A-1215-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1215-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02811-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad pablogėjus jo sveikatos būklei iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 2014 m. sausio 16 d. jis buvo etapuotas į LAVL tyrimams atlikti. LAVL administracijos sprendimu 2014 m. sausio 17 d. jis buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus kamerą, kurioje kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Paaiškino, jog jis buvo patalpintas į 6,23 kv. m ploto kamerą, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. minėta kamera neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.4 punkto reikalavimų dėl vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų palatoje turinčio tekti gyvenamojo ploto. Be to, atkreipė dėmesį, kad kameroje vietoje lovų buvo grandinėmis prie sienų pritvirtinti gultai, nebuvo spintelės daiktams laikyti, kriauklės, o tualetas nuo likusios patalpos buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, juo naudotis buvo nepatogu.

Pareiškėjas tvirtino, kad toks kameros įrengimas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.3–16.5, 16.10 ir 16.12 punktų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamera buvo nesutvarkyta, joje mėtėsi šiukšlės, sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, langą atidaryti trukdė įrengtos grotos, sienų dažai buvo nusilupę, nuo lubų byrėjo tinkas, buvo drėgna ir šalta, iš kanalizacijos vamzdžio išlindusios žiurkės ėsdavo maisto likučius iš indų, dėl kameroje bėgiojančių žiurkių, triukšmo ar šalčio jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, o dėl žemos temperatūros kameroje jis vilkėjo striukę, mūvėjo pirštines.

Kartu akcentavo, kad dėl kriauklės nebuvimo jis negalėjo laikytis asmens higienos, nebuvo galimybės išsiplauti indus, maistą gaudavo plastmasiniuose kibirėliuose ir maišeliuose, o į dušą buvo nuvestas tik tuomet, kai paskelbė bado akciją. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2014 m. sausio 22 d. apie 14 val. jis kartu su dar vienu nuteistuoju laikinai buvo perkeltas į kamerą Nr.

20. Prieš perkėlimą kamera, patalynė ir jo nuosavi rūbai buvo dezinfekuoti. Vėliau jis vėl buvo grąžintas į tą pačią kamerą. Tvirtino, kad dėl nurodytų antisanitarinių laikymo sąlygų ir dėl to, jog blakės ar kiti parazitai sukandžiojo visą kūną, jis su skundais kreipėsi į LAVL direktorių, tačiau nei administracija, nei gydytojų personalas į tai nekreipė jokio dėmesio. Pareiškėjo teigimu, medicinos personalo darbuotoja tik vieną kartą davė jam tabletę ir tepalo vienam kartui pasitepti, tačiau į kitus jo nurodytus nusiskundimus dėl sveikatos LAVL gydytojai nekreipė jokio dėmesio ir jokio gydymo pareiškėjui neskyrė.

Be to, atkreipė dėmesį, jog LAVL administracija, pažeisdama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 207, 218 ir 229 punktų reikalavimus, dalies jo skundų neregistravo, o viena iš pareigūnių, kurios vardas ir pavardė jam nežinomi, jį įžeidinėjo, tyčiojosi, nurodydama, kad iš karceryje patalpintų asmenų skundai nėra priimami, t. y. pareiškėjas patyrė ir psichologinį LAVL administracijos spaudimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad nors į LAVL atvyko tyrimams ir gydymui, jis visą nurodytą laikotarpį turėjo kęsti psichologines, dvasines bei fizines kančias, orumo pažeminimą.

Atsižvelgęs į tai, manė, kad į baudos izoliatoriaus kamerą jis buvo patalpintas tam, kad prarastų norą važinėti po ligonines valstybės lėšomis. Tai, anot pareiškėjo, patvirtina gydytojų replikos ir nemandagus elgesys jo atžvilgiu, dėl to jis po vizitų pas gydytojus jautė nepilnavertiškumo kompleksą, pablogėjo jo savijauta, atsinaujino skausmai, jis norėjo nusižudyti, tačiau dėl bandymo nusižudyti psichologinės pagalbos LAVL negavo. Pareiškėjas pabrėžė, kad į švaresnę kamerą jis buvo perkeltas tik 2014 m. sausio 22 d., kai sutiko parašyti, jog nepageidauja gauti atsakymų į jo skundus, o kitą dieną buvo išrašytas iš LAVL, paaiškinus, kad ligoninėje gydomi tik tie asmenys, kurie nesiskundžia sąlygomis.

Šiame kontekste pareiškėjas nurodė, jog remontas kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo atliktas jau po jo išvykimo į Marijampolės PN (baigtas 2014 m. vasario 14 d.), o Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. pažyma, kad sąlygos minėtoje kameroje atitinka higienos normų reikalavimus, nepaneigia jo skunde aprašytų kalinimo sąlygų ir jo buvimo LAVL metu egzistavusių pažeidimų. Dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (pažeidimų) pareiškėjas tvirtino patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, padidėjusia baime aplinkai bei sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40–43) prašė pareiškėjo skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo palikti nenagrinėtą, o kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 6, kurios plotas 12,09 kv. m ir joje įrengtos 3 lovos, taip pat Baudos izoliatoriuje, kurio plotas 6,23 kv. m ir jame įrengtos 2 lovos.

Tuo tarpu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, o pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, be to, turi būti užtikrinti jų izoliacijos reikalavimai. LAVL paaiškino, kad nėra įpareigota ir neveda apskaitos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.

Tačiau akcentavo, kad pats pareiškėjas savo skunde nurodė, jog baudos izoliatoriuje jis buvo gydomas vienas, todėl padarė išvadą, kad minėtu laikotarpiu įstaiga užtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytą minimalaus ploto reikalavimą. Be to, pabrėžė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi ir būtiniausiais baldais, kurie nuolat remontuojami ir / ar keičiami, visus atsiradusius defektus įstaigos ūkio skyriaus darbuotojai šalina trumpiausiais terminais. Kartu akcentavo, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, o visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliais terminais, o 2014 m. vasario 14 d. buvo užbaigtas remontas baudos izoliatoriuje, kuriame įrengtos dvi lovos, dvi kėdės, spintelė higienos priemonėms susidėti, kriauklė, tualetas, radijo taškas, šiukšliadėžė.

Taip pat nurodė, kad ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Papildomai pažymėjo, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, jog įstaigos patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dėl pacientų maudymosi paaiškino, kad LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, ir šis grafikas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone, o maistas yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) valgyklos.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Tuo tarpu dėl pareiškėjo skundo dalies dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas privalėjo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o nesutikdamas su šios komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (rėmėsi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi).

Atitinkamai bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ligoninėje teismingos bendrosios kompetencijos teismui (rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-110/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 92–102) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą bei išaiškino pareiškėjui teisę dėl žalos atlyginimo su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš kalinimo LAVL baudos izoliatoriuje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Atsižvelgęs į tai, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies dėl netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Tuo tarpu Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo LAVL, prieš kreipdamasis į teismą, privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.

Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies dėl jo laikymo sąlygų LAVL, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kiek asmenų buvo laikoma kameros tipo palatoje ir baudos izoliatoriuje kartu su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nurodė, jog neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl baudos izoliatoriaus užimtumo jo buvimo ten laikotarpiu, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų plotą bei lovų skaičių, galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdyje paaiškino, kad baudos izoliatoriuje iki 2014 m. sausio 21 d. jis buvo laikomas vienas, o 2014 m. sausio 21 d. kartu su dar vienu asmeniu, tačiau 2014 m. sausio 22 d. vakare jis buvo perkeltas į kameros tipo palatą Nr. 6, kurioje buvo laikomi 3 asmenys. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui LAVL baudos izoliatoriuje tenkantį plotą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 22 d. (1 parą) buvo pažeista.

Nors LAVL savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje besigydančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, teismas akcentavo, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Teismas kartu pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildina ir iš to, jog LAVL nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų.

Šiuo aspektu teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12.6)12.12-690, patvirtinantį, jog ligoninė atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gali verstis ūkine veikla, t. y. teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau šis dokumentas iš esmės patvirtina LAVL patalpų būklę 2013 m. liepos 29 d., o pareiškėjo nurodyti pažeidimai atsirado 2014 m. sausio 17 d., t. y. beveik po pusės metų. Taigi, teismo vertinimu, pateiktas higienos pasas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu patvirtinti LAVL patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams ginčui aktualiu laikotarpiu.

Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu net 12 kartų kreipėsi su skundais į LAVL administraciją dėl laikymo baudos izoliatoriuje antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis, jis skundėsi, jog baudos izoliatoriuje negali nusiprausti, nes nėra kriauklės, maistas tiekiamas plastmasiniuose kibirėliuose ir maišeliuose, nėra spintelės, ant kurios būtų galima padėti maistą valgant, patalpos vėdinamos kartą per parą ir jose drėgna, prastas apšvietimas, nėra vietos džiauti rankšluosčius. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 22 d. skundu dėl antisanitarinių sąlygų LAVL taip pat kreipėsi į Higienos institutą, kuris jo skundą perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus visuomenės sveikatos centrui.

Atitinkamai Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 17–26 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos kontrolę dėl galimai netinkamų higienos sąlygų LAVL karceryje pagal pareiškėjo skundą ir 2014 m. vasario 26 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-185 padarė išvadą, kad LAVL karcerio patalpoje oro temperatūra siekė 15,9 °C šilumos ir neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ 7 punkto reikalavimų.

Taigi, teismas sprendė, kad minėtame patikrinimo akte konstatuotas higienos normų pažeidimas iš esmės patvirtina pareiškėjo skundo teiginius dėl temperatūros baudos izoliatoriaus patalpoje. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šis pažeidimas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 22 d. (5 paras) galėjo pareiškėjui sukelti tam tikrą fizinį diskomfortą, nepatogumus. Teismas iš nurodyto Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto taip pat nustatė, kad operatyvaus patikrinimo metu LAVL karcerio patalpoje išmatuotas dirbtinis dieninis apšvietimas, santykinė oro drėgmė, patalpos vėdinimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginius dėl baudos izoliatoriaus apšvietimo, drėgmės ir vėdinimo reikalavimų pažeidimų vertino kaip nepagrįstus.

Be to, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) LAVL teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, atlieka patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus vieną kartą per mėnesį, nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl baudos izoliatoriuje buvusių graužikų, t. y. graužikų ir kitų parazitų buvimas jame yra tikėtinas. Tuo tarpu graužikai baudos izoliatoriuje asmeniui, kuris atvyko į LAVL gydytis, galėjo sukelti papildomą stresą, jį neigiamai psichologiškai paveikti.

Kita vertus, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su skundais dėl graužikų palatoje į LAVL administraciją nesikreipė. Teismas kartu akcentavo, kad atsakovas nei iš esmės pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, jog LAVL palatoje tualetas buvo neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams, nebuvo kriauklės ir spintelės, nepateikė, nors šiuo atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius. Tuo tarpu byloje esantis 2014 m. vasario 14 d. Darbų priėmimo aktas Nr. BD-385 patvirtina, kad LAVL baudos izoliatoriuje buvo atlikti remonto darbai, tačiau jų atlikimo data nėra nurodyta ir minėtas aktas nepaneigia pareiškėjo teiginių, kad patalpoje ginčo laikotarpiu spintelės ir kriauklės nebuvo.

Juolab kad pareiškėjas apie inventoriaus trūkumą yra nurodęs ir 2014 m. sausio 21 d. skunde LAVL administracijai. Kita vertus, teismas vertino, kad šiuo aspektu nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir byloje nenustatyta, jog jis peržengė protingumo ribas, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala. Teismas taip pat nenustatė pažeidimų dėl pareiškėjo teisės prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, kadangi bylos duomenimis ginčo laikotarpiu šių reikalavimų buvo laikomasi, o pats pareiškėjas neneigia, kad 2014 m. sausio 22 d. jis buvo nuvestas į dušą.

Nors pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad maistas jam buvo tiekiamas plastmasiniuose induose ir maišeliuose, o bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, jog dėl to pareiškėjas skundėsi ir LAVL administracijai, teismas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamentas, tirdamas pareiškėjo skundą, nustatė, jog jis, atvykęs į LAVL, atsisakė dubens, puoduko ir šaukšto, nes turėjo savo. Taigi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę maistą vartoti iš savo indų, todėl šiuo aspektu jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teismas pabrėžė, jog pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje Nr. 177-37/21 užfiksuota, kad pareiškėjas rūko. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją su skundu dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, nurodydamas, jog atvykus į LAVL jis pusantros valandos buvo laikomas prirūkytoje ir nevėdinamoje patalpoje, minėtą skundą LAVL administracijai pareiškėjas parašė 2014 m. sausio 20 d., t. y. praėjus trims dienoms nuo galimo pažeidimo.

Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat teigė, kad 2014 m. sausio 21 d. į palatą kartu su juo patalpintas asmuo irgi buvo rūkantis, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog minėtas asmuo palatoje rūkė. Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo trumpą laiką, teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygoms ir neturtinės žalos kilimui. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad baudos izoliatoriuje, kuriame pareiškėjas buvo laikomas ir gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 22 d., gyvenimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų (dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto ir higienos normų), o taip buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas ir dėl to jis patyrė papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginius, jog LAVL pareigūnai tyčiojosi iš jo, nereagavo į pagalbos mygtuko signalą, neregistravo jo skundų, paneigia byloje pateikti įrodymai dėl pareiškėjo skundų nagrinėjimo. Taigi teismas nenustatė, kad LAVL administracija būtų sąmoningai nežmoniškai elgusis su pareiškėju.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas įvertino nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovavosi aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo bei teisingumo principais ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Lt (144,81 Eur).

III. Pareiškėjas M. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–111), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, žinodamas, kad baudos izoliatoriaus kamera neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau vis tiek patalpindamas pareiškėją į baudos izoliatorių, piktybiškai ir tyčia žemino jo garbę bei orumą, ir priteisė per mažą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik nurodė, kad pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo ir visiškai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 88–89). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų jam suteikimo LAVL, taip pat iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. LAVL baudos izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamai jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą. Tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu ginčo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų buvo palikta nenagrinėta, nagrinėjamu atveju nėra, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisakys.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 10–28, 33–35, 44–75). Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog šiuo atveju nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai nežmoniškai elgęsis su pareiškėju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė, jog nagrinėjamu atveju LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba šiuo aspektu, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė