A-858-746-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-746/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01206-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. kamerose, kurių plotas apie 20 kv. m su 1–9 asmenimis. Kameros periodiškai buvo perpildytos. Jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę žalą. Dėl atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas ne kartą buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, labai pablogėjus sveikatai buvo nustatytas neįgalumas, tapo nedarbingas, nuolat turi gerti vaistus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 111–114) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, be to, prašė taikyti reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d.).

Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl E. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 69/06-3355, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. gegužės 12 d. ir įstaigoje laikytas periodiškai iki 2011 m. lapkričio 17 d. Pareiškėjas buvo periodiškai laikomas kameroje Nr. 64 nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. vasario 7 d. su dar 2–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,59 kv. m iki 7,78 kv. m; kameroje Nr. 27 – vieną dieną laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 8 d. ir vienam asmeniui teko 2,28 kv. m; kameroje Nr. 49 – laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 15 d. vienas ar su dar 5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 20,23 iki 3,37 kv. m; kameroje Nr. 46 – laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. vasario 17 d. ir nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,29 kv. m iki 6,11 kv. m; kameroje Nr. 31 – periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,66 kv. m iki 7,08 kv. m.

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. iš viso buvo laikomas 415 dienų (atsižvelgiant į taikytiną ieškinio senaties terminą ir skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos 2013 m. rugpjūčio 6 d.). 64 dienas pareiškėjas buvo išvykęs į kitas įstaigas.

Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 31 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242).

Kameroje buvo nustatyti neesminiai, estetiniai pažeidimai: nutrupėjusi sienų ir lubų danga. Be to, nustatyti pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti (konstatuota 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444). Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 117–123) pareiškėjo E. M. skundą ir patikslintą skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui E. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų. Teigia, jog kameros buvo pilnos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje yra pateikta 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 69/06-3355 „Dėl E. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 94), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2010 m. gegužės 12 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime (b. l. 111–114) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta.

Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais.

Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.

Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs iki 2010 m. rugpjūčio 5 d., nes tik 2013 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, b. l. 4). Pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 8 d. kameroje Nr. 27, nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. vasario 17 d. kameroje Nr. 46, nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. kameroje Nr. 31 buvo laikomas nuo patalpinimo į nurodytas kameras dienos pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio plotas kameroje nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Visais kitais atvejais, pagal atsakovo pateiktą pažymą (b. l. 94), pareiškėjas buvo talpinamas į kameras, kuriose jų patalpinimo momentu nebūdavo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje nustatytas reikalavimas, tačiau šis reikalavimais visais atvejais būdavo pažeidžiamas vėliau, patalpinant daugiau asmenų. Nustatyti konkretų dienų skaičių, kiek aukščiau nurodytas reikalavimas buvo pažeistas, neįmanoma, tačiau konstatuotina, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę žalą. Toks pareiškėjo nurodymas neatitinka tikrovės. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 31 buvo atliktas 2011 m. birželio 15 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas. 2011 m. birželio 27 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. EP-242 (b. l. 95–99) nurodė, kad kameroje Nr. 31 apgyvendinimo patalpoje, sanitariniame mazge nutrupėjusi sienų, lubų danga (HN 76:2011 X sk. 62 p. pažeidimas). Tačiau apgyvendinimo patalpos, sanitarinio mazgo nutrupėjusi sienų ir lubų danga dar nereiškia antisanitarinių ir žiaurių kalinimo sąlygų, juolab, 2011 m. spalio 20 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino Šiaulių tardymo izoliatorių dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams ir 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444 (b. l. 100–102) konstatavo, jog apgyvendinimo kameroje Nr. 31 HN 76: 2011 X skyriaus 62 punkto pažeidimas pašalintas – apgyvendinimo patalpoje atliktas paprastasis remontas, sienų, lubų danga atnaujintos.

