2K-318-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–318-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00536-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.4;

1.1.3.2;

1.1.4.2;

1.2.3.2.5;

1.2.22.1;

2.1.15.1.2;

2.4.2.1;

2.4.6.1.1;

2.6.1.3;

2.6.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams, 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. Ž. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. M. Ž. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš M. Ž. priteista: nukentėjusiajam T. P. 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. Ž. 20 000 Lt (5792 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 6000 Lt (1738 Eur) advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 10 560,01 Lt (3058,39 Eur) ir 4249,35 Lt (1230,70 Eur) už T. P. ir A. Ž. gydymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 17 640,28 Lt (5108,98 Eur) turtinei žalai atlyginti. Iš M. Ž. ir A. V. solidariai priteista nukentėjusiajam A. S. 5000 Lt (1448 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt (145 Eur) advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 1401,41 Lt (1405,88 Eur) už A. S. gydymą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta M. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš M. Ž. nukentėjusiajam A. Ž. priteista 6000 Lt (1738 Eur) suma advokatų paslaugoms apmokėti sumažinta iki 4000 Lt (1158 Eur); kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis pakeistas: iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad M. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su A. V., padarė nežymų sveikatos sutrikdymą A. S.; panaikinta M. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte; M. Ž., nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskirtos bausmės dydis sumažintas iki aštuonerių metų laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo teismo nuosprendžiu M. Ž. paskirta bausmė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams; iš nuteistojo M. Ž. nukentėjusiajam A. Ž. priteista 6000 Lt (1738 Eur) suma už advokatų paslaugas apmokėti sumažinta iki 4000 Lt (1158 Eur). Kita nuosprendžio dalis dėl M. Ž. palikta nepakeista.

Šioje byloje A. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų.

n u s t a t ė :

M. Ž. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, t. y. 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., viešoje vietoje, prie Kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu vieną kartą kumščiu smogė A. Ž. į veidą ir revolveriu „Kora Brno“ šovė į galvą bei krūtinės kairę pusę, po to šovė T. P. į galvą, o A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus šiam į galvą, veidą, nugarą ir šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, veidą, nugarą, šonus ir revolveriu du kartus šovė iš arti į galvą, pataikydamas vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką, kuria nukentėjusysis dangstėsi galvą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, M. Ž. šovė į krūtinę jį sutramdyti bandžiusiam K. S. Įvykio metu nukentėjusieji A. Ž. dėl paviršinės šautinės žaizdos galvos kairėje, užausyje bei kiaurinės šautinės žaizdos krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, T. P. dėl kiaurinės šautinės žaizdos kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, A. S. dėl šautinių žaizdų galvoje ir kairėje plaštakoje, kairio žandikaulio sumušimo ir K. S. dėl odos nubrozdinimo krūtinkaulyje patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus. Taip M. Ž. pasikėsino nužudyti A. Ž., T. P., A. ir K. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. Ž. ir T. P. pabėgo, o sužalojus A. ir K. S. baigėsi šoviniai.

M. Ž. pagal 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir nešiojo šaudmenis, t. y. 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, Rietavo turguje įgijo 30 vnt. fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių, kurie yra šaudmenys ir skirti „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, į kuriuos pripilant parako buvo padidinta jų kinetinė energija 10 J, taip viršijant šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus, juos atgabeno į savo namus, esančius Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2009 m. liepos 17 d., po to nugabeno juos į (duomenys neskelbtini) ir nešiojosi su savimi iki 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., kur prie kultūros namų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iššovė aštuonis šovinius iš revolverio „Kora Brno“ ir sunkiai sutrikdė A. Ž. ir T. P. sveikatą, nežymiai sutrikdė A. S. ir K. S. sveikatą, o kitus aštuonis šovinius, kuriuos jis įdėjo į revolverio dėtuvę, tą pačią dieną, apie 6.30 val., surado ir iš jo paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų bei netinkamo BK bendrosios ir specialiosios dalių normų taikymo.

Kasatoriaus teigimu, esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą apeliacinės instancijos teismas padarė vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, įrodymų vertinimo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo, neatsižvelgiant į BPK 386 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

M. Ž. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo šališkumas buvo grindžiamas kelias aspektais: pirma, dėl teismo nepateikto aiškaus nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo, antra, neįvertinos įrodymų, surinktų tiek nagrinėjamoje, tiek ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. PK-18-778/2011 (kurioje nuosprendis A. Ž. yra įsiteisėjęs), visumos, ir, trečia, dėl to, kad teismas išskirtinai tikrino tik nuteistųjų M. Ž. bei A. V. parodymų patikimumą, atsiribodamas nuo nukentėjusiųjų pozicijos, kuri bylos proceso metu kito. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų pasisakė deklaratyviai ir nominaliai, nurodydamas tai, kad apelianto teiginiai, kuriais iš esmės ginčijamas teismo įrodymų vertinimas ir nuteistojo nusikalstamų veikų teisinis įvertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą nagrinėjo šališkai.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, jokių naujų aplinkybių nenustatė, ignoruodamas BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22/2014), nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje baudžiamojoje byloje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-248/2013 aptartų BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagal analogiją taikytinų ir apeliaciniam procesui, ir nurodytos teismo pareigos itin kruopščiai patikrinti, kokias naujas aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą, kurios buvo pagrindas padaryti išvadą, jog kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. ne veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nenustatė naujų aplinkybių, dėl kurių bent teoriškai galėjo pasikeisti teismo argumentai tiek dėl naujų įrodymų vertinimo ir įtakos teismų sprendimams, tiek ir dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, be to, nepaneigė nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde pateikto teiginio, kad pirmosios instancijos teismas, kruopščiai tikrindamas nuteistųjų parodymus, tokio paties įrodymams vertinti keliamo standarto netaikė nukentėjusiųjų A. Ž., T. P., A. ir K. S. parodymams, tarsi šie asmenys, būdami nukentėjusieji, nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

Taip pat kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio 2 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai turėjo įtakos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte (arba, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, – BK 137 straipsnio 2 dalyje) numatytos veikos kvalifikavimui.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgyja, laiko ir nešioja šaudmenis, kuriems reikalingas leidimas, ir nori taip elgtis.

Kasatorius kritikuoja teismų išvadas, kad byloje pakanka patikimų įrodymų, jog M. Ž. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai kaip visumą vertino nuteistojo parodymus (kad jis domėjosi ginklais, suprato, kokios kulkos tinka 6 mm kalibro ginklui ir kaip jos atrodo; šovinius pirko turguje, brangesnius, tikėdamasis geresnės jų kokybės, juos pats išbandė), 2009 m. lapkričio 10 d. specialisto išvadą Nr. 759 (ja nustatyta, kad tirti pateikti šaudmenys yra perdirbti, 10 J padidinant jų leistiną kinetinę energiją), šią išvadą pateikusių specialistų teisme duotus paaiškinimus (specialistai nurodė, kad šaudmenų perdirbimas buvo akivaizdžiai matomas ir ne specialistui), kurie byloje esančių duomenų kontekste nepatvirtina išvados, kad nuteistasis M. Ž. suvokė ir norėjo įgyti, laikyti bei panaudoti šaudmenis, kurių kinetinė energija yra didesnė nei 7,5 J. Teismų sprendimuose išdėstytas faktinių aplinkybių vertinimas veikos kvalifikavimo prasme nepatvirtina, kad M. Ž., disponuodamas šaudmenimis, turėjo ir galėjo suprasti, kad jie yra perdirbti.

Teismai M. Ž. tiesioginę tyčią turėjo grįsti objektyviomis bylos aplinkybėmis apie šaudmenų įsigijimą, jų laikymą, panaudojimo aplinkybes ir pan., tačiau vietoje to jo kaltės turinį iš esmės grindė argumentais, kurie apibūdina asmens psichinį santykį su pareiga elgtis atitinkamai arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, t. y. teismas nurodė, kad, pirkdamas ginklą ar šaudmenis, asmuo privalo žinoti, kad turi laikytis įstatymų nustatytos naudojimosi ginklu tvarkos, o nesuprasdamas jos arba nebūdamas tikras dėl tam tikrų reikalavimų, privalo papildomai pasidomėti pats. Teismai, akcentuodami asmens pareigą žinoti, kad jis turi laikytis įstatymų nustatytos naudojimosi ginklu tvarkos, rėmėsi objektyvaus pakaltinamumo kriterijumi ir vertino M. Ž. kaltės turinį pernelyg formaliai, nepaisydami protingumo, sąžiningo asmens elgesio kriterijų, taip pat neatsižvelgė į kitas bylos aplinkybes, turinčias tiesioginės įtakos tinkamam BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos teisiniam vertinimui.

Teismai nevertino to, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną tiek šaunamojo ginklo, tiek „Flobert” tipo šaudmenims įsigyti joks leidimas nebuvo reikalingas, kad, pirkdamas iš turgaus bangesnius šaudmenis ir manydamas, kad jie yra kokybiškesni, M. Ž. savaime neprivalėjo suvokti, jog šie šaudmenys yra perdirbti padidinant jų kinetinę energiją. Nė vienas teismas nesigilino į tai, kad šaudmens perdirbimas savaime nelemia jo kinetinės energijos padidinimo būtent iki 17,5 J. Taip pat neaišku, kodėl teismai tikėjo specialistų paaiškinimais ir tuo pagrindu atmetė M. Ž. parodymus, kad, nebūdamas specialistas, jis negalėjo suprasti, jog tokie šaudmenys yra mechaniškai paveikti. Teismai nesiaiškino aplinkybės, kad specialistams subjektyviai gali atrodyti, jog dėl nebūdingų įbrėžimų ant kulkos išoriškai matoma, kad šovinys yra perdirbtas, tačiau tai nereiškia, kad žmogus, kuris apskritai neturi jokių didesnių nei mėgėjiškų žinių apie šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, gali tai pamatyti ir suprasti. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad M. Ž. šaudmenis pirko iš turgaus, todėl jam negalėjo kilti įtarimo, jog turguje viešai gali būti prekiaujama šaudmenimis, kuriems reikalingi leidimai. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad byloje nėra duomenų, jog M. Ž. būtu pats mechaniškai paveikęs šaudmenis. Taigi teismai nenustatė pakankamai duomenų, rodančių tiesioginės tyčios, būtinos BK 253 straipsnio 1 dalies taikymui, buvimą M. Ž. veikoje, t. y. kad jis suvokė, jog disponavo padidintos kinetinės energijos šaudmenimis.

Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymas. Visų pirma, kasatorius pažymi, kad šią bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti, kokias naujas aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą, kurios buvo pagrindas padaryti išvadą, jog kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. ne veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, aiškiai nurodęs, kad byloje naujų aplinkybių (lėmusių M. Ž. veiksmų kvalifikaciją pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą) nebuvo nustatyta, nepaisant to, pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį laikė teisingu.

Taip pat kasatorius teigia, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-18-778/2011 nustatė nagrinėjamai bylai Nr. 1-121-380/2012 reikšmingas aplinkybes, tačiau teismai atmestinai analizavo ir nesirėmė šios privataus kaltinimo bylos aplinkybėmis, nors abiejų baudžiamųjų bylų tyrimo dalykas buvo tapatus – konflikto priežastis, eiga ir baigtis. Privataus kaltinimo byloje liudytojų T. P., A. S. bei K. S. nurodytos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje šių asmenų, kaip nukentėjusiųjų, duotų parodymų. Pirmosios instancijos teismas pripažino Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu įrodytą aplinkybę, kad A. Ž. sudavė smūgį M. Ž., tačiau visų kitų aplinkybių, susijusių su kitų asmenų – T. P., A. S. ir K. S. – veiksmais, šių asmenų parodymais, duotais privataus kaltinimo byloje, neanalizavo ir netikrino šių asmenų, kaip nukentėjusiųjų šioje byloje, parodymų teisingumo ir patikimumo. Taigi nukentėjusiųjų (kitoje byloje – liudytojų) parodymų nenuoseklumas nebuvo patikrintas ir įvertintas, todėl tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.

Be to, apeliacinės instancijos teismas išimtinai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais ir neanalizavo tokių aplinkybių, kaip, pavyzdžiui, šaunamojo ginklo, kurį turėjo M. Ž., paskirties; sužalojimų, kuriuos jis padarė iš skirtingų atstumų, sunkumo, ir kad tai patvirtina, jog ginklu galima ir sužaloti, ne tik atimti gyvybę; nustatęs, kad iki įvykio nuteistųjų bei nukentėjusiųjų santykiai nebuvo konfliktiški ar žadantys kažkokį nesutarimą, neaišku kokiais motyvais remdamasis, teismas padarė išvadą, jog M. Ž., šaudydamas į nukentėjusiuosius dėl dalies jų provokuojančio elgesio, elgėsi vedamas tiesioginės tyčios juos nužudyti; be to, teismas neįvertino, kad M. Ž. savo automobilyje, kuris buvo netoli įvykio vietos, turėjo ir daugiau šaudmenų, todėl jeigu nuteistasis būtų siekęs atimti gyvybę, tai šį tikslą jis galėjo tęsti pasipildęs turimų šaudmenų rezervu.

Kasacinės instancijos teismas nutartyje detaliai aptarė kvalifikavimo esant tiesioginei apibrėžtai ir neapibrėžtai tyčiai taisykles, svarbias atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių, tačiau apeliacinės instancijos teismas jas, kaip nenumatytas baudžiamajame įstatyme, atmetė ir nurodė besivadovaujantis baudžiamajame įstatyme apibrėžtomis tyčios rūšimis. Lieka neaišku, kokia teismų praktika teismas vadovavosi. Tiesioginės apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios atvejais veikos kvalifikavimas iš esmės skiriasi ir, nors apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vėlesne kasacine nutartimi (Nr. 2K-382/2014), kuria, anot teismo, yra paneigiama šioje byloje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-248/2013 nurodyta teisės taikymo taisyklė, tačiau kasatorius pažymi, kad dar vėlesnėse kasacinėse nutartyse (pavyzdžiui, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3 87/2014, 2K-484/2014, 2K-398/2014) vadovaujamasi baudžiamosios teisės teorijoje žinomomis ir išplėtotomis kaltės teorijomis.

Kasatorius mano, kad teismams nustačius naujas aplinkybes (be kita ko, paneigiančias tai, kad M. Ž. žinojo, jog šaudė šaudmenimis, kurių kinetinė energija yra padidinta, ir norėjo taip elgtis) būtų galima spręsti klausimą dėl neapibrėžtos tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo santykio, t. y. ar nuteistasis M. Ž., šaudydamas į nukentėjusiuosius, galimus padarinius numatė bendrai ir savo sąmonėje nedetalizavo, vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, ar suvokė savo rizikingą veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikėjosi išvengti galinčių kilti pasekmių.

Lietuvos apeliacinio teismo nenoras atskleisti tyčios turinį lėmė ir tai, kad teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K-248/2013 nurodytų pastebėjimų dėl atsakomybės už A. S. ir K. S. padarytus nežymius sveikatos sutrikdymus (BK 140 straipsnio 1 dalis) pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų, dėl to privalomai atliekant įrodymų tyrimą bent jau tam, kad teismas galėtų įvykdyti BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas tik nukentėjusiųjų ir juos papildančių duomenų analize, vengdamas analizuoti nuteistojo M. Ž. ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykį iki šaudymo pradžios, šaudymo priežastį, nukentėjusiųjų provokuojančio elgesio turinį, įvykio trukmę, M. Ž. veiksmus pasibaigus šaudmenims, turimų šaudmenų kokybę (jų kinetinės energijos duomenis), padarytų sužalojimų mastą priklausomai nuo to, kad buvo šaudyta tiek iš arti, tiek ir iš toli, atmesdamas ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir teismų praktikoje pripažintas kaltės formas, padarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Skunde taip pat teigiama, kad teismai, priteisdami nukentėjusiesiems A. Ž. ir T. P. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Kasatoriaus nuomone, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad tai, jog šiuo metu nukentėjusysis A. Ž. neturi akivaizdžių nusiskundimų dėl sveikatos būklės, nereiškia, kad neliko liekamųjų reiškinių, kurie gali pasireikšti ateityje. Šiuo atveju teismas rėmėsi tik numatomais padariniais, kurie gali pasireikšti ateityje, tačiau kurių atsiradimo ateityje prielaidų šiuo metu nėra ir jų negali patvirtinti jokie įrodymai, išskyrus paties nukentėjusiojo A. Ž. žodžius. Vien aplinkybė, kad asmeniui padarytas sveikatos sutrikdymas, savaime nieko nereiškia, jeigu teismas nenustato tokio sveikatos sutrikdymo pasekmių, todėl teismai turėjo iš esmės spręsti neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. Ž. klausimo tikslingumą.

Teismai taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiųjų A. Ž. ir T. P. neteisėtų veiksmų, atliktų prieš M. Ž., laipsnį, intensyvumą ir poveikį šioje baudžiamojoje byloje kilusių padarinių atsiradimui, taigi nesirėmė CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytu mišrios kaltės kriterijumi, dėl kurio A. Ž. bei T. P. priteistos neturtinės žalos dydis turėjo būti sumažintas. Tiek šioje byloje, tiek Klaipėdos rajono apylinkės teisme išnagrinėjote privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje nustatyta, kad fizinio smurto požymių turintį konfliktą lėmė A. Ž. ir kitų asmenų veiksmai, kurie nebuvo individualizuoti. Byloje nepaneigta, kad jeigu ne nukentėjusiųjų, ypač A. Ž. ir T. P., kuris atsivedė A. Ž., atlikti veiksmai, M. Ž. nebūtų šaudęs. Tačiau nė vienos instancijos teismas nesigilino į nuteistojo ir nukentėjusiųjų kaltės santykį neturtinės žalos dydžio nustatymo kontekste.

Taip pat teismai nenurodė, kokie duomenys patvirtinta nukentėjusiojo T. P., kuris yra suinteresuotas kuo didesnės žalos priteisimu, parodymus, kad jis iki šiol vartoja vaistus, negali dirbti ir pan. Byloje nėra duomenų apie tai, kuo anksčiau dirbo T. P., kokie buvo jo ketinimai ateityje, kokius gebėjimus šis asmuo prarado, kokie įgūdžiai šiam asmeniui papildomai ugdytini ir t. t. Anot kasatoriaus, šių duomenų pasigendama norint tinkamai pritaikyti vieną iš CK 6.250 ir 6.251 straipsniuose įtvirtintų neturtinės žalos dydžio kriterijų – pasekmes ir jų sukeliamus liekamuosius padarinius.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas, atmesdamas nuteistojo M. Ž. argumentus dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos, nepaisė teismų praktikos nuostatų, jog tinkamai taikant CK 6.250 straipsnį turi būti įvertinta turinčių įtakos neturtinės žalos dydžiui kriterijų visuma – ir aplinkybės, kurių pagrindu nustatytas didesnis ir kurių pagrindu nustatytas mažesnis atlygintinos žalos dydis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-450/2006).

Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 386 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistasis M. Ž. buvo kaltinamas ir teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktuose. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, nurodydamas, kad tais pačiais pasikėsinimo nužudyti veiksmais M. Ž. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas M. Ž. nuteisė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus, perkvalifikuodamas jo veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktų, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį išteisino. Šį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistasis M. Ž., nukentėjusieji A. Ž. ir A. S. bei prokuroras. Visi apeliantai nesutiko su nuteistojo M. Ž. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu. Nuteistasis prašė perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 137 straipsnio 2 dalį, o nukentėjusieji ir prokuroras laikė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perkvalifikavo nuteistojo veiksmus, prašydami juos kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus. Be to, nukentėjusieji ir prokuroras teigė, kad M. Ž. neteisingai išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prokuroras pateikė pasiūlymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Prokuroras pareiškė nuomonę, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes priėmė skubotą ir daugeliu klausimų nemotyvuotą nuosprendį, kuriuo teisiškai neįvertino visų nuteistojo M. Ž. veiksmų, dėl kurių jam buvo pareikštas kaltinimas. Apeliacinės instancijos teismas su prokuroro pozicija sutiko, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties kasacinių skundų nebuvo paduota.

Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas M. Ž. nuteisė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino.

Apeliacine tvarka byla nagrinėta pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo nuteistasis nesutiko su jo nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir veikos kvalifikavimu kaip pasikėsinimo nužudyti du ir daugiau žmonių bei prašė jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 2 dalį kaip dviejų žmonių sunkų sužalojimą dėl neatsargumo, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti; skunde buvo keliami ir kiti klausimai. Apeliacinės instancijos teismas šių prašymų netenkino, tačiau pakeitė nuosprendį ir pašalino nuteistojo M. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, bei sumažino nukentėjusiajam A. Ž. priteistą sumą už advokato paslaugas.

Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nustatęs, kad teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir pripažinęs tai esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimu.

Kasatorius, remdamasis BPK 386 straipsnio 3 dalimi, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalėjo itin kruopščiai patikrinti, kokias naujas aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą, kurios buvo pagrindas padaryti išvadą, jog kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. ne veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Toks argumentas neatitinka įstatymo nuostatų.

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pirmas pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacinės instancijos teismo panaikintas dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Po tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo byla kasacine tvarka nebuvo nagrinėta, taigi šiuo atveju naujo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme BK 386 straipsnis nereglamentuoja. Pagal BPK 332 straipsnio 8 dalį pirmosios instancijos teismo pareiga yra ištaisyti tuos pažeidimus, dėl kurių šis teismas buvo pripažintas šališku. Kasatoriaus rėmimasis kaip BPK 386 straipsnio 3 dalies taikymo precedentu pirmesne šioje byloje priimta kasacine nutartimi Nr. 2K-248/2013 yra nelogiškas, nes precedentai yra kitose analogiškose ar panašiose bylose priimti sprendimai. Kasatoriaus nurodomoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22/2014 pateikti išaiškinimai taip pat nesusiję su bylos nagrinėjimu po to, kai pirmesnis nuosprendis buvo panaikintas dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Toje byloje tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino kasacinės instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nėra saistomi panaikintu šališko teismo nuosprendžiu nustatyto nusikalstamos veikos kvalifikavimo, o privalo laikytis BPK 255 straipsnyje nustatytų nagrinėjimo teisme ribų. Šių ribų teismai, priėmę skundžiamus sprendimus, neperžengė.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neįvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymų, taip pažeisdamas BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tokie teiginiai yra nepagrįsti.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Kaip matyti iš kasacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepasisakė dėl tam tikrų nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis nuteistasis grindė savo nesutikimą su jo veiksmų kvalifikavimu kaip pasikėsinimu nužudyti, manydamas, jog jo veiksmai atitinka BK 137 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs šį pažeidimą, yra savarankiškas spręsti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus. Tuo tarpu kasatorius kaip kasacinės instancijos teismo nurodymų nevykdymą, apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą, pateikia kasacinės instancijos teismo nutartyje apibūdintas baudžiamosios teisės teorijoje žinomas tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios rūšis, lemiančias veikos kvalifikavimą arba kaip pasikėsinimą padaryti sunkesnį nusikaltimą, arba pagal kilusius padarinius. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, vadovavosi įstatymo nuostatomis, t. y. BK 15 straipsnyje apibrėžtomis tyčios rūšimis, kurių tinkamas nustatymas lemia atitinkamą BK specialiosios dalies normų taikymą, todėl laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra įstatyminio pagrindo. Kasatoriaus manymas, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, privalėjo padaryti nuteistajam palankias išvadas, neatitinka šios teisės normos turinio. Kitokių, negu pageidauja apeliantas, išvadų padarymas iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių negali būti vertinimas ir kaip BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nevykdymas.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo nutartyje panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pateikta tyčinių veiksmų kvalifikavimo alternatyva, kaip pasikėsinimas nužudyti ar tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, nesusijusi su kasatoriaus pozicija, pagal kurią nuteistojo veiksmai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Dėl kasatoriaus argumentų BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis M. Ž. būtų pats perdaręs šaudmenis ir taip padidinęs jų kinetinę energiją, lemiančią disponavimo tokiais šaudmenimis teisėtumą tik turint atitinkamą leidimą, kurio nuteistasis neturėjo, remdamasis kitais bylos duomenimis, nustatė nuteistojo tiesioginę tyčią neteisėtai disponuoti tais šaudmenis. Kasatorius su teismo išvadomis nesutinka, pateikia savą tų pačių bylos aplinkybių vertinimą ir teigia, kad tokia nuteistojo kaltės forma nenustatyta, o tai lėmė netinkamą BK 253 straipsnio 1 dalies taikymą. Taigi iš esmės yra keliamas klausimas ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, o dėl neteisingo bylos duomenų vertinimo.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams. Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Šiame kontekste kasacinio skundo skyrius „Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo“ neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimo nurodyti teisinius argumentus, pagrindžiančius BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (šiuo atveju teismų padarytų esminių BPK pažeidimų) buvimą. Kasaciniame skunde iš viso nenurodomos BPK normos, kurias, kasatoriaus manymu, teismai, vertindami įrodymus, pažeidė, teismų išvados ginčijamos jų pagrįstumo aspektu. Aptariama kasacinio skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktu paliekama nenagrinėta.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

Vienas iš kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas nuteistojo M. Ž. numatymas, kad dėl jo veiksmų kiti žmonės gali netekti gyvybės, ir tokių padarinių norėjimas, susijęs su pirmiau aptarta kasatoriaus pozicija, jog nuteistasis nesuvokė jo panaudotų šaudmenų padidintos kinetinės energijos. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo kvestionuoti žemesnės instancijos teismų išvadą, paneigiančią tokią kasatoriaus poziciją.

Kita vertus, teismai nustatė ir kitas bylos aplinkybes, priimtuose nuosprendžiuose visas jas aptarė bei pateikė M. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, kurios atitinka tiek BK bendrosios dalies normas, tiek inkriminuoto BK specialiosios dalies straipsnio objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą tiesioginė tyčia nusikalstamų veikų materialiųjų sudėčių atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. To paties straipsnio 3 dalis apibrėžia netiesioginę tyčią, kuri nuo tiesioginės tyčios skiriasi tuo, kad asmuo nenorėjo padarinių, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl nuteistojo M. Ž. tiesioginės tyčios rūšies (apibrėžtos ar neapibrėžtos), negalėjo spręsti, ar nuteistajam tinkamai pritaikytas įstatymas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, todėl apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo M. Ž. veiksmų kvalifikavimo ir spręsdamas apie jo kaltės formą bei tyčinės kaltės rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, teisingai vadovavosi BK bendrosios dalies nuostatomis, o ne įstatyme neapibrėžtomis sąvokomis. Tinkamas įstatyme nustatytų tyčios rūšių pritaikymas leidžia spręsti, ar nuteistojo M. Ž. veika atitinka pasikėsinimo nužudyti požymius, ar turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, nes pasikėsinimas galimas tik veikiant tiesiogine tyčia.

Apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama iš jo atliktų veiksmų. Teismai sprendė, kad nuteistasis M. Ž., būdamas girtas (jam nustatyta 2,07%o alkoholio koncentracija), padidintos kinetinės energijos šaudmenimis šaudydamas iš artimo atstumo į gyvybiškai svarbias žmonių kūno vietas – galvą ir krūtinę – iki tol, kol baigėsi šoviniai, dviem nukentėjusiesiems padarydamas sunkius kūno sužalojimus, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusieji gali mirti, ir tokių padarinių norėjo. Apie tai, kad veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, teismai nusprendė iš to, jog nuteistajam baigėsi šoviniai, daugiau šovinių jis turėjo atokiau stovėjusiame automobilyje, o nukentėjusieji iš įvykio vietos pasišalino. Nesutikti su tokiu nuteistojo veiksmų teisiniu vertinimu kolegija neturi įstatyminio pagrindo. Priešingai negu teigia kasatorius, teismai įvertino ir tą aplinkybę, kad pirmas pradėjo smurtauti vienas iš nukentėjusiųjų A. Ž., pripažindami nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys.

Kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami nuteistojo M. Ž. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą kaip pasikėsinimą nužudyti du ar daugiau žmonių, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Kolegija laiko, kad žemesnės instancijos teismai šią funkciją atliko tinkamai, nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamiesi įstatymo nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

Nukentėjusysis T. P., būdamas jauno amžiaus (gim. 1989 m.) dėl pasikėsinimo nužudyti metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo neteko 60 procentų darbingumo, jam paskirta netekto darbingumo pensija. Motyvuodamas po sužalojimo likusiais sunkiais padariniais, fiziniais skausmais galvoje, išsivysčiusia epilepsija ir besikartojančiais jos priepuoliais, negalėjimu mokytis, dirbti ir iš to kilusiais gyvenimo nepatogumais bei dvasiniais išgyvenimais, jis prašė priteisti 500 000 Lt (144 810 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, įvertinęs jo paties rizikingą elgesį ir remdamasis teismų praktikoje susiformavusiais neturtinės žalos piniginio įvertinimo dydžiais, jam priteisė 100 000 Lt (28 962 Eur).

Nukentėjusiajam A. Ž., kuriam irgi padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, bet nekilo sunkių liekamųjų reiškinių, jo prašyta 50 000 Lt (14 481 Eur) suma sumažinta iki 20 000 Lt (5792 Eur). Atitinkamai nukentėjusiojo A. S., kuriam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, prašyta 25 000 Lt (7240 Eur) suma sumažinta iki 5000 Lt (1448 Eur) bei priteista iš nuteistųjų M. Ž. ir A. V. solidariai.

Visos šios sumos yra artimos sumoms, teismų praktikoje priteisiamoms analogiškus sužalojimus patyrusiems asmenims. Nukentėjusiajam T. P. nustatyta maksimali suma, kurią kasacinės instancijos teismas kitoje byloje, esant panašioms aplinkybėms, pripažino teisinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2011). Teismai turėjo omenyje ir tai, kad sužalojimai padaryti pasikėsinimo nužudyti metu, dėl to nukentėjusieji patyrė didesnius dvasinius išgyvenimus. Priešingai negu teigia kasatorius, teismai atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat ir į nukentėjusiųjų elgesį, turėjusį įtakos jiems padarytai žalai kilti. Teismų praktikoje laikoma, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Nuteistasis M. Ž. yra jauno amžiaus (gim. 1986 m.) ir darbingas, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Byloje nėra duomenų, kad teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprastų bei pritaikytų CK 6.250 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio atsakė išsamiai ir motyvuotai, paaiškino, kodėl laiko, kad priteistos sumos atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Konstatuotina, kad pagrindo keisti teismų nuosprendžių dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos piniginės išraiškos nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis