2K-347/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–347/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00070-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.5.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. N. be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

R. N. taip pat paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos prisiartinti prie nukentėjusiųjų L. N., S. N., K. N., bendrauti ir ieškoti ryšių su jomis, lankytis vietoje, kurioje jos gyvena, Kaune, (duomenys neskelbtini); per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš R. N. nukentėjusiosioms L. N. priteista 10 000 Lt, S. N. – 10 000 Lt, K. N. – 10 000 Lt ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų L. N..

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

R. N. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d., terorizavo ir sistemingai baugino savo nepilnametes dukteris S. N., K. N. ir sutuoktinę L. N..

R. N. inkriminuoti šie veiksmai:

2009 m. sausio 19 d., apie 19 val., bute Kaune, (duomenys neskelbtini), grasino L. N. fiziniu susidorojimu, sakydamas, kad išmes iš šešto aukšto, bei klausdamas, ar jau nusipirko parašiutą, o grasinimų realumui parodyti liepė jį nusipirkti; kartu dukteriai S. N. grasino, kad bet kada gali ją ir K. N. bei jų motiną L. N. išmesti į gatvę;

2009 m. vasario 20 d. L. N. darbovietėje UAB „J. Ž.“, esančioje Kaune, grasino L. N., kad su ja susidoros, sieks, kad ji būtų atleista iš darbo, jos darbdaviams teigė, kad ši iš darbo vagia, po to juokėsi iš L. N., kad dabar ją išmes iš darbo, kad ji su dukromis badaus, o jis joms niekuo nepadės;

2009 m. vasario mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas) tiksliai nenustatytoje vietoje gąsdino ir grasino L. N., neva perspėdamas, kad lauke slidu, kad ji gali paslysti, susižeisti, taip duodamas jai suprasti, kad pats arba jo draugai padarys jos sveikatai ar gyvybei pavojingą veiką;

2009 m. kovo 19 d., apie 6.30 val., atėjęs į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir norėdamas paimti automobilio raktus ir dokumentus, nepilnamečių dukrų akivaizdoje tampė L. N. už rankų po butą;

2009 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), sugadino visus šaldytuve buvusius maisto produktus;

2010 m. gruodžio 31 d., atėjęs į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), šaukė ant dukterų S. N. ir K. N., kad šios netvarkingai gyvena, viską filmavo mobiliojo ryšio telefonu, S. N. vadino melage, šaipėsi iš judviejų;

2011 m. sausio 11 d., apie 17.00 val., grįžęs į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia norėdamas prikibti prie dukterų S. N. ir K. N., reiškė nepasitenkinimą jų apranga bei elgesiu, jų akivaizdoje L. N. vadino necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais „žiurkė“, „kekšė“, „sutrauka“, „vagis“, sekiojo L. N. ir tyčia stipriai vieną kartą pastūmė, dėl to ji petimi trenkėsi į sieną, be to, pasakė, kad bute viskas yra jo, ką jis nori, tą ir daro, taip pat grasino, kad išmes jas visas iš šešto aukšto, kad vieną dieną L. N. su dukromis išlėks į orą, kad L. N. nevaikščios ant žemės, kad jai nebus gyvenimo;

2011 m. sausio 25 d., apie 12.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), nieko prieš tai nesakęs, nepilnametės dukros S. N. akivaizdoje pagriebė kompiuterį, kuris buvo įjungtas į tinklą, tempdamas per kambarį nunešė į kitą kambarį;

laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d. (tikslesnis laikas nenustatytas) bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), šaipėsi iš dukrų S. N. ir K. N. drabužių, sakė „ką, motka nenuperka?“, neleido niekam pas dukteris užeiti į svečius, gąsdino, kad jos vieną kartą išlėks į orą, kad viskas į orą išskris, grasino, kad išmes iš šešto aukšto, nuolat sekiojo, filmavo mobiliojo ryšio telefonu, provokavo, šaukė ant jų.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, visiškai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais nutartyje Nr. 2K-299/2013, kuria byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliaciniam teismui, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių jam inkriminuotas veikas.

Teismas, atmesdamas R. N. apeliacinį skundą, nurodė, kad nuteistojo veiksmuose yra konstatuoti abiejų alternatyvių BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingų veikų požymiai. Nors teismai R. N. veiksmus nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d. laikė kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau dauguma veikų, kurias išskiria teismas, yra visiškai nesusijusios su nusikalstamos veikos sudėties objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kad daugumai veiksmų trūksta teisinio pagrindimo, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, jie tiesiog nurašyti nuo žmonos parodymų, jų nepatvirtina kiti įrodymai, neįvardytas jų padarymo laikas. Kasatorius nurodo, kad 2009 m. vasario 20 d. inkriminuotoje veikoje neaišku, už kokius konkrečius veiksmus R. N. nuteistas, teismai nenustatė nei vietos, nei laiko, kada jis galėjo atlikti minėtus veiksmus, taip jam buvo užkirstas kelias gintis. Tą buvo pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, tačiau apeliacinis teismas į tai neatsižvelgė.

Kasatorius teigia, kad jis nuteistas už veiksmus, kurie neatitinka nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį sudėties požymių, kai jis grasino L. N., kad su ja susidoros, sieks, kad ji būtų atleista iš darbo, L. N. darbdaviams teigė, kad ši iš darbo vagia, po to juokėsi iš L. N., kad ją dabar išmes iš darbo, kad ji su dukromis badaus, o jis joms nieko nepadės. Šiuose veiksmuose nėra pavojingumo, todėl negalima konstatuoti nukentėjusiosios fizinei ir psichinei sveikatai kilusių neigiamų padarinių. Taip pat ir R. N. perspėjimai, kad lauke slidu ir L. N. galinti susižeisti, neteisingi įvertinti kaip nusikalstamos veikos sudėties požymius atitinkantys veiksmai, nes nėra jokių duomenų apie tiesioginį grasinimą.

Teismai neteisingai, nesant byloje jokių duomenų, pripažino nusikalstamais ir 2009 m. kovo 19 d. įvykius, kai norėdamas paimti automobilio raktus R. N. tampė L. N. už rankų nepilnamečių dukterų akivaizdoje. Apie šiuos veiksmus nėra jokių duomenų, teismai nepateikė argumentų, kaip šie veiksmai susiję su terorizavimu ir sistemingu bauginimu.

Kasatorius nesutinka su įvykių, susijusių su maisto sugadinimu šaldytuve, vertinimu, nes pasak jo, nėra aišku, kada tiksliai buvo atlikti šie kasatoriaus veiksmai, kokiu būdu sugadinti maisto produktai, teismai neanalizavo veiksmų motyvo. Taigi jis nuteistas už abstrakčius kaltinimus. Teismai nepateikė argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog šaldytuve buvusių maisto produktų sugadinimas yra tokie pavojingi veiksmai, kurie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Kasatorius nesutinka, kad šaukimas ant dukrų buvo įvertintas kaip nusikalstama veika, jis būdamas tėvas, turi teisę ir pareigą dorai auklėti savo vaikus, kritikuoti jų netinkamą elgesį ir turi teisę į tėvo valdžios panaudojimą. Tėvų valdžios panaudojimo turinys apibrėžtas Civilinio kodekso 3.155 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nutarties nurodymus, susijusius su šiais veiksmais ir jų vertinimu. Teismas nurodė aplinkybes, kaip R. N. auklėja savo dukras, t. y. kad šios netvarkingai gyvena, kad jis viską filmavo mobiliojo ryšio telefonu, dukrą S. N. vadino melage, šaipėsi iš judviejų, tačiau šie veiksmai nėra nusikalstamos veikos požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip R. N. veiksmai, t. y. nepilnametės dukros akivaizdoje kompiuterio, įjungto į tinklą, pagriebimas ir nunešimas į kitą kambarį, gali būti susiję su nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas. R. N. veiksmai nesusiję priežastiniu ryšiu su kilusiu pavoju S. N. sveikatai ir gyvybei, tokių veiksmų vertinimas kaip pavojingų kito žmogaus gyvybei ir sveikatai yra nelogiškas, neatitinkantis jokios baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Kasatorius nurodo, kad jis buvo nuteistas už tai, jog grasino L. N.; teismas nurodė du grasinimų momentus – 2009 m. sausio 19 d. ir 2011 m. sausio 11 d., tarp šių grasinimų buvo dvejų metų laikotarpis, o tai leidžia manyti, jog šie grasinimai, net jeigu jie būtų buvę išsakyti, neatitiko grasinimo realumo reikalavimo. Kasatorius, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2012, teigia, kad teismai turėjo, bet neanalizavo R. N., kaip asmens, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suvokimo savo veiksmų, kaip realių grasinimų ir bauginimų, nukreiptų į mažametes dukteris ir sutuoktinę. Nenurodomas ir veiksmų, už kuriuos nuteistas kasatorius, atlikimo motyvas. Teismas turėjo pareigą R. N. ir L. N., K. N. ir S. N. santykius įvertinti ypač atidžiai, nes šioje baudžiamojoje byloje teismas nagrinėjo besiskiriančios šeimos santykius, kurioje vykstantys konfliktai dažnai sprendžiamo skirtingai nei tarp nepažįstančių vienas kito asmenų. Nors nuosprendyje nurodoma, kad grasinimo realumui parodyti R. N. naudojo fizinį smurtą prieš L. N., tačiau byloje nėra jokių patirtus sužalojimus patvirtinančių medicininių dokumentų.

Pasak nuteistojo, iš teismų sprendimų visiškai neaišku, kokiu laikotarpiu, kokiu laiku buvo padaryti R. N. veiksmai, nors teismas nurodo daugybę R. N. atliktų veiksmų, grasinimus, šaukimą, provokavimą, sekiojimą, filmavimą, tačiau visi nustatyti veiksmai, kuriuos, anot teismo, atliko kasatorius yra labai abstraktūs ir negali suponuoti konkrečios nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalies požymius. Kasatorius pažymi, kad Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama ir administracinio teisės pažeidimo byla dėl to, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. jis nepilnamečiams vaikams K. N. ir S. N. nesudarė saugios ir sveikos aplinkos. Administracinio teisės pažeidimo byla R. N. buvo nutraukta, nesant pažeidimo sudėties požymių jo veiksmuose. Taigi dalis baudžiamosios bylos veikų įeina į jau teismo išnagrinėtos administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes. Pasak kasatoriaus, šis teismo nutarimas turi prejudicinę reikšmę ir teismas turėjo juo vadovautis, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Taip pat kasatorius mano, kad teismai visiškai neanalizavo subjektyvių BK 145 straipsnio 2 dalies požymių jo veiksmuose. Teismas nepateikė argumentų, kaip pasireiškė R. N. tiesioginės tyčios turinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui aiškiai nurodė, kad turi būti aiškūs įrodymai ir motyvai dėl veikos požymių, o ne abstraktūs pasisakymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą antrą kartą, beveik pažodžiui pakartojo 2012 m. gruodžio 12 d. apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuri buvo panaikinta. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad veiksmai turi būti sistemingi, susiję vieni su kitais, o ne atsitiktiniai. Atsižvelgiant į ilgą laikotarpį ir kasatoriaus veiksmų įvertinimą, kurie neatitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytų objektyviųjų požymių, negalime konstatuoti ir R. N. tiesioginės tyčios veikti nusikalstamai, siekiant vieningo rezultato.

Kasatorius pažymi, kad teismas nurodė, jog pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusiosios L. N. ir teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti mažamečių nukentėjusiųjų S. N. ir K. N. parodymai. Kasatorius nurodo teismų praktiką dėl parodymų patikimumo vertinimo bylose, kuriose reikia vertinti besiskiriančių sutuoktinių parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71/2012), pagal kurią tokių parodymų vertinimas turi būti atliktas įdėmiai ir atsargiai, vertinant, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

Šioje byloje teismas visiškai nesuabejojo L. N. bei nuo jos įtakos priklausiusių dukterų parodymais, kurių nepagrindžia jokie objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys, todėl remtis vien tokiais įrodymais neatitinka įrodymų vertinimui BPK 20 straipsnyje keliamų reikalavimų. Kasatorius pažymi, kad visi veiksmai, už kuriuos jis nuteistas, prasidėjo nuo tada, kai R. N. padavė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Byloje yra duomenų, jog sutuoktinių santykiai buvo konfliktiški, todėl yra pagrindas manyti, kad nukentėjusiosios parodymai gali būti nepatikimi. Sutuoktinių konfliktiški santykiai susiklostė dalijantis šeimos turtą, todėl akivaizdu, kad besąlygiškai negalima tikėti nukentėjusiosios parodymais. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog liudytojų R. N.-J., T. J., R. K., A. S., E. N., A. P. parodymai tiesiogiai neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, nes šių liudytojų parodymuose kasatorius apibūdinamas teigiamai – kaip ramaus būdo, draugiškas, o L. N. apibūdinama neigiamai – kaip konfliktiška asmenybė. Mažamečių nukentėjusiųjų parodymai yra nekonkretūs ir nenuoseklūs. Jos negalėjo konkrečiai nurodyti R. N. pavojingų veiksmų atlikimo laiko. Abi nukentėjusiosios gyvena su L. N., todėl jų parodymai yra subjektyvūs, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai.

Kasatorius nesutinka su psichologės išvada dėl kilusių padarinių mažametėms mergaitėms. Pasak jo, specialistė psichologė S. D. negalėjo konstatuoti mažametėms nukentėjusiosioms kilusių padarinių, nes pagal savo psichologo kompetenciją neturi pakankamai žinių tokiai išvadai pateikti. Šios specialistės parodymai yra nepatikimi, teismas, vadovaudamasis šiais parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Be to, skunde pažymima, kad R. N. buvo pateikęs prašymą skirti kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę mergaitėms, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas.

Kasatorius teigia, kad teismai, priteisdami neturtinę žalą, tik deklaratyviai nurodė, kad atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias bylai reikšmės aplinkybes (CK 6.250 straipsnio 2 dalį). Teismai nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad nukentėjusiosios patyrė neigiamų padarinių dėl veiksmų, už kuriuos nepagrįstai nuteistas kasatorius. Nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių, civiliniai ieškiniai turėtų būti atmestini.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokurorė sutinka su skundo argumentais, kuriuose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Šis BPK pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje kasacinėje nutartyje nurodyta, kad iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliacinį skundą, ypatingą dėmesį sukoncentruodamas į tą apeliacinio skundo dalį, kuria ginčijamas tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, o ne vien perrašyti apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, kurie, aiškiai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir nepagrindė R. N. padarytų veiksmų ryšio su BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiais. R. N. inkriminuota pakankamai daug (dešimt) įvairaus pobūdžio veiksmų, bet nė vienas iš jų neanalizuoti atitikties BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiams aspektu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartyje nurodyta, kad BK 145 straipsnio 2 dalies požymis žmogaus bauginimas turi būti susijęs su psichinės prievartos naudojimu. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nevertino, kiek rimti buvo tokie grasinimai, ar kasatorius rengėsi, ar realiai galėjo juos įgyvendinti, ar tai buvo įsikarščiavus šeiminio konflikto metu pasakyti žodžiai. Taip pat prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl veiksmų sistemiškumo.

Atsiliepimu nukentėjusioji L. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka bei priteisti turėtas išlaidas už atsiliepimo surašymą.

Pasak nukentėjusiosios, bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo kaltę patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai, specialistės paaiškinimai bei kiti bylos duomenys. Nukentėjusioji nesutinka, kad teismai turėjo abejoti jos parodymais remdamiesi tuo, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vyksta skyrybų procesas. Nukentėjusioji nurodo, kad jos terorizavimas prasidėjo dar prieš skyrybų procesą. Nukentėjusioji taip pat nesutinka su skundo argumentais dėl nuteistojo veiksmų jos darbovietėje vertinimo. Ji pažymi, kad pats nuteistasis neneigė, jog atliko šiuos veiksmus, tik jis mano, kad tai nėra nusikaltimas. Tačiau nukentėjusioji teigia, kad R. N., grasindamas jai, kad susidoros, meluodamas darbdaviui, kad ji vagia, sukėlė jai didelį psichologinį stresą, realią grėsmę būti atleistai iš darbo, tokie veiksmai neabejotinai sukėlė neigiamus padarinius psichologinei sveikatai, baimę dėl savo ir vaikų ateities.

Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo argumentais, kad grasinimas perspėjant, jog lauke slidu, jog nukentėjusioji galinti paslysti, susižeisti, yra siekis apsaugoti savo žmoną, nes nuteistasis nukentėjusiosios neperspėjo būti atsargiai, bet aiškiai grasino duodamas suprasti, kad sužalos jos sveikatą. Nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai, kad 2009 m. kovo 19 d. įvykiai nėra susiję su terorizavimu ir sistemingu bauginimu, kad nėra jokių tą patvirtinančių objektyvių duomenų. Pasak nukentėjusiosios, tokie duomenys yra jos ir nepilnamečių dukterų parodymai, be to, šie veiksmai buvo atlikti po daugybės grasinimų sužaloti nukentėjusiosios ir vaikų sveikatą. Byloje nustatytas nuteistojo naudotas fizinis smurtas, tyčinis nedidelės vertės svetimo turto sugadinimas ir kad tai buvo daroma siekiant įbauginti nukentėjusiąją ir vaikus. Tokie veiksmai pagrįstai įvertinti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip psichinės prievartos išraiška. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui svarbu, kad nevienkartiniai bauginimo veiksmai sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, kad jie padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiųjų baimę, norint, jog nukentėjusiosios nerimautų, jaustųsi nesaugiai, paklustų nuteistojo valiai. Atsiliepime nesutinkama ir su skundo teiginiais, kad rėkimas ant nepilnamečių vaikų ir jų gąsdinimas išmesti iš šešto aukšto yra ne vaikų bauginimas ir terorizavimas, bet teisėtas tėvų valdžios panaudojimas ir doras savo atžalų auklėjimas, prižiūrėjimas, rūpinimasis jų sveikata ir pan.

Nukentėjusioji teigia, kad jos ir dukrų parodymus patvirtino specialistės išvada bei apklausa. Atsiliepime pabrėžiama, kad nepilnametės nukentėjusiosios buvo apklaustos ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant pačiam nuteistajam, jos abi patvirtino L. N. parodymus. Psichologė taip pat patvirtino, kad netikėti nukentėjusiomis nėra pagrindo, jų parodymai išsamūs. Nukentėjusioji nesutinka dėl skundo argumentų, kuriuose ginčijama specialistės psichologės S. D. kompetencija. S. D. yra psichologė, turinti ilgametį darbo stažą, 2002 m. įgijo psichologijos magistro kvalifikacinį laipsnį, nuo 2007 m. tęsią podiplomines studijas, taigi ji turi pakankamai žinių ir kompetencijos dalyvauti nepilnamečių vaikų apklausose ir pateikti savo išvadą.

Nors tarp 2009 m. sausio 19 d. ir 2011 m. sausio 11 d. veikų yra dveji metai, tačiau tai nebuvo pavieniai nuteistojo grasinimai. Nukentėjusioji teigia, kad per 2009-2011 metus ji buvo nuolat terorizuojama, gąsdinama ir bauginama. Terorizavimas pasireiškė realiais veiksmais: fiziniu sužalojimu, daiktų suniokojimu. Kasatoriaus klausimas, „ar jau nusipirkai parašiutą“, negali būti vertinamas kaip nerealus grasinimas. Visi kasatoriaus veiksmai rodė, kad, taip sakydamas, jis nejuokauja ir veikia ne iš rūpesčio dėl nukentėjusiosios. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai neanalizavo nuteistojo veiksmų subjektyviųjų požymių, taip pat nepagrįsti.

Nukentėjusioji nesutinka, kad nuteistojo kaltę paneigia Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nutarimas, kuriuo jam nutraukta byla. Šis nutarimas neturi įtakos ir nepaneigia nustatytų aplinkybių, jos neturi jokios prejudicinės galios.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su skundo teiginiais dėl neteisingai priteistos neturtinės žalos dydžio. Pažymima, kad teismai vertino visus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus. Teisingai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmai tęsėsi ilgą laiką, nukentėjusiosios patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, itin stiprų dvasinį sukrėtimą, pažeminimą ir baimę dėl savo gyvybės. Be to, nukentėjusiosios gyveno nuolatinėje baimėje. Nuteistojo veika padaryta tyčia, neteisėti veiksmai tęsėsi ilgą laiką.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Kasatorius iš esmės nesutinka su teismo nustatytų faktų kvalifikavimu ir jo veiksmų pripažinimu žmogaus terorizavimu. Jo teigimu, jo elgesys stokoja nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo, grasinimai nėra realūs, o teismai nepagrįstai besiskiriančios šeimos santykius pripažino psichine prievarta. Šie skundo teiginiai atmestini.

BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šios veikos pripažįstamos alternatyviomis (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką. Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai reiškiasi kaip įvairaus pobūdžio grasinimai, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt). Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).

Nagrinėjamoje byloje R. N. inkriminuotas sistemingas, nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d. vykdytas psichinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš nepilnametes dukteris ir sutuoktinę. Vienu atveju psichinė prievarta reiškėsi tiesioginiais grasinimais atimti gyvybę (grasinimas išmesti iš šešto aukšto kartu su klausimu, ar jau nusipirko parašiutą, ir liepimu jį nusipirkti, grasinimas, kad vieną dieną L. N. su dukromis išlėks į orą, kad ji nevaikščios ant žemės), kitu atveju – dviprasmiškais įspėjimais apie neva gręsiantį pavojų (kad lauke slidu, kad galima paslysti, susižeisti), trečiu atveju – bauginančios atmosferos kūrimu (sekiojimas, filmavimas mobiliojo ryšio telefonu, šaukimas, įžeidinėjimai, tyčiojamasis, stumdymas, šaldytuve buvusių maisto produktų sugadinimas, melagingas pranešimas L. N. darbdaviams neva ši vagia iš darbovietės, piktdžiūgavimas, kad ją atleis iš darbo ir ji su dukterimis badaus ir t. t.). Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais R. N. siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei ir dukterims baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami bauginant ne tik sutuoktinę, bet ir nepilnametes dukteris.

Veiksmai, kuriais R. N. baugino šeimą, nustatyti įvertinus nukentėjusiųjų L. N., S. N., K. N., liudytojų J. M. G., R. V., V. J., R. B. parodymus, specialistės R. D. paaiškinimus, kuriuos teismas pripažino nuosekliais, neprieštaringais ir argumentuotais. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismo vidiniam įsitikinimui netiesioginės įtakos taip pat turėjo 2011 m. vasario 25 d. Kauno m. Dainavos PK prevencijos poskyrio pranešimas Nr. 20-26-G-1937, kuriame nurodyta, kad R. N. savo netinkamu elgesiu namuose psichologiškai traumuoja nepilnametes dukras, tyčiojasi iš aprangos, neleidžia namuose bendrauti su draugais, kaltina nepagrįstais veiksmais, dukterų akivaizdoje tyčiojasi iš jų motinos; R. N. charakteristika, gauta iš darbovietės (UAB „L.“), kurioje jis apibūdintas kaip nesutariantis su kitais pamainos darbuotojais, yra susimušęs su kitu pamainos darbuotoju, konfliktinėse situacijose visuomet kaltina kitus. Darydamas išvadas, teismas taip pat vertino ir kaltinamajam palankius parodymus, kuriuos davė kaltinamojo sesuo R. N.–J. ir pusseserė E. N., taip pat paties R. N. parodymus, kuriuose šis neigė bauginęs šeimą, tačiau teismas juos atmetė kaip prieštaraujančius visiems kitiems išnagrinėtiems įrodymams.

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad mažamečių nukentėjusiųjų S. N. ir K. N. parodymus teismas turėjo vertinti kaip nepatikimus. Mergaitės buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant pačiam nuteistajam, psichologei ir vaiko teisių apsaugos atstovui. Teisiamojo posėdžio metu jų parodymai buvo perskaityti įstatymo nustatyta tvarka. Parodymų davimo metu mergaitėms buvo 11 ir 12 metų; vertindamas jų parodymus, teismas konstatavo, kad juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų ir kad jie teismui nekelia jokių abejonių. Nėra jokio faktinio pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu, kad specialistė psichologė S. D. negalėjo pastebėti mažametėms nukentėjusiosioms kilusių neigiamų padarinių, nes neturi pakankamai žinių.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybės, nėra pagrindo išvadai, kad teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos neteisingai vertintų ir padarytų bylos medžiagos neatitinkančias išvadas. Tai, kad kai kurių R. N. inkriminuotų veiksmų tikslios atlikimo vietos ir tikslaus laiko teismui nepavyko nustatyti, nagrinėjamojoje byloje netraktuotina kaip esminis BPK pažeidimas, suvaržęs kaltinamojo galimybes gintis. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu buvo siekiama kuo tiksliau nustatyti kiekvieno epizodo vietą ir laiką, tačiau dėl bylos specifikos tai buvo sudėtinga padaryti.

Nors prokurorės atsiliepime nurodyta, kad teismai nepasisakė ir nevertino, kiek rimti buvo R. N. išsakyti grasinimai, ar jis rengėsi, ar realiai galėjo juos įgyvendinti, ar tai buvo įsikarščiavus šeiminio konflikto metu pasakyti žodžiai, nepasisakė dėl veiksmų sistemiškumo, šios pastabos nesuteikia pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimų. Tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio aiškiai matyti, kad teismai R. N. veiksmus vertino kaip pavojingą ir ilgai trukusį psichinį poveikį nukentėjusiosioms, kurios dėl to gyveno nuolatinėje baimėje, bet ne kaip šeiminio konflikto įkarštyje pasakytus žodžius, vaikų auklėjimą ir pan.

Nesutiktina taip pat su kasatoriaus argumentu, kad Kauno apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 181 straipsnio 1 dalies pažeidimo, turi prejudicinę reikšmę vertinant įrodymus nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. R. N. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį surašytas dėl to, kad jis nuo 2011 m. sausio 1 d. nepilnamečiams vaikams nesudarė saugios ir sveikos aplinkos. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje R. N. nuteistas už sistemingą psichinės prievartos naudojimą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d., taigi kaltinimo apimtis baudžiamojoje byloje yra daug platesnė ir konkretesnė. Be to, didelė kaltinimo dalis baudžiamojoje byloje susijusi su psichiniu smurtu prieš sutuoktinę L. N., šie faktai administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo vertinami.

Tai, kad teismas netenkino kasatoriaus prašymo skirti kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę dukterims, nelaikytina BPK pažeidimu. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, šį prašymą atmetė nurodydamas, kad mergaitės buvo apklaustos dalyvaujant specialistei, specialistė taip pat apklausta, dėl mergaičių psichikos abejonių nekilo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl tokio teismo sprendimo pagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos

Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiosioms neturtinę žalą. Šie teiginiai grindžiami įsitikinimu, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusiosios jokios žalos dėl to nepatyrė. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad R. N. pagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už sistemingą psichinės prievartos naudojimą prieš savo sutuoktinę ir mažametes dukteris, kasatoriaus argumentai dėl neteisingai priteistos neturtinės žalos atmestini.

Priteisdamas nukentėjusiosioms neturtinę žalą, teismas rėmėsi išvada, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų, kurie tęsėsi ilgą laiko tarpą, jos patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, itin stiprų dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, gyveno nuolatinėje baimėje. Pagrindo nesutikti su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis nėra.

Dėl proceso išlaidų

Kartu su nukentėjusiosios L. N. atsiliepimu į kasacinį skundą pateiktas prašymas išieškoti iš nuteistojo R. N. kasaciniame procese turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismui pateikta advokatės R. G. teisinės paslaugos surašant atsiliepimą į kasacinį skundą ataskaita, taip pat pinigų priėmimo kvitas (LAT Nr. 753521), patvirtinantis 600 Lt sumokėjimą advokatei.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiosios L. N. interesus byloje, todėl ši buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Už atsiliepimo surašymą advokatui sumokėta suma (600 Lt) neviršija paprastai išieškomų tokių išlaidų dydžių. Konstatuotina, kad, atmetus nuteistojo kasacinį skundą, iš jo išieškotinos nukentėjusiosios turėtos išlaidos – 600 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu ir 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo R. N. nukentėjusiajai L. N. 600 Lt (šešis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Albinas Sirvydis

Olegas Fedosiukas