Pareiškėjas nurodė, kad pablogėjo jo sveikatos būklė, ne kartą buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pastoviai turi gerti vaistus, tapo nedarbingas, buvo nustatytas neįgalumas. Iš pateiktos E. M. asmens sveikatos istorijos (b l. 15–91) matyti, kad 2010 m. liepos 21 d. Šiaulių TI pareiškėjui buvo nustatyta kelių sąnarių artrozė (b. l. 22). Iš pareiškėjo paaiškinimų, kurie yra užfiksuoti sveikatos istorijoje, matyti, kad pareiškėjui buvo atlikta dešinio kelio operacija prieš 5 metus (b. l. 31), pareiškėjas skundžiasi kelio skausmais, turėjo operaciją prie 5 metus (b. l. 32), kelių sąnariai skauda seniai (b. l. 43), susirgo prieš 10 metų (b. l. 49, 74), kelio sąnarys operuotas 2000 metais (b. l. 50), serga nuo vaikystės (b. l. 51), todėl pareiškėjo ligos pradžia nesietina su jo buvimu Šiaulių TI ir atsakovas negali būti atsakingas už šį pareiškėjo susirgimą. Juo labiau, asmens sveikatos istorijoje yra įrašų, kad pareiškėjas badauja (b. l. 37–40, 44, 56), atsisako paskirtų vaistų (b. l. 35, 67), nevyko nustatytu laiku dėl nedarbingumo lygio nustatymo (b. l. 83). Pareiškėjas skundu nereiškė konkrečių nusiskundimų dėl netinkamos, ne laiku suteiktos sveikatos priežiūros ar gydymo nesuteikimo.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo E. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į atsakovo Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginti adekvačia suma laikytina 300 Lt (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 50 000 Lt. Todėl pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 126–130) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, jog atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų ir kokiu laikotarpiu buvo kartu su pareiškėju vienoje kameroje, todėl teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo pateiktais duomenimis apie kamerų bei lovų skaičių, iš kurių galima spręsti, kiek vienam asmeniui kameroje tenka ploto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 135–136) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir išsamiai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, jo teigimu, patyrė dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas skundą tenkino iš dalies konstatavęs, kad tam tikrais laikotarpiais Šiaulių tardymo izoliatorius pareiškėjui neužtikrino minimalaus teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, t. y. konstatavęs neteisėtus veiksmus netinkamai įvertino padaryto pažeidimo įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos sutrikimams.

Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su senaties termino (CK 1.125, 1.126, 1.127, 1.131 straipsniai) taikymu bylos faktinėms aplinkybėms. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jų atskirai nekartoja.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jo teisių pažeidimu ir jam padarytos neturtinės žalos vertinimu pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246), žalai (CK 6.249) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad konkrečiu kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo, nebuvo laikytasi sanitarinių reikalavimų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Pablogėjo pareiškėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, negali ramiai miegoti, mano, kad dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne kartą buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam nustatytas neįgalumas, jis tapo nedarbingas, turi nuolat gerti vaistus.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo nesilaikymo, taip pat poveikio pareiškėjo sveikatai. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažymos (b. l. 94), pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. Kadangi pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams pagrįstai pritaikė senaties terminą, byloje vertintinas 2010 m. rugpjūčio 6 d. – 2011 m. lapkričio 11 d. laikotarpis.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažyma (b.l. 94) leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laikant pareiškėją tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas pirmiau minėtas reikalavimas dėl ne mažesnio kaip 3,6 kv. m. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kai kuriais laikotarpiais (pvz., nuo 2010-08-26 iki 2010-10-28) teisės aktais reikalaujamo ploto pažeidimas buvo nežymus (t. y. vienam asmeniui tekdavo apie 3,33 kv. m.), tuo tarpu kitais laikotarpiais (pvz., nuo 2011-02-07 iki 2011-02-08) suteiktas plotas buvo itin mažas (apie 2,27 kv. m.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga, kad būtų galima konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų ir nepateikė argumentų, susijusių su jo kalinimo metu izoliatoriuje buvusių sąlygų atitiktimi higienos normų reikalavimams, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ligos pradžios ir jo kalinimo Šiaulių TI nebuvimu. Šiais aspektais įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Atsižvelgus į ilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, jo sveikatos būklę kalinimo laikotarpiu, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 800 lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat manytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjo patirtai žalai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 8 500 lt (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 8 500 lt neturtinei žalai atlyginti

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 8 500 lt (aštuonis tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti“. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys