A-575-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-575-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00792-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B., atstovaujama advokato A. B., kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–8), kurį patikslino (I t., b. l. 139–145), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-14046(3.32); 2) panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. (11.3)-I-6805 nurodytą sprendimą; 3) įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti R. B. jai priklausančias vienkartinę bei periodinę draudimo išmokas apdraustajam E. B. mirus.

Nurodė, kad 2004 m. lapkričio 10 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo sunkiai sužalotas jos sūnus, po traumos jį ištiko koma, buvo lūžusi koja. VSDFV Šiaulių skyrius 2005 m. kovo 25 d. pripažino įvykį draudiminiu; pagal galiojančius nuostatus ir tyrimo medžiagą pripažino jog įvykis įvyko darbe. Nuo 2005 m. gegužės 6 d. iki 2006 m. lapkričio 28 d. pareiškėjos sūnus kelis kartus buvo hospitalizuotas – operuotas kairysis šlaunikaulis. 2008 m. gegužės 27 d. pareiškėjos sūnus mirė. Specialisto J. P. išvadoje nurodyta mirties priežastis – plaučių uždegimas. Atsakovas, remdamasis šia išvada, nurodė, kad mirties priežastis – skilvinis plaučių uždegimas – neturi priežastinio ryšio, todėl atsisakė mokėti vienkartinę išmoką apdraustajam mirus. Šiaulių apygardos teisme, kur vyko bylos nagrinėjimas, buvo atlikta vienintelė ekspertizė. 2010 m. balandžio 12 d. trijų didelę patirtį turinčių medikų – ekspertų komisija įvertino visas ligos istorijas ir pateikė atsakymą, kad gydymosi laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 4 d. patirtos traumos E. B. buvo nustatytos pūlingos komplikacijos, kurios gali įtakoti ir abipusį pūlingų skiltinių plaučių uždegimo išsivystymą. Pareiškėjos teigimu, būtent nuo plaučių uždegimo ir mirė jos sūnus E. B., todėl tarp 2004 m. lapkričio 4 d. patirtos traumos ir skiltinio plaučių uždegimo išsivystymo yra galimas netiesioginis priežastinis ryšys. Šiame ekspertizės akte buvo pasisakyta, kad E. B. organizmas per tokį ilgą negijimo laikotarpį buvo išsekęs, todėl pagrindinė mirties priežastis ir buvo trauma. Per visą laikotarpį iki pat mirties VSDFV mokėjo E. B. periodines draudimo išmokas. Nei viename įstatyme nėra numatyta, jog dėl mirties turi būti priimtas naujas sprendimas pripažinti jį draudiminiu arba ne. Administracinė byla Nr. I-1298-84/2012, kurioje buvo nagrinėjamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, vertinamas darbdavio elgesys (ar buvo pažeidimas, ar buvo užtikrinta darbų sauga), neturi jokio prejudicinio ryšio su nagrinėjama administracine byla.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyriaus su skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 190–193) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovo atstovė V. P. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad pareiškėjos sūnaus mirtis nebuvo tiesioginė nelaimingo atsitikimo darbe pasekmė. Tiesioginiu priežastiniu ryšiu laikomas toks ryšys, kai tam tikras veiksnys sukelia padarinį tiesiogiai be tarpinių veiksmų poveikio. Šis sprendimas buvo apskųstas VSDFV kaip ikiteisminių ginčų sprendimo institucijai, o ji labai išsamiai išnagrinėjo visą bylos medžiagą ir nustatė, kad Šiaulių teritorinio skyriaus sprendimas teisėtas ir jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi 2009 m. balandžio 22 d. gautoje Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto specialisto išvadoje KM64/0901R375/09 nurodyta: „E. B. mirties priežastis – skiltinis plaučių uždegimas, apimantis visas plaučių skiltis ir krūtinplėvę nėra susijęs su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu darbe.“ E. B. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimas, skiltinis plaučių uždegimas, todėl nebuvo priimtas sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV nesutiko su pareiškėjos skundu ir atsiliepimu (I t., b. l. 204–207) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą draudiminiais įvykiais, teisės į draudimo išmokas įgijimo bei išmokų skyrimo klausimus reglamentuoja 2003 m. lapkričio 11 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Nr. IX-1819 (toliau – ir Įstatymas) bei Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Iš Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies formuluočių „mirus dėl draudiminio įvykio“ matyti, kad šiuo atveju tarp nelaimingo atsitikimo darbe patirtos traumos ir apdraustojo asmens mirties privalo egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. asmens mirtis turi būti tiesioginė nelaimingo atsitikimo darbe pasekmė.

E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jis patyrė sunkią traumą. Šis nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Šiaulių skyriaus 2005 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. D60 buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Dėl šio draudiminio įvykio E. B. buvo išmokėta ligos pašalpa, o nuo 2005 m. kovo 10 d. pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba) išduotas pažymas dėl netekto darbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo mokamos ir netekto darbingumo periodinės kompensacijos.

VSDFV Šiaulių skyriaus 2008 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. PN17-10 netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimas buvo nutrauktas E. B. mirus. VSDFV Šiaulių skyriuje 2008 m. lapkričio 10 d. buvo gautas pareiškėjos R. B. atstovo advokato A. B. prašymas dėl periodinės ir vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo. Pareiškėjos pateiktame mirties liudijime E. B. mirties priežastis nurodyta pneumonija (plaučių uždegimas, kodas JI8.9), kuri neturi nieko bendro su nelaimingu atsitikimu darbe. Taigi, VSDFV Šiaulių skyrius, vykdydamas jam teisės aktais pavestas viešojo administravimo funkcijas, ėmėsi reikiamų veiksmų siekiant priimti pagrįstą administracinį sprendimą.

VSDFV Šiaulių skyriaus prašymu VSDFV Vilniaus skyrius atliko medicininių dokumentų patikrinimą bei pateikė 2008 m. gruodžio 18 d. VšĮ Nemenčinės poliklinikos patikrinimo pažymą Nr. 1371N, kurios išvadose nurodyta, kad E. B. turėjo ir kitų rimtų sveikatos problemų iki nelaimingo atsitikimo darbe ir pateikė išvadą, kad dėl šio apdraustojo mirties priežasties nustatymo būtina kreiptis į teismo medicinos ekspertus. Įvertinęs nelaimingo atsitikimo byloje esančius duomenis ir medicininius dokumentus, VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. sausio 6 d. kreipėsi konsultacijos į VSDFV, pateikdamas E. B. nelaimingo atsitikimo darbe bylą.

Siekiant nustatyti, ar E. B. mirtis yra jam 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos pasekmė, t. y. ar tarp šių įvykių yra tiesioginis priežastinis ryšys, VSDFV Šiaulių skyrius kreipėsi į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyrių. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadoje Nr. KM64/09(01)-R375/09 nurodyta, kad E. B. mirties priežastis – skiltinis plaučių uždegimas, nėra susijęs su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu darbe.

Išvadoje taip pat nurodyta, kad apdraustojo mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimas – skiltinis plaučių uždegimas. VSDFV Šiaulių skyrius gavęs minėtą išvadą, 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.2)S-8413 pareiškėjos R. B. atstovą advokatą A. B. informavo apie šios išvados rezultatus bei paaiškino, kodėl pagal Įstatymą R. B. vienkartinė ar periodinė draudimo išmokos nepriklauso. VSDFV Šiaulių skyrius 2010 m. rugpjūčio 25 d. gavo pakartotinį pareiškėjos atstovo prašymą išmokėti R. B. vienkartinę bei periodinę draudimo išmoką jos sūnui E. B. mirus, kartu pateikdamas tuos pačius dokumentus, tarp jų ir 2009 m. balandžio 22 d.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadą Nr. KM-64/09(01)-R375/09 bei papildomai 2010 m. gegužės 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EDM 49(168)10(01) (toliau – ir Ekspertizės aktas) kopiją. Įvertinus papildomai pateiktą dokumentą buvo nustatyta, kad jame nėra jokių papildomų duomenų apie E. B. mirties tiesioginį priežastinį ryšį su 2004 m. lapkričio 10 d. nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma.

VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai atsisakė šį klausimą nagrinėti iš naujo, paaiškindamas atsisakymo priežastis. Be to, iš E. B. medicininių dokumentų akivaizdu, jog jo sveikatos būklė ir iki 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo buvo prasta, o 2006 m. sausio 7 d. – 2006 m. sausio 24 d. E. B. gydymosi VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje laikotarpiu nustatyta, kad jis ne kartą gydytas toksikologinėje reanimacijoje dėl intoksikacijos alkoholio surogatais. Taigi teigti, jog E. B. mirties priežastis buvo nelaimingo atsitikimo darbe metu patirtos traumos padariniai, visiškai nevertinant jo paties elgesio ir tokio elgesio įtakotos sveikatos būklės po nelaimingo atsitikimo darbe, yra nelogiška.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 31–37) pareiškėjos patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog administracinis ginčas šioje byloje kilo dėl atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-14046(3.32) (I t., b. l. 128) „Dėl prašymo skirti išmokas“, kuriuo atsisakyta atnaujinti pareiškėjos prašymo sprendimo klausimą, nes pareiškėjos atstovo pateiktame Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ekspertizės akte Nr. EDM 49 (168)10 (01) nėra jokių duomenų apie E. B. mirties priežastinį ryšį su 2004 m. lapkričio 10 d. nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma, išskyrus prielaidą dėl galimo netiesioginio priežastinio ryšio, o Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. KM-64/09(01)-R375/09 dėl E. B. mirties priežasties nėra nustatyta tvarka apskųsta ir paneigta.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 27 straipsnį, taip pat lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 26 straipsnį. Tam, kad apdraustojo, kuris mirė dėl nelaimingo atsitikimo darbe, šeimos nariams galėtų būti paskirtos ir mokamos minėtos draudimo išmokos, turi būti atliktos atitinkamos teisės aktų numatytos administracinės procedūros ir priimti atitinkami administraciniai aktai, kuriais pripažįstama, kad yra visos teisės aktų nustatytos sąlygos skirti ir mokėti šias išmokas. Pirmasis šios procedūros etapas – nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ištyrimas ir tai patvirtinančių dokumentų surašymas, kitas etapas – tyrimas, ar nelaimingas atsitikimas darbe pripažintinas draudiminiu įvykiu, ir sprendimo priėmimas. Tik esant palankiam sprendimui, t. y. nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu, gali būti priimamas sprendimas dėl minėtų draudimo išmokų paskyrimo ir mokėjimo. Taigi Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos apdraustojo šeimos narių teisės įgyvendinimui yra būtina sąlyga – pripažinimas teisės aktų nustatyta tvarka, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu žuvo apdraustasis, yra draudiminis įvykis.

2004 m. gruodžio 16 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 5 (I t., b. l. 14–15) nustatyta, jog pagal liudininkų parodymus, pabaigęs darbus elektromontuotojas E. B. apie 18 val. ėjo iš darbo vietos (antras aukštas) į statybininkų vagonėlį, kuris buvo prekybos centro „Akropolis“ statybvietėje, nusirengti. Tam, kad būtų greičiau, pralindo pro laikinos užtvaros tarpą ir norėjo negalutinai sumontuotu travelatoriumi nusileisti žemyn iš antro aukšto į pirmą aukštą. E. B. eidamas užkliuvo už montuojamo travelatoriaus guminės dalies, pargriuvo, iškrito iš 6 metrų aukščio į pirmą aukštą ir gavo sunkią traumą. VSDFV Šiaulių skyriaus direktorius 2005 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. D60 „Dėl E. B. nelaimingo atsitikimo darbe“ (I t., b. l. 50) nusprendė E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu. Byloje nekyla ginčo dėl to, jog dėl šio nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjos sūnui E. B. buvo išmokėtos ligos pašalpos, o nuo 2005 m. kovo 10 d. pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotas pažymas dėl netekto darbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo mokamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos. 2008 m. liepos 1 d. VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu Nr. PN17-10 E. B. mirus netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimas buvo nutrauktas. 2008 m. lapkričio 27 d. pareiškėjos R. B. atstovas advokatas A. B. (I t., b. l. 100–101) kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, prašydamas Nuostatų 102 straipsnyje nustatytais terminais priimti sprendimą dėl vienkartinės ir periodinių draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo R. B..

Nagrinėjamoje byloje, ginčydama atitinkamus VSDFV ir jos teritorinio skyriaus priimtus administracinius aktus ir prašydama įpareigoti atsakovą skirti ir išmokėti jai priklausančias vienkartinę ir periodines draudimo išmokas apdraustajam E. B. mirus, pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų pašalintos kliūtys jai pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje numatyta žuvusio apdraustojo šeimos nario teise gauti atitinkamas socialinio draudimo išmokas. Minėtame straipsnyje nurodoma, jog visais atvejais (pačiam apdraustajam ar apdraustojo šeimos nariams (po apdraustojo asmens mirties) draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 27 straipsnį mokama tik esant draudiminio įvykio pripažinimui pagal Įstatymo 6 straipsnį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2005 m. kovo 25 d. atsakovo sprendimu Nr. D60 draudiminiu įvykiu pripažintas E. B. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe būtent dėl patirtos traumos, o ne dėl apdraustojo E. B. mirties.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalis nustato, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima VSDFV teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Vyriausybės nutarimu tvirtinamais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais ir kitais teisės aktais. Šiuo Įstatymu imperatyviai nustatyta, kad priimant sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais, turi būti remiamasi nelaimingų atsitikimų darbe ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais. Išmokų nuostatų (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d.) 24 punkte detalizuota, kad nagrinėjant nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, vadovaujamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu (forma N-1 ar N-2), taip pat vertinami prie aktų pridėti ar papildomai gauti kiti dokumentai, tarp jų pažymos apie traumos sunkumą; atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos darbo medicinos specialistų tyrimo ar ekspertizės išvada; kiti dokumentai, kuriuose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą darbe, susirgimą profesine liga arba mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežastį.

VSDFV 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. S-14046 (3.32) (I t., b. l. 128) atsisakė spręsti klausimą dėl E. B. mirties pripažinimo draudiminiu įvykiu, nurodant, kad analogiškas prašymas buvo išspręstas gavus 2009 m. balandžio 22 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadą Nr. KM-64/09(01)-R375/09 dėl E. B. mirties priežasties. Minėtoje išvadoje nurodoma, kad E. B. mirties priežastis – skiltinis plaučių uždegimas, apimantis visas plaučių skiltis ir krūtinplėvę – nėra susijusi su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu, bei, jog E. B. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimas – skiltinis plaučių uždegimas (I t., b. l. 106–109).

Pareiškėja savo skunde pabrėžia, jog 2010 m. gegužės 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų komisijos išvada laikytina svarbesniu ir vėlesniu dokumentu, lyginant ją su 2009 m. balandžio 16 d. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. KM 64/09 (01)-R375/09. Pareiškėja savo patikslintame skunde bei jos atstovas teismo posėdžio metu pabrėžė, jog minėtoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų komisijos išvadoje konstatuojama, kad „gydymosi laikotarpyje nuo 2004 m. lapkričio 10 d. patirtos traumos E. B. buvo nustatytos pūlingos komplikacijos, kurios gali įtakoti ir abipusio pūlingo skiltinio plaučių uždegimo išsivystymą. Todėl tarp 2004 m. lapkričio 10 d. patirtos traumos ir skiltinio plaučių uždegimo išsivystymo yra galimas netiesioginis ryšys“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendime (I t., b. l. 227–252), kuriame vertinamos abi ankščiau minėtos išvados, konstatuojama, jog pagal pateiktus E. B. medicininius dokumentus, Specialisto išvadas, Ekspertizės akto išvadas, teismas sprendžia, kad E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. patirta darbinė trauma nebuvo jo mirties 2008 m. gegužės 27 d. priežastis. Taip pat sprendime pažymima, jog po nelaimingo atsitikimo E. B. gydymas stacionare buvo baigtas, jam buvo taikoma reabilitacija, o pakartotinis dešiniojo šlaunikaulio lūžis įvyko dėl 2005 m. gegužės 30 d. patirto kritimo, kurio priežastis neaiški, todėl dar ir dėl šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad nelaimingas atsitikimas statybvietėje priežastiniu ryšiu yra per daug nutolęs nuo E. B. mirties. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas (II t., b. l. 10–19).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands). Teisėjų kolegija, įvertinusi ankščiau nustatytas aplinkybes ir teisės normas, reglamentuojančias draudiminio įvykio pripažinimo reikalavimus ir procedūras, daro išvadą, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo skirti bei mokėti vienkartinę ir periodines draudimo išmokas dėl jos sūnaus E. B. mirties bei VSDVF 2010 m. lapkričio 10 d. pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą panaikinti Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-14046(3.32).

Dėl minėtų priežasčių konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-14046(3.32) ir VSDFV 2010 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. (11.3)-I-6805 nurodytą sprendimą. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti jai priklausančias vienkartinę bei periodines draudimo išmokas apdraustajam E. B. mirus dėl paminėtų aplinkybių taip pat negali būti patenkintas. Atsižvelgdama į išvardintas aplinkybes bei teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja R. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 93–100) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas nėra teisingas, nes nepagrįstai paneigtas ir netinkamai įvertintas netiesioginio priežastinio ryšio tarp nelaimingo atsitikimo darbe ir nukentėjusiojo (E. B.) mirties egzistavimas, bei kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamos bylos ypatingumas ir teisinis išskirtinumas pasireiškia tuo, kad atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius, kurio sprendimą palaikė ir VSDFV, jau kartą pagal Įstatymą pripažinęs nelaimingą atsitikimą darbe su pareiškėjos sūnumi E. B. draudiminiu įvykiu ir skyręs pastarajam periodinę draudimo išmoką visu jo ligos po patirtos traumos laikotarpiu, vėliau, jam mirus, atsisakė tirti ir tinkamai vertinti jo mirties priežastis, apsiribodamas vien jam palankiomis ir subjektyviomis specialisto išvadomis. Tačiau nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra numatyta išlygų, leidžiančių jau kartą pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, po tokio sprendimo priėmimo nukentėjusiajam mirus, vėliau nelaimingo atsitikimo darbe įvykio jau nebevertinti kaip draudiminio įvykio, ar jį iš naujo tirti ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką ją pretenduojantiems gauti asmenims. Priešingai, apdraustajam mirus, tokia išmoka turi būti išmokama (Įstatymo 26 str. 1 d., Nuostatų 75 p.). Be to, nei Įstatymas, nei Nuostatai nenurodo, kad apdraustajam mirus, išmokų mokėjimą jas gauti pretenduojantiems asmenims turi lemti tik tiesioginis priežastis ryšys tarp asmens mirties ir nelaimingo atsitikimo darbe.

2. Atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą dėl tolimesnės periodinės ir vienkartinės draudimo išmokos mokėjimo nukentėjusiajam E. B. mirus, VSDFV Šiaulių skyrius savo sprendimą motyvavo išskirtinai specialisto išvadoje nurodytais argumentais, kad E. B. mirties priežastis – skiltinis plaučių uždegimas. Nors VSDFV Šiaulių skyriui, o vėliau teikiant skundą ir VSDFV, buvo pateikta vienintelė tokio pobūdžio Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi paskirtos dokumentinės teismo medicinos ekspertizės išvada, jos nei VSDFV Šiaulių skyrius, nei VSDFV, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, nevertino. Vėliau atliktos ekspertizės akte pripažinta, kad tarp darbe patirtos traumos ir E. B. mirties yra galimas netiesioginis priežastinis ryšys. Be to, Šiaulių apygardos teisme, paskyrusiame ekspertizę, teismo posėdžio metu apklausto medicinos eksperto J. R. nuomone, plaučių uždegimo išsivystymą lėmė patirta trauma, jos komplikacijos, nusilpęs imunitetas ir kitų patirtų traumų komplikacijos. Kadangi patirta trauma buvo tik vienas iš faktorių, įtakojusių plaučių uždegimą, ekspertas negalėjo teigti, kad tarp patirtos traumos ir E. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai dar kartą patvirtina, kad tarp patirtos traumos ir E. B. mirties visgi yra netiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti šį ryšį pakankamu tam, kad tenkintų pareiškėjos skundą.

3. Civilinė byla, kurioje buvo nagrinėjamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, vertinamas E. B. darbdavio elgesys (ar buvo pažeidimas, ar buvo užtikrinta darbų sauga), neturi jokio prejudicinio ryšio su nagrinėjama administracine byla.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 111–114) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, apeliacinio skundo argumentai neatitinka objektyvios tiesos ir byloje esančių įrodymų. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas po pareiškėjos sūnaus mirties atsisakė tirti ir tinkamai įvertinti jo mirties priežastis, nes šios priežastys nurodytos E. B. mirties liudijime. Atsakovas savo ruoštu atliko visus jo kompetencijai priskirtus veiksmus: kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu patikrinti E. B. medicininę dokumentaciją, taip pat pateikti išvadą, ar 2004 m. lapkričio 10 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas buvo E. B. mirties priežastis. 2009 m. sausio 26 d. atsakovas kreipėsi į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos Vilniaus skyrių, prašydamas atsakyti, ar, be kita ko, E. B. mirties priežastis susijusi su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pasekmėmis. 2009 m. balandžio 22 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadoje nurodyta, kad E. B. mirtį lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimas. Pareiškėja bei jos atstovas advokatas šios išvados neskundė. 2010 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, tačiau nesant jokių duomenų apie E. B. mirties priežasties ryšį su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu, atsakovas atsisakė atnaujinti šio klausimo sprendimą. Apeliantės teigimu, teismas, kaip turinčiu prejudicinę galią, nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011, tačiau bylos nagrinėjimas Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo sustabdytas pačios apeliantės atstovo prašymu, tvirtinant, kad šios bylos nagrinėjimui bus labai svarbus Šiaulių apygardos teismo priimtas sprendimas. Civilinės bylos Nr. 2-62-154/2011 dalykas kaip tik ir buvo E. B. mirties priežastinio ryšio su nelaimingu atsitikimu nustatymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu (II t., b. l. 117–121) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad joks papildomas įvykio, jau pripažinto draudiminiu, aplinkybių tyrimas nebeatliekamas, o įvykis laikomas draudiminiu pagal jo pirminį pripažinimą, yra visiškai nepagristas, kadangi tokiu atveju susidarytų situacija, kai asmeniui, kuriam kažkada buvo mokėta draudimo išmoka, vėliau mirus, automatiškai būtų laikoma, kad jis mirė dėl draudiminio įvykio, kuris visiškai nesusijęs su apdraustojo mirtimi. Tai absoliučiai iškreiptų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo paskirtį bei sampratą, įtvirtintą Įstatyme. Be to, nelaimingo atsitikimo darbe (pakeliui į darbą ar iš darbo) aktai nėra laikomi pagrindiniu nelaimingo atsitikimo tyrimo dokumentu ir VSDFV teritorinis skyrius, nagrinėdamas nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą nėra įpareigotas teikti pirmenybę minėtiems aktams ir vadovautis vien juose užfiksuotomis nelaimingų atsitikimų aplinkybėmis, kaip yra teigiama pareiškėjos apeliaciniame skunde. Pagal Nuostatų 24 punktą, VSDFV teritoriniai skyriai, nagrinėdami nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, vadovaujasi Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu (forma N-l ar N-2), taip pat vertina prie akto pridėtus ar papildomai gautus dokumentus. Be to, LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-207/2014 konstatavo, jog toks aktas yra tik vienas iš įrodymų, neturintis prioritetinės galios ir nenuneigiantis kitų įrodymų.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą kartu rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartyje bei Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendime, kuriais ieškovės R. B. ieškinys buvo atmestas, užfiksuotomis bylos aplinkybėmis, turėjusiomis įtakos šio administracinio ginčo nagrinėjimui. Pareiškėja Šiaulių apygardos teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Fisanta“ ir UAB „Schindler-Liftas“ 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 6 500 Lt laidojimo išlaidoms padengti, kadangi dėl sūnaus E. B. mirties R. B. atsakingomis laikė minėtas įmones (2004 m. lapkričio 10 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas). Dėl minėtos civilinės bylos nagrinėjimo pareiškėjos atstovas advokatas A. B. Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, nes civilinėje byloje bus aiškinamas priežastinis ryšys tarp darbe patirtos traumos ir E. B. mirties, kviečiami teismo ekspertai. Šiaulių apygardos administracinis teismas šį pareiškėjos atstovo prašymą tenkino ir administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė. Todėl, VSDFV nuomone, visiškai nepagrįstas yra pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo ir Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtose bylose buvo sprendžiami savo esme skirtingi teisiniai klausimai ir juose dalyvavo ne tos pačios ginčo šalys, todėl Šiaulių apygardos teismo priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip turintis prejudicinę galią nagrinėjamai administracinei bylai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja R. B. apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą šį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prašymą grindė argumentu, kad objektyviau ir visapusiškiau byla galėtų būti išnagrinėta tik išklausius ginčo šalių, kurios atsakytų į visus teismo pateiktus klausimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus bei byloje esančius duomenis, nusprendė, kad žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekyla, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-14046(3.32), kuriuo atsisakyta atnaujinti R. B. prašymo dėl vienkartinės ir periodinės išmokų, mokamų apdraustojo mirties atveju, mokėjimo nagrinėjimą, teisingumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo sužalotas pareiškėjos sūnus E. B.. VSDFV Šiaulių skyrius 2005 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. D60 minėtą nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu (I t., b. l. 50). 2008 m. gegužės 26 d. E. B. mirė (I t., b. l. 57). Manydama, kad jos sūnaus mirties priežastis buvo 2004 m. lapkričio 10 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe, pareiškėja 2008 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu išmokėti vienkartinę bei periodines išmokas (I t., b. l. 58–59). VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. (7.2)S-1981 (60) informavo pareiškėjos atstovą advokatą A. B., kad VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.12)S-1841 kreipėsi į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutą su prašymu pateikti teismo medicinos specialisto išvadą dėl E. B. mirties priežasties (I t., b. l. 60). VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. balandžio 22 d. gavo Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadą Nr. KM 64/09 (01)-R375/09 (toliau – ir Specialisto išvada Nr. KM 64/09 (01)-R375/09); I t., b. l. 64–67), kurioje nurodyta, jog E. B. mirties priežastis yra bendro pobūdžio sveikatos sutrikimas – skiltinis plaučių uždegimas, apimantis visas plaučių sritis ir krūtinplėvę, nėra susijęs su 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu darbe. Atsižvelgęs į minėtą specialisto išvadą VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2) S-8413, kuriuo nusprendė, jog R. B. vienkartinė ar periodinės draudimo išmokos nepriklauso (I t., b. l. 62).

R. B. 2009 m. sausio 12 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu (patikslintas 2010 m. gruodžio 22 d.), prašydama solidariai iš UAB „Fisanta“ ir UAB „Schindler-Liftas“ jos naudai priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 6 500 Lt laidojimo išlaidoms padengti, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti (žr., Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011; I t., b. l. 227–252). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė R. B. nurodė, kad jos sūnaus E. B. mirtis 2008 m. gegužės 26 d. buvo 2004 m. lapkričio 10 d.

įvykusio sunkaus sužalojimo darbe rezultatas, o dėl 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe yra kalti atsakovai UAB „Fisanta“ ir UAB „Schindler-Liftas“, Šiaulių apygardos teismas nusprendė, jog pirmiausia minėtoje civilinėje byloje būtina nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe E. B. patirtų sužalojimų ir E. B. mirties 2008 m. gegužės 26 d., nes iš to kildinamas ieškovės reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi tokio priežastinio ryšio nustatymas reikalavo specialiųjų medicinos žinių, Šiaulių apygardos teismas, tenkindamas UAB „Fisanta“ prašymą, 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę, tikslu nustatyti, ar E. B. mirtį 2008 m. gegužės 26 d. kokiu nors būdu sąlygojo E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. patirtas sužalojimas darbe (žr., Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą;

I t., b. l. 227–252). Šiaulių apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. gavo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų R. S., P. P. ir J. R. surašytą Ekspertizės aktą Nr. EDM 49 (168)/10 (01) (toliau – ir Ekspertizės aktas Nr. EDM 49 (168)/10 (01)), kurio išvadų 14-ame punkte nurodyta, jog „Gydymosi laikotarpyje nuo 2004 m. lapkričio 10 d. patirtos traumos E. B. buvo nustatytos pūlingos komplikacijos, kurios gali įtakoti ir abipusio pūlingo skiltinio plaučių uždegimo išsivystymą, todėl tarp 2004 m. lapkričio 10 d. patirtos traumos ir skiltinio plaučių uždegimo išsivystymo yra galimas netiesioginis priežastinis ryšys“ (I t., b. l. 227–252).

Minėtas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų surašytas Ekspertizės aktas Nr. EDM 49 (168)/10 (01) yra pateiktas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje (I t., b. l. 68–85).

Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs E. B. medicininius duomenis, Specialisto išvadą Nr. KM 64/09 (01)-R375/09, Ekspertizės aktą Nr. EDM 49 (168)/10 (01), taip pat teismo posėdžio metu apklausęs ekspertus J. P. (atlikusį E. B. skrodimą; surašiusį Specialisto išvadą Nr. KM 64/09 (01)-R375/09)) bei J. R. (vieną iš ekspertų, surašiusių Ekspertizės aktą Nr. EDM 49 (168)/10 (01)), 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011 nusprendė atmesti R. B. ieškinį, konstatavęs, kad E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. patirta trauma nebuvo jo mirties 2008 m. gegužės 26 d. priežastimi (I t., b. l. 227–252). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-56/2013 Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą (II t., b. l. 10–19).

Pareiškėja R. B., atstovaujama advokato A. B., 2010 m. rugpjūčio 25 d. dar kartą kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu išmokėti vienkartinę bei periodines išmokas apdraustajam E. B. mirus (I t., b. l. 157–158). Prašymą pareiškėja motyvavo tuo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų surašyto Ekspertizės akto Nr. EDM 49 (168)/10 (01) 14-ame punkte nurodyta, jog tarp pareiškėjos sūnaus E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. patirtos traumos ir skiltinio plaučių uždegimo išsivystymo yra galimas netiesioginis priežastinis ryšys. VSDFV Šiaulių skyrius, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. S-14046(3/32), atsisakė iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą išmokėti vienkartinę bei periodines išmokas, motyvuodamas tuo, kad į šį prašymą išsamiai atsakė 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.2) S-8413, o Ekspertizės akte Nr. EDM 49 (168)/10 (01) nėra jokių naujų duomenų apie E. B. mirties priežastinį ryšį su 2004 m. lapkričio 10 d. nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma, išskyrus prielaidą dėl galimo netiesioginio priežastinio ryšio, be to, Specialisto išvada Nr. KM 64/09 (01)-R375/09) dėl E. B. mirties nėra nustatyta tvarka apskųsta (I t., b. l. 86). VSDFV 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. (11.3)I-6808 šį teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 129).

Apeliaciniu skundu pareiškėja skundžia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą (II t., b. l. 31–37), kuriuo kaip nepagrįstas atmestas R. B. skundas dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. S-14046(3.32) ir VSDFV 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (11.3)I-6808 panaikinimo bei įpareigojimo VSDFV Šiaulių skyrių skirti ir išmokėti jai priklausančias vienkartinę bei periodinę draudimo išmokas apdraustajam E. B. mirus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011, nes, teismo vertinimu, šis bendrosios kompetencijos teismo sprendimas nagrinėjamai administracinei bylai turi prejudicinę reikšmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo (I t., b. l. 227–252), civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011 nagrinėtas ir šiai administracinei bylai reikšmingas klausimas – ar Ekspertizės aktas Nr. EDM 49 (168)/10 (01) patvirtina priežastinio ryšio tarp 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe ir pareiškėjos sūnaus E. B. mirties 2008 m. gegužės 26 d. buvimą. Atsakydamas į šį klausimą, bendrosios kompetencijos teismas vertino Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadą Nr. KM 64/09 (01)-R375/09, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų surašytą Ekspertizės aktą Nr. EDM 49 (168)/10 (01), teismo posėdžio metu apklausė ekspertus J. P., surašiusį Specialisto išvadą Nr. KM 64/09 (01)-R375/09, bei J. R., t. y. vieną iš ekspertų, surašiusių Ekspertizės aktą Nr. EDM 49 (168)/10 (01). Pažymėtina, kad VSDFV Šiaulių skyrius (nagrinėjamoje administracinėje byloje – atsakovas) civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011 buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pareiškėja R. B. dalyvavo kaip ieškovė.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartimi (I t., b. l. 217–218) sustabdė administracinės bylos Nr. I-33-355/2011 nagrinėjimą kol Šiaulių apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-62-254/2011 ir joje įsiteisės sprendimas.

Taigi, tarp nagrinėjamos administracinės bylos bei civilinės bylos Nr. 2-62-154/2011, priešingai nei teigia pareiškėja, yra prejudicinis ryšys. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo administracinio akto priėmimo metu) 11 straipsnio 2 dalį, įtvirtinusią nuostatą, jog apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 27 straipsnį. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nustatė, jog apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 26 straipsnį. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį periodinė draudimo išmoka, o pagal 27 straipsnio 1 dalį – vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, išmokama turintiems teisę šias išmokas gauti asmenims tik tuomet, jeigu apdraustasis miršta dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais. Iš esmės tokios pat sąlygos vienkartinei ir periodinei išmokoms gauti įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 75 ir 85 punktuose.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad E. B. 2004 m. lapkričio 10 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo prasme pripažintas draudiminiu įvykiu (I t., b. l. 50). Tačiau tam, kad nagrinėjamu atveju atsakovas galėtų paskirti bei išmokėti pareiškėjai jos prašomas vienkartinę bei periodines išmokas, turėjo būti nustatyta ir tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe, pripažintas draudiminiu įvykiu, buvo apdraustojo E. B. mirties priežastimi. Ryšio tarp nelaimingo atsitikimo, pripažinto draudiminiu įvykiu, bei E. B. mirties klausimas vertintas Specialisto išvadoje Nr. KM 64/09 (01)-R375/09 bei Ekspertizės akte Nr. EDM 49 (168)/10 (01). Vadovaudamasis Specialisto išvada Nr. KM 64/09 (01)-R375/09 VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2) S-8413, kuriuo nusprendė, jog R. B. vienkartinė ar periodinė draudimo išmokos nepriklauso (I t., b. l. 62), o nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamu 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. S-14046(3.32) atsisakė atnaujinti klausimo dėl vienkartinės ir periodinės išmokų R. B. mokėjimo nagrinėjimą, kadangi Ekspertizės akte Nr. EDM 49 (168)/10 (01), atsakovo vertinimu, ekspertai nepatvirtino priežastinio ryšio tarp nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, bei pareiškėjos sūnaus mirties.

Šioje byloje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-62-154/2011, todėl padarė pagrįstas išvadas, jog Ekspertizės akte Nr. EDM 49 (168)/10 (01) ryšys tarp 2004 m. lapkričio 10 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe bei E. B. mirties nepatvirtintas. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendime nurodė ir tai, jog teismo medicinos ekspertas J. R., apklaustas teisme, nurodė, kad Ekspertizės akto Nr. EDM 49 (168)/10 (01) išvados atsakymas į 14-tą klausimą yra tik prielaida: ryšys tarp patirtos traumos ir plaučių uždegimo yra galimas lygiai tiek pat kaip ir negalimas; to ryšio negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Vadinasi, atsakovas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo iš naujo nagrinėti klausimą dėl vienkartinės ir periodinės draudimo išmokų jos sūnui E. B. mirus išmokėjimo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį atsakovo sprendimą palikto nepakeistą, kadangi teismo sprendimas negali būti grįstas abejonėmis ir prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-184/2012).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo. Tačiau įstatymas reikalauja ir to, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat papildomai įvertinusi byloje esančius įrodymus (taip pat ir duomenis apie pareiškėjos sūnaus E. B. sveikatos būklę prieš 2004 m. lapkričio 10 d. nelaimingą atsitikimą darbe, jo sveikatos būklę bei elgesį po šio nelaimingo atsitikimo ir gydymosi laikotarpiu) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų anksčiau išvardintų reikalavimų, teisingai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas, jog ginčo aplinkybės vertintos netinkamai, atmetamas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė