A-146-1629-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1629/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03606-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jubana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jubana“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Jubana“ (toliau – ir UAB „Jubana“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), kurį patikslino (b. l. 90–113), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 127 554,64 Lt žalos atlyginimą ir 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (b. l. 116–132).

Pareiškėjas paaiškino, kad gavo leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Šie tarifai buvo patvirtinti 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“. 2012 m. rugsėjo 28 d. VKEKK nutarimo Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ 2.1 punktu patvirtino 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 1.1 punktu patvirtino 1,60 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. 2013 m. vasario 28 d.

VKEKK nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ 1.2 punktu patvirtino 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW, o 1.1 punktu patvirtino 0,87 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW. 2013 m. sausio 17 d.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 buvo pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, AIEĮ) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtinant naują principą, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir leidimas plėtrai) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir leidimas gamybai) išdavimo dieną.

Pagal ankstesnę AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 d., elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinodamas garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Taigi, energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas nuo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gavimo momento, žinodamas būsimą fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų:

įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, įsigijo žemės sklypą, kuriame ketino statyti saulės elektrinę, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt. Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad taikomi ne tie fiksuoti tarifai, kurie galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis pablogėjo. Pareiškėjas dėl jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gamybai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to pareiškėjas šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta AIEĮ (reakcija iki 2013 m. sausio 31 d.).

Pakeitimo įstatymu pažeidžiamos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė nuostolius (žalą), o atsakovui atitinkamai kyla Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) numatyta civilinė deliktinė atsakomybė. Pareiškėjo nuomone, priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, nes įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, tokiu būdu buvo sureguliuoti teisiniai santykiai, įvykę iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nors šie teisiniai santykiai buvo sureguliuoti ankstesniu reguliavimu – AIEĮ redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 31 d.

Tai rodo, jog atsakovas atliko neteisėtus, antikonstitucinius veiksmus. Pakeitimo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, tai yra:

1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikino leidimu plėtrai pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.);

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal;

3) pareiškėjas, gavęs leidimą plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to pareiškėjas patyrė žalą. Įgyvendindamas teises ir pareigas, suteiktas jam teisės aktų, pareiškėjas negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) suteiktas teises ir pažeis teisėtus interesus.

Be to, įstatymų leidėjo priimti skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą tiek pareiškėjui, tiek kitiems elektros energijos gamintojams, kadangi po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo energetikos projekto įgyvendintojai – pareiškėjas ir jo finansuotojai sužinojo, jog projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus daug mažesnė, kadangi visi pareiškėjo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi.

Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs 127 554,64 Lt nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių. Atsižvelgdamas į tai, kad asmenims, leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, pareiškėjas teigia, jog 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek Pakeitimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 54–64) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. VKEKK patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę VKEKK tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku. Atsakovas mano, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste.

Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarime pateikta taisyklės lex retro non agit išimtis, apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012, todėl reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) yra pažymėjęs, kad atgaline data galiojantys nacionalinės teisės aktai nepažeidžia teisinio tikrumo principo, jeigu galiojimas atgaline data yra būtinas tikslui pasiekti ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (ETT byla Nr. C-459/02).

Pakeitimo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Dėl 2012 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais Energetikos ministerijai pateiktų apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kada galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo Energetikos ministerija turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Šiuo atveju bendrieji Europos Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir negaliojimo atgal principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentu dėl jam padarytos žalos, paaiškino, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato VKEKK, o tikrasis Pakeitimo įstatymo tikslas – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančias įrangos sąnaudas ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Remdamasis ETT sprendimu Irish Farmers Association ir kt. byloje Nr. C-22/94, atsakovas teigė, kad pareiškėjas dar prieš gaudamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Pareiškėjo teisės (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principas) Seimui priimant Pakeitimo įstatymą nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 142–148) pareiškėjo UAB „Jubana“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl žalos atlyginimo, žalos atsiradimą kildina iš Lietuvos valstybės valdžios institucijų priimtų aktų.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), padarytą dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atsiranda nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Energetikos ministerija 2011 m. spalio 18 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0635 (b. l. 68). 2013 m. sausio 31 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 67). 2013 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas gaminti elektros energiją (b. l. 17).

Teismas šioje byloje laikė svarbia aplinkybe tai, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti pajėgumus. O nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėjas leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pareiškėjas ginčą iš esmės iškėlė dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą.

Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo doktriną, kurioje nuosekliai tvirtinama, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus, 2010 m. liepos 2 d. sprendimą).

Pagal principo lex retro non agit prasmę, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr.

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 8 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Gamintojas – asmuo, eksploatuojantis atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginį, turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla arba ketinantis plėtoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą (AIEĮ 2 str. 25 d.).

Pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Teismas konstatavo, kad pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad jis minėtas sąlygas įvykdė.

Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, jog gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Remdamasis šiais argumentais, teismas sprendė, kad aptariamos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstitucija leidžia riboti asmens teises ir laisves, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Teismas vertino, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi, ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pripažino svarbia aplinkybe tai, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Todėl teismas vertino, kad byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismas pažymėjo ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai.

Atsižvelgdamas į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai nenustatyti (nes nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas), taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėjas UAB „Jubana“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 150–158) prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis, tiek, kiek įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir pareiškėjo patirtas išlaidas už advokato pagalbą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas pabrėžia, kad jis padarytą žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes šių nuostatų galiojimas galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos teisės prasme Seimas laikytinas valdžios institucija, kurios akto teisėtumas yra tikrinamas. Taigi, teismas šios bylos reikalavimų kontekste privalo įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, antraip pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Dėl Seimo veiksmų teisėtumo ištyrimo pareiškėjas prašė teismo perduoti šį klausimą nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, tačiau skundžiamą sprendimą priėmęs teismas minėto pareiškėjo prašymo netenkino. Pirmos instancijos teismas pats įvertino Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, nors, remiantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, tokių įgaliojimų neturėjo. Teismas aiškino ir vertino Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų teisėtumą materialinės teisės požiūriu pasisakydamas dėl pareiškėjo konstitucinių teisių esmės, konstitucinio proporcingumo principo įgyvendinimo, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros ir jų balanso priimant Pakeitimo įstatymą. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje išimtinai Konstituciniam Teismui suteiktus įgaliojimus, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

2. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos galimybės pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Apelianto nuomone, minėtu argumentu teismas vertino aplinkybes, kurios su skundo reikalavimu nėra susijusios. Pareiškėjo reikalavimas šioje byloje yra atlyginti kilusią žalą, o ne užtikrinti teisės plėtoti verslą ir gauti iš jo pelną įgyvendinimą. Todėl minėtas teismo argumentas peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas taip pat nurodė, jog Pakeitimo įstatymas buvo priimtas siekiant apsaugoti konstituciškai svarbius tikslus – vartotojų teises ir teisėtus interesus didėjant elektros energijos kainai. Darydamas minėtą išvadą teismas nepateikė jokių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl ir kuo remiantis elektros energijos kainų vartotojams didėjimas tapo prieštaraujančiu vartotojų teisėms ir teisėtiems jų interesams, jei tokį kainų vartotojams didėjimą teisėtai nustatė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas.

3. Anot apelianto, jį ir valstybę sieja teisiniai santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu, fiksuoto tarifo nustatymu bei Leidimo gamybai išdavimu. 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą ir šiam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d., apeliantą ir valstybę siejantis turtinio teisinio pobūdžio santykis, susiklostęs Leidimo plėtrai išdavimo dieną AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2096 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) pagrindu, buvo vienašališkai pakeistas. Nežiūrint į tai, jog Leidimą gamybai apeliantas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, siejančius valstybę ir apeliantą Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Taigi, Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams.

4. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu nėra nustatytas ankstesniu teisiniu reguliavimu garantuotų, tačiau dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo negautų pajamų už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją kompensavimo mechanizmas, dėl ko apelianto teisės turtiniai aspektai, susiję su jo nuosavybe ir ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistos.

5. 2009 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva 2009/28/EB). Iš minėtos direktyvos preambulės 25, 44 dalių nuostatų matyti, kad Direktyva 2009/28/EB bei jos imperatyviomis nuostatomis be kitų tikslų yra siekiama: (i) suteikti verslo bendruomenei ilgalaikio stabilumo, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančių išteklių energijos sektoriaus investicijas; (ii) investuotojams suteikti tikrumo ir skatinti, kad būtų nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visų rūšių atsinaujinančių išteklių; (iii) nacionaliniu paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimas pagal Direktyvą 2001/77/EB, siekiant, kad būtų išsaugotas investuotojų pasitikėjimas; (iv) naudos įgyvendinant visuotinai pripažįstamus aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslus.

Direktyva 2009/28/EB yra neatskiriamai susijusi su 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Direktyva 2001/77/EB), kurios pagrindinis tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Europos Sąjungos sistemai. Direktyvos 2001/77/EB preambulėje imperatyviai nurodyta, kad valstybės narės taiko įvairius atsinaujinančiosios energijos šaltinių rėmimo mechanizmus nacionaliniu lygmeniu, įskaitant žaliuosius sertifikatus, investicinę pagalbą, atleidimą nuo mokesčių ar jų sumažinimą, mokesčių grąžinimo ir tiesioginio kainų rėmimo schemas.

Siekiant šios direktyvos tikslų, svarbu garantuoti šių mechanizmų tinkamą veikimą, kol bus parengta Bendrijos sistema, kad būtų palaikomas investuotojų pasitikėjimas (Direktyvos 2001/77/EB preambulės 14 dalis). Direktyvos 2001/77/EB 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai pažymima, kad kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent septynerių metų pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti investuotojų pasitikėjimą. Apelianto nuomone, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes šiuo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus ir pažeidžia pagrindinius Europos Sąjungos deklaruojamus siekius atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje.

Pakeitimo įstatymas panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu. Įvertinęs išdėstytą bylos aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, apeliantas mano, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Energetikos ministerija, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 162–173) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais jis rėmėsi ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymi, kad:

1. Šios bylos aplinkybės iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A143-2834/2013 aplinkybes, todėl turi būti atsižvelgta į minėtoje byloje išplėstinės teisėjų kolegijos padarytas išvadas.

2. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ 15 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją – t. y. prisiėmė Konstitucinio Teismo įgalinimus. Teismas skundžiamame sprendime nepadarė išvados ir nenusprendė, jog Pakeitimo įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tik nagrinėjo ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. AIEĮ buvo įgyvendinta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvoje 2009/28/EB kiekvienai ES valstybei narei nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 m. turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. AIEĮ siekiama užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą (AIEĮ 1 str. 4 d.). Lietuvos statistikos departamentas 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. SD-978 pateikė Energetikos ministerijai informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011–2012 metais. Prie šio rašto pridedamoje lentelėje Nr. 1 „Sektoriaus (elektros energijos, šildymo ir aušinimo, transporto) ir bendra atsinaujinančių išteklių energijos dalys“ informuojama, kad 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus. Šiame kontekste reikia įvertinti, kad 2013 m. yra užfiksuotas veikiančių saulės elektrinių suminės įrengtosios galios padidėjimas iki 70 MW, taip viršijant AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tikslą septynis kartus. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje 2009/28/EB iškeltus tikslus.

4. Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Lietuvos Respublikos Seimas įgyvendina nustatydamas AIEĮ tikslus (AIEĮ 1 str. 2 d., 13 str. 3 d. 2 p.) bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikį. Atsakovo atsiliepime pateikta lentelė informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Atitinkamai VKEKK 2014 metams suplanavo 61,284 mln. Lt VIAP lėšų. Elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis reikalauja iš valstybės reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo iki 6 ct/kWh ir turėjo imtis ryžtingų veiksmų siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, taip pat buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Šio įstatymo 3 straipsnis nustato su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Šia galimybe pasinaudojo apie 5000 asmenų, turinčių leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, bei atsisakė toliau plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

5. Atsakovui klausimas dėl Direktyvos 2009/28/EB nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Energetikos ministerija neįžvelgia ir Pakeitimo įstatymo neatitikimo Direktyvai 2009/28/EB. Apeliantas tokio neatitikimo įrodymų, išskyrus hipotetines prielaidas, taip pat nepateikia. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos 2009/28/EB 26 str. 3 d.).

6. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-310/04 Ispanijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą pasisakė, kad nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali pasikeisti Bendrijos institucijoms įgyvendinant savo diskreciją, ypač tokioje srityje koks yra bendras rinkos organizavimas, kurio tikslas yra nuolatinis derinimas su besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis (2004 m. liepos 15 d. sprendimo Di Lenardo ir Dilexport, C-037/02 ir C-38/02, Rink. p. 1-6911, 70 punktas). Atsakovas mano, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka nuostatą, suformuluotą Teisingumo Teismo byloje Nr. C-310/04, nes šiuo atveju yra vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, jam įgyvendinant diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo fiksuotą tarifą, atitinkantį AIEĮ ir VKEKK 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintą Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą, siekdamas turtinės žalos (127 554,64 Lt) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tais argumentais, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal CK 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Šios bylos aplinkybių kontekste, įvertinus tai, kad pareiškėjas kildina patirtą žalą iš pasikeitusio teisinio reglamentavimo, pažymėtina, kad administracinis teismas pagal savo kompetenciją (apibrėžtą ABTĮ 3, 15, 16 str.) neturi įgaliojimų spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes tokia teisė išimtinai suteikta tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str., 105 str. 1 d., 107 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str. 1 d., 63 str. 1 d. 1 p., 71 str., 72 str.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Priėmus 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (AIEĮ 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems AIEĮ pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad Energetikos ministerija 2011 m. spalio 18 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0635. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 31 d. išduota Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 15ĮP2-33984 patvirtina, kad pareiškėjo UAB „Jubana“ fotovoltinė saulės elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, yra sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1178.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, UAB „Jubana“ įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė, nei jis tikėjosi, atsižvelgdamas į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (žr. 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo UAB „Jubana“ reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžia ne Vyriausybės ar Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, bet, jo manymu, neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir išsprendė šią administracinę bylą teisingai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jubana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis