A-110-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-110-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03214-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. V. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 10–12), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. S‑122(7-115/2013) „Dėl E. V. B. 2013-05-23 skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 68-75 „Dėl E. V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-02-18 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. sausio 24 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-30/2012-2 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

Pareiškėja nurodė, kad Šiaulių AVMI jos ir R. P. 2007 m. sausio 9 d. paskolos sutartį pripažino formalia ir padarė išvadą, jog pinigai realiai nepaskolinti, o sutartis sudaryta tik siekiant įteisinti pareiškėjos pajamų šaltinius. Tačiau R. P. 2012 m. gegužės 19 d. papildomame patvirtinime dar kartą patvirtino, kad turėjo santaupų šiuos pinigus paskolinti pareiškėjai ir neturėjo prievolės teikti FR0593 formos. Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai R. P. papildomą pareiškimą įvertino kritiškai (esą R. P. negalėjo padėti finansiškai), taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis, gyvendami iš pensijos, akivaizdžiai negrąžins skolos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis be palūkanų pasiskolino pinigus ilgesniam laikui iš Padolskių, o ne iš valstybės institucijos, ne iš banko. Be to, paskolos sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais ir papildomais paaiškinimais. Centriniam mokesčių administratoriui pavedus Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, buvo atliktas operatyvus Padolskių patikrinimas (2012 m. spalio 22 d. priešpriešinės informacijos rinkimo pažyma Nr. OP-1059). R. P. 2012 m. spalio 17 d. papildomame paaiškinime dar kartą patvirtino, kad turėjo santaupų šiems pinigams paskolinti, tačiau pareigūnė neatsižvelgė į paaiškinimą, o tik remdamasi į savo paklausimus gautais atsakymais iš bankų (AB banko „Snoras“, Swedbank, AB, AB SEB banko) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus padarė išvadą, kad sutuoktiniai R. ir A. P. negalėjo turėti santaupų paskolai. Su minėta pažyma nepateikti jokie skaičiavimai.

Pažymėjo, jog Šiaulių AVMI, įrodinėdama, kad paskola fiktyvi, nurodė, jog nebuvo objektyvių priežasčių skolintis (tačiau iš tiesų pasiskolintos lėšos realiai investuotos į pareiškėjos įmonę), taip pat, kad paskolos sutarties šalys atskiruose kontrolės veiksmų etapuose teikė skirtingus paaiškinimus (tačiau aiškinant, kad paskolos lėšos gautos už Padolskių parduotą butą, siekta išvengti tolesnių ginčų ir įrodinėjimų), jog suteiktos paskolos terminas (7 m.) nepagrįstai ilgas garbingo amžiaus žmonėms, suteikiant paskolą iš bendrų šeimos santaupų, sutuoktinio parašo ant sutarties nėra (tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) sandoriai negalioja sudaryti nepilnamečio iki 14 m. ar fizinio asmens, kuris įstatymuose nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, tačiau nei pareiškėja, nei Padolskiai šių sąlygų neatitinka; be to, pareiškėja ir Padolskiai turi paveldėtojų, kurie įstatymuose nustatyta tvarka paveldi ir turtą, ir skolas; nors sutartyje pareiškėjos sutuoktinis V. B. nepasirašė, bet tai neįrodo, kad jos ir R. P. sutuoktiniai nežinojo apie sutartį); kad paskola nepradėta grąžinti (tačiau sutartyje nėra nustatytas joks paskolos grąžinimo grafikas, o pagal CK sutartis šalių susitarimu gali būti pratęsiama).

Paaiškino, kad ji 2013 m. sausio 11 d. gavo kvietimą į derybas, kuriame buvo nurodyta, jog Šiaulių AVMI priėmė sprendimą pradėti susitarimo procedūrą. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnio 1 dalį, pateikdama tokį pasiūlymą, Šiaulių AVMI patvirtino neturinti pakankamai įrodymų pagrįsti savo skaičiavimus, o į pateiktus parodymus nereagavo. Pareiškėja atsisakė atvykti į derybas, nes yra teisi.

Pažymėjo, kad Komisija patvirtino VMI sprendimą, motyvuodama tuo, jog pareiškėja nepateikė savo skaičiavimų dėl įneštų į savo įmonės kasą pinigų teisėtumo. Nors VMI pripažino pinigų įnešimą į kasą, tačiau atsisakė pripažinti, kad pareiškėja juos pasiskolino. Pareiškėja nesutiko su šiuo nepripažinimo faktu ir nematė reikalo teikti kažkokius skaičiavimus dėl gautų pinigų, kuriuos reikės gražinti. Komisija konstatavo, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2008 m., 2009 m., 2010 m. turėjo pajamų suteiktai paskolai dengti, tačiau to nedarė, todėl sutartis yra fiktyvi. Pareiškėja su tuo nesutiko, nes sutartyje nurodytas konkretus skolos gražinimo terminas, o paskolos davėjas prašymo grąžinti paskolą nepateikė.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 41–45) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu pareiškėjos 2007 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bazė nustatyta pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą.

Pažymėjo, kad šioje byloje įrodinėjimo dalyku yra aplinkybė, ar pinigų suma, nurodyta 2007 m. sausio 9 d. paskolos sutartyje, pareiškėjai realiai buvo / nebuvo perduota, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šiuo atveju nesprendžiama dėl sandorių, kuriais pareiškėja grindžia gautas pajamas, galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais. Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja 2007 m. gavo 6 180 Lt, o jos sutuoktinis V.

B. – 10 314 Lt pajamų (iš viso – 16 494 Lt), kurias sudarė mokamos senatvės pensijos. Atlikusi pareiškėjos įmonės operatyvų patikrinimą, Šiaulių AVMI nustatė, kad 2007 m. pareiškėja į E. V. B. individualios įmonės kasą per 8 kartus kaip savininko įnašą įnešė 45 720 Lt (2007 m. balandžio 30 d. – 1 100 Lt, 2007 m. gegužės 28 d. – 3 100 Lt, 2007 m. gegužės 31 d. – 4 500 Lt, 2007 m. birželio 30 d. – 29 000 Lt, 2007 m. rugsėjo 28 d. – 1 100 Lt ir 970 Lt, 2007 m. spalio 18 d. – 1 250 Lt, 2007 m. lapkričio 9 d.

– 4 700 Lt). Šiaulių AVMI, remdamasi Statistikos departamento apskaičiuotomis vidutinėmis vartojimo išlaidomis vienam namų ūkio nariui per mėnesį (863 Lt x 12 mėn. x 2 žm.), nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2007 m. patyrė 20 712 Lt vartojimo išlaidų, be to, pareiškėja su sutuoktiniu už 4 000 Lt įsigijo automobilį. Atsižvelgusi į tai, Šiaulių AVMI iš nustatytų 53 938 Lt išlaidų, kurios 2007 m. viršijo pajamas, 8 218 Lt vertino kaip papildomas vartojimo išlaidas, o 45 720 Lt, kuriuos pareiškėja grynais įnešė į įmonės kasą, įvertino kaip nepagrįstus juridinę galią turinčiais dokumentais.

Dokumentais nepagrįsta 45 720 Lt pajamų dalis įvertinta kaip kitos pareiškėjos ir jos sutuoktinio nedeklaruotos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos. Šiaulių AVMI mokestinio tyrimo metu informavo pareiškėją, kad 2007 m. sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas, dėl ko pareiškėja pateikė sutartį, pagal kurią ji 2007 m. sausio 9 d. pasiskolino iš fizinio asmens R. P. 60 000 Lt be palūkanų, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. sausio 9 d. Patvirtinimui, kad R.

P. tikrai turėjo galimybę paskolinti nurodytą sumą, pareiškėja pateikė 2007 m. sausio 4 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, pagal kurią R. P. ir jo sutuoktinė už 144 000 Lt pardavė butą Šiauliuose. Šiaulių AVMI pagal 2012 m. vasario 29 d. operatyvaus patikrinimo pavedimus atliko R. P. ir jo sutuoktinės V. P. pajamų šaltinių patikrinimus. 2012 m. kovo 1 d. nuvykta į R. P. gyvenamąją vietą, R. P. pateikė 2012 m. gegužės 19 d. rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad suteikė pareiškėjai beprocentinę 60 000 Lt paskolą, kuri turi būti grąžinta iki 2014 m. sausio 9 d., taip pat nurodė, kad paskolą suteikė iš lėšų, gautų už 2007 m. sausio 4 d. už 140 000 Lt su sutuoktine V.

P. parduotą butą. Šiaulių AVMI pagal iš AB SEB banko gautus duomenis nustatė, kad į R. P. sąskaitą pinigai pervesti per du kartus: 2007 m. sausio 5 d. – 59 000 Lt ir 2007 m. sausio 16 d. – 80 000 Lt. Pagal pateiktą paskolos sutartį 2007 m. sausio 9 d. R. P. paskolino pareiškėjai 60 000 Lt, jo teigimu, iš gautų už butą pinigų. Šiaulių AVMI nustatė, kad 2007 m. sausio 1 d. R. P. sąskaitoje buvo 6 216 Lt pinigų likutis. 2007 m. sausio 5 d. iš R. P. sąskaitos išimta 10 000 Lt grynais, kitas 10 000 Lt grynų pinigų išmokėjimas bei 10 000 Lt pervedimas į sutuoktinės sąskaitą banke ir 10 000 Lt pervedimas į jo sąskaitą AB banke „Snoras“ iš R.

P. sąskaitos vyko 2007 m. sausio 23 d., o 2007 m. sausio 9 d. iš banko sąskaitos pinigai neišimti. Taigi pinigai realiai nebuvo paskolinti, o tik sudaryta formali paskolos sutartis, siekiant įteisinti pareiškėjos pajamų šaltinius. Pareiškėjai 2012 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktas Nr. 35-31 įteiktas tą pačią dieną, tačiau tik 2012 m. gegužės 31 d., įteikdama Šiaulių AVMI 2012 m. gegužės 22 d. atsikirtimą, pareiškėja pateikė ir 2012 m. gegužės 19 d. R. P. surašytą papildomą paaiškinimą. Taigi pareiškėja tik susipažinusi su patikrinimo aktu sužinojo, kad patikrinimo metu buvo atliktas R.

P. ir V. P. banko sąskaitų operatyvus patikrinimas ir nustatyta, kad iš 2007 m. sausio 4 d. už parduotą butą gautų pinigų 2007 m. sausio 5 d. iš sąskaitos išimta tik 10 000 Lt, o kita banko operacija įvyko 2007 m. sausio 23 d., t. y. pinigai realiai negalėjo būti paskolinti. Todėl pareiškėja, Šiaulių AVMI pateikdama atsikirtimą dėl patikrinimo akto, pateikė ir naują pinigų skolinimosi versiją, t. y. R. P. papildomą paaiškinimą, kuriame teigiama, kad R. P. iš už buto pardavimo gautų pinigų paskolino tik 10 000 Lt, o kiti 49 000 Lt – sutuoktinių V. ir R.

P. viso gyvenimo šeimos santaupos. Siekdama ištirti sutuoktinių V. ir R. P. galimybes sutaupyti 50 000 Lt, Šiaulių AVMI sutuoktinių operatyvių patikrinimų metu nustatė, kad pagal VMI viršininko 2000 m. birželio 28 d. įsakymu Nr.136 patvirtintų Brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracijų pildymo, priėmimo, tikslinimo, tikrinimo ir saugojimo metodiniai nurodymų 55 punktą tais atvejais, kai nurodomos iki lito įvedimo rubliais ar laikinaisiais pinigais 1993 m. liepos 20 d. turėtos santaupos, atsižvelgiama į turėtą Vyriausybės nustatytą nedeklaruotiną dydį (3 100 Lt).

Gyventojams, keičiantiems laikinuosius pinigus į litus virš 3 100 Lt, buvo prievolė juos deklaruoti, pateikiant VMI laikinųjų pinigų–talonų keitimo į litus deklaraciją. V. ir R. P. gyvenamosios vietos VMI tokių deklaracijų nepateikė, todėl darytina išvada, kad sutuoktiniai 1993 m. liepos 20 d. turėjote ne daugiau kaip po 3 100 Lt. Remiantis VSDFV Šiaulių skyriaus duomenimis, R. P. nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 3. d. gavo 45 851 Lt senatvės pensijos, iš UAB „Sintuva“ per 1997–1998 m. – 6 455 Lt, iš UAB „Žalgirio loto“ per 2003–2004 m.

– 2 197 Lt darbo užmokesčio; iš viso per minėtą laikotarpį R. P. gautos pajamos sudarė 54 503 Lt. V. P. nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. gavo 45 871 Lt pensijos. Nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nustatytos sutuoktinių pajamos sudarė 100 374 Lt (t. y. 8 364 Lt per metus ir 697 Lt per mėnesį abiems sutuoktiniams, t. y. 348 Lt asmeniui). R. P. 2012 m. spalio 17 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad sutuoktinė, būdama pensininkė, turėjo patentą siuvimui, iš to gaudavo pajamų, tačiau patvirtinimui nepateikė išsaugotų už patentą mokėtų mokesčių kvitų/ vestų apskaitos žurnalų pinigine ar kiekine išraiška.

Inspekcijos duomenų bazėje informacijos apie A. P. išduotus patentus ar verslo liudijimus nėra. R. P. nurodė, kad 2004 m. balandžio 29 d. už 2 000 Lt pardavė garažą, 2004 m. lapkričio 11 d. V. P. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11148 už 4 000 Lt pardavė 2 ha miško Šiaulių r., (duomenys neskelbtini). Šiaulių AVMI nustatė, kad R. ir V. P. apie išlaidas vartojimo reikmėms nepateikė skaičiavimų, todėl vartojimo išlaidoms operatyvaus patikrinimo metu 1993–1995 m. skirta piniginių lėšų suma nustatyta Vyriausybės patvirtintos minimalios algos dydžio, nuo 1996 m. vartojimo išlaidų sumų vertinimui atlikti naudojami statistiniai duomenys – Statistikos departamento nustatytos vidutinės vartojimo išlaidos pagal gyvenamąją vietą kasmet vienam namų ūkio nariui per mėnesį.

Vartojimo išlaidos apskaičiuotos dviem asmenims. Operatyvaus patikrinimo metu apskaičiuotos vartojimo išlaidos nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. sudarė 135 938 Lt piniginių vartojimo išlaidų. Iš per laikotarpį nuo 1994 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. R. ir V. P. šeimos gautų 106 374 Lt piniginių lėšų atskaičiavus 1994 m. gruodžio mėn. ir 1995–2006 m. patirtas statistines vidutines pinigines vartojimo išlaidas (135 938 Lt), įvertinus 1993 m. liepos 20 d. galimai turėtas santaupas (6 200 Lt), nustatyta, kad R. ir V.

P. turėjo lėšų gyvenimui, tačiau 2007 m. sausio 1 d. negalėjo turėti 49 000 Lt santaupų. Be to, 2007 m. liepos 3 d. pateiktoje metinėje gyventojo turto deklaracijoje už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. (kaip gyventojas, pageidaujantis gauti teisinę pagalbą), R. P. deklaravo tik 5 000 Lt piniginių lėšų banke ir nedeklaravo grynųjų pinigų ne banke, taip pat nedeklaravo 2007 m. sausio 9 d. pareiškėjai suteiktos 60 000 Lt paskolos. Operatyvių patikrinimų metu nustatyta, kad 2007 m. sausio 1 d. sutuoktiniai R. ir V.

P. negalėjo turėti 49 000 Lt santaupų, nes jų išlaidos viršijo pajamas 23 363 Lt, todėl negalėjo suteikti pareiškėjai minėtos paskolos. Šiaulių AVMI pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatė ir kitas objektyvias aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos pateiktą versiją apie piniginių lėšų iš R. ir V. P. realų gavimą. Pareiškėja į įmonės kasą pirmą savininko įnašą įnešė 2007 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams po pinigų tariamo pasiskolinimo iš R. P.. Tuomet įnešta buvo tik 1 100 Lt, tai nesudaro nė 2 proc. nuo visos skolintos 60 000 Lt sumos.

Kitas pinigų įnešimas į įmonės kasą įvyko po mėnesio ir sudarė tik 7 600 Lt. 2007 m. sausio 9 d., remiantis R. P. 2012 m. gegužės 19 d. rašytiniu paaiškinimu, jis 7 m. neatlygintinai atidavė pareiškėjai visas savo šeimos santaupas bei dar 10 000 Lt už parduotą butą gautų pinigų. Mokestinio tyrimo metu Šiaulių AVMI informavo pareiškėją, kad jos šeimos 2007 m. išlaidos viršija pajamas 53 938 Lt. Pareiškėja nežinojo, kad mokestinio tyrimo metu iš 53 938 Lt išlaidų 8 218 Lt bus įvertintos kaip papildomos vartojimo išlaidos ir tik 45 720 Lt, kuriuos pareiškėja įnešė į įmonę, bus vertinamos kaip nepagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais.

Dėl šių priežasčių pareiškėja sudarė formalią paskolos sutartį ženkliai didesnei sumai ir 4 mėn. anksčiau, negu faktiškai būtų reikėję. Remiantis AB „DNB bankas“ pateiktais sąskaitų išrašais, 2008 m. vasario 21 d. fizinis asmuo P. D. grąžino pareiškėjai 8 000 Lt skolą, šiais pinigais pareiškėja galėjo R. P. pradėti grąžinti paskolą, tačiau to nedarė. 2009 m. gruodžio 3 d. pareiškėja iš įmonės kasos išsimokėjo 12 000 Lt, įformindama tai kaip dalinį įnašų grąžinimą, tačiau iš tos sumos paskolos padengimui pinigų neskyrė. 2010 m. pareiškėja už 16 902 Lt pardavė du žemės sklypus Vilkaviškio r. ir už 100 000 Lt butą Šiauliuose, pareiškėjos sutuoktinis V.

B. už 35 000 Lt pardavė 2 žemės sklypus sodų bendrijoje „Jovaras“, t. y. per 2010 m. sutuoktiniai E. V. ir V. B. gavo 151 902 Lt papildomų pajamų, tačiau R. P. skolos negrąžino. Pasak pareiškėjos, apskaičiuotas 10 270 Lt (5 135 x 2) GPM yra didžiulis smūgis šeimos biudžetui, tuo pačiu R. P. 2012 m. spalio 17 d. rašytiniame paaiškinime patvirtina, kad iki skolos grąžinimo likus 1 m. ir 3 mėn. skola nepradėta grąžinti. Taigi, jeigu apskaičiuotas 10 270 Lt GPM yra didžiulis smūgis šeimos biudžetui, tai pareiškėjos ir jos sutuoktinio galimybės per tokį trumpą laikotarpį grąžinti 60 000 Lt skolą – nerealios. 2008 m., 2009 m., 2010 m. pareiškėja turėjo finansinių galimybių grąžinti skolą, tačiau to nepadarė, todėl darytina išvada, kad realiai paskola negauta.

Taigi pareiškėja ir jos sutuoktinis 2007 m. gavo 45 720 Lt kitų, su darbo santykiais nesusijusių ne individualios veiklos pajamų, apmokestinamų 27 proc. pajamų mokesčio tarifu. Pareiškėjai priskirtinos 22 860 Lt (45 720 Lt / 2) pajamos, nuo kurių Šiaulių AVMI pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 5 135 Lt GPM, 3 184 Lt GPM delspinigius, 513 Lt GPM baudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 68–81) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šioje administracinėje byloje mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal Statistikos departamento duomenis (pati pareiškėja nepateikė duomenų apie turėtas vidutines vartojimo išlaidas) ir apskaičiavimuose gali būti neatitikimų, iš nustatytų 53 938 Lt išlaidų, kurios 2007 m. viršijo pajamas, 8 218 Lt įvertino kaip papildomas vartojimo išlaidas, o 45 720 Lt, kuriuos pareiškėja grynaisiais įnešė į savo įmonės kasą – kaip nepagrįstus juridinę galią turinčiais dokumentais.

Dokumentais nepagrįsta 45 720 Lt pajamų dalis įvertinta kaip kitos pareiškėjos ir jos sutuoktinio nedeklaruotos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties, sudarytos 2007 m. sausio 9 d., pagal kurią pareiškėja esą gavo 60 000 Lt iš R. P. vertinimo, nes mokesčių administratorius šią sutartį įvertino kaip fiktyvią mokesčių teisės prasme. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius bei Komisija pagrįstai vertino, jog paskolos sutartis kaip formalus įrodymas nepagrindžia realaus pajamų gavimo fakto, nes mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai paneigia šios paskolos sutarties realų vykdymą, t. y. 60 000 Lt grynųjų pinigų iš R.

P. gavimą. Pareiškėjos teiginiai dėl lėšų, kurias ji įnešė į savo įmonę, gavimo šaltinių buvo nenuoseklūs, nes iš pradžių ji teigė pasiskolinusi iš vaikų, vėliau – iš giminių; paprašius dokumentais pagrįsti sandorį, pateikė 2007 m. sausio 9 d. paskolos sutartį su R. P. bei pastarojo sudarytą nekilnojamojo turto pardavimo sutartį. Vadinasi, pareiškėjos teiginiai dėl pajamų gavimo iš R. P. paskolos sutarties pagrindu tėra jos pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant nuginčyti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas ir jų pagrindu pareiškėjai papildomai apskaičiuotą ir nurodytą sumokėti į biudžetą GPM.

Tuo tarpu R. P. iš pradžių nurodė, jog paskolą pareiškėjai suteikė iš lėšų, gautų už 2007 m. sausio 4 d. už 139 000 Lt su sutuoktine V. P. parduotą butą. Šiaulių AVMI pagal iš AB SEB banko gautus duomenis nustatė, kad į R. P. sąskaitą pinigai pervesti per du kartus: 2007 m. sausio 5 d. – 59 000 Lt, 2007 m. sausio 16 d. – 80 000 Lt. Pagal pateiktą paskolos sutartį 2007 m. sausio 9 d. R. P. paskolino pareiškėjai 60 000 Lt, jo teigimu, iš gautų už butą pinigų. Šiaulių AVMI nustatė, kad 2007 m. sausio 1 d. R. P. sąskaitoje buvo 6 216 Lt pinigų likutis. 2007 m. sausio 5 d. iš R.

P. sąskaitos išimta 10 000 Lt grynais, kitas 10 000 Lt grynų pinigų išmokėjimas bei 10 000 Lt pervedimas į sutuoktinės sąskaitą banke ir 10 000 Lt pervedimas į jo sąskaitą AB banke „Snoras“ iš R. P. sąskaitos vyko 2007 m. sausio 23 d., o 2007 m. sausio 9 d. iš banko sąskaitos pinigai neišimti. Taigi pinigai realiai nebuvo paskolinti, o tik sudaryta formali paskolos sutartis, siekiant įteisinti pareiškėjos pajamų šaltinius. Vėliau R. P. aiškino, kad paskolą davė pareiškėjai taip: tik 10 000 Lt iš už butą gautų lėšų, o kitus pinigus – iš sutuoktinių per visą gyvenimą sutaupytų pinigų.

Paaiškėjus paminėtoms aplinkybėms R. P. 2012 m. spalio 17 d. papildomame paaiškinime nurodė, kad jis turėjo pajamų iš kitų šaltinių, tačiau Šiaulių AVMI pagrįstai apskaičiavo, jog R. P. ir jo sutuoktinė tokių pajamų negalėjo turėti. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, jog mokesčių administratorius bei Komisija pagrįstai vertino, kad 2007 m. sausio 9 d. paskolos sutartis kaip formalus įrodymas nepagrindžia realaus pajamų gavimo fakto, todėl Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–88), kuriuo prašo šį sprendimą, taip pat Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimus panaikinti.

Pažymi, kad Padolskiai turėjo lėšų paskolinti pareiškėjai ginčo lėšas, nes R. P. augino savo sodo sklype gvazdikus ir juos pardavinėjo turguje (iš to uždirbo 1 500 dolerių), taip pat 1992 m. pardavė du „VAZ“ markės automobilius (už 4 000 dolerių). Be to, abu Padolskiai gavo apie 10 000 Lt kompensaciją už rublinius indėlius, taip pat turėjo patentą drabužių, kuriuos pardavinėjo Rusijoje, gamybai. Tuo tarpu dokumentų apie šį patentą neišsaugojo, nes neturėjo tokios pareigos.

Nurodo, kad 2014 m. sausio 19 d., pasibaigus terminui, pareiškėja grąžino R. P. 60 000 Lt skolą. Pajamų skolos grąžinimui pareiškėja gavo pardavusi butą bei du žemės sklypus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 94–98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių AVMI 2013 m. sausio 24 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-30/2012-2 (b. l. 13–19) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo „Dėl E. V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-02-18 skundo“ Nr. 68-75 (b. l. 20–25), kuriuo buvo patvirtintas Šiaulių AVMI sprendimo nurodymas pareiškėjai sumokėti 5 135 Lt GPM, 3 184 Lt GPM delspinigių ir 513 Lt GPM baudą, Komisijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimo „Dėl E. V. B. 2013-05-23 skundo“ Nr. S-122(7-115/2013) (b. l. 26–34) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo (b. l. 68–81) teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėti sprendimai buvo priimti patikrinus pareiškėjos pajamų šaltinius ir gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad pareiškėjos 2007 m. išlaidos viršijo pajamas 53 938 Lt suma. Dalis šių išlaidų (45 720 Lt) susidarė pareiškėjai atlikus įnašus (8 atskirais mokėjimais) į savo įmonės kasą. Dėl šių aplinkybių, t. y., kad pareiškėja ir jos sutuoktinis neturėjo savų lėšų šiuos įnašus atlikti, taip pat, jog minėti įnašai buvo atlikti, tarp šalių ginčas nekyla.

Mokesčių administratoriui paprašius pareiškėjos paaiškinti, iš kokių lėšų ji įnešė minėtą sumą į įmonės kasą, pareiškėja iš pradžių teigė, kad pinigų skolinosi iš vaikų, vėliau – kad iš giminių, kol pateikė 2007 m. sausio 9 d. sutartį (Komisijos bylos I t., b. l. 45), pagal kurią ji pasiskolino iš R. P. 60 000 Lt. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad pareiškėja visą pinigų sumą gavo grynais pinigais sutarties sudarymo dieną. Mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl R. P. galimybių paskolinti tokio dydžio sumą pareiškėjai, buvo atliktas atitinkamas aplinkybių tyrimas.

Iš pradžių pareiškėja ir R. P. teikė paaiškinimus, kad R. P. turėjo piniginių lėšų suteikti pareiškėjai paskolą, nes neseniai buvo pardavęs butą. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, jog paskolos sudarymo dieną R. P. buvo išgryninęs tik 10 000 Lt iš sumos, gautos pardavus butą. Pareiškėjai ir R. P. sužinojus, kad ši aplinkybė yra žinoma mokesčių administratoriui, savo versiją, iš kur R. P. gavo lėšų suteikti paskolą pareiškėjai, pakeitė ir jie atitinkamai paaiškino, jog iš buto pardavimo gautų lėšų pareiškėjai buvo paskolinta 10 000 Lt suma, o likusi suma (50 000 Lt) – tai R.

P. ir jo sutuoktinės viso gyvenimo santaupos. Tačiau mokesčių administratoriaus skaičiavimais, tokių santaupų sukaupti R. P. su sutuoktine negalėjo. Išsamiai visos prieš tai nurodytos aplinkybės bei atlikti skaičiavimai yra aprašyti patikrinimo akte, Šiaulių AVMI, VMI, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose, todėl, vengiant nereikalingo kartojimosi, jos detaliai neperrašomos. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2007 m. patirtos išlaidos 45 720 Lt suma viršijo jų pajamas bei šią sumą, kaip nepagrįstą juridinę galią turinčiais dokumentais, apmokestino GPM pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas („Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“).

Tarp šalių ginčas dėl mokesčių administratoriaus pasirinkto mokesčių apskaičiavimo metodo bei atliktų aritmetinių skaičiavimų nekyla, tačiau, pareiškėjos nuomone, GPM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos jai buvo apskaičiuotos neteisingai, paskolos sutartis nepagrįstai nebuvo pripažinta įrodymu, patvirtinančiu, jog pareiškėja šios sutarties pagrindu realiai gavo 60 000 Lt pajamų iš R. P., nes R. P. iš tikrųjų turėjo santaupų šią paskolą suteikti.

Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog „įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai).

Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų).

Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas“. Taigi, kaip pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą.

Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Atsižvelgdama į prieš tai konstatuotas aplinkybes, taip pat į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo teisingai ir pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjos 2007 m. patirtos išlaidos 45 720 Lt suma viršijo jos su sutuoktiniu pajamas bei pusė šios sumos, kaip nepagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, buvo atitinkamai apmokestinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius įvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas ir surinktais duomenimis neginčijamai pagrindė aplinkybę, jog R. P. su sutuoktine negalėjo sukaupti 50 000 Lt santaupų ir šiuos pinigus paskolinti pareiškėjai 2007 m. sausio 9 d. sutarties pagrindu. Esant tokiai situacijai pareiškėjai, kuri nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kilo Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šios pareigos pareiškėja neįvykdė. Tiek pareiškėjos, tiek R. P. teiginiai apie R. P. su sutuoktine sukauptas santaupas iš gautų pinigų už parduotas gėles, siuvamus pagal patentą drabužius, transporto priemones, atgautus indėlius, nebuvo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, todėl negali paneigti nagrinėjamoje administracinėje byloje padarytų išvadų teisingumo. Nors pareiškėja teismui pateikė 2007 m. sausio 9 d. nutartį su 2014 m. sausio 9 d. R. P. padarytu įrašu apie tai, kad pareiškėja jam grąžino 60 000 Lt (b. l. 59), tačiau ši aplinkybė priešingos išvados taip pat nesuponuoja.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys