A-1127-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1127-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01268-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1388(11) ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio neišmokėtą 16 295,10 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pensiją ribojančias nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-5008 nuo 2008 m. lapkričio 11 d. jam buvo paskirta 1 044,54 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą. 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriam įsigaliojus, pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjas nuo 2009 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. dirbo, t. y. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuotas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai, taip pat pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau nei kitiems pensijų gavėjams vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą. Pareiškėjas prašė priteisti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą, todėl byla turi būti nutraukta. Be to, pareiškėjo reikalaujama pensijos nepriemoka yra nepagrįsta – pareiškėjas gali reikalauti tik 7 530,15 Lt pensijos dalies, neišmokėtos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteisė 7 530,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1388(11), kitą skundo dalį atmetė.

Pirmiausia teismas atkreipė dėmesį, jog terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui atnaujintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teismas sprendė, kad pareiškėjo pensijos ribojimas, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo nepagrįstas ir prieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. vasario 14 d. pažymą Nr. DP(P)-892 apie 2010–2013 metų pensijos dydį pareiškėjui paskirta pensija buvo mažinama Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu, todėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo neišmokėta 7 530,15 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos. Minėta pažyma nepatvirtino, kad pareiškėjui pensijos mokėjimas būtų ribotas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui 7 530,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti jam 16 295,10 Lt pensijos nepriemokos, tačiau iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. vasario 14 d. pažymos Nr. DP(P)-892 teismas nustatė, jog šią sumą pareiškėjas apskaičiavo atsižvelgdamas ir į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų pagrindu atliktus pensijos ribojimus. Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnis Konstitucijai neprieštarauja, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį neišmokėtą pensijos dalį, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1388(11) teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu, nustatė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo ribojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu, teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1388(11).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas yra pernelyg didelis (daugiau nei metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas praėjus dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, todėl mano, jog nagrinėjamu atveju terminas neturėjo būti atnaujintas.

Pareiškėjas Č. A. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu bei iš atsakovo Lietuvos valstybės priteista 7 530,15 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suma sutinka, nurodydamas, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Č. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 16 295,10 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteisė 7 530,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, bei panaikino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1388(11).

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis panaikintas atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 1D-1388(11) bei atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, apeliaciniais skundais nėra apskųstos ir byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteista 7 530,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 7 530,15 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. vasario 14 d. pažyma Nr. DP(P)-892 apie 2010–2013 metų pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 6).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2014 m. sausio 31 d., Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. kovo 3 d. (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, inter alia nurodydamas, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, ką pirmosios instancijos teismas vertino kaip objektyvias kliūtis pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, nurodo, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartyje padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliantas nurodo, kad pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas praėjus vieneriems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. sausio 31 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. kovo 3 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 7 530,15 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė