galiojimo po Konstitucinio Teismo nutarimo, todėl VSDFV teritorinio skyriaus atsakymas, kad įstatymas neveikia atgal, prieštarauja teisminei praktikai dėl pensijų nepriemokų. VSDFV sprendimas, kad praleido trejų metų terminą, taip pat yra nepagrįstas, nes dėl pažeistos teisės gynimo į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2012 m. lapkričio 30 d., teisės pažeidimas prasidėjo 2010 m. sausio 1 d., o apie tai sužinojo tik 2010 m. sausio 27 d., t. y. pensijos mokėjimo dieną. Pareiškėja pabrėžia, kad buvo pažeistos jos teisės gauti uždirbtą pensiją.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad pareiškėjos skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (4.71)R3-34087 yra tik informacinio pobūdžio ir nenustatantis, nepakeičiantis bei nepanaikinantis jokių pareiškėjos teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Bylos dalį dėl šio sprendimo panaikinimo teismas pagrįstai nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymi, kad nors pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių ir kreipėsi per trejų metų laikotarpį nuo sužinojimo apie gautą pirmąją sumažintą pensiją (apie sumažintą pensiją pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio 27 d.), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai mokėti sumažintą pensiją buvo nuspręsta ne VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu, o valiniu sprendimu, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, todėl būtent šį sprendimą (valinį) nuo sužinojimo apie gautą pirmąją sumažintą pensiją dienos pareiškėja ir turėjo skųsti VSDFV (VSDFV pateikiant skundą iki 2013 m. sausio 27 d.), o pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. balandžio 16 d., t. y. praleidusi trejų metų terminą skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą. Pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2693 teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat pažymi, kad reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą. Kadangi nėra priimtas privalomas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/neišmokėjimo, todėl teismas negalėjo atskirai išspręsti reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką. Vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundą dėl šio reikalavimo teismas pagrįstai paliko nenagrinėtą.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–95) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad senaties terminas skundui dėl pensijos dalies, negautos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo apeliantė į VSDFV kreipėsi praleidusi nustatytą trejų metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2693 pagrįstai atsisakė nagrinėti jos prašymą, gautą 2013 m. balandžio 19 d. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjos skundą dėl šio sprendimo panaikinimo kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Utenos skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra šio atsakovo pateiktas 2013 m. gegužės 29 d. pažymoje (b. l. 17), teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 083,60 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo padidintas iki 1 116,27 Lt, o nuo 2011 m. spalio 1 d. – iki 1 152,56 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių (b. l. 17);

2) 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėja padavė VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriui prašymą, kuriame išreiškė savo nesutikimą su jai paskirtos pensijos sumažinimu. Pastebėtina, kad nors šio pareiškėjos prašymo byloje nėra, tačiau jo buvimo faktas, be pareiškėjos nurodymo, yra patvirtinamas byloje esančiu pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamu VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 4). Toks faktas yra aptartąs ir nėra kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime (b. l. 66-70);

3) paminėtu VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. raštu (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo paaiškinta apie jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisines priežastis bei priežastis, dėl kurių negalima išmokėti jai taip sumažintos pensijos dalies (b. l. 4);

4) pareiškėjai 2013 m. balandžio 19 d. skundu apskundus paminėtą 2012 m. gruodžio 20 d. raštą (sprendimą) VSDFV, pastaroji 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą ir nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 33-34).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovo VSDFV Utenos skyriaus Anykščių skyriui paduotas 2012 m. lapkričio 30 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Tai reiškia, kad, paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino. Todėl paminėtas atsakovo VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu.

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas sudarė kliūtį pareiškėjai reikalauti teisme Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl tokiu būdu sumažintos pensijos dydžio – 16 914,69 Lt - ir to, kad toks sumažinimas pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus jos negautą 16 914.69 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Pasisakydama dėl šio sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti.

Priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus išmokėti pareiškėjai J. K. negautą 16 914,69 Lt (šešiolikos tūkstančių devynių šimtų keturiolikos litų ir 69 ct) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė