AS-536-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-536-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05385-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 12 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8818(11); 2) priteisti iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 54 466,48 Lt už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėnesių laikotarpį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas tikėjo, kad pasibaigus sunkmečiui ji bus atstatyta, o susidarę praradimai – kompensuoti. Pareiškėjas teigė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, o jo teisę į teisminę gynybą apsunkino aktualių teisinių santykių srityje egzistavęs neaiškumas bei neapibrėžtumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1D-8818(11) panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už 2012 m. sausio 1 d.– 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir kitą skundo dalį atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėnesių laikotarpį. Šiuo laikotarpiu, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, buvo taikomas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo naujausioje praktikoje, atsižvelgęs į tai, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas, sprendė, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Atsižvelgdamas į naujausią LVAT suformuotą praktiką, teismas sprendė pareiškėjo reikalavimo, apimančio 2010 m. sausio 1 d.– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, priėmimo klausimą.

Teismas konstatavo, kad pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 14 d. pažymos Nr. 11PP(P)-1275 matyti, kad pareiškėjui paskirta pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis suformuota teismų praktika, laikytina, kad vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 15 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.

Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių, nenustatyta, kad šį terminą pareiškėjas praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjas nurodo iš esmės bendro pobūdžio argumentus, jo nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.

Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino. Kadangi teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, šią pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas nurodė, kad nuo 2012 m., apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį, buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 160-7573) ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 155-7985) nuostatomis, kuriomis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgiant į tai, kad pagal naujausią LVAT praktiką šie valstybinės pensijos ribojimo pagrindai laikytini savarankišku kreipimosi į teismą juridiniu pagrindu, darytina išvada, jog, pareiškėjas pateikdamas teismui skundą 2014 m. gruodžio 12 d., nepraleido termino reikalavimui už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį bei VRM 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. ID-8818(11) panaikinimo.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo skundą dėl 2010–2011 m. pensijos gražinimo ir jį atnaujinti. Priimti jo skundą ir, atsižvelgiant į susidariusią padėtį, išspręsti teigiamai.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog apie tai, kad pažeistos jo teisės, sužinojo, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Į teismą ankščiau nesikreipė, nes tikėjo, jog pasibaigus finansinei krizei valstybėje, bus išmokėta jam priklausanti valstybinės pensijos dalis. Vėliau suprato, kad be teismo sprendimo grąžinta nebus, todėl su šiuo skundu vėl kreipėsi į teismą. Prašo priimti jo skundą, jį teigiamai išspręsti ir dėl kitų priežasčių, susijusių su jo sveikata ir finansine padėtimi. Pažymi, kad turi didelių įsipareigojimų bankui. Tikėjosi, kad gaudamas pensiją ir darbo atlyginimą, galės skolą gražinti. Deja, dukra buvo priversta mesti studijas ir dirbti nekvalifikuotą darbą, kad bent kiek padėtų šeimai finansiškai. Žmona – antros grupės invalidė, gaunanti 175 eurų pašalpą. Pareiškėjo sveikata yra bloga. Į pensiją išleistas irgi dėl sveikatos. Yra patyręs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) veikla sutrikus. 2012–2013 m. buvo atliktos 2 operacijos: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šių metų vasario mėnesį bus atlikta urologinė operacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, kuri susidarė dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 12 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau kaip 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei vieneriems metams.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. gruodžio 12 d., teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo sveikata yra bloga. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011). Taigi, nors pareiškėjas pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad jis VšĮ Kauno klinikose Kardiologijos skyriuje buvo gydomas nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d., nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 25 d. pareiškėjui buvo vykdoma reabilitacija, taip pat nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. kovo 30 d. gydėsi VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje Chirurgijos skyriuje, 2013 m. kovo 28 d. atlikta operacija, 2015 m. vasario mėnesį numatyta hospitalizuoti chirurginiam gydymui, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia, kodėl pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 12 d. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti susirgimai, ypač atsižvelgiant į praleisto procesinio termino trukmę, nelaikytini priežastimis, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis, ribojusiomis pareiškėjo veiksmų laisvę, valią. Kitos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės (pareiškėjo sunki finansinė padėtis) taip pat neleidžia vertinti, kad 3 metų terminą su skundu kreiptis į teismą pareiškėjas praleido dėl svarbios priežasties.

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius