A-438-324-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-324/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00982-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „FEZ Developments Limited“, K. U., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 2448,17 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. kovo 15 d., apie 15 val., K. U., vairuodamas UAB „FEZ Developments Limited“ priklausančią transporto priemonę „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Šilainių pl., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią vandens apsemtą duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonės priekinė dešinės pusės padanga, priekinis dešinės pusės ratlankis, dešinės pusės skersinė svirtis, guoliavietė ir stebulė. Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu, nenustačius pastarojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo sudėties. Pareiškėjas eismo įvykį pripažino draudiminiu, atlygino UAB „FEZ Developments Limited“ dėl transporto priemonės sužalojimo patirtus 2448,17 Lt nuostolius, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.263 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 41–44), be kita ko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai susiję su ginčo duobe, kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala padaryta. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti nuostolius. Be to, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia. Taigi paties vairuotojo, kuris nesielgė sąžiningai, veiksmai, o ne duobės buvimas, sąlygojo eismo įvykį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 132–133) prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Paaiškino, kad jo teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios, nes jis nėra atsakingas už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. U. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 148–149) pritarė ieškovo skunde išdėstytai pozicijai.

Paaiškino, kad neturi jokio materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „FEZ Developments Limited“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 150–151) pritarė ieškovo skunde išdėstytai pozicijai.

Paaiškino, kad neturi jokio materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 154–158) pareiškėjo skundą tenkino – priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 2448,17 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2448,17 Lt) nuo 2012 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklų nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimu, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė, į kurią įvažiavus buvo apgadintas automobilis, nebuvo tinkamai paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Pabrėžė, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į eismo įvykio vietą, apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią vandens apsemtą duobę, jos išmatavimus – 1,32 x 0,92, gylis 0,13 cm, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, grindžiami vien prielaidomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Be to, eismo įvykio metu važiuojamoje kelio dalyje esanti duobė buvo apsemta vandeniu, taigi galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta.

Teismas pažymėjo, kad žalos dydis yra įrodytas. Įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, nepateikta.

Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams ir turtui nekiltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Kiti atsakovo atstovės argumentai, kad Kauno miesto savivaldybė buvo nurodžiusi UAB „Kelių remonto grupė“ atlikti asfalto dangos išdaužų remonto darbus Kauno gatvėse (tame tarpe ir Šilainių pl.), nepaneigia teisės aktuose nustatytos atsakovo pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą.

Konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Šilainių pl. tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, pareiškėjui – AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas turtinės žalos atlyginimas.

Pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Byla teisme buvo iškelta 2012 m. spalio 3 d. (b. l. 3), todėl pareiškėjui priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo nurodytos datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162–166), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymi, kad įvykio aplinkybės yra grindžiamos tik vairuotojo paaiškinimais, nėra liudytojų parodymų, priteistas 2448,17 Lt turtinės žalos atlyginimas, nors sugadintas tik 2003 m. gamybos transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratas, nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio, taip pat, kad automobilio remonto darbai buvo ne tik įvertinti, bet ir atlikti. Be to, neaišku, kodėl atskaičiuotas tik 185,75 Lt (743,01 x 0,25) nusidėvėjimas, nors pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, 58–65 punktus, vertinant transporto priemones, turi būti apskaičiuojamas visų keičiamų dalių nusidėvėjimas.

Akcentuoja, kad automobiliui važiuojant eismo įvykio vietos schemoje nurodyta kryptimi bei dešine kelio puse, įvažiuoti į ginčo duobę nebuvo įmanoma, juo labiau su priekiniu dešiniu automobilio ratu. Kaip yra nurodyta eismo įvykio vietos schemoje, automobilis buvo kitoje kelio pusėje nei ginčo duobė, o nurodytas kelio plotis – 8 m.

Teigia, kad iš vairuotojo K. U. paaiškinimo dėl eismo įvykio nėra aišku, po kiek laiko po tariamo eismo įvykio, jis perstatė automobilį ir pranešė policijai. Tai patvirtinta, jog automobilio padanga galėjo būti prakirsta ne dėl įvažiavimo į duobę ir ne Kauno mieste. Kelių eismo taisyklių 231 punkte įtvirtinta: „Įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: 231.1. nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo Įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; 231.2. pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo Įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo Įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus.“ Taigi, net jei tariamas eismo įvykis ir įvyko, tai vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių, t. y. atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui.

Pažymi, kad turi būti įrodyta ne tik tai, jog buvo duobė ir kad automobilis apgadintas, bet ir, jog apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Mano, kad net ir tuo atveju, jei tariamas eismo įvykis ir įvyko, tai vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą. Įvykis tariamai įvyko šviesiu paros metu, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių.

Atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateikti du transporto priemonės draudimo liudijimai, išduoti 2009 m. gruodžio 9 d., pasirašyti skirtingų asmenų, todėl neaišku, kuriuo iš jų reikėtų vadovautis. Taip pat nėra aišku, kodėl su žalos atlyginimo reikalavimu yra siejamas ne tik 2010 m. kovo 17 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas, bet ir nepasirašytas 2010 m. kovo 31 d. transporto priemonės papildomos techninės apžiūros aktas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad laikotarpiu tarp atliktų apžiūrų nebuvo važinėjama ginčo automobiliu. Be to, asmuo, pasirašęs 2010 m. kovo 17 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktą (D. Ž.), nėra nei turto vertintojas, nei turto vertintojo asistentas, apie jo kvalifikaciją nepateikta jokių dokumentų, kas pažeidžia Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8, 9 ir 24 straipsnių nuostatas, be to, nepateikti ir privalomi dokumentai, numatyti Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje.

Akcentuoja, kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau tam skirtas finansavimas yra nepakankamas. Lietuvos automobilių kelių direkcija, būdama atsakinga už kontrolę, nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai, kad neatitinka Lietuvos standartų ir normų. Be to, pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo 30 punktą ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės. Nagrinėjamu atveju turi būti taikomos viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Be to, CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio“. Iš to seka, kad šių palūkanų priteisimui būtina sąlyga – termino praleidimas, o atsakovas jokio termino nėra praleidęs.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 170–171) prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonė suremontuota. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija, galioja nuo 2009 m. spalio 12 d.) II dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1 punktą nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Pagal taisyklių 9.4 punktą transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio, kurias sudaro: remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė. Nagrinėjamu atveju draudėjas pateikė pareiškėjui transporto priemonės remonto (atkūrimo) darbų atlikimą patvirtinančią PVM sąskaitą-faktūrą serija ASER Nr. 0007991. Šis dokumentas yra byloje.

Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas transporto priemonės sugadinimus po įvykio nustatė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Turtas arba verslas gali būti vertinamas vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punktas). Toks vertinimas juridinio asmens atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti juridinio asmens tiesioginių funkcijų atlikimą (2 straipsnio 13 dalis). Pareiškėjas turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Vidaus turto arba verslo vertintojas – tai turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba juridiniame asmenyje ir vertina turtą arba verslą to juridinio asmens vidaus reikmėms (7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 16 punkte nustatyta, kad vykdydamas užsakymus transporto priemonių vertintojas turi teisę pasitelkti kitus specialistus, pasinaudoti autoservisų turima technine informacija. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė „Mitsubishi Pajero“ buvo pristatyta apžiūrai į UAB „Akstė servisas“. Autoservise buvo nustatyti transporto priemonės „Mitsubishi Pajero“ sužalojimai bei sistema „Audatex“ įvertinti remonto kaštai. Tai patvirtina transporto priemonės techninės apžiūros ir papildomos techninės apžiūros aktai su transporto žalų vertintojo A. Z. patvirtinimu, taip pat remonto sąmata ir aktas prie žalos bylos su išsamiu žalos apskaičiavimu.

Teigia, kad byloje esančiame transporto priemonių draudimo liudijime nustatyta, jog sutarties sudarymo metu transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturėjo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad iki eismo įvykio automobilis būtų dalyvavęs eismo įvykyje, kaip ir įrodymų, jog automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas šį argumentą grindžia tik prielaidomis. Perkeldamas atsakomybę dėl eismo įvykio automobilio vairuotojui, atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl paties atsakovo neteisėto neveikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 175–176) prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija yra teisėtas ir pagrįstas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 2 448,17 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo, taip pat dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistas 2 448,17 Lt turtinės žalos atlyginimas, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad 2010 m. kovo 15 d., apie 15 val., K. U., vairuodamas UAB „FEZ Developments Limited“ priklausančią transporto priemonę „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Šilainių pl., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią vandens apsemtą duobę (1,32 m x 0,92 m, gylis 0,13 m), kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Iš eismo įvykio schemos, transporto priemonės techninės apžiūros akto, nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, sąskaitų–faktūrų matyti, kad buvo sugadinta automobilio priekinė dešinės pusės padanga, priekinis dešinės pusės ratlankis, dešinės pusės skersinė svirtis, guoliavietė ir stebulė. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 10–11), kuris kompensavo patirtus nuostolius, išmokėdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „FEZ Developments Limited“ draudimo išmoką – 2 448,17 Lt (b. l. 21, 22).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, t. y. inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą, neaptvertą ir vandeniu apsemtą duobę Kauno mieste, Šilainių plente (b. l. 12, 13, 2010-03-15 Kaune, Šilainių pl. įvykusio eismo įvykio medžiaga), atsakovui Kauno miesto savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už UAB „FEZ Developments Limited“ valdomam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią vairuotojui K. U. įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ar jos padidėjimui galėjo turėti įtakos ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais (b. l. 12, 13, 2010-03-15 Kaune, Šilainių pl. įvykusio eismo įvykio medžiaga). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Priešingai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2010 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą (kuris yra įsiteisėjęs) nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną K. U. atžvilgiu, jo veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (2010-03-15 Kaune, Šilainių pl. įvykusio eismo įvykio medžiaga). Taigi atsakovo teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pažeidė Kelių eismo taisykles, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, esą vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą.

Apelianto argumentai, esą ginčo automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVVPĮ).

Pagal minėtą įstatymą yra numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 straipsnio 6 dalis). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVVPĮ 2 straipsnio 7 dalis). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVVPĮ 2 straipsnio 13 dalis).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVVPĮ 7 straipsnio 2 punktas).

Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes šiuo atveju taikytinos Draudimo įstatymo ir CK normos bei draudimo sutarties sąlygos.

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Iš į bylą pateikto 2009 m. gruodžio 9 d. transporto priemonių draudimo liudijimo serija TIA Nr. 126751931 (b. l. 10–11) matyti, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. sausio 17 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Draudimo liudijime pažymėta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi (b. l. 11). Byloje jokių kitų duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo apgadinta iki eismo įvykio, nėra. Byloje yra pateiktas AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. kovo 17 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 14–15) ir 2010 m. kovo 31 d. transporto priemonės papildomos techninės apžiūros aktas (b. l. 16), kuriame nustatytos su eismo įvykiu susijusios automobilio keičiamos ir remontuojamos dalys (dešinės pusės priekinė padanga, stebulė, guoliavietė, ratlankis ir kt.) bei papildomi darbai, kurie iš esmės atitinka transporto priemonės vairuotojo pastebėjimus apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio ir pakeitus ratą su prakirsta padanga atsarginiu ratu (b. l. 13), taip pat policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje nustatytus automobilio apgadinimus (b. l. 12, 2010-03-15 Kaune, Šilainių pl. įvykusio eismo įvykio medžiaga), atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai dėl atitinkamo išsilavinimo ir techninių galimybių neturėjimo eismo įvykio vietoje turi ribotą galimybę pastebėti visus transporto priemonės apgadinimus. Taigi į administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę, o automobilio remonto sąmata buvo sudaryta būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose.

Automobilio remonto kaina (3 671,04 Lt) yra nustatyta UAB „Akstė servisas“ 2010 m. balandžio 2 d. remonto sąmatoje Nr. SERV007515 (b. l. 17–18) ir nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje ASER Nr. 0007991 (b. l. 19). Draudimo suma (2 448,17 Lt) yra nustatyta pareiškėjo surašytame akte prie žalos (iš nustatytos automobilio remonto kainos atėmus naujų detalių nusidėvėjimo sumą ir besąlyginę išskaitą, b. l. 20) ir išmokėta UAB „FEZ Developments Limited“ (b. l. 21, 22). Nors byloje duomenų, kad minėta UAB „Akstė servisas“ PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta, pateikta nėra, tačiau pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija, galioja nuo 2009 m. spalio 12 d.; toliau – ir Taisyklės; b. l. 28–39), kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis, 9.1 punktą „nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis, ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus“. Taigi prieš tai nurodyti dokumentai yra tinkamas įrodymas nuostolio dydžiui nustatyti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio pagrįstumo. Minėtų sumų apskaičiavimo neginčija ir atsakovas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pavyzdžiui, procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62‑1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556‑992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858‑1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662‑1132/2014 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam 100 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant advokatui už minėto procesinio dokumento surašymą, bei pateikė šias išlaidas patvirtinančią 2013 m. liepos 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 200 (b. l. 172) ir minėtos sąskaitos apmokėjimą patvirtinantį 2013 m. liepos 19 d. mokėjimo nurodymą Nr. 95216 (b. l. 173).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą“; „Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“ (6 dalis).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas, konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų (šiuo atveju – atstovavimo) atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte įtvirtinti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu (2013 m. liepos 30 d., b. l. 170) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas koeficientas yra 1,5, todėl maksimali galima priteisti suma už tokio dokumento surašymą yra 1 500 Lt. Pareiškėjo prašoma priteisti 100 Lt suma šios maksimalios sumos neviršija, todėl yra priteistina iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys