A-575-1233-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1233/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01796-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 28-37(2) (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 2S-1596 (toliau – ir Sprendimas).

Skunde paaiškino, kad atlieka bausmę Vilniaus PN, kurių pareigūnai 2013 m. kovo 31 d., apie 16 val. 45 min., gyvenamojo korpuso kambaryje Nr. 10 atliko neplaninę kratą, kurios metu pareigūnas Ž. Z., pastebėjęs, kad virš pareiškėjo lovos ant sienos buvo priklijuotos iškarpos, jas nuplėšė, nors jos, pasak pareiškėjo, kabojo apie 2 metus ir niekam netrukdė, be to, kratos kambaryje buvo atliekamos ir anksčiau. Tikino, jog šio incidento metu jis elgėsi ramiai ir jokių necenzūrinių žodžių nevartojo. Teigė, kad dėl iškarpų ir plakatų priklijavimo prie sienų niekada anksčiau nėra kilę problemų – jos klijuojamos ir kituose kambariuose; jokių pastabų iš Vilniaus PN administracijos niekada nebuvo, todėl manė, kad tai buvo provokacija.

Taip pat nurodė, jam paskirta nuobauda – draudimas apsipirkti vieną mėnesį maisto produktų – yra neteisinga, nes jis nepadarė pažeidimo. Pažymėjo, kad galiojančių nuobaudų jis neturėjo daugiau nei metus, o paskirta nuobauda labai stipriai paveikė jo sveikatą.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas Ž. Z. 2013 m. kovo 31 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 43-59(2), kuriuo informavo, kad 2013 m. kovo 31 d., apie 16 val. 45 min., atliko neplaninę kratą gyvenamajame kambaryje Nr. 10 kartu su pareigūnais V. P., E. S. ir P. S.. Apžiūrint V. V. miegamąją vietą, buvo pastebėtos virš lovos priklijuotos iškarpos. Nuteistasis buvo žodžiu įspėtas, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, iškarpas klijuoti galima tik tam specialiai įrengtose vietose. Nuteistasis išreiškė nepasitenkinimą, nuplėšė iškarpas ir vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu. Todėl tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.4 ir 73.9 punktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog galiojančių drausminių nuobaudų jis neturėjo jau daugiau nei metus, neatitinka tikrovės. Pareiškėjo metinėje charakteristikoje, kuri buvo sudaryta mažiau nei prieš metus, t. y. 2012 m. lapkričio 13 d., nurodyta, kad tuo metu jis turėjo 12 galiojančių drausminių nuobaudų. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas buvo informuotas apie padarytą nusižengimą ir jam buvo suteikta teisė apsiginti, kaip tai numato Taisyklių 205 punktas. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 8 d. pateikė rašytinį pasiaiškinimą, kuriame savo kaltę neigia. Taigi, užfiksuojant pažeidimą ir skiriant drausminę nuobaudą, Vilniaus PN pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo ir nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas informuotas, kad tiek BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tiek ir Taisyklių 73.4 punktas (nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) ir 73.9 punktas (kabinti fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje) numatomo pareigą vykdyti nustatytus reikalavimus. Be kita ko, BVK 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių.

Tvirtino, kad Departamentas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog, skiriant nuobaudą, buvo atsižvelgta į drausmės pažeidimų pobūdį ir aplinkybes ir skunde nėra pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui. Be to, atkreipė dėmesį, kad 2013 m. balandžio 8 d. paaiškinime Nr. 53-43 pareiškėjas nurodė, kad pareigūnui Ž. Z. pareiškus pastabą, kad neleistinoje vietoje ant sienos kabo iškarpa, jis pasakė, kad „iškarpą matė operas ir nieko nesakė“, tačiau pareigūnui pakartojus, kad negalima ant sienos klijuoti iškarpų, šis pareigūno akivaizdoje jas nuplėšė. Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjas teigia, kad būtent Ž. Z., pamatęs iškarpas virš pareiškėjo lovos, pradėjo jas plėšyti, o pareiškėjas tepasakė, kad jos kabo apie 2 metus ir niekam nemaišė, juo labiau, kad kambaryje buvo atliekamos kratos ir iki to laiko, tačiau iškarpos niekam neužkliuvo. Anot pareiškėjo, jis ramiai stovėjo ir pasakė, kad pats nuplėš iškarpas, necenzūrinių žodžių nevartojo. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, melagingai nurodo, kad necenzūrinių žodžių nevartojo, o skunde teismui melagingai teigia, kad būtent Ž. Z., pamatęs iškarpas virš pareiškėjo lovos, pradėjo jas plėšyti. Manė, jog tokiais savo veiksmais pareiškėjas siekia išvengti atsakomybės. Akcentavo, jog pats pareiškėjas neneigia to fakto, kad ant sienos virš savo lovos buvo priklijavęs iškarpas, tuo pažeisdamas Taisyklių 73.9 punktą (kabinti fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje) reikalavimus, už kurio pažeidimą ir buvo skirta skundžiama nuobauda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei panaikino ginčijamo Nutarimo dalį, kuria pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas pirkti vieną mėnesį maisto produktus – už necenzūrinių žodžių vartojimą ir panaikino ginčijamo Sprendimą dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjas Nutarimu pagrįstai nubaustas už necenzūrinių žodžių vartojimą, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje surinktus įrodymus bei rėmėsi BVK 12 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 143 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir Taisyklių 73.4 bei 73.9 punktais.

Sprendė, jog nuobaudą skiriančios institucijos (pareigūnai) turi pareigą įrodyti buvus pažeidimo, šiuo atveju – drausminio pažeidimo – sudėtį. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146 – 236/2013 ir 2013 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756 – 1675/2013 bei konstatavo, jog bausmės atlikimo režimo pažeidimas yra teisės pažeidimas. Taip pat nurodė, jog taikant atsakomybę už bausmės atlikimo režimo pažeidimą, galioja iš esmės tos pačios taisyklės, kaip ir taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. kad atitinkama teisinė atsakomybė gali būti taikoma nustačius teisės pažeidimo sudėtį.

Konstatavo, jog pareiškėjas nubaustas už du epizodus – draudžiamą iškarpų priklijavimą ir necenzūrinių žodžių pavartojimą pareigūnų atžvilgiu. Sprendė, kad atsakovas surinko tik pareiškėjo kaltės pažeidus Taisyklių 73.9 punkto (kabinti fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje) reikalavimų nevykdymą, nes pareiškėjas iš esmės nei savo paaiškinime administracijai, nei teisme kaltės neneigia. Tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas kategoriškai neigė padaręs pažeidimą pagal antrąjį kaltinimą (draudimas vartoti necenzūrinius žodžius), todėl manė, jog byloje nėra šį pažeidimą neabejotinai patvirtinančių įrodymų. Pabrėžė, jog pareigūno Ž. Z. tarnybinio pranešimo negali vertinti kaip svaresnio už pareiškėjo šio pažeidimo neigimą. Pridūrė, jog kitų įrodymų, jog pareiškėjas 2013 m. kovo 31 d., apie 16 val. 45 min., gyvenamojo korpuso kambaryje Nr. 10 darant neplaninę kratą vartojo necenzūrinius žodžius, atsakovas teismui nepateikė, todėl šią Nutarimo dalį, kaip ir Departamento skundžiamo Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad nuobauda už abu kaltinimo epizodus paskirta pagrįstai, teismas panaikino.

Teismas pažymėjo ir tai, jog įvertinus tai, kad pareiškėjas pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų (BVK 143 straipsnio 2 dalis), spręstina, kad paskirtoji nuobauda nėra per griežta ir jos nesušvelnino.

III. Atsakovas Vilniaus PN, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69 – 71), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde iš dalies pakartoja atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą minėtus argumentus bei nurodo, jog pareiškėjui nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai už abu epizodus: draudžiamą iškarpų priklijavimą bei necenzūrinių žodžių pavartojimą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsiliepime į pareiškėjo skundą jo pateiktus argumentus. Akcentuoja, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra neginčijimai įrodyta, jog pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų akivaizdoje.

Pažymi, jog pareiškėjas savo rašytiniame paaiškinime įvykio aplinkybių neneigia, tačiau pateikia jas sau naudinga linkme. Mano, jog abejoti pareigūno Ž. Z. tarnybiniu pranešimu, kuriame vienareikšmiškai nurodoma, jog pareiškėjas pareigūnams kratos metu paprašius nuimti nuo sienos iškarpas vartojo daugybę necenzūrinių žodžių, konkrečiu atveju nėra pagrindo, nes nėra nustatyta, jog šis pareigūnas būtų šališkas pareiškėjo atžvilgiu, kerštautų ar siektų su juo neteisėtais būdais susidoroti.

Pabrėžia ir tai, jog pareiškėjas savo pirminiame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pats nuplėšė iškarpas nuo sienos pareigūno akivaizdoje, tuo tarpu savo skunde teismui jis jau teigė, kad iškarpas nuo sienos nuplėšė pareigūnas, nurodydamas, jog necenzūrinių žodžių pareigūnams girdint nevartojo. Mano, kad tokius prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus reikėtų vertinti kritiškai, atkreipiant dėmesį į tai, jog jis siekdamas išvengti atsakomybės, apie kai kurias įvykio aplinkybes melavo, o necenzūrinių žodžių vartojimą nuslėpė, savo rašytiniame paaiškinime įrašydamas pareigūnams ištartą sakinį bendrine lietuvių kalba, t. y. be necenzūrinių žodžių.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 76 – 77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą – atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo administracinis ginčas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, atliekantis bausmę laivės atėmimo vietoje, buvo pripažintas padaręs du pažeidimus – kabinęs draudžiamas iškarpas bei pareigūnų akivaizdoje vartojęs necenzūrinius žodžius.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.4 punktas įtvirtina, jog nuteistieji privalo nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių.

Taisyklių 73.9 punktas numato, jog nuteistieji gali kabinti kameroje fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje.

Už minėtų nuostatų pažeidimą pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 28-37(2), vadovaujantis BVK 142 straipsniu, buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

Departamentas, išnagrinėjęs dėl nuobaudos pateiktą pareiškėjo skundą, 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 2S-1596 pripažino, jog nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikino ginčijamo Vilniaus PN direktoriaus Nutarimo dalį, kuria pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – už necenzūrinių žodžių vartojimą bei Departamento Sprendimo dalį, kuria pripažinta, jog pareiškėjas Nutarimu pagrįstai nubaustas už necenzūrinių žodžių vartojimą, konstatavęs, jog atsakovas nesurinko pareiškėjo kaltės įrodymų dėl Taisyklių 73.4 punkto pažeidimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinėje instancijoje nekyla ginčas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos už iškarpų kabinimą ne tam specialiai įrengtose vietose, tačiau, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų dėl to, jog pareiškėjas pareigūnų akivaizdoje vartojo necenzūrinius žodžius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam faktų vertinimui bei teisės aiškinimui ir neturi pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pažymėtina, jog apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės atlikimo režimo pažeidimas yra teisės pažeidimas, todėl taikant atsakomybę už bausmės atlikimo pažeidimą, galioja iš esmės tos pačios taisyklės, kaip ir taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. atitinkama teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius teisės pažeidimo sudėtį.

Pridurtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad nuteistieji ir suimtieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai bylą nagrinėjančiam teismui pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-717/2009). Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo principą, visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai.

Įvertinusi bylos įrodymų daugetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria kertinei pirmosios instancijos teismo išvadai dėl kaltinančių įrodymų nepakankamumo pareiškėjui vartojus necenzūrinius žodžius pareigūnų akivaizdoje.

Atkreiptinas dėmesys, jog ginčui aktualaus Taisyklių 73.4 punkto pažeidimas pareiškėjui inkriminuojamas iš esmės remiantis vieninteliu byloje esančiu įrodymu – pareigūno Ž. Z. tarnybiniu pranešimu (b. l. 44), kuriame pareigūnas patvirtina, jog jo vykdytos neplaninės krato metu 2013 m. kovo 31 d., apie 16 val. 45 min., virš pareiškėjo miegamosios vietos buvo priklijuotos iškarpos, o jis pats vartojo necenzūrinius žodžius. Tarnybiniame pranešime taip pat minima, jog nuteistųjų bendrabučio kambaryje atliekant neplaninę kratą dalyvavo ir kiti prižiūrėtojai (V. P., E. S., P. S.), tačiau jų paaiškinimų byloje nėra. Tuo tarpu pareiškėjas tiek savo paaiškinime Vilniaus PN direktoriui (b. l. 45 – 46), tiek skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 2 – 4), tiek skunde Departamentui (b. l. 36 – 37), tiek teismo posėdžio metu nuosekliai ir neprieštaringai tvirtino, jog įvykio metu nevartojo jokių necenzūrinių žodžių. Be to, pareiškėjas buvo suinteresuotas ir prašė pirmosios instancijos teismo iškviesti savo liudytojus, kurie turėjo patvirtinti jo versiją.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo skunde apeliaciniam teismui išsakytiems argumentams, jog byloje nėra nustatyta, kad pareigūnas Ž. Z. būtų šališkas pareiškėjo atžvilgiu, kad pareigūnas kerštautų ar būtų siekęs susidoroti su pareiškėju. Tačiau pabrėžtina, jog byloje stingant kitų pareiškėjo kaltės įrodymų padarius minėtą pažeidimą bei atsižvelgiant į bendrąjį in dubio pro reo principą, konkrečiu atveju vien tokios pareigūno nešališkumo pareiškėjo atžvilgiu prezumpcijos nepakanka.

Taip pat nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, jog pareiškėjas teikė nenuoseklius paaiškinimus dėl iškarpų ant sienų kabinimo, t. y. melavo apie kai kurias įvykio aplinkybes, kas leidžia apskritai jo paaiškinimus vertinti kritiškai. Minėta, jog pareiškėjui ginčytu Nutarimu buvo inkriminuoti du pažeidimai, kiekvieno iš kurių sudėties požymiai turėjo būti analizuojami ir neginčytinai įrodyti atskirai. Todėl vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nenuoseklus, teikdamas paaiškinimus dėl iškarpų kabinimo virš lovos, pati savaime nelemia jo paaiškinimų nenuoseklumo dėl necenzūrinių žodžių vartojimo, kuris kvalifikuotinas kaip atskiras pažeidimas.

Antra, pasitelkti pareiškėjo nenuoseklumą teikiant paaiškinimus apie vieną teisės pažeidimą jo nenaudai, vertinant kito pažeidimo padarymą neleidžia ir bendrasis teisės principas nemo tenetur seipsum accusare (lot. – niekas neturi būti verčiamas duoti parodymų prieš save), numatytas Konstitucijos 31 straipsnyje bei išvestinas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio. Ši savęs nekaltinimo privilegija plačiąja prasme apima ne tik teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save, tačiau ir galimybę teikti prieštaringus parodymus apie sau inkriminuojamą pažeidimą, neužsitraukiant už tai papildomos atsakomybės. Minėta garantija taip pat yra svarbi saugant asmenį nuo institucijų piktnaudžiavimo procesu, t. y. siekiant nenuteisti asmens tol, kol jo pažeidimo neginčijimai neįrodys už tai atsakingos teisėsaugos institucijos. Todėl rėmimasis apie vieno pažeidimo padarymą pareiškėjo duotais prieštaringais paaiškinimais, nėra pakankamas pagrindas įrodyti kitą pareiškėjo padarytą pažeidimą ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos neabejotinai įrodyti kito inkriminuojamo pažeidimo sudėties požymių buvimą pareiškėjo veiksmuose.

Remiantis aukščiau nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytu vieną iš dviejų pažeidimų (necenzūrinių žodžių vartojimą), už kurių padarymą pareiškėjui paskirta nuobauda. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų (BVK 143 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog už kitą pareiškėjo padarytą pažeidimą – iškarpų kabinimą ne tam skirtose vietose – paskirtoji nuobauda nėra per griežta ir jos nesušvelnino.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys