AS-79-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-79-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04571-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. spalio 15 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–9, 12), prašydama: 1) teismui pripažinus, kad praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 1D-6889(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, – 3559,77 Lt.

Prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti pareiškėja grindė argumentais, kad Vidaus reikalų ministerija neinformavo jos apie valstybinės pensijos mažinimą, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Pareiškėja paaiškino, kad į teismą nesikreipė, nes turėjo pagrįstą lūkestį, jog valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą bei išmokės pensijos nepriemoką be teismų sprendimų. Pareiškėjos manymu, jos pažeistos teisės turėtų būti ginamos realiai ir veiksmingai, o praleistas terminas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, atnaujintinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi (b. l. 13–15) pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti J. K. skundą.

Iš skundo teismas nustatė, kad pareiškėja ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri jai nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą išaiškinimą, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjos valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, taigi, pirmą sumažintą valstybinę pensiją pareiškėja gavo 2010 m. vasario mėnesį, nes pensija mokama už praėjusį mėnesį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d.) patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p.), t. y. pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį sužinojo apie jos pensijai taikytiną ribojimą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja skundą teismui išsiuntė 2014 m. spalio 15 d., teismas konstatavo, kad ji praleido nustatytą 3 metų terminą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, nėra. Kartu teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėja skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. spalio 15 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismas pareiškėjos elgesį vertino kaip delsimą ginti savo pažeistas teises, pažymėdamas, kad aplinkybės, jog reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 15 d., t. y. praėjus beveik metams nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokių aplinkybių, kurios sukliudė jai nedelsiant po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises, pareiškėja teismui nenurodė. Tai, kad pareiškėja laukė, kol valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, teismas vertino kaip pareiškėjos pasirinktą pasyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (3559,77 Lt).

Spręsdamas pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 1D-6889(11) priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą išaiškinimą, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Todėl atsisakęs priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 1D-6889(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjos teisių realiai apginti negalėtų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja J. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 21–22), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį.

Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai įvertino jos skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes, taip pat nemotyvavo savo sprendimo neatnaujinti termino skundui paduoti. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo pagal jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi kitos administracinės bylos pagal asmenų, kurių gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos buvo sumažintos tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas), skundus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo išnagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir priimti galutiniai teismo sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), taip pat tos pačios dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. spalio mėn.), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. spalio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galimai pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių ji negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 15 d. (pareiškėjos skundo išsiuntimo teismui diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos atskirojo skundo teiginiai, esą teismas privalėjo atnaujinti jai praleistą terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi anksčiau jau buvo išnagrinėti kitų asmenų skundai dėl tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Visų pirma, pažymėtina, kad praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimas visada grindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas įvardija kaip svarbias termino praleidimo priežastis, todėl kiekvienoje byloje, priklausomai nuo šios bylos individualių faktinių aplinkybių, termino atnaujinimo klausimas gali būti išspręstas skirtingai. Antra, kaip minėta, termino atnaujinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, nes pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja savo atskirajame skunde pateikia nuorodas į tas administracines bylas, kuriose skundai dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduoti anksčiau nė minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 nurodytu, šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. anksčiau nei 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju – 2014 m. spalio mėnesį). Dėl išvardytų priežasčių pareiškėjos nurodytos administracinės bylos pareiškėjos kreipimosi į teismą atveju nėra aktualūs teismų precedentai.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjai, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjos kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 15 d. yra itin ilgas (11 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjai paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 15 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 1D-6889(11).

Iš ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos rašto (b. l. 10) turinio matyti, kad atsakovas atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo, kadangi pareiškėja praleido terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminiu vertinimu, yra pažymėjęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 1D-6889(11) turinį bei nurodytą administracinių teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reikalavimas dėl minėto Vidaus reikalų ministerijos rašto panaikinimo negali būti skundo administraciniam teismui dalyku, nes šis raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 1D-6889(11), remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis