2K-269-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-269-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00203-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

išteisintojo gynėjui advokatui Algiui Petruliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį, D. U. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. P. bei civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžiu D. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Iš nuteistojo D. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. P. priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 465,91 Lt turėtų nukentėjusiosios T. P. gydymo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžiu D. U. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 16 d., nuo 6.00 iki 11.35 val., kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojęs fizinį smurtą – smaugė nukentėjusiąją T. P., rankomis sudavė ir kojomis spyrė jai ne mažiau kaip keturiolika kartų į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajai daugybines poodines kraujosruvas veide apie akis, skruostuose, žanduose, su kraujosruvomis dešinio žando ir apatinės lūpos vidiniuose paviršiuose, dešinės ausies kaušelyje, pavienes kraujosruvas nugaros dešinėje su IX dešinės pusės šonkaulio lūžiu, kairiame petyje, krūtinėje ties kardine atauga, juosmens dešinėje ir kairiajame klube bei tris labai smulkias kraujosruvas šlaunyse, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip palaužęs jos valią, nutempė nukentėjusiąją į vonios kambarį, kur prieš jos valią, laikydamas ją už plaukų, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją – liepė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu ir nutempęs ant lovos ją išžagino – natūraliu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. U. dėl kaltinimų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Rita Aliukonienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, kurie sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimo įrodymus vertinti, vadovaujantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorė, išdėsčiusi nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, požymius, kasacinės instancijos teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-586/2006, 2K-32/2010, 2K-114/2010, 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-23/2014, 2K-129/2014), teigia, kad D. U. kaltę, padarius šias nusikalstamas veikas, patvirtina ir įrodo bylos duomenys, kuriuos apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti kaip visumą. Tai, pasak kasatorės, nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės – teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Bylos duomenys, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas siekiant palaužti jos pasipriešinimą (tai įrodo specialistų nustatyti sužalojimai ant jos kūno), atliktas prievartinis lytinis aktas (tai įrodo sperminio skysčio pėdsakų radimas nukentėjusiosios makšties turinyje), nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina specialistų išvados, liudytojų ir specialistų parodymai, vaizdo įrašų medžiaga, kurių kategoriškai nepaneigė D. U. , yra nuoseklūs, susiję logine grandine, o tai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui D. U. pripažinti kaltu išžaginus ir seksualiai prievartavus T. P.. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi selektyviai atrinktais įrodymais, nevertino jų kaip visumos su kitais byloje esančiais duomenimis, neatsižvelgė į tai, kad byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, ir tai lėmė netinkamą bylos aplinkybių vertinimą.

Kasatorė, iš dalies pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas D. U. kaltę grindė išimtinai nukentėjusiosios T. P. parodymais bei specialistų išvadomis apie jai padarytus sužalojimus ir sperminio skysčio pėdsakų suradimą jos makšties turinyje, pažymi ir tai, jog šių duomenų pagrįstumą ir patikimumą patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti duomenys: Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvada Nr. G 602/13(01), A. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-226-60, kuriose nurodyta, kad sužalojimai ant T. P. veido yra būdingi smūgių sudavimui, dalis nukentėjusiosios kūno sužalojimų galėjo atsirasti suduodant smūgius. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nesutampa specialistų išvadose nurodytas sužalojimų nukentėjusiajai padarymo laikas, neatsižvelgė į apklausos metu privataus specialisto A. A. Garmaus nurodytas aplinkybes (kad jis, gavęs papildomų duomenų, gali nurodyti, jog kairės akies sumušimas, kuris galbūt buvo padarytas prieš 1–2 dienas iki apžiūros, galėjo būti padarytas prieš vieną ar dvi papildomas dienas, vadinasi, prieš 2–3 ar 3–4 dienas), kurios sutampa su specialisto J. M. Paliulio paaiškinimais (kairės akies sužalojimas galėjo būti padarytas prieš 3–5 paras iki apžiūros). Atsižvelgdama į tai, kasatorė teigia, kad dalis sužalojimų, rastų ant nukentėjusiosios kūno, galėjo būti padaryti 2013 m. vasario 16 d., tą patvirtina ir tai, kad nė vienas apklaustas liudytojas nenurodė matęs kokius nors sužalojimus ant nukentėjusiosios kūno ar veido iki 2013 m. vasario 16 d., nukentėjusioji taip pat to nenurodė; priešingai, sužalojimų ant nukentėjusiosios veido atsiradimo faktą po 2013 m. vasario 16 d. nakties patvirtino liudytoja M. K., paėmusi nukentėjusiąją iš viešbučio, ir viešbučio registratūroje dirbusi J. S.. Dėl to, kasatorės manymu, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio liudytojų parodymus ir viešbučio vaizdo įrašo medžiagą, teiginiai, kad sumušimo ant nukentėjusiosios veido nesimatė, o kai kurių specialistų išvadose nurodytų teiginių sutapimas su nukentėjusiosios parodymais yra specialistų išvadų teiginių priderinimas prie nukentėjusiosios parodymų.

Kasatorė, pažymėdama, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris, kaip ir kiekvienas įrodymas, negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277/2013), teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiosios makšties turinyje rastas sperminio skysčio pėdsakas negalėjo priklausyti D. U., nes šis pėdsakas galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2013 m. vasario 16 d. 18.00 val., neįvertino to, jog ne visos specialistų išvados būna visada kategoriškos ir itin tikslios laiko atžvilgiu, ir neatsižvelgė į kitus bylos duomenis, t. y. į tai, kad nukentėjusioji 2013 m. vasario 16 d. 15.07 val. kvietė greitąją medicinos pagalbą ir iki 2013 m. vasario 17 d. gulėjo ligoninėje; pagal privataus specialisto A. A. Garmaus paaiškinimą, nėra nustatyta, po kiek laiko galima rasti makštyje sperminį skystį, tai priklauso nuo įvairių sąlygų; lytinius santykius su D. U. 2013 m. vasario 16 d. patvirtino nukentėjusioji, to nepaneigė ir pats D. U. , nes jis parodė, kad neatsimena, kas tarp jo ir nukentėjusiosios vyko 2013 m. vasario 16 d. naktį viešbučio kambaryje. Anot kasatorės, besąlygiškai vadovautis specialisto prielaida, kad sperminio skysčio pėdsakų buvimas rodo, jog su nukentėjusiąja galėjo būti lytiškai santykiauta prieš tris dienas iki ją apžiūrint ir kaip atskaitos tašką imti konkretų laiką valandų tikslumu, yra neteisinga. Dėl to, kasatorės manymu, sperminio skysčio pėdsakas, rastas nukentėjusiosios makšties turinyje, galėjo atsirasti ir anksčiau nei 2013 m. vasario 16 d. 18.00 val., o minėtos aplinkybės patvirtina, kad 2013 m. vasario 16 d. su nukentėjusiąja buvo atliktas prievartinis lytinis aktas.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai – nenuoseklūs, nepatikimi, atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu keitėsi, tačiau ne dėl nusikalstamų veikų esminių detalių, o dėl papildomų, antraeilių aplinkybių. Be to, turėtų būti suprantama, kad sumuštas asmuo, jausdamas baimę dėl prieš jį naudojamo tiek fizinio, tiek seksualinio smurto, patyręs prievartą, pavartojęs alkoholį, tiksliai neatsimena visų smulkmenų ir visos įvykių sekos, tą patvirtino ir specialistas I. Ramanauskas. Kasatorės manymu, nors šio specialisto paaiškinimas ir yra tikimybinis, tačiau apeliacinės instancijos teismas jį privalėjo vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais minėtą nukentėjusiosios būseną (liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, nukentėjusiosios parodymais, filmuota vaizdo medžiaga).

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio nuostatų taikymo

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus, nes nuosprendyje nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, juos vertino atskirai vienus nuo kitų, neišdėstė visų įrodymų analizės, be to, dėl dalies aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant D. U. kaltumo dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo klausimą, nurodė tarpusavyje prieštaringas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei duomenų, tirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepakanka D. U. kaltei pagrįsti, esminės aplinkybės gali būti vertinamos nevienareikšmiškai, t. y. dėl jų išlieka pagrįstų abejonių, kurių neįmanoma pašalinti, todėl D. U. išteisintinas.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą šis teismas iš esmės argumentavo tuo, kad nukentėjusiosios T. P. parodymai negalėjo būti vertinami kaip patikimi ir nekeliantys abejonių, nes jie kito priklausomai nuo surinktų byloje duomenų; kad kaltinamojo parodymų vertinimui teismas taikė kitokius parodymų vertinimo standartus, nei vertinant nukentėjusiosios parodymus; kad teismo medicinos specialistų išvadų vertinimas nebuvo teisingas, nes faktiškai buvo vertinamos ne specialistų išvados, o šiose išvadose nurodyti teiginiai „priderinti“ prie nukentėjusiosios parodymų; kad byloje nebuvo kategoriškai paneigta, jog T. P. galėjo patirti sužalojimus ir iki galimo išžaginimo, ir vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs, kad specialistų išvadas vertina ne tik nukentėjusiosios parodymų, o visų surinktų duomenų kontekste, nurodė, jog: „Pirmiausia, pažymėtina, kad specialistų išvados yra tikimybinės. Antra, paminėtina tai, kad specialistai nesutarė dėl sužalojimo padarymo laiko (nurodė skirtingus laiko intervalus. Vieno specialisto nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 3–5 dienas iki apžiūros, kito, kad vieni sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 1–2 dienas iki apžiūros, kiti net prieš 4–5, ar net 6–8 dienas iki apžiūros). Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti ne vienu metu, tad teigti, kad juos padarė D. U., nėra pagrindo. Trečia, pažymėtina ir tai, kad abu teismo medicinos specialistai neatmetė galimybės, kad dalis sužalojimų nukentėjusiajai galėjo atsirasti ir jai nugriuvus. Šie faktai akivaizdžiai parodo, kad T. P. galėjo būti sužalota ar susižaloti ir kitomis aplinkybėmis, todėl teismo išvada, kad T. P. buvo sužalota būtent D. U., nėra neabejotina ir neginčytina.“

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto J. M. Paliulio išvadoje Nr. G 602/13 (01) nurodoma, kad T. P. nustatytos daugybinės kraujosruvos veide apie akis, skruostuose, žanduose su kraujosruvomis dešinio žando ir apatinės lūpos vidiniuose paviršiuose, dešinės ausies kaušelyje, pavienės: nugaros dešinėje su IX dešinės pusės šonkaulio lūžiu, kairiajame petyje, krūtinėje ties kardine atauga, juosmens dešinėje ir kairiajame klube bei trys labai smulkios šlaunyse; sužalojimai padaryti paveikiant kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir (ypač veido, liemens srityse) būdingi smūgių sudavimui; sprendžiant iš poodinių kraujosruvų spalvos, atsižvelgiant į jų dydį ir intensyvumą bei lokalizaciją kūne, jos T. P. galėjo būti padarytos nuo prieš 3 iki 5 paras iki ją apžiūrint 2013 m. vasario 19 d.; tuo pačiu laikotarpiu galėjo būti padarytas ir šonkaulio lūžis. Taip pat nurodoma, kad apskritai sužalojimai T. P. kūne nebūdingi nei savęs pačios žalojimui, nei griuvinėjimui ir atsimušimui į kietus bukus žalojančius daiktus. Pagal kūno sužalojimų lokalizaciją, kūno dalių ir vienas kito atžvilgiu bei jų pobūdį ir apimtį T. P. kūnas žalojančiais daiktais galėjo būti paveiktas ne mažiau kaip keturiolika kartų.

Teismo medicininių tyrimų biuro Teismo medicinos specialisto A. A. Garmaus konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-226-60 nurodoma, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose ir Specialisto išvadoje Nr. G 602/13 (01) aprašytieji T. P. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne tuo pačiu metu, o skirtingais laikotarpiais iki jos teismo medicinos apžiūros 2013 m. vasario 19 d. Poodinės kraujosruvos T. P. kairės akies vokuose pobūdis leidžia spręsti, kad ji buvo padaryta vėliausiai, t. y. prieš 1–2 dienas iki 2013 m. vasario 19 d. Nustatyti kitų kūno sužalojimų padarymo seką nėra galimybių, tačiau labai tikėtina, kad jie padaryti anksčiau nei minėta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, t. y. prieš 4–5 ar net 6–8 dienas iki jos apžiūrėjimo 2013 m. vasario 19 d. Poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairiame skruoste bei dešinės ausies kaušelio vijoklyje galėjo susidaryti suduodant į veidą ne mažiau kaip tris smūgius kietu buku daiktu, galbūt ir kumščiu, tuo tarpu kitų poodinių kraujosruvų lokalizacija ir pobūdis neprieštarauja didesnės jų dalies susidarymui šiaip ar kritimo metu atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. T. P. dešinės pusės IX (o gal ir VIII) šonkaulio lūžio lokalizacija ties užpakaline pažasties linija rodo, kad yra žymiai didesnė tikimybė, jog toks lūžis galėjo atsirasti krentant ir atsitrenkiant.

Tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto J. M. Paliulio išvadoje, tiek A. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro Teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje nurodoma, kad sužalojimai ant T. P. veido yra būdingi smūgių sudavimui. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nesutampa specialistų išvadose nurodytas sužalojimų T. P. padarymo laikas, neatsižvelgė į specialisto A. A. Garmaus pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, kad, peržiūrėjus nuotraukas, jis galbūt keičia išvadą, nes suklaidino terminologija. Nuotraukoje matyti, kad raudona spalva yra kairės akies voko viršutinėje dalyje, o iš aprašymo jis suprato, jog pakraštyje. Taigi, ši kraujosruva padaryta per vieną ar dvi papildomas dienas (konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad poodinės kraujosruvos T. P. kairės akies vokuose pobūdis leidžia spręsti, kad ji buvo padaryta vėliausiai, t. y. prieš 1–2 dienas iki 2013 m. vasario 19 d.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiant teismo medicinos ekspertą J. M. Paliulį ir konsultacinę išvadą davusį A. A. Garmų, jų išvadose esamų prieštaravimų dėl T. P. nustatytų šonkaulių lūžių ir kitų sužalojimų padarymo būdo, laiko ir galimo mechanizmo pašalinti nepavyko; kad pats specialistas A. A. Garmus siūlė papildomai tirti šonkaulių lūžio rentgenogramą. Apeliacinės instancijos teismas į tai nereagavo ir nuosprendyje padarė išvadas, kad šioje byloje visos galimybės objektyviai tiesai nustatyti yra išnaudotos. Tokios šio teismo išvados nėra pakankamai pagrįstos ir kelia abejonių jų teisingumu.

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nė vienas kitas liudytojas, išskyrus pačią T. P. bei liudytoją M. K. , nenurodė matęs kokius nors T. P. kūno sužalojimus jai išeinant iš viešbučio. Kasaciniame skunde teisingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad nė vienas apklaustas liudytojas nenurodė, jog iki 2013 m. vasario 16 d., t. y. iki atvykimo į viešbutį, matė kokius nors sužalojimus ant T. P. kūno ar veido. Byloje nustatyta, kad T. P. 2013 m. vasario 15 d. su draugais buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, joje susipažino su D. U. , po to kartu važiavo į klubą „(duomenys neskelbtini)“, į viešbutį „(duomenys neskelbtini)“ kartu su D. U. atėjo 2013 m. vasario 16 d., t. y. buvo jame nuo 6 val. 16 min. iki 11 val. 35 min. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad atvykus į viešbutį T. P. turėjo tiesioginį kontaktą su viešbučio administratore – kaip liudytoja apklausta D. S. , kad T. P. buvo prie baro, pirko vyną, kažką darė su PIN kodų kortele. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, kad T. P. galėjo būti sužalota iki atvykimo į viešbutį, kad tokiai galimybei paneigti išnaudotos visos galimybės, visiškai nepasisakė dėl šių aplinkybių ir jų nevertino.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vienintelė aplinkybė, liudijanti apie galimus lytinius santykius, tai specialisto išvada apie sperminio skysčio pėdsakų T. P. makšties turinyje buvimą. Šis teismas konstatavo, kad: specialistas J. M. Paliulis savo išvadoje tvirtina, jog „sperminio skysčio pėdsakų T. P. makšties turinyje buvimas rodo, kad su ja galėjo būti lytiškai santykiauta iki trijų dienų laikotarpiu prieš ją apžiūrint ir paimant makšties turinio tyrimui 2013 m. vasario 19 d. apie 18 val.“, o apklaustas teismo posėdyje patvirtino, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta jau praėjus trims paroms; šią išvadą patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialistė R. Baranovienė: „PSA (prostatos specifinis antigenas), pagal kurį nustatomi sperminio skysčio pėdsakai, moters makšties turinyje galima rasti praėjus 14–48 val. po sueities.“; šių specialistų išvados patvirtina, kad surastų spermijų pėdsakai galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2013 m. vasario 16 d. 18 val., todėl ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia tai, kad surastas spermijų pėdsakas gali priklausyti D. U..

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra specialistės R. Baranovienės duota specialisto išvada, jog tepinėliuose ir tampone su T. P. makšties turiniu spermijų nerasta, tampone su makšties turiniu rasti sperminio skysčio pėdsakai. R. Baranovienė, kaip Serologijos ir DNR laboratorijos vedėja, teismui pateikė informacinį raštą, kuriame nurodė, kad, literatūros duomenimis, PSA (prostatos specifinis antigenas) moters makšties turinyje galima rasti praėjus 14–48 val. po sueities. Taigi, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokios specialisto išvados, kad sperminio skysčio galima rasti praėjus ne daugiau kaip 14–48 val., R. Baranovienė nėra davusi.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma: „paminėtina ir tai, kad dėl šio įvykio pirmas į policiją kreipėsi būtent D. U., pranešdamas apie galimą turto prievartavimą. Tuo tarpu nukentėjusioji T. P. apie tai, kad „vedė derybas“ su D. U. dėl piniginio atlygio, gavo iš jo vekselį, – pirminėse apklausose nutylėjo. Ši aplinkybė svarbi paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusioji „neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė yra svarbi ir verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Pritartina apeliantų nuomonei, kad nukentėjusiosios parodymus galėjo lemti ir reali grėsmė dėl atsakomybės už turto prievartavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokias išvadas vertinant nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu, nenurodė jokių argumentų, kad nukentėjusiajai galėjo būti žinoma, jog D. U. 2013 m. vasario 18 d. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl turto prievartavimo, be to, teismas visiškai nevertino T. P. 2013 m. vasario 17 d. D. U. siųstų žinučių turinio, kurios taip pat gali kelti klausimą, kodėl D. U. pirmas kreipėsi į policiją.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimus pripažįsta esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, taip pat ir kasaciniame skunde, dėstomų argumentų ir vertinimų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai galėtų reikšti išankstinių išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, darymą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė