A-438-269-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-269/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00238-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei A. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti jam iš atsakovės A. J. (toliau – ir atsakovė) 541,08 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt.

Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei teikti juos tvirtinimui Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – tai visi fiziniai ir juridiniai asmenys, tame tarpe ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminiais teisės aktais, sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta.

Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes turi nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybėje. Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, aplinkybė, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitoje vietoje bei/ar faktiškai gyvena kitur, neatleidžia asmens nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nebuvo sumokėjusi pareiškėjui 424,41 Lt vietinės rinkliavos.

Susidarius šiam įsiskolinimui, 2010 m. kovo 10 d. Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos išieškojimo. Vadovaujantis Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 10V-92 patvirtintos komisijos surašytu 2010 m. gegužės 27 d. Nekilnojamojo turto apžiūros aktu Nr. 2-16, už vieną atsakovės 32,39 kv. m ploto pastatą vietinės rinkliavos mokestis buvo panaikintas nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Vadovaujantis Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2012 m. sausio 2 d. raštu Nr. VŪ-31, vietinės rinkliavos mokestis už šį objektą neskaičiuotas ir nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Gavus minėtus aktus, 2010 m. rugsėjo 6 d. Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas prašymas dėl civilinės bylos nutraukimo, tačiau per klaidą buvo atsisakyta ieškinio ne dalyje, bet pilnai. Atsakovei nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už 93,93 kv. m ploto gyvenamosios paskirties objektą yra susidaręs 541,08 Lt įsiskolinimas.

Iš mokėjimo pranešimo matyti, kad pagal 2012 m. lapkričio 28 d. vietinės rinkliavos mokesčio kompensavimo aktą jai yra kompensuota 315,63 Lt suma. Pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

Atsakovė A. J. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 62–63) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nėra aišku, kaip apskaičiuota jai privaloma mokėti suma, pranešimai buvo siunčiami ne atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Realiai paslauga, už kurią pareiškėja turi sumokėti, nėra teikiama, nes sodyba yra miške, neįmanoma prie jos privažiuoti, todėl konteinerį reikėtų apie 250 m tempti iki nurodytos vietos, iš kur ir būtų išvežtos atliekos. Be to, byla turėtų būti nutraukta, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat pažymėjo, kad jai lengvata neteikiama, nes ji turi skolų, tačiau Seimo kontrolierius savo akte nurodė, kada tokia situacija negalima. Prašė teismo ištirti Nuostatų teisėtumą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 92–95) pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės 541,08 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 32,39 kv. m ir 93.93 kv. m ploto nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl pagal Nuostatų 3 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. 2010 m. gegužės 27 d. Nekilnojamojo turto apžiūros aktu Nr. 2-16 vietinės rinkliavos mokestis už 32,39 kv. m ploto pastatą buvo panaikintas nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., o Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus 2012 m. sausio 2 d. raštu Nr. VŪ-31 vietinės rinkliavos mokestis už šį objektą neskaičiuotas ir nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymu civilinė byla dėl 424,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos priteisimo iš atsakovės buvo nutraukta. Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 28 d. vietinės rinkliavos mokesčio kompensavimo aktu buvo pasiūlyta kompensuoti atsakovei priskaičiuotą vietinės rinkliavos mokestį objektui (duomenys neskelbtini) (93,93 kv. m) laikotarpiu 2008 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., tai sudaro 315,63 Lt. Minėta suma, kaip matyti iš mokėjimo pranešimo Nr. 10266540, buvo įskaityta kaip gauta įmoka. Nors atsakovė prašo teismo bylą nutraukti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, minėtas ginčas buvo dėl skolos, susidariusios nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o nagrinėjamas ginčas apima laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Be to, kaip matyti iš rašytinių dokumentų, minėta suma yra kompensuota. Todėl argumentai dėl bylos nutraukimo yra atmestini. Atmestini ir atsakovės argumentai dėl nesuteiktos lengvatos, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų sumokėti vietinės rinkliavos mokestį (apmokestinamas plotas 93,93 kv. m) matyti, jog atsakovei buvo siųsti mokėjimo pranešimai, tačiau ji vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., Nuostatų 28‑32 punktuose nustatyta tvarka nesumokėjo, todėl susidarė 541,08 Lt įsiskolinimas.

Teismas nurodė, kad atsakovės atstovas teismo posėdžio metu prašė ištirti Nuostatus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnio normų kontekste, t. y. ar Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atsakovei mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tiek apygardų administraciniai teismai, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) eilėje administracinių bylų konstatavo, jog atskirų savivaldybių tarybų nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui tik ta apimtimi, jog juose nėra numatyta alternatyva – galimybė mokėti vietinę rinkliavą arba pagal deklaruojamų, arba pagal faktinį atliekų kiekį.

Teismai imperatyviai nekonstatavo, kad vietinės rinkliavos mokėjimas pagal statinių plotą prieštarauja teisės aktų nuostatoms, tačiau padarė išvadą, jog nuostatus būtina papildyti alternatyviais vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdais. Be to, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 1 dalies nuostatų ir šioje administracinėje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių sisteminė analizė patvirtina, kad atsakovė nelaikytina iš esmės tinkamu ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nurodytu subjektu, kuris turi procesinę teisę pateikti administraciniam teismui prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

Atsakovė, būdama apdairi ir rūpestinga, nelaikė, jog Nuostatų normos pažeidžia jos teises, nes į teismą dėl savo pažeistų teisių nuo 2008 m. spalio 1 d. nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Priešingai, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame teigė, jog atsakovė pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir, tuo pačiu, inicijavo administracinės bylos iškėlimą atsakovei, o ABTĮ nenumato administraciniame procese priešpriešinio skundo instituto.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tiek apygardų administraciniai teismai, tiek ir LVAT ištyrė keleto savivaldybių tarybų patvirtintų nuostatų teisėtumą (tame tarpe ir Lazdijų rajono), tačiau savo procesiniuose sprendimuose nė vienų nuostatų atžvilgiu netaikė ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies. Keisti šios LVAT suformuotos praktikos ir plečiamai interpretuoti ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje suformuluotą aptakią formuluotę „paprastai negali būti taikomas“ nėra jokio pagrindo. Interpretuoti įstatymo leidėjo valią kitaip ir, pripažinus Nuostatus prieštaraujančiais Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, netaikyti Nuostatų reikalavimų tik atsakovei, tuo pačiu metu taikant likusiems vietinės rinkliavos mokėtojams, nėra jokio teisėto pagrindo.

Priešingu atveju visų likusių vietinės rinkliavos mokėtojų atžvilgiu jau išnagrinėtose administracinėse bylose atsirastų pagrindas svarstyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 11 punktų nuostatų taikymo galimybę. Be to, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, pripažinti prieštaraujančiais Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs. Taigi Nuostatų ištyrimas ir jų taikymas šiuo metu realiai nesukels atsakovei teisinių pasekmių už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovė, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–99), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pareiškėjas anksčiau dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvo kreipęsis į Kauno apylinkės teismą, bet pats 2010 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu ieškinio atsisakė. Dėl šios priežasties Kauno apygardos administracinis teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą arba administracinę bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teigia, kad jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslauga teikiama nekokybiškai, nes atliekų surinkimo konteineris pastatomas toli nuo jos gyvenamosios vietos (apie 250 m, kai šis atstumas turėtų būti ne daugiau kaip 200 m). Be to, fiziniam asmeniui, savivaldybės teritorijoje turinčiam nekilnojamojo turto objektą, kuriame nėra elektros tiekimo, taikoma rinkliavos lengvata – 100 proc. atleidimas nuo įmokos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovė, būdama rinkliavos mokėtoja, pageidavo, jog tokia paslauga jai nebūtų teikiama, nes tos savivaldybės teritorijoje ji būna itin retai (nuolat gyvena Kaune), todėl komunalinių atliekų praktiškai nesusidaro. Taigi pareiškėjo reikalavimas mokėti už atsakovei nereikalingas paslaugas pagal esamą gyvenamąjį plotą prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui, nes ji turėtų mokėti ne už gyvenamąjį plotą, kaip įtvirtinta Nuostatuose, o už faktinį atliekų kiekį (jei jų yra).

Nurodo, kad prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti tik tuos Nuostatų punktus, kuriose nenumatyta alternatyva mokėti už komunalinių atliekų surinkimą, t. y. įtraukti į Nuostatus alternatyvaus mokėjimo galimybę, bet neprašė naikinti visus Nuostatus, kaip nurodyta teismo sprendime. Seimo kontrolierius savo pažymoje taip pat akcentavo, kad Nuostatuose įtvirtinti reikalavimai mokėti pagal patalpų plotą neatitinka proporcingumo principo. Lazdijų rajono savivaldybė iki šiol nevykdo teismų sprendimų papildyti Nuostatus.

Mano, kad turi teisę pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį pateikti administraciniam teismui prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nes ji yra fizinis asmuo.

Teigia, kad jeigu minėtų Nuostatų dalis teismai pripažins neteisėtomis, tai teisinės pasekmės atsiras tiek pareiškėjui, tiek atsakovei, tiek kitiems asmenims, nes pareiškėjas savo reikalavimus grindžia iki šiol nepakeistais Nuostatais, o vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomi panaikintais nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas teismo sprendimas dėl norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 116 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atitinkamas administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio akto ar jo dalies galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šia įstatymo numatyta galimybe Kauno apygardos administracinis teismas nepasinaudojo, kaip ir ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose įtvirtinta galimybe sustabdyti administracinę bylą, kol įsiteisės Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 104–110) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija. Papildomai pažymi, kad atsakovės pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama ne su turimomis atliekomis, faktine gyvenamąja vieta, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu, turi komunalinių atliekų, kas atitinka Nuostatų 5 punkte įtvirtintą sąlygą. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką vietinės rinkliavos mokėjimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra siejamas su paslaugos suteikimu. Tai, kad atsakovė valdomo nekilnojamojo turto neeksploatuoja, nėra savaime pagrindas ją atleisti nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teigia, kad pagal Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 5TS-1179 patvirtintą Vietinės rinkliavos lengvatų taikymo tvarką ir sąlygas (nauja redakcija patvirtinta Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 5TS-551) atsakovei galėtų būti pritaikyta 50 proc. ar 100 proc. rinkliavos mokėjimo lengvata, tačiau atsakovė į pareiškėją dėl lengvatos taikymo nesikreipė, todėl nėra jokio pagrindo atleisti ją nuo rinkliavos mokėjimo.

Mano, kad atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti Lazdijų rajono savivaldybę įtraukti į Nuostatus mokėjimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą alternatyvą pagal deklaruojamą atliekų kiekį, atmestini kaip nepagrįsti, nes Nuostatų ar jų dalies atitikimas įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, Nuostatų atitikimas įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams yra nagrinėjamas specialia, ABTĮ 110–117 straipsniuose nustatyta tvarka ir toje pačioje byloje, kurioje yra kilęs ginčas, nėra nagrinėjamas. Pažymi, kad analogiškas klausimas jau yra išnagrinėtas Kauno apygardos administraciniam teismui priėmus 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Tačiau nagrinėjamu atveju pati atsakovė, keldama byloje klausimą dėl Nuostatuose nenumatytos galimybės mokėti rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, niekuomet nebuvo ir nėra išreiškusi noro deklaruoti atliekas bei mokėti rinkliavą pagal deklaruotą atliekų kiekį.

Pažymi, kad atsakovės argumentai dėl rinkliavos skaičiavimo galimybių ir deklaravimo, prieštarauja vieni kitiems. Atsakovė teigia, kad ji valdomo nekilnojamojo turto nenaudoja. Taigi net jeigu ir būtų Nuostatuose numatyta galimybė rinkliavos mokėtojams mokėti rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atsakovė net negalėtų atliekų deklaruoti, nes valdomo turto visiškai neeksploatuoja, atliekų nesukuria. Tokiu atveju, kai valdomas nekilnojamasis turtas yra visiškai nenaudojamas, atsakovė galėjo ir gali pasinaudoti minėta rinkliavos mokėjimo lengvata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos mokėti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė jam iš atsakovės 541,08 Lt dydžio vietinę rinkliavą, mokėtiną už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Atsakovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, atsisakęs ieškinio dėl vietinės rinkliavos priteisimo, nebeturi teisės kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat pažymėjo, jog ji nekilnojamuoju turtu, esančiu Lazdijų rajono savivaldybėje, praktiškai nesinaudoja, komunalinių atliekų nesusidaro, be to, Lazdijų rajono savivaldybė nenumatė galimybės mokėti už komunalinių atliekų surinkimą pagal faktiškai susidariusį atliekų kiekį.

Pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad „Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka“. „Komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje“ (Nuostatų 3 punktas).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pavyzdžiui, žr. 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pavyzdžiui, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, taip pat prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog ji savo nekilnojamuoju turtu naudojasi retai ir atliekų nesusidaro, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei nuosavybės teise analizuojamu laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) priklausė 93,93 kv. m ploto pastatas–gyvenamasis namas, esantis Lazdijų rajono savivaldybėje (b. l. 15). Taigi atsakovė laikytina atliekų turėtoja Nuostatų 3 punkto prasme, iš ko seka jos pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija dėl atsakovės argumentų, susijusių su pareiškėjo teise reikšti šioje byloje prašymą priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą, todėl jos nebekartoja.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė pageidavo mokėti vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1244/2013 yra konstatavęs, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad Nuostatų 25 punkte įtvirtinta, jog „Visiems komunalinių atliekų turėtojams rajono savivaldybės teritorijoje taikomi nuostatų 2 priede „Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai Lazdijų rajono savivaldybėje“ nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai (2 priedas pridedamas)“. Pagal minėto priedo 1 punktą metinis vietinės rinkliavos dydis litais už 1 kv. m gyvenamosios paskirties pastato (individualaus namo) yra 1,93 Lt. Atitinkamai vieno mėnesio vietinės rinkliavos dydis yra 0,16 Lt (1,93 / 12).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos gyvenamojo namo plotui esant 93,93 kv. m, mėnesinis vietinės rinkliavos dydis sudaro 15,03 Lt (93,93 x 0,16). Pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 5), t. y. už 27 mėnesius. Todėl iš atsakovės pareiškėjui turėjo būti priteista 405,81 Lt suma (27 x 15,03), o ne 541,08 Lt, kaip kad yra nurodyta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo“.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tačiau apeliacinis skundas iš dalies yra tenkintinas, o skundžiamas sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 405,81 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovės A. J. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą iš dalies tenkinti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (įmonės kodas 250135860) iš atsakovės A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 405,81 Lt (keturis šimtus penkis litus 81 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas