2K-76-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-76-976/2015

Teisminio proceso Nr.1-50-1-00041-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.2.23.3.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Gintaro Godos ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. gynėjo advokato Stasio Zabitos ir nuteistojo E. D. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi prie šios bausmės pridėta dalis bausmės, neatliktos pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikotarpis nuo 2012 m. vasario 8 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. T. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 201 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

T. N. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš nuteistųjų E. D. ir T. N. priteista po 49,97 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartimi pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendis dėl E. D. . Iš nuosprendžio įžanginės dalies pašalinti nepagrįstai išvardyti E. D. teistumai, nurodant, kad E. D. teistas: 1) Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, į bausmę įskaitytas sulaikymas nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. gruodžio 9 d.; 2) Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Alytaus rajono apylinkės 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įskaitant bausmę, atliktą pagal 2011 m. birželio 17 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirtos dvylikos metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis bausmės, neatliktos pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį, ir E. D. palikta paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimą trylikai metų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

E. D. ir T. N. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 29 d. iki 2012 m. vasario 8 d., veikdami organizuota grupe, t. y. susitarę daryti vieną labai sunkų nusikaltimą – neteisėtai gabenti labai didelį kiekį – 10,096 gramo narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 20,938 gramo psichotropinės medžiagos metamfetamino turint tikslą jas, suspausto oro patranka peršaunant per tvorą, perduoti Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiam J. J. , kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, iš anksto pasiskirstę vaidmenis ir užduotis, t. y., J. J. suorganizavus, T. N. atgabeno ir perdavė šias medžiagas E. D. , o E. D. narkotines ir psichotropines medžiagas gabeno J. J., būtent:

2012 m. sausio 29 d. 19.02 val. J. J. , būnančiam Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Marijampolėje, Sporto g. 7, iš mobiliojo ryšio telefono su įdėta SIM kortele su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), paskambinus į T. N. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną, su įdėta SIM kortele su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), ir pranešus šiam, kad E. D. atvyks pas jį pasiimti narkotinės medžiagos ir psichotropinės medžiagos, E. D. , 2012 m. sausio 30 d., 18.04 val., būdamas celės Nr. 451B, esančios Panevėžyje, Margirio g. 3, veikimo zonoje, iš mobiliojo ryšio telefono, kuriame įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), paskambino į T. N. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną, kuriame įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), ir pranešė, kad atvažiavo į Panevėžio miestą, po to, tiksliau nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis T. N. perdavė E. D. 3,972 gramo narkotinės medžiagos heroino ir 8,469 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias E. D. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. 18.04 val. iki 2012 m. sausio 31 d. 17.35 val. nugabeno iki Marijampolės pataisos namų, esančių Marijampolėje, Sporto g. 7, ir 2012 m. sausio 31 d., apie 17.35 val., panaudodamas suspausto oro patranką permetė jas į Marijampolės pataisos namų teritoriją J. J. , tačiau pastarasis šių narkotinės ir psichotropinės medžiagų neįgijo, nes jas Marijampolės pataisos namuose, krepšinio aikštelės viduryje, esančioje netoli kontrolės praleidimo posto, rado ir paėmė Marijampolės pataisos namų apsaugos darbuotojai;

tęsdami nusikalstamą veiką, T. N. , besinaudojančiam mobiliojo ryšio telefonu su įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), ir J. J. , besinaudojančiam mobiliojo ryšio telefonu su įdėta SIM kortele su priskirtu numeriu 8-671-82294, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 7 d. 19.44 val. iki 2012 m. vasario 8 d. 13.32 val. tarpusavyje bendraujant SMS žinutėmis ir taip susitarus, kad T. N. įgis ir per E. D. perduos J. J. narkotines ir psichotropines medžiagas, E. D. 2012 m. vasario 8 d. 19.42 val., būdamas celės 451B, esančios Panevėžyje, Margirio g. 3, veikimo zonoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš mobiliojo ryšio telefono su įdėta SIM kortele su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), paskambino į T. N. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną su įdėta SIM kortele su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini) ir pranešė, kad atvažiavo. Po to T. N. , 2012 m. vasario 8 d., 19.49 val. iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Panevėžyje, automobiliu „MercedesBenz ML 320 CDI“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gabeno 6,124 gramo narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino) ir 12,469 gramo psichotropinės medžiagos metamfetamino į Matininkų gatvę, apie 300 metrų nuo parduotuvės „Stetiškių ūkis“, esančios Panevėžyje, Matininkų g. 20, kur 2012 m. vasario 8 d. 20.02 val. šias narkotinę ir psichotropinę medžiagas perdavė E. D. , kuris jas gabeno automobiliu „Fiat Marea“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į Marijampolės pataisos namus perduoti J. J. , tačiau 2012 m. vasario 8 d., 20.30 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), E. D. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Be to, T. N. iki 2012 m. balandžio 19 d., 17.30 val., nenustatytą laikotarpį namo, esančio Panevėžyje, Šiaučiūno g. 20, pagalbinėse patalpose, neteisėtai laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, skirtą išskirti skirtingų virimo temperatūrų komponentus iš jų mišinio ir pritaikytą alkoholiniams mišiniams išskirti į sudėtines dalis, ir, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė 1 156,100 litro denatūruoto etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 87,7-95 proc. ir 646 litrus nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 88,9-92,3 proc., kol juos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistojo T. N. gynėjas advokatas S. Zabita prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą T. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė neteisėtų bei nepagrįstų teismų sprendimų priėmimą.

Skunde nurodyta, kad teismai įrodymus turėjo įvertinti objektyviai ir nešališkai, visapusiškai juos ištiriant sudėjus į įrodymų visetą, pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus to padaryti vertinti teisiamojo naudai. Pažymėta, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas, dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis, neteisėtai paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, nekaltumo prezumpcijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų.

Skunde nurodyta, kad T. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino savo kaltės ir kategoriškai neigė kaltę dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo ir platinimo. Pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra nurodęs, jog konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Tai reiškia, kad draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti kaltinamajam, įpareigojant jį įrodyti, jog jis nepadarė kaltinime nurodytų veikų, pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę tenka kaltinimą palaikančiam prokurorui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Gynėjas pažymi, kad T. N. apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes buvo nuteistas nesant įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, o teismas vadovavosi tik prielaidomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepašalino apelianto iškeltų problemų, atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus (net iškraipydamas faktines aplinkybes) ir neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o tai laikytina BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu.

Skunde akcentuojama, kad pareigūnui – liudytojui T. G. buvo skirtas išskirtinis dėmesys ir vaidmuo tiriant įrodymus teisme, kurio parodymais byloje esantys duomenys buvo paversti kaltinančiais įrodymais. Nurodyta, kad jis ne tik davė parodymus teisme, bet ir kaip specialistas vertino bei davė išvadą garsinant audio įrašus (ką reiškia užfiksuotos frazės arba žodžiai). Į tai, kaip į BPK pažeidimą, buvo atkreiptas apeliacinės instancijos dėmesys, tačiau prieita prie išvados, kad tai buvo daroma nepažeidžiant įstatymo ir T.

G. nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Gynėjas pažymi, kad buvo pateikta Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento dr. A. S. specialisto išvada dėl frazių supratimo, kuri paneigia T. G. parodymus dėl atitinkamų frazių reikšmių ryšium su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kurią apeliacinės instancijos teismas atmetė, nes pripažino, jog specialistas neturi pakankamai kompetencijos vertinti frazių bendrame kontekste. Taip pat nurodyta, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, kuri yra visiškai patvirtinta, t. y., kad T.

N. vertėsi ne narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o alkoholinių (spiritinių) gėrimų platinimu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad T. N. visą laiką teigė ir aiškino, kas yra komplektėliai ir kas juos sudaro – alkoholiniai gėrimai bei telekomunikacijų priemonės (mobilieji telefonai, modemai, SIM kortelės), kurias jis perduodavo E. D. .

Kasatorius nurodo, kad kaltinimas nuteistiesiems dėl BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies buvo padalytas į du epizodus, t. y. 2012 m. sausio 29–31 d. ir 2012 m. vasario 8–9 d. Gynybai nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas išplėtė kaltinimą ir nutartyje nurodė, kad ši nusikalstama veika buvo įvykdyta 2012 m. sausio 29–31 d. Įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų kaltę šiame epizode, visiškai nėra, o ji paremta tik prielaidomis, taip akivaizdžiai pažeidžiant BPK 20, 44, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Pažymėta, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas logiškai ir visapusiškai įvertino įrodymus, esančius byloje, tačiau ši išvada prasilenkia ne tik su logika, bet ir įrodymų buvimu bei jų leistinumu, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje nustatyta praktika. Kasatorius nurodo, kad minėtame epizode, pripažįstant T.

N. kaltę, teismas rėmėsi kaltinimo sukurta versija, neva nuteistieji pažinojo J. J. bei palaikė ryšį, o iš jų pokalbio turinio buvo galima spręsti, kad tai jie patrankos šūviu 2012 m. sausio 31 d. peršovė narkotines medžiagas į Marijampolės pataisos namus. Tačiau, pasak gynėjo, byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kuris nesant abejonių patvirtintų nuteistųjų kaltę. Skunde pažymėta, kad T. N. pripažino, jog pažinojo mirusįjį J. J. , tačiau visuose savo parodymuose teigė, kad su juo telefonu nebendravo, palaikė ryšį su kitu asmeniu (Šimkumi), todėl apeliacinės instancijos teismas iškraipė faktus, jog T.

N. pripažino, kad su J. J. palaikė ryšius telekomunikacijos tinklais. Kasatoriaus nuomone, tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į telefoninių pokalbių išklotines ir LTEC išvadą – neva pokalbiuose girdėti J. J. balsas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėta išvada kelia pagrįstų abejonių, nes lyginamųjų pavyzdžių J. J. nedavė ir visą laiką neigė, kad pokalbiai yra jo. Taip pat skunde pažymėta, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog J. J. , atlikdamas bausmę Marijampolės PN, apskritai turėjo mobilųjį telefoną.

Tokie daiktai (ryšio priemonės) pataisos namuose yra uždrausti ir joks telefonas iš J. J. nebuvo paimtas, tokių įrodymų nėra ir byloje. Pasak kasatoriaus, kaltinimas, kad suformuotų nusikalstamą grupę šiame epizode, įtraukė J. J. dėl kaltinimo grėsmingumo ir pavojingumo laipsnio padidinimo, t. y. kad jis organizavo E. D. ir T. N. susitikimus ir pan. Tačiau nesuprantama, kam J. J. reikėjo organizuoti T. N. ir E. D. susitikimą, jeigu T. N. ir E. D. buvo pažįstami ir sėkmingai bendravo be tarpininkų. Gynėjas dar kartą pažymi, kad jokių įrodymų, jog tel.

Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė J. J. ar šis juo naudojosi, byloje nėra, todėl yra įsitikinęs, kad T. G. ir kaltinimo tariamas loginis mąstymas, įrodymų pateikimas negali automatiškai persiduoti teisėjams ir tapti įrodymu. Nors iš T. G. pateiktos pažymos matyti, kad neva J. J. naudojosi iš viso penkiais mobiliaisiais telefonais, tačiau šis įrodymas nebuvo tinkamai patikrintas BPK nustatyta tvarka ir nėra galimybės to padaryti jokiomis priemonėmis, todėl šioje vietoje yra pažeistas įrodymų patikimumo ir leistinumo principas.

Iš bylos medžiagos matyti (T. 1, b. l. 105), kad prokuroras buvo priėmęs nutarimą paimti įtariamojo J. J. balsą lyginamųjų pavyzdžių tyrimui, tačiau pastarasis atsisakė duoti lyginamuosius pavyzdžius (T. 1, b. l. 148-150). Taip pat J. J. atsisakė duoti parodymus (T. 1, b.l. 98-103). Vadinasi, J. J. balso pavyzdžiai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paimti, o byloje pridėti tariami J. J. balso lyginamieji pavyzdžiai yra ne tik kad neteisėti, bet ir negalima nustatyti jų autentiškumo bei identifikuoti, jog šie balso lyginamieji pavyzdžiai yra J.

J. . Įrašuose nėra J. J. identifikavimo požymių, nors tyrėja nurodė, kad tai J. J. apklausos, tačiau įrašuose nesutampa užfiksuotų pokalbių turinys su apklausos protokolų turiniu. Nepaisant to, kad LTEC specialistas teigia, jog kai kuriuose garso įrašuose yra J. J. balsas, ši išvada negali būti laikoma įrodymu, nes J. J. balso pavyzdžiai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paimti (T. 1, b.l. 155-180). Gynėjas pažymi, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, jog 2012 m. sausio 29 d. arba 30-31 d. E. D. paėmė iš T. N. 3,972 g heroino ir 8,469 g metamfetamino, kaip ir nėra jokių įrodymų, kad šias narkotines medžiagas E. D. su suspausto slėgio oro patranka permetė į Marijampolės pataisos namų teritoriją.

E. D. apskritai neigia, kad tą dieną atliko šūvį į Marijampolės PN. Kiek gynybai, teismui ir visuomenei yra žinoma, į pataisos namų teritorijas permetama galybė draudžiamų daiktų, net po kelis kartus per dieną, todėl kyla pagrįstas klausimas, kodėl būtent šis paketas buvo priskirtas kaip perduotas T. N. E. D. ir E. D. permestas į pataisos namų teritoriją J. J. , juolab kad, J. J. teigimu, jis niekaip nebūtų galėjęs pasiimti šios siuntos, net jei ir labai būtų norėjęs, nes jis bausmę atlikinėjo visai kitoje lokalinėje zonoje ir į šią vietą niekada nepakliūdavo.

Byloje nustatyta, kad tuo metu patekti į šūvio vietą būtų galėję tik 22-ojo būrio nuteistieji, kuriam J. J. nepriklausė. Net ir darant prielaidą, kad J. J. 2012 m. sausio 31 d. telefonu kalba su T. N. (garso įrašo suvestinė Nr. 998, T. l, b.l . 123-124), tačiau šis pokalbis visiškai neinformatyvus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatoriaus darytina išvada, kad T. N. ir E. D.nuteisti vadovaujantis prielaidomis, o ne įrodymais. Skunde pažymėta, kad tiek 2012 m. sausio 29-31 d. epizode, tiek ir 2012 m. vasario 8-9 d. epizode kaltinimas paremtas tik prielaidomis, o ne įrodymais.

Kaltinimas grindžiamas tais pačiais duomenimis, t. y. telefoniniais pokalbiais, neteisėtai ir nepagrįstai priskirtais J. J. . T. N. 2012 m. vasario 8 d. apie 19-20 val. Panevėžyje, netoli parduotuvės „Stetiškių ūkis“ buvo iš tikrųjų susitikęs su E. D. , tačiau, abiejų teigimu, niekas nieko neperdavė, nes T. N. pastebėjo, kad jie yra sekami. Tai patvirtina slapto sekimo protokolas (T. l, b. l. 97-98), iš kurio matyti, kad susitikimo metu tarp T. N. ir E. D. nebuvo užfiksuota, jog kas nors iš jų būtų ką nors perdavęs. Slapto sekimo metu užfiksuota, kad asmenys susitikti atvažiavo dviem automobiliais, iš kurių jie išlipo, pašnekėjo ir išvažiavo.

Teisme apklaustas liudytoju D. L. parodė, kad jis nematė, ar ką nors į automobilį „Fiat Marea“ atsinešė E. D. . Liudytojas D. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. D. kažką atsinešė rankose maždaug kumščio dydžio, tačiau to negalima laikyti objektyviu įrodymu, nes šie parodymai gauti grasinant D. L. . Tokius parodymus D. L. davė dėl to, kad ši byla nebūtų „prikabinta“ ir jam. Kita vertus, teismų praktikoje pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-554/2006).

Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturi įrodomosios galios prieš parodymus, duotus nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Negalima netikėti E. D., kad jis viską (turima omenyje supakuotas narkotines medžiagas) atsivežė į Panevėžį iš Alytaus, nes, kaip matyti iš jo paties ir liudytojo D. L. parodymų, taip pat automobilio „Fiat Marea“ apžiūros protokolo, „PC Senukai“ prekių pirkimo kvito – daiktų įpakavimo priemones E. D. buvo įsigijęs Alytuje prieš važiuodamas į Panevėžį.

Tai leidžia manyti, kas jokiais kitais įrodymais nepaneigta, kad jis narkotines bei psichotropines medžiagas atsivežė į Panevėžį automobilyje „Fiat Marea“, juo labiau, kad objektyvus įrodymas yra slapto sekimo protokolas, kuris patvirtina, kad susitikimo metu T. N. nieko neperdavė E. D.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų teismų sprendimų priėmimą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus telefoninius pokalbius, nepagrįstai padarė išvadą, jog pokalbių metu kalbama apie narkotines medžiagas. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra tikslios informacijos apie tai, kad E. D. su T. N. kalbėtų apie psichotropinių medžiagų įgijimą, perdavimą, gabenimą ir(ar) platinimą. Pasak kasatoriaus, tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuotas narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvimo faktas jo transporto priemonėje per se negali reikšti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo, o kaltinimas jam dėl šio epizodo grindžiamas telefoninių pokalbių įrašais, nors jų turinys nepatvirtina kaltės. Eksperto išvada, patvirtinanti, kad galbūt vieno iš pokalbio dalyvių balsas priklauso E. D. , įrodo tik nuteistųjų bendravimo faktą, o ne pokalbių turinį, ir tai tik teismo prielaida, kuri kilo sulaikius E. D. ir jo transporto priemonėje radus narkotinių medžiagų.

Skunde pažymėta, kad abiejų instancijų teismai nevertino E. D. parodymų, o būtent, kad, E. D. prisipažino nuteistiesiems perduodavęs draudžiamus daiktus, t.y. telefonus, jų dalis, modemus, svaigiuosius gėrimus, tačiau narkotinių ir psichotropinių medžiagų niekada nebuvo perdavęs. Kasatorius nurodo, kad, kaip matyti iš teismo sprendimo, šios aplinkybės, telefoniniai pokalbiai nepagrindžia, nors teismo vertinimu ir nepaneigia. Tokiu atveju teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu, kylančiu iš nekaltumo prezumpcijos principo, ir nepavykus abejonių pašalinti, jas aiškinti E. D. naudai.

Skunde teigiama, kad teismas netikrino versijų, kurias pateikė E. D. , neišsamiai tyrė bylos medžiagą, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, t. y. netikrino liudytojo T. G. parodymų, kuris teisme parodė, jog yra užfiksuota kaip E. D. T. N. perduoda paketą, tačiau teismas padarė išvadą, kad slapto sekimo protokole tokių duomenų nėra. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, jog neleistina iš narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo požymio išvesti kitų vėlesnių veikų: vartojimo, gabenimo, platinimo ir kt., jei nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokias veikas.

Kiekviena iš alternatyvių veikų „turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos (išvedamos) iš kitų neginčijamai įrodytų vėlesnių ar ankstesnių veikų“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Nuteistojo teigimu, byloje nėra objektyvių ir jo kaltę pagrindžiančių įrodymų dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo. Telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas bendravimas su T.

N. ir „vos ne į nugarą..“ ir kt. pasakymai, nepatvirtina aplinkybės, kad jis 2012 m. sausio 31 d., apie 17.35 val., buvo būtent Marijampolėje netoliese Marijampolės pataisos namų ir iš suspausto oro patrankos permetė į Marijampolės pataisos namų teritoriją paketą. Skunde nurodyta, kad nenustatytas tiesioginis E. D. ryšys su paketu, t. y. nerasta jo pirštų antspaudų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų jo kaltę. Todėl, kasatoriaus darytina išvada, kad teismas, vertindamas įrodymų visetą, nevisapusiškai išanalizavo byloje esančią medžiagą, o kilusias abejones vertino ne jo naudai, o apsunkino jo padėtį.

Pasak kasatoriaus, iš bylos medžiagos žinoma, kad jis buvo apgautas dėl paketo, kuris jam buvo perduotas. Tik po kurio laiko suvokęs, kad pakete yra ne telefonai ar atskiros jų dalys, o narkotinė ir psichotropinė medžiaga, mėgino susisiekti su paketą perdavusiu asmeniu tam, kad jį grąžintų, tačiau buvo sulaikytas. Skunde tvirtinama, kad teismas neobjektyviai, o subjektyviai vertino nuteistojo parodymus, laikydamas, jog jo parodymai yra neteisingi, o naudingi gynybai. Kasatorius nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, turėjo įvertinti ne tik disponavimo narkotinėmis medžiagomis mastą, bet įvertinti BK 260 straipsnio objektyviuosius požymius, o būtent narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo, kaip veikos, turinį.

Skunde pažymėta, kad LAT yra identifikavęs ir platinimo tikslo nustatymo kriterijus. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimas, laikymas.

Skunde pažymėta, kad byloje tiesiogiai užfiksuotas gabenimo faktas, kurio E. D. neginčija, tačiau platinimo faktas preziumuojamas remiantis telefoninių pokalbių metu užfiksuota medžiaga, kuri nei lingvistiniu, nei teisiniu vertinimu negali būti apskritai suprantama, kaip atskleidžianti veikas, susijusias su narkotinių bei psichotropinių medžiagų disponavimu. Nurodyta, kad E. D. atlygį gaudavo už telefonų ir jų dalių, modemų, o ne už narkotinių ir psichotropinių medžiagų perdavimą suspausto oro patranka. Ši, kaip ir daugelis kitų aplinkybių, yra teismo nepaneigtos ir neįrodytos.

Pasak nuteistojo, kaltė turi būti įrodyta vienareikšmiškai ir neginčijamai, todėl visos prezumpcijos, abejonės ar neaiškumai, nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse negali dominuoti, teismo turi būti išspręsti ir išaiškinti jo naudai. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, kasatorius teigia, kad nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę ketinant parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, jam inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nesant esminio objektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio – platinimo.

Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Neva teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl E. D. ryšio su narkotinių medžiagų platinimu, neįrodė, kad gabendamas narkotines medžiagas transporto priemone ir norėdamas jas grąžinti davusiam asmeniui, kuris buvo kitokios nei įprastai komplektacijos, turėjo tikslą pakete esančias narkotines ir psichotropines medžiagas platinti. Nuteistojo teigimu, teismas neįrodė, kad jis galėjo žinoti, jog kartu su telefonais, jų priedais, modemais bus ir narkotinės medžiagos, o tai neleidžia teismui priimti sprendimo dėl visapusiškai įrodytos jo kaltės. Skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę, o apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų dėl bausmės paskyrimo nutartyje apskritai nenurodė, nenagrinėjo ir neįvertino.

Kasatorius teigia, kad teismas, paskirdamas subendrintą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę ir palikdamas abejonių, nuosprendyje, be teisinio pagrindo paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, o esant aplinkybėms, kurios eliminuoja jo kaltę dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo ar bent jau kelia pagrįstų abejonių, tokia bausmė yra neteisinga. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas E. D. apkaltinamąjį nuosprendį, buvo suklaidintas dėl duomenų apie jo teistumus. Pasak kasatoriaus, teismas, vertinandamasjo asmenybę, t. y. kad jis neva yra teistas šešis kartus, nepagrįstai susidarė nuomonę apie jo nusikalstamumą, o tai neabejotinai turėjo įtakos sprendžiant dėl bausmės dydžio.

Taip, kasatoriaus nuomone, buvo pažeisti E. D. interesai, kurie formaliai buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo, tačiau sprendžiant bausmės dydžio klausimą į pirmosios instancijos teismo klaidą neatsižvelgta. Kasatorius nurodo, kad iki nusikalstamos veikos padarymo jis mokėsi Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje jaunimo ir suaugusiųjų klasėje, yra jaunas, jo asmenybės formavimuisi svarbi aplinka, todėl realus laisvės atėmimas trylikai metų gali negrįžtamai pakeisti jo mąstymą ir elgseną vien dėl subkultūros, kurioje jis nuolatos leis laiką.

Atsiliepimais į nuteistojo T. N. gynėjo advokato S. Zabitos ir nuteistojo E. D. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo juos atmesti. Atsiliepimuose prokurorė pateikia teisinius argumentus ir pažymi, kad su kasacinių skundų argumentais nesutinka, laiko, kad juose išdėstyti prašymai yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniuose skunduose nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K–412/2014). Todėl kasatorių argumentai dėl neteisingo, jų nuomone, įrodymų vertinimo, o būtent kritiško nuteistųjų parodymų vertinimo, nebus nagrinėjami.

Taip pat pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo T. N. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad J. J. balso lyginamieji pavyzdžiai buvo paimti ne įstatymo nustatyta tvarka, byloje pridėti tariami J. J. balso lyginamieji pavyzdžiai yra neteisėti ir negalima nustatyti jų autentiškumo. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl informacijos apie J. J. naudotus mobiliuosius telefonus gavimo ir vertinimo. Kaip matyti iš T. N. ir E. D. apeliacinių skundų turinio, klausimai, susiję tiek su J. J. balso lyginamaisiais pavyzdžiais ir šių pavyzdžių autentiškumu, tiek su duomenų apie mobiliuosius telefonus, priklausiusius J. J. , leistinumu ir patikimumu, nebuvo keliami ir analizuojami apeliaciniuose skunduose, todėl jie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatoriaus E. D. skunde teigiama, kad byloje tiesiogiai užfiksuotas psichotropinių ir narkotinių medžiagų gabenimo faktas, kurio jis ir neginčija, tačiau platinimo faktas yra preziumuojamas. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius teigia, kad nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę ketinant parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, jam inkriminuota nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies turėtų būti perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 1 dalį, nesant esminio objektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio – platinimo. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas.

Kasaciniame skunde nuteistasis E. D. nepagrįstai savo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį sieja su tikslo platinti narkotines medžiagas buvimu. Toks požymis šioje normoje nėra įtvirtintas ir nuteistajam nebuvo inkriminuotas. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis, todėl jo įrodinėti ir nustatinėti nereikia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-496/2014, 2K-140/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis E. D. neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – 10,096 gramo narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 20,938 gramo psichotropinės medžiagos metamfetamino. Taigi BK 260 straipsnio 3 daliai inkriminuoti pakako nustatyti būtinąjį veikos požymį – neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2014, 2K-89/2013).

Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas, o būtent 260 straipsnio 3 dalis, pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų

Nuteistojo T. N. gynėjo ir E. D. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį jie nuteisti nepagrįstai, jog įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, apeliaciniai skundai atmesti nepašalinus iškeltų problemų ir abejonių bei remiantis formaliais, neatsakančiais į skunduose keltus klausimus, motyvais.

Tokie kasatorių teiginiai bei juos, kasatorių nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunduose išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų T. N. , E. D. , liudytojų T. G. , I. L. , R. G. , G. G. , R. G. , V. Š. , D. L. , M. J. , A. B. , A. D. parodymai, duomenys, užfiksuoti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, kratų protokoluose, įvykio vietos apžiūros protokole, daiktų apžiūros protokoluose, apžiūros protokoluose, specialistų išvadose, atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę užfiksuotų pokalbių suvestinėse ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kurie duomenys pripažįstami įrodymais ir jais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą atlikęs įrodymų tyrimą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistųjų T. N. ir E. D. apeliacinius skundus atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, baudžiamasis įstatymas – BK 25 straipsnio 3 dalis, 260 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.

Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismų sprendimuose tiek bendrininkavimo (jo formos), tiek ir padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai T. N. ir E. D. veikoje yra nustatyti, ir objektyvieji, ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turiniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, patikrinta, priimtoje nutartyje į visus esminius apeliantų argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Dėl kitų baudžiamojo proceso pažeidimų

Nuteistojo T. N. gynėjo skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, t. y. teismas nesirėmė konsultacine Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento dr. A. S. specialisto išvada dėl frazių supratimo, paneigiančia T. G. parodymus dėl atitinkamų frazių reikšmių ryšio su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Skunde taip pat teigiama, kad teismai negalėjo remtis liudytojo D. L. parodymais dėl T. N. perduoto paketo E. D. , duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

2014 m. vasario 3 d. konsultacinėje Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento dr. A. S. specialisto išvadoje pats specialistas pažymi, kad, duodant šią išvadą, buvo remtasi jam pateiktų frazių (žodžių junginių) tiesioginėmis leksinėmis ir gramatinėmis reikšmėmis, neatsižvelgiant į platesnį veiksmų ir kitų pokalbių frazių kontekstą, kuris lingvistinės analizės specialistui nežinomas. Išvadoje taip pat pažymėta, kad kontekstiniais sakiniais ir kalbančiųjų veiksmais galima įrodinėti ir kitokią kai kurių frazių reikšmę, bet tai yra juristų kompetencija (ypač siejant frazes su vykdomais veiksmais). Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad specialistas neturi galimybių ir pakankamai kompetencijos vertinti frazių ne remiantis jam pateiktų frazių (žodžių junginių) tiesioginėmis leksinėmis ir gramatinėmis reikšmėmis, o atsižvelgiant į platesnį veiksmų ir kitų pokalbių frazių kontekstą (kaip jau minėta, tai išvadoje pripažįsta ir pats specialistas). Liudytojas T. G. , skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, nedavė specialisto išvados, o teismo buvo apklaustas kaip liudytojas.

Kaip teigiama T. N. gynėjo kasaciniame skunde, teisme apklaustas kaip liudytojas D. L. parodė, kad jis nematė, ar E. D. ką nors atsinešė į automobilį. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu D. L. parodė, kad E. D. kažką atsinešė rankose (maždaug kumščio dydžio), tačiau to negalima laikyti objektyviu įrodymu, nes šie parodymai gauti grasinant D. L. ir teismas negalėjo grįsti nuosprendžio ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų - kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų liudytojas D. L. teisme davė parodymus dėl teisiamojo E. D. , kurie iš esmės skyrėsi nuo D. L. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, perskaitė liudytojo D. L. parodymus (T. 9, b. l. 42), duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant įtariamajam E. D. ir jo gynėjui (T. 2, b. l. 182-183). Visi proceso dalyviai, taip pat ir teisiamieji bei jų gynėjai, turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojui D. L. . Taigi teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Apeliacinės instancijos teismas, sprendęs prašymą dėl liudytojo D. L. apklausos apeliacinės instancijos teisme, motyvuotai jį atmetė, nurodęs, kad šis liudytojas buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teisme, todėl proceso dalyviai galėjo užduoti jiems rūpimus klausimus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai, vertindami konsultacinėje išvadoje pateiktus duomenis, liudytojų parodymus bei atitinkamai naudodamiesi jais priimant sprendimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad, priešingai nei teigia nuteistojo T. N. gynėjas, T. N. teisė į teisingą ir nešališką teismą bei nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys, kad šių principų pažeidimus kasatorius, kaip matyti iš jo skundo turinio, sieja su pirmiau aptartų BPK normų laikymųsi. Pažymėtina, jog pagal BPK 6 straipsnio nuostatas teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, BPK 44 straipsnio 6 punkto nuostatos įtvirtina garantiją, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Proceso šalių teisių įgyvendinimą, nešališko ir teisingo teismo užtikrinimą suponuoja konkrečios BPK normos ir jų reikalavimų laikymasis baudžiamajame procese, o šioje byloje jų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Dėl bausmės paskyrimo

Kasatoriaus E. D. skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų dėl bausmės paskyrimo nutartyje apskritai nenurodė, nenagrinėjo ir neįvertino. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, motyvuotai konstatavo, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems apygardos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamų veikų padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltininkų asmenybes bei kitas aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistojo E. D. apeliacinio skundo dalį dėl neteisingai nurodytų teistumų ir juos pašalino iš teismo nuosprendžio įžanginės dalies. Teisingai nurodęs E. D. teistumus, apeliacinės instancijos teismas taip pat iš naujo peržiūrėjo ir bausmių bendrinimą bei išsamiai motyvavo, kodėl E. D. paliko paskirtą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trylikai metų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. N. gynėjo advokato Stasio Zabitos ir nuteistojo E. D. kasacinius skundus.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Gintaras Goda

Rima Ažubalytė