AS-69-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-69-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04467-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 8 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 855,73 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam buvo mokama taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovai Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), gera valia negrąžindamos pareiškėjui priklausančios nuosavybės, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų piliečių lūkesčių apsaugos ir kitus principus.

Pareiškėjas prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, jog pirma sumažinta valstybinė pensija jam išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Dėl valstybinės pensijos sumažinimo pareiškėjas niekur nesikreipė, nes nesusigaudė ginčo santykių teisiniame reglamentavime, administracinių teismų sprendimais bylose dėl tapačių ginčų nesidomėjo ir neprivalėjo to daryti. Pareiškėjas iš buvusių bendradarbių sužinojo, kad besibylinėdama su pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunančiais asmenimis Vidaus reikalų ministerija susidariusios pensijos nepriemokos negrąžins, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi yra nustatęs trejų metų senaties terminą kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir šis terminas skaičiuojamas nuo neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų pradžios, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjas manė, kad Lietuvos valstybė įstatymu turėjo nustatyti terminą pensijų gavėjams kreiptis į teismus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas terminas yra neteisingas ir pažeidžiantis valstybinių pensijų gavėjų teisę kada nors atgauti iš valstybės skolą. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos aplinkybės objektyviai jam sudarė kliūtis anksčiau kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/13; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats nurodė, kad pirmą sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gruodžio 23 d. pažymą Nr. 11PP(P)-7539 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ pareiškėjui valstybinė pensija mažinta nuo 2010 m. sausio mėnesio. Nepaisant to, skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas teismui pavadė tik 2014 m. spalio 8 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo pirmo valstybinės pensijos sumažinimo.

Teismas vertino, kad pareiškėjas G. Č. nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog aptartą skundo padavimo terminą teismas galėtų atnaujinti. Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjo įvardytos procesinio skundo padavimo trejų metų termino praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis. Priešingai, teismas pripažino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės rodo pareiškėjo pasyvumą.

Vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu teismas konstatavo, jog netenkinus prašymo dėl specialaus trejų metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjo skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

II. Pareiškėjas G. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nustatytas trejų metų kreipimosi į teismą terminas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų priteisimo ir kuria teismas vadovavosi atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, yra ydinga, atitinkanti atsakovų Lietuvos valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos, o ne valstybinių pensijų gavėjų interesus. Pareiškėjas nukentėjo dėl valstybės veiksmų, tačiau teismas nurodė, jog dėl paties pareiškėjo pasyvumo jam nebėra galimybės atgauti valstybės nesumokėtą valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas mano, jog teisinis ginčas tarp jo ir valstybės lieka neišspręstas ir Lietuvos valstybės skola jam negrąžinta. Atsakovai gera valia negrąžindami jo nuosavybės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus principus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas G. Č. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog praleistas skundo teismui padavimo terminas, ir netenkinęs pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei jo priedų, šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios anksčiau – Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas netekusiu galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šių nuostatų galiojimas nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo pratęstas ir galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pareiškėjas skunde patvirtina, kad pirma sumažinta valstybinė pensija jam išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Kaip minėta, pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2014 m. spalio 8 d., t. y. praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėjas.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirma pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. spalio 8 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/2014; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Iš pareiškėjo, kuriam buvo žinoma, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio mokama sumažinta pensija ir dėl kokių priežasčių sumažinta pensija, nurodomų aplinkybių matyti, kad tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant jo nurodytas pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijos dalį neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai, kaip ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, 2014 m. spalio mėnesį kreipėsi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinusi, kad į teismą pareiškėjas G. Č. kreipėsi tik 2014 m. spalio 8 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo minėtą terminą atnaujinti.

Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, jog pirmą sumažintą valstybinę pensiją taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, jo galiojimą pratęsus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu XI-1821 iki 2012 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas gavo ne anksčiau kaip 2012 m. sausio mėnesį, taigi dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėjas kreipdamasis į teismą 2014 m. spalio 8 d. trejų metų skundo padavimo termino nėra praleidęs. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo, ir jo skundą atsisakyta priimti, keičiama ir skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės teisėjų kolegija nurodo, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį skundo priėmimo klausimą išsprendžia administracinio teismo, t. y. pirmosios instancijos teismo, kuriame skundas nagrinėtinas, pirmininkas ar teisėjas. Pagal ABTĮ normas apeliacinės instancijos teismas negali įpareigoti pirmosios instancijos teismo priimti skundą ir išnagrinėti jį iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Č. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo G. Č. skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė