A-502-1024-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1024/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00938-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 825,76 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde (b. l. 4–9) pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 7 d., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią pradėto gatvės remonto metu išpjautą 40 cm gylio duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Kelių policijos valdyba atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, jo veiksmuose nenustačiusi Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, būdamas atsakingas už Kauno miesto gatvių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini) gatvė būtų tinkamos būklės ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti dėl jo kaltės atsiradusią 1 825,76 Lt žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 81–83) paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai susiję su ginčo duobe, kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala padaryta. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Atsakovo įsitikinimu, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (b. l. 90–91).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino: priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 1 825,38 Lt turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 825,38 Lt) nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 800 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 98–102).

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkto, 3 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6, 12 ir 42 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės klausimas.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo tinkamai paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta.

Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus, išpjautas duobes, taip pat nėra. Policijos pareigūnai įvykio vietoje apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes. Taigi byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad Kauno miesto gatvėmis pravažiuoja dideli automobilių srautai, bet ne visiems atsiranda tokio masto apgadinimai, kad pats vairuotojas, turėdamas žinoti apie Kauno miesto gatvėse esančias duobes, nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, grindžiami vien prielaidomis, spėliojimais.

Objektyvių duomenų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Įrodymų, paneigiančių jo patirtas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog bus kompensuojamos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, nepateikta. Kauno miesto savivaldybė, įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, jų turtui nekiltų grėsmė.

Šios pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatą. Atsakovo argumentas dėl nepakankamo finansavimo nepaneigia teisės aktuose nustatytos ir atsakovo ignoruojamos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Todėl esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, kompensuojant išlaidas, kurios yra būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti.

CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį nustato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Nagrinėjamos bylos atveju aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pagal automobilio sugadinimų pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui pripažintos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad į žalą nepagrįstai įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra PVM mokėtojas, todėl minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti pagrįstai apskaičiuotos su PVM. CK 6.2 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Nagrinėjamu atveju prievoliniai teisiniai santykiai kilo iš delikto (CK 6.263 str.). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Byla teisme buvo iškelta 2013 m. rugpjūčio 19 d., todėl pareiškėjui priteistos palūkanos nuo nurodytos datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 107–113) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, jog tariamo įvykio aplinkybės yra grindžiamos išimtinai vairuotojo paaiškinimais. Į jam priteistą atlyginimą yra įtrauktos ir dešinės pusės galinio rato padangos bei dešinės pusės priekinio saugos diržo remonto sumos, nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu užfiksuoti sugadinimai – priekinis dešinės pusės ratas (vienas ratas) ir padanga (viena padanga) ir oro pagalvė priekyje iš dešinės.

2. Byloje nėra duomenų apie automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

3. Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Šiuo atveju iki pažeidimo buvusi padėtis nebuvo nustatyta. Šioje byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta įvažiavus į duobę, t. y. neįrodytas priežastinis ryšys.

4. Vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo galimybes išvengti tariamo eismo įvykio, nes buvo šviesus paros metas, todėl dalis atsakomybės už žalą tenka jam pačiam.

5. Nei vienas iš į bylą pateiktų dokumentų nepatvirtina, kad minima duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus.

6. Kauno miesto gatvės yra nuolat tvarkomos. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais neįmanoma visas duobes sutvarkyti iš karto bei užtikrinti, kad jos neatsinaujintų. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas priklauso ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Direkcijos sprendimų.

7. Pagal Aprašo 42 punktą, tiek už kelių priežiūrą atsakingi asmenys, tiek pareigūnai, pažeidę Aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose (Aprašo 30 p.).

8. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo atveju neturėtų būti taikomos.

9. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi šių palūkanų priteisimui būtina sąlyga – termino praleidimas, tačiau Kauno miesto savivaldybė nepraleido konkretaus termino prievolei įvykdyti.

Pareiškėjas M. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 121–124).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Atsiliepime (b. l. 116–119) pažymi, kad atsakovas nenurodė nei vienos teisės normos, nustatančios Direkcijos atsakomybę už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros ir remonto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas M. K. prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 7 d. apie 07.40 val. pareiškėjas, vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią pradėto gatvės remonto metu išpjautą 40 cm gylio duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Nustatė, kad vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kliūties ir ją apvažiuoti, nes priekyje jo važiavo kitas automobilis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 825,38 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 825,38 Lt) nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 800 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 98–102). Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado pareiškėjui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.) darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią pareiškėjui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į (duomenys neskelbtini), Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kliūties ir ją apvažiuoti, nes duobė buvo važiuojamojoje kelio dalyje nepaženklinta jokiais ženklais priekyje jo važiavo kitas automobilis. Pareiškėjo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo galimybes išvengti tariamo eismo įvykio, nes buvo šviesus paros metas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo nepatverta ir nepažymėta) darytina išvada, kad automobilio vairuotojas negalėjo numatyti eismo įvykio ir jo masto bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų.

Atsakovas teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta iki pažeidimo buvusi padėtis, t. y. neaišku kokia konkrečiai žala atsirado pareiškėjui įvažiavus į duobę.

Byloje esančioje Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią parengė Autotransporto priemonių nepriklausomų vertintojų asociacija (b. l. 51-74) detaliai nurodyti remonto darbai ir jų atlikimo kainos, orientacinis įvykio metu patirtas nuostolis yra 1 825,38 Lt. Transporto priemonės apžiūros akte nurodytos visos keistinos detalės (dešinės pusės šoninė saugos pagalvė, dešinės pusės priekinės sėdynės apmušalas, dešinės pusės priekinio rato diskas, dešinės pusės priekinio rato padanga, dešinės pusės galinio rato padanga). Bylos medžiaga patvirtina, jog dėl ginčo įvykio buvo apgadintos dešinės pusės priekinės ir galinės automobilio padangos, priekinis ratlankis bei dešinės pusės sėdynė (sėdynė apgadinta sprogus oro pagalvei). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio duobę. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 825,38 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas pateikė pinigų priėmimo kvitą Serija (duomenys neskelbtini)(b. l. 125), kuris patvirtina, jog pareiškėjas atstovui advokatui sumokėjo 600 Lt.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjui priteistina 600 Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui M. K. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas