A-1688-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1688-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01175-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. R., G. J., V. G., A. D. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R., G. J., V. G., A. D. ir G. K. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl tuo metu sumažinto priedo už rangą dydžio (I. t., b. l. 86–95).

Skunde nurodė, jog pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai. Darbo užmokestis jiems mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir specialiu teisės aktu, t. y. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu (toliau – ir Statutas). Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį, bausmių vykdymo sistemos pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį pareiginė alga yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Nuo konkrečiam valstybės tarnautojui apskaičiuotos pareiginės algos dydžio, be kita ko, buvo (ir yra) skaičiuojami: priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, priedas už kvalifikacinę kategoriją, priedas už tarnybinį rangą ir priemokos. Nuo šių darbo užmokesčio dalių priklauso mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, budėjimą dydis.

Pareiškėjai nurodė, jog nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. V. R. ėjo prižiūrėtojos pareigas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2009 m. rugpjūčio 1 d. jai buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris 2010 m. sausio 1 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangui. Nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. G. J. ėjo prižiūrėtojo pareigas Pravieniškių PN-AK, 2011 m. gegužės 4 d. jam buvo suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangas. Nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. V. G. ėjo vyresniojo prižiūrėtojo pareigas Pravieniškių PN-AK, 2009 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno III rangui, tarnybą pradėjo 2007 m. kovo 27 d. Nuo 2009 m. liepos d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. A. D. ėjo prižiūrėtojo pareigas Pravieniškių PN-AK, 2004 m. rugsėjo 8 d. jam buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris 2010 m. sausio 1 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangui, tarnybą pradėjo 2004 m. kovo 8 d. Nuo 2009 m. liepos d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. G. K. ėjo vyresniojo prižiūrėtojo pareigas Pravieniškių PN-AK, 2000 m. rugsėjo 1 d. jam buvo suteiktas pareiginis vyresniojo prižiūrėtojo laipsnis, kuris 2010 m. sausio 1 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno I rangui, tarnybą pradėjo 1992 m. kovo 16 d.

Pareiškėjai skunde pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-l791 (toliau - Statutas), kurio 3 straipsniu buvo numatytas Statuto įsigaliojimas nuo 2009 m. liepos 1 d. Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo numatyti padidinti priedų už pareiginį laipsnį (nuo 2010 m. sausio 1 d. – už rangą) koeficientai, atitinkamai: 1) už pataisos jaunesniojo pareigūno III rangą iki 0,2 bazinio dydžio (buvo 0,1 bazinio dydžio); 2) už pataisos jaunesniojo pareigūno II rangą- iki 0,25 bazinio dydžio (buvo 0,15 bazinio dydžio); 3) už pataisos jaunesniojo pareigūno I rangą - 0,3 bazinio dydžio (buvo 0,25 bazinio dydžio); 4) už pataisos pareigūno III rangą- iki 0,35 bazinio dydžio (buvo 0,3 bazinio dydžio); 5) už pataisos pareigūno II rangą- iki 0,4 bazinio dydžio (buvo 0,35 bazinio dydžio); 6) už pataisos pareigūno I rangą- iki 0,5 bazinio dydžio (buvo 0,4 bazinio dydžio); 7) už pataisos vyresniojo pareigūno III rangą - iki 0,6 bazinio dydžio (buvo 0,45 bazinio dydžio); 8) už pataisos vyresniojo pareigūno II rangą- iki 0,7 bazinio dydžio (buvo 0,5 bazinio dydžio); 9) už pataisos vyresniojo pareigūno I rangą- iki 0,8 bazinio dydžio (buvo 0,55 bazinio dydžio); 10) už pataisos vyriausiojo pareigūno rangą - iki 0,9 bazinio dydžio (buvo 0,7 bazinio dydžio); 11) už pataisos generalinio pareigūno rangą- iki 1 bazinio dydžio (buvo 0,8 bazinio dydžio). Šio straipsnio, kaip ir viso Statuto, išskyrus jo 3str. 2 d., įsigaliojimas buvo numatytas 2009 m. liepos 1 d. Tačiau 2008 m. gruodžio 23 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Statuto įsigaliojimas buvo numatytas vėliau, t. y. 2010 m. sausio 1 d.

2009 m. gruodžio 8 d. iki Statuto įsigaliojimo, Statuto I straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-535 buvo keičiamos teisės normos, reglamentuojančios priedų už tarnybinį rangą dydį, t. y. šiuo įstatymu buvo laikinai sumažinti iki tol nustatyto pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, taikant iki padidinimo buvusius dydžius.

Pareiškėjai skunde pažymėjo, kad priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal bazinį dydį koeficientai buvo didinami ir tuo pačiu įstatymu laikinai mažinami tris kartus, t. y. 2010 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-948, 2011 m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. XI-1724 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-118. Toks pakartotinis laikinas sumažinimas tęsėsi iki 2014 m. sausio 1 d.

Dėl koeficientų už rangus sumažinimo pareiškėjams buvo nepagrįstai mokamas mažesnis darbo užmokestis. Jų teisėtas lūkestis, kad padidinti priedų už rangus dydžiai bus taikomi nuo atitinkamų metų, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo 2011 m. sausio l d., nuo 2012 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo pažeistas. Priedų už rangus koeficientų didinimo laikinas sumažinimas pažeidė pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, nes pareiškėjai negavo pajamų, kurias būtų gavę, jei įstatymų leidėjas nebūtų mažinęs koeficientų už rangus dydžio ir neatidėjęs įstatymo dėl padidintų koeficientų už rangus įsigaliojimo.

Pareiškėjai skunde pažymėjo, kad tokiu teisiniu reglamentavimu darbo užmokestis bausmių vykdymo sistemos pareigūnams kriziniu laikotarpiu buvo sumažintas neproporcingai didesne apimtimi, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kitų statutinių sistemų pareigūnais. Valstybės tarnautojams buvo mažinami tik pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Vidaus tarnybos pareigūnams buvo sumažinti tik pareiginės algos koeficientai 11–20 kategorijoms, tačiau nei priedai už laipsnius, nei priedų už kvalifikacines klases dydžiai nebuvo mažinti. Kitų statutinių sistemų pareigūnams jų statusą reglamentuojančiais teisės aktais darbo užmokesčio atitinkamų dalių dydžiai nebuvo mažinami.

Pareiškėjų nuomone, konkrečiu atveju, spręsdamas ginčą pagal analogiją teismas turėtų taikyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, kuriuo pareiginės algų koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, nuostatas, todėl priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas taip pat turi būti vertinamas kaip neteisėtas, diskriminacinis, neproporcingas, prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ieškinio senaties terminas šio pobūdžio reikalavimui nėra pasibaigęs. Pareiškėjų pažeista teisė į teisingą apmokėjimą už darbą privalo būti apginta, o padaryti nuostoliai atlyginti pagal nustatytą finansinių praradimų mechanizmą.

Tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog konkrečiu atveju negali būti taikoma analogija, pareiškėjai prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti ar 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-123 1 straipsnis, kuriuo laikinai iki 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinti priedų už rangus apskaičiavimo koeficientai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams;

Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 1 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 sausio 1 d. - 2013 m. gruodžio 31 d.: 1) už pataisos jaunesniojo pareigūno III rangą – 0,1 bazinio dydžio; 2) už pataisos jaunesniojo pareigūno II rangą – 0,15 bazinio dydžio; 3) už pataisos jaunesniojo pareigūno I rangą – 0,25 bazinio dydžio; 4) už pataisos pareigūno III rangą – 0,3 bazinio dydžio; 5) už pataisos pareigūno II rangą – 0,35 bazinio dydžio; 6) už pataisos pareigūno I rangą – 0,4 bazinio dydžio; 7) už pataisos vyresniojo pareigūno III rangą – 0,45 bazinio dydžio; 8) už pataisos vyresniojo pareigūno II rangą – 0,5 bazinio dydžio; 9) už pataisos vyresniojo pareigūno I rangą – 0,55 bazinio dydžio; 10) už pataisos vyriausiojo pareigūno rangą – 0,7 bazinio dydžio; 11) už pataisos generalinio pareigūno rangą – 0,8 bazinio dydžio, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams;

2010 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-948 1 straipsnis, kuriuo buvo laikinai, iki 2011 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų, nustatytų 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-535, galiojimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams;

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1724 1 straipsnis, kuriuo buvo laikinai iki 2012 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų, nustatytų 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo1 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-535, galiojimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams;

2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-118 1 straipsnis, kuriuo buvo laikinai iki 2013 m. gruodžio 31 d. pratęstas sumažintų pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientų, nustatytų 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ministerijos

statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-535, galiojimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (I. t., b. l. 45–47, 106–108) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjams darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir specialiu teisės aktu – Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu. Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį bausmių vykdymo sistemos pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau –ir VTĮ) ir Statuto nustatyta tvarka. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei padėčiai“ įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., tačiau šiame nutarime nebuvo nagrinėtas klausimas ir nėra nustatytas neteisėtas darbo užmokesčio sumažinimas dėl priedų už tarnybinį laipsnį (rangą) mažinimo, todėl nėra teisinio pagrindo juo vadovautis. Atsakovas skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams priedus už tarnybinius rangus, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Atsakovo nuomone, kilus abejonei dėl šioje byloje taikomo teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą. Nurodė, jog atsakovas dėl itin didelio bylų, susijusių su darbo užmokesčio dalies priteisimu, kiekio finansiškai nėra pajėgus per trumpą laiką išmokėti priteistas sumas, todėl, jeigu teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą nurodė, jog bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms (I t., b. l. 103–104).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sprendžiant šį ginčą, negalima taikyti analogijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aptartai situacijai, nes Konstitucinio Teismo nutarime nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, t. y. buvo sumažinti jau kurį laiką galioję didesni dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai. Konkrečiu atveju pareiškėjai didesnio darbo užmokesčio, susijusio su priedų už rangą koeficiento padidinimu nei iki ginčo laikotarpio, nei ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nėra gavę (šios aplinkybės neginčija), nes teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymų leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.

Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį, todėl pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jų darbo užmokestis nesumažėjo), todėl jų teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti.

Teismo vertinimu, pareiškėjai konkrečiai neišdėstė, kuo pasireiškia jų diskriminavimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atžvilgiu (kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams tarnybiniai rangai nesuteikiami), todėl esant skirtingam teisiniam reglamentavimui, dėl valstybės tarnautojų bei kitų pareigūnų nevienodos teisinės padėties ir pareiškėjams neišdėsčius konkrečių jų diskriminavimo, neproporcingo darbo užmokesčio mažinimo atvejų, nėra pagrindo konstatuoti jų skunde nurodytus šio pobūdžio pažeidimus, todėl minėti skundo argumentai atmestini.

Pareiškėjų prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams netenkinamas. Teismui pagal ginčo esmę nustačius, jog faktinio pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo dėl prašyme nurodytų teisės normų priėmimo nebuvo, pareiškėjams nenurodžius, kaip konkrečiai pasireiškė jų diskriminavimas, neproporcingas darbo užmokesčio mažinimas minėtu teisiniu reglamentavimu lyginant su kitais valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais (prašymo tinkamai nemotyvavus), konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes teismui pagal skunde išdėstytas aplinkybes nekilo abejonių dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai bei konstituciniams principams.

III. Pareiškėjai V. R., G. J., V. G., A. D. ir G. K. su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniuose skunduose (I t. 136–145; 147–157; 159–169; 171–181; 183–193) prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliacinius skundus pareiškėjai iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus (II t., b. l. 1–3) prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., tačiau jame nebuvo nagrinėtas klausimas dėl rango ir nėra įvardintas neteisėtas darbo užmokesčio sumažinimas dėl sumažintų priedų už tarnybinį laipsnį (rangą). Todėl atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams priedus už tarnybinius rangus, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Priedai už tarnybinius rangus buvo skaičiuojami vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Be to, Konstitucinis Teismas nutarime nepasisakė apie šių priedų sumažinimus, nes nagrinėjant bylą nebuvo keliamas klausimas dėl bausmių vykdymo sistemos pareigūnų darbo užmokesčio priedų sumažinimo, t. y. kreiptasi dėl šio klausimo nebuvo.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas administracinėje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą įsigaliojo tik 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį, todėl pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjų, statutinių valstybės tarnautojų, teisės gauti darbo užmokestį pažeidimo. Šį savo teisės pažeidimą pareiškėjai sieja su ta aplinkybe, jog nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. į darbo užmokestį įskaičiuojamas priedas už rangą (anksčiau – priedas už pareiginį laipsnį) nebuvo padidintas, kaip tai buvo numatyta įstatymų leidėjui 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791 (Žin., 2008, Nr. 135-5230).

Įvertinusi pareiškėjų reikalavimo atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai pobūdį, teisėjų kolegija visų pirma privalo patikrinti, ar atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, inter alia įskaičiuodamas į jį atitinkamo dydžio priedą už rangą, laikėsi teisės aktų reikalavimų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius.

Statutinių valstybės pareigūnų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą reguliuoja Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio nuostatos. Apskaičiuojant pareiškėjų darbo užmokestį buvo taikomi šio statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai. Šios aplinkybės neginčija nė viena iš ginčo šalių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę viešojo administravimo subjektai, atlikdami administracinius veiksmus, vadovaujasi šių veiksmų atlikimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia ir tai, kad teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų Statuto nuostatų teisėtumas kvestionuotas nebuvo. Vadinasi tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Šiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjų darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų.

Šios išvados negali paneigti tai, kad 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus. Reikia pabrėžti, kad ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl ginčo teisės nuostatų, numatančių palankesnius koeficientus, įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d., pažymi, jog iš tiesų Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123 (Žin., 2008, Nr. 149-6043), kurio 1 straipsniu iš esmės nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. Tačiau 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535 (Žin., 2009, Nr. 151-6782), pagal kurio 5 straipsnio 2 dalį didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Tuo metu remiantis šio įstatymo 1 straipsniu ir 5 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. sausio 1 d. galioja iki tol taikytas, t. y. nepadidintas ginčo priedų apskaičiavimo koeficientas. Atsižvelgus į šio įstatymo projekto 2009 m. lapkričio 18 d. aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1427 bei lyginamąjį variantą Nr. XIP-1428, matyti, jog pareiškėjų argumentai dėl didesnių koeficientų įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d. formaliai pagrįsti. Vis dėlto šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, ginčo laikotarpiu nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su priedo už rangą dydžiu. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 dienos galiojusiems. Ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra.

Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjai taip pat kelia tam tikrus klausimus, susijusius su jo galimybėmis inicijuoto teisminio proceso metu veiksmingai ginti savo galbūt pažeistas teises, ir nurodo, jog atsakovas netenkino jų prašymo pateikti duomenis apie galimą darbo užmokesčio nepriemoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų duomenų nepateikimas nesudaro pagrindo teigti, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjų teisių teisminė gynyba tapo neįmanoma. Šis tvirtinimas turi būti vertinamas kitų aplinkybių kontekste. Konkrečiai kalbant, nustatytas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis priedo už rangą koeficientus, pareiginės algos bazinį dydį ginčo laikotarpiu, bylą nagrinėjančiam teismui sudaro pakankamas galimybes įvertinti pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo mastą ir visapusiškai išnagrinėti bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes.

V. Spręsdama dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių susiformavimo ir galimo pažeidimo bei proporcingumo principo laikymosi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai šių konstitucinių teisinių imperatyvų pažeidimą iš esmės tiesiogiai sieja ne su atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmais, o įstatymų leidėjo veikla. Šios aplinkybės, atsižvelgus į administraciniams teismams įstatymu suteiktą kompetenciją ir pareiškėjų teikiamą teisinį reikalavimą, turi būti vertinamos sprendžiant jų pateiktą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 1 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

Kadangi pareiškėjai savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai grindžia teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principu, siekiant įvertinti šių abejonių pagrįstumą būtina šiuos pareiškėjų argumentus įvertinti atskirai.

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo

Anot pareiškėjų, galiojusiu teisiniu reguliavimu statutiniams valstybės tarnautojams buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad padidėję pareigūnų priedo už rangą apskaičiavimo koeficientai bus taikomi jau nuo 2010 m. sausio 1 d., o vėliau šis lūkestis vis buvo pažeidžiamas priimant naujus teisės aktus, kuriais buvo pratęsiamas sumažintų priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal bazinį dydį koeficientų galiojimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčo aplinkybių visumą, sprendžia, jog kilęs ginčas privalo būti vertinamas platesniame teisiniame ir socialiniame ekonominiame kontekste. Kaip žinoma, dėl ekonomikos krizės 2008 metų antrojoje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programoje buvo konstatuota, kad „Lietuva atsidūrė ekonominėje krizėje“, ir numatytas svarbiausias artimiausio laikotarpio uždavinys – ekonomikos krizės ir jos pasekmių suvaldymas (1 dalis).

Siekdamas sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, Seimas priėmė keletą įstatymų, inter alia susijusių su iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų), teisėjų atlyginimo už darbą mažinimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Kaip matyti, šioje byloje kvestionuojamu teisiniu reguliavimu taip pat buvo nustatytas laikinas teisinis reguliavimas tam, kad būtų įgyvendintas viešasis interesas, susijęs su valstybės taupymo priemonėmis valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei padėčiai.

Pastebėtina, kad šioje srityje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačios apimties teisminę praktiką. Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą).

Dar daugiau, Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką. Todėl abejones dėl galimo pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo galėtų pagrįsti tik akivaizdus minėtos diskrecijos ribų peržengimas. Reikia pabrėžti, kad bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti, ar buvo pasirinktos pačios geriausios priemonės kilusiems sunkumams išspręsti (Administracinių bylų teisenos 3 str. 2 d.). Todėl abejones dėl akivaizdaus diskrecijos ribų peržengimo galėtų pagrįsti esminis pareigūnų teisių pažeidimas ir dėl to jiems kilusi pernelyg didelė sunkumų našta.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, susijusį su priedo už rangą koeficiento dydžiu, koregavo apdairiai, t. y. iki ginčo teisinio reguliavimo nuostatų faktinio taikymo. Pastebėtina, kad pareiškėjai bet kuriuo atveju negalėjo pagrįstai tikėtis, kad didesni koeficientai bus taikomi anksčiau nei nuo 2009 m. liepos 1 d. (2008 m. lapkričio 6 d. Įstatymo Nr. X-1791 2 str.). Tuo metu pirmieji teisinio reguliavimo pokyčiai, perspėję apie įstatymų leidėjo pasikeitusius ketinimus, paaiškėjo dar 2008 m. gruodžio 23 d., kai įstatymu palankesnių nuostatų įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2010 m. sausio 1 d. Šis teisinis kontekstas patvirtina, kad palankesnių teisinio reguliavimo nuostatų neįsigaliojimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kurios pareiškėjams nebuvo įmanoma numatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamas teisinis kontekstas suteikė pareiškėjams pakankamų galimybių prisitaikyti prie pasikeitusios padėties. Juolab atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nepakeitė esminių teisinio reguliavimo sąlygų. Priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti visuminio darbo užmokesčio dydžio.

Tokį aiškinimą pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, formuojama ginčų dėl teisėtų lūkesčių ribojimo srityje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės gauti konkretaus dydžio darbo užmokestį (2012 m. kovo 20 d. sprendimas dėl priimtinumo Panfile prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13902/11). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad recesijai įveikti naudojamos priemonės, socialinis teisingumas bei ekonominė gerovė yra teisėtas viešasis interesas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Leinonen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 3898/96; 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo Lakićević ir kiti prieš Juodkalniją ir Serbiją, pareiškimų Nr. 27458/06, 37205/06, 37207/06 ir 33604/07, 62–63 p.). Šis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog nenustačius esminių teisių ribojimų ekonominio sunkmečio metu pirmenybė gali būti teikiama viešajam interesui (2013 m. gegužės 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Oufaki ir Adedy prieš Graikiją, pareiškimų Nr. 57665/12; 57657/12; minėtas sprendimas dėl priimtinumo Panfile prieš Rumuniją).

Pastebėtina, kad panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose, kai dėl valstybės taupymo priemonių įgyvendinimo kyla privačių asmenų teisėtų interesų ir viešojo intereso suderinimo klausimas. Administracinėje byloje Nr. A-1402-520/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, jog pareiškėjas, kuris savo teisėtų interesų pažeidimą siejo su pensijų indeksavimo tvarkos netaikymu, nepagrindė, jog dėl to susidarę praradimai yra nekompensuoti ar kompensuoti tokiu mažu mastu, jog jam paskirta ir toliau mokama valstybinė pensija užtikrina tik minimalius socialiai priimtinus poreikius ir žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1402-520/2015). Vadinasi, pareiškėjo patiriamų sunkumų mastas turi būti pripažįstamas teisiškai reikšminga aplinkybe, nagrinėjant šio pobūdžio ginčus.

Teisėjų kolegija, turėdama omenyje įstatymų leidėjo plačią teisėkūros laisvę, įvertinusi, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjams tenkančią sunkumų naštą, tai, kad pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dalis dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui netenkintinas.

Dėl proporcingumo principo

Pareiškėjų teigimu, bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybes tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Konstitucinis Teismas inter alia 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis proporcingumo principas reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan.

Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan.; tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Šių nuostatų kontekste 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinio Teismo įvertintas ir Kalėjimų departamento pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimas. Šiuo aspektu pažymėta, kad Kalėjimų departamento pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais. Pažymėta ir tai, kad priedai už kvalifikacinę kategoriją nevienodu mastu, vertinant procentais, buvo mažinami skirtingiems statutiniams valstybės tarnautojams; kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams jie iš viso nebuvo mažinami. Pastaroji aplinkybė įvertinta, kaip pagrindžianti neproporcingą Kalėjimų departamento pareigūnų atlyginimų mažinimo mastą, inter alia konstatuojant, kad „<...> pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje Kalėjimų departamento pareigūnų ir kitų statutinių valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijos“. Šios aplinkybės sudaro pagrindą svarstyti pareiškėjų argumentus dėl nustatyto teisinio reguliavimo, susijusio su priedų už rangą mažinimu, teisėtumo klausimą.

Kaip minėta, pareiškėjų teigimu, bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybės tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, kad priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Teisėjų kolegija šių įstatymo nuostatų kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti viso darbo užmokesčio dydžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjų tarnybos santykius reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Kadangi įstatymų leidėjas pareigūnų teisinį statusą nustatė specialiu įstatymu – Statutu, jų (pareigūnų), kaip turinčių specifinį teisinį statusą, mechaniškas sulyginimas su karjeros valstybės tarnautojais ar kitų statutinių sistemų pareigūnais nėra galimas.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija, atlikusi ginčui aktualios teisinės nuostatų analizę, pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Ginčas vyksta tik dėl to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjams nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas.

Pareiškėjų argumentai, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybės tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, vertinami kaip pareiškėjų nuomonė, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįsta.

Teisėjų kolegijos neįtikino pareiškėjų abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principams, nes šių abejonių pareiškėjai tinkamai nepagrindė. Todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 1 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. R., G. J., V. G., A. D. ir G. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė