A-1097-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1097-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00948-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (1.7.)SD-456 ir įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą Nr. (1.7.)ATP-274 bei priimti atitinkamą sprendimą;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, 500 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 23 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. T.. Tačiau Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą persiųsti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Šiaulių VGTPT), motyvuojant tuo, jog tarp pareiškėjo ir Vilniaus VGTPT šioje civilinėje byloje yra interesų konfliktas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad minėtas advokatas I. T. dirba Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Panevėžio VGTPT) ir buvo paskirtas pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą prieš advokatą J. L. (J. L.), kuris dirba Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno VGTPT). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad šiuo atveju nėra interesų konflikto su Vilniaus VGTPT. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Vilniaus VGTPT argumentu, jog tai, kad advokatas J.

L. 2010 m. buvo paskirtas teikti teisinę pagalbą prieš advokatę G. R., kuri dirba Vilniaus VGTPT, yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju nelogiška ir neteisinga siųsti jo prašymą nagrinėti Šiaulių VGTPT, kadangi Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjami skundai prieš Šiaulių VGTPT, taip pat yra keletas ginčų su kitų tarnybų advokatais. Be to, teisinės pagalbos iš esmės prašoma dėl Lietuvos advokatūros neteisėto sprendimo apskundimo, todėl jokio interesų konflikto negali būti.

Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad patys Tarnybos tarnautojai provokuoja konfliktus, nuolat pažeidžia jo ir kitų asmenų teises, o skundžiamas Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, jame neatsakyta į iškeltus klausimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų jis patyrė turtinę žalą, kuri susideda iš visų išlaidų sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2010 m., ir neturtinę žalą, kadangi buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba teigė, kad pareiškėjo skundžiamas 2014 m. sausio 30 d. sprendimas buvo priimtas objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištyrus prašymo argumentus bei nepažeidžiant teisės aktais nustatytos tvarkos. Pažymėjo, kad priimdama minėtą sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis, o sprendimą persiųsti pareiškėjo prašymą, be kita ko, priėmė tuo pagrindu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ryšys su pareiškėjo reikalavimais advokatės G. R. atžvilgiu, kuri su Vilniaus VGTPT yra sudariusi antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį. Tarnyba pabrėžė, kad pareiškėjo prašymo persiuntimas nagrinėti kitai tarnybai nėra atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą ir neapriboja teisės ją gauti. Priešingai, tokiu būdu siekiama užtikrinti, jog pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas objektyviai ir nesukeliant jokių abejonių dėl galimo šališkumo ar interesų konflikto. Taip pat atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog asmeniui paskiriamas kitame mieste dirbantis advokatas, nereiškia asmens teisių pažeidimo, nes bendrauti su advokatu galima įvairiomis priemonėmis (pvz., telefonu, elektroniniu paštu), o ne tik susitikus asmeniškai. Be to, manė, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusių nesutarimų su kitų tarnybų advokatais, nelaikytini pagrindu pripažinti Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. sprendimą neteisėtu. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos, Tarnyba teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi neegzistuoja neteisėti Vilniaus VGTPT veiksmai, be to, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė patirtos žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 119–123) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 23 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimo dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I. T.. Tarnybos direktorė L. M. (laikinai einanti direktoriaus pareigas) 2014 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. T-3 „Dėl nusišalinimo nuo sprendimo priėmimo ir darbuotojo paskyrimo priimti sprendimą“, nusišalino nuo sprendimų priėmimo pagal minėtą pareiškėjo prašymą. Šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktais, 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, VAĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d.

įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų Vilniaus VGTPT nuostatų 17.5 ir 18 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1P-116 bei siekiant išvengti interesų konflikto dėl pareiškėjo inicijuotos laikinai einančios Vilniaus VGTPT direktorės pareigas L. M. atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-33256-872/2013, nagrinėjamos Vilniaus miesto apylinkės teisme, ir užtikrinti objektyvaus, nešališko bei pagrįsto sprendimo priėmimą. Minėtu įsakymu Vilniaus VGTPT direktorė pavedė Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei A.

R. priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą. Tačiau Tarnyba 2014 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą persiųsti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus Šiaulių VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad VAĮ 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis.

Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 p.), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo pareigas, o šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas iš valstybės tarnyboje dirbančių asmenų reikalauja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto bei elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 15 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad nors šiame įstatyme nėra panašios nuostatos, apibrėžiant antrinės teisinės pagalbos teikimą, šiuo atveju galima taikyti įstatymo analogijos principą (rėmėsi LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-220/2008).

Be to, akcentavo, jog VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatos įpareigoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 23 d. pateiktu prašymu iš esmės siekia, jog advokatui I. T. būtų iškelta drausminė byla. Atitinkamai iš skundžiamo Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. sprendimo turinio bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad advokatas I.

T. Panevėžio VGTPT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-03080 pagrindu (Vilniaus VGTPT 2012 m. balandžio 6 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuris 2012 m. balandžio 13 d. raštu buvo persiųstas Panevėžio VGTPT) buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Kauno VGTPT advokatų J. L., D. V. ir J. B. neveikimo. Minėti Kauno VGTPT advokatai atstovavo pareiškėją civilinėse bylose, kurios buvo iškeltos prieš Lietuvos advokatūrą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį G. R., kuri su Vilniaus VGTPT yra sudariusi antrinės teisinės pagalbos sutartį (įtraukta į nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą advokatų sąrašą).

Tuo tarpu kitas pagrindas, nulėmęs pareiškėjo prašymo persiuntimą Šiaulių VGTPT yra tai, kad advokatas I. T. Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-0806 pagrindu taip pat teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog atsisakoma kelti drausmės bylą advokatui V. K., kuris Kauno VGTPT 2012 m. vasario 13 d. sprendimu buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka dėl L.

M. (laikinai einančios Vilniaus VGTPT direktorės pareigas ir priėmusios 2014 m. sausio 30 d. įsakymą nusišalinti nuo pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymo nagrinėjimo) veiksmų, susijusių su skundo policijai pateikimu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog abu minėti pagrindai, kuriais remiantis buvo nuspręsta pareiškėjo prašymą persiųsti Šiaulių VGTPT, patvirtina, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl advokato I. T. veiksmų, pareiškėją atstovaujant ginčuose dėl kitų advokatų neveikimo, pastariesiems pareiškėją, be kita ko, atstovaujant ginčuose prieš Vilniaus VGTPT darbuotojus.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba turėjo pagrindą svarstyti dėl galimumo nagrinėti pareiškėjo prašymą. Tuo tarpu nustačiusi tai, kad pareiškėjo prašymas tam tikra prasme, nors ir netiesiogiai, teisniais santykiais yra susijęs su Vilniaus VGTPT darbuotojais, Tarnyba pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėdama pareiškėjo prašymą negalėtų išlikti visiškai nešališka, nebūtų išlaikyti objektyvumo, nešališkumo principai. Taigi Tarnyba, spręsdama klausimą dėl interesų konflikto ir priimdama ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo persiuntimo, elgėsi tinkamai.

Teismas papildomai pažymėjo, kad toks Vilniaus VGTPT sprendimas perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių VGTPT vertintinas kaip siekis užtikrinti, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebus suteikta tik formaliai ir nepaisant VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės bei efektyvumo principų. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju Tarnyba pagrįstai dėl akivaizdžiai galimo interesų konflikto nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Advokatų tarybos sprendimo ir perdavė prašymą nagrinėti Šiaulių VGTPT.

Vilniaus VGTPT skundžiamą sprendimą priėmė tinkamai taikydama teisės aktų reikalavimus bei nepažeisdama pareiškėjo interesų, sprendimo neatitikimas VAĮ 8 straipsnio nuostatoms nenustatytas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl Tarnybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, o nepanaikinus šio sprendimo, nėra ir pagrindo spręsti pareiškėjo reikalavimą dėl naujo sprendimo priėmimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pabrėžė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo faktines aplinkybes vertinant CK 6.271 straipsnio kontekste ir nenustačius Vilniaus VGTPT veiksmų neteisėtumo priimant skundžiamą sprendimą, o pareiškėjui priešingų aplinkybių neįrodžius, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126–130), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 139) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (1.7.)SD-456, kuriuo Tarnyba, iškilus abejonių dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, persiuntė pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą Nr. (1.7.)ATP-274 ir prie šio prašymo pridėtus dokumentus Šiaulių VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš ilgo bylinėjimosi su Tarnyba, priteisimo. Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, jog jis iš esmės siekia, kad minėtą jo 2014 m. sausio 23 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėtų ta pati Vilniaus VGTPT, kuri dėl šio prašymo priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPĮ, privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, VAĮ ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams. Taigi, bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3168/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog VGTPĮ nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje.

Vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-703/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2271/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2807/2011 ir kt.).

Remiantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Tuo tarpu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. prašymu antrinės teisinės pagalbos siekė, norėdamas apskųsti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą „Dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I. T.“. Atitinkamai Tarnyba, svarstydama minėtą pareiškėjo prašymą, be kita ko, būtų privalėjusi įvertinti ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo tokioje byloje perspektyvumą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1–2 punktų prasme. Tuo tarpu minėtame Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendime kalbama apie advokato I. T. veiklos kokybe. Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog advokatas I. T. Panevėžio VGTPT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-03080 (b. l.

20) buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokatų J. L., D. V. ir J. B., kurie atstovavo pareiškėją civilinėse bylose prieš Lietuvos advokatūrą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį G. R., kuri su Vilniaus VGTPT yra sudariusi antrinės teisinės pagalbos sutartį (įtraukta į nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą advokatų sąrašą), veikimo (neveikimo) (b. l. 23, 45–47, 50–53). Be to, advokatas I. T. Panevėžio VGTPT 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0806 (b. l.

17) teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštą Nr. 180, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog atsisakoma kelti drausmės bylą advokatui V. K., kuris Kauno VGTPT 2012 m. vasario 13 d. sprendimu buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka dėl L. M. (laikinai einančios Vilniaus VGTPT direktorės pareigas) veiksmų (b. l. 18–19, 22, 45–47, 50–53, 107–108). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad Tarnybai nagrinėjant minėtą pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, akivaizdžiai kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo Tarnybos šališkumo, o tai ir sudarė kliūtis Tarnybai priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, todėl ji pagrįstai persiuntė pareiškėjo prašymą Šiaulių VGTPT.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus VGTPT perdavus pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių VGTPT, buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, netgi priešingai – toks Tarnybos veiksmas, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo atliktas pareiškėjo naudai, nes užtikrino, kad nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai bei pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebūtų suteikta tik formaliai, paneigiant VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analizuojamą situaciją, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojų, pareiškėjo statusą ir ryšius, kuriuos nuodugniai ištyrė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, jog šiuo atveju Vilniaus VGTPT įpareigojimas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. išnagrinėti jo 2014 m. sausio 23 d. prašymą Nr. (1.7.)ATP-274 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei priimti atitinkamą sprendimą, pažeistų imperatyvias teisės normas bei neleistų užtikrinti realios ir veiksmingos pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos.

Be to, tokiu atveju pareiškėjui ir Tarnybai būtų sudarytos naujos kliūtis teisinei pagalbai teikti bei efektyviai ja naudotis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus VGTPT, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui priėmimą, pagrįstai ir teisėtai jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntė Šiaulių VGTPT.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai (neveikimas), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius