A-858-1376-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1376/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03064-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „LITESKO“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „LITESKO“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–22), prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. liepos 18 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) nutarimą Nr. O3-313 (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „LITESKO“ karšto vandens kainų dedamąsias; 3) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „COWI Lietuva“; 4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad UAB „LITESKO“ 2013 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 1.21-214 pateikė karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (toliau – ir Projektas). 2013 m. liepos 10 d. Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, išanalizavęs pareiškėjos pateiktą Projektą, Komisijos posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-243 (toliau – ir Pažyma), kurioje, apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taikė tik 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pareiškėjas, susipažinęs su Pažymoje pateiktais skaičiavimais, 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į Komisiją, nurodydamas, kad Pažymoje nurodytos karšto vandens netektys neatitinka pačios Komisijos pripažįstamų faktinių netekčių Alytaus miesto savivaldybės daugiabučiuose (kol jų butuose dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančių apskaitos prietaisų, būtent į kurių leistinas paklaidas ir daroma nuoroda Metodikos 39 punkte), todėl Komisijos atliekami planuojamo realizuoti (parduoti) karšto vandens kiekių skaičiavimai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas vertino, jog Metodikos 39 punktas aiškiai nustato, kad leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose negali būti didesnės kaip 5 proc. tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta. Tačiau, kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengti, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Tvirtino, kad kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai dar nėra įrengti, tol karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose.

Darė išvadą, kad skundžiamas Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinio akto negaliojimo pagrindą – Nutarimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bei Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis, Komisijos 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. R2-908 ir tvirtino, kad UAB „LITESKO“ tinkamai vykdo visas savo įstatymines pareigas. Pažymėjo, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas yra tik pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą tiekėjas. Aktualios Metodikos redakcijos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, kad karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis.

Teigė, kad Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius, o vėliau ir pastoviąsias bei kintamąsias karšto vandens kainos dedamąsias, šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija padarė prielaidą, kad Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga. Šią padarytą Komisijos prielaidą laikė neatitinkančią tikrovės ir tvirtino, jog Komisijai yra žinoma, kad pareiškėjas dar tik diegia nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Vertino, kad Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Darė išvadą, kad pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų.

Tvirtino, kad Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, jog į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Tokias savo išvadas grindė tuo, jog Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta, tačiau jau įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai). Pažymėjo, kad apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jiems niekaip nedaro įtakos, taigi akivaizdu, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą.

Pabrėžė, jog Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Pareiškėjas ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet patirs net 142,22 tūkstančių litų nuostolį. Atkreipė dėmesį, kad vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi, gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Tačiau kredito įstaigos neskolina reikiamų lėšų dėl veiklos nuostolingumo, kai yra toks kaip dabar nustatytas Komisijos reguliavimas.

Akcentavo, jog pareiškėjas neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.

Pareiškėjas skunde pareiškė prašymą skirti teismo ekspertizę, nes byloje yra keliami sudėtingi Komisijos nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo klausimai, todėl yra reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, kurios teismui padėtų priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško Komisijos nutarimo teisėtumą tais pačiais faktiniais ir teisiniais pagrindais kaip ir šioje byloje, paskyrė ekspertizę, todėl darė išvadą, kad ir šioje byloje būtina vadovautis ir nenukrypti nuo ratio decidendi sutampančios bylos to paties teismo praktikos. Nurodė, jog jeigu pareiškėjai būtų atimta galimybė pasinaudoti šiuo įrodinėjimo instrumentu, Komisijos nutarimus ginčijančiam subjektui nepagrįstai būtų atimta galimybė įrodyti, kad nacionalinis reguliuotojas nustatė neteisėtas ir nepagrįstas kainas.

Taip pat pareiškėjas pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Pareiškėjas teigė, jog Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, priešingai nei reikalauja Energetikos įstatymo bei Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, neužtikrina tinkamo būtinų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Nurodė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Manė, jog Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (b. l. 61-74) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisija, nustatydama planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai taikė Metodikos 39 punktą ir skaičiavimuose naudojo leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, taip pažeisdama tiek Energetikos įstatyme, tiek Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą nustatant energijos resursų kainas vartotojams.

Komisijos vertinimu, pareiškėjas skunde išdėstytais teiginiais sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjo įvardintiems aukštesnėms galios teisės aktams. Pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Pažymėjo, kad šis principas suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Paminėjo, kad pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą, atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remiantis išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju, nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai.

Pažymėjo, jog Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Pabrėžė, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pažymėjo, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, todėl toks reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įsipareigojimus, tačiau pabrėžė, kad tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju ir neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tuo yra siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo.

Dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, kad absoliučios daugumos karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jokių apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, pabrėžė, jog šie argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, todėl pareiškėjo išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (7 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas.

Pažymėjo, kad dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Nurodė, jog tiek būtinas paruošti vandens kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos yra nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Pabrėžė, kad Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, jog pareiškėjas planuoja daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginį, kad atsakovas, skaičiavimuose įvertindamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas.

Atsakovas nurodė, jog Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog pareiškėjui vandens tiekimo veikla yra nauja ir nurodė, kad pareiškėjas jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 2 d. Komisijos nutarimu, o dar 2008 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2008 konstatavo, kad pareiškėjas yra karšto vandens tiekėjas.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl ekspertizės nagrinėjamoje byloje skyrimo, rėmėsi teismų praktika ir pabrėžė, kad pareiškėjo teikiami klausimai ekspertizei atlikti yra susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu, kas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog Metodikos 39 punktas galimai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, Civiliniam kodeksui ir teisės principams, nurodė, kad, Komisijos nuomone, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams. Pažymėjo, jog Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Nurodė, kad todėl, šiuo atveju, nelieka vieno iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Darė išvadą, jog akivaizdu, kad minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Pažymėjo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugų šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 95-103) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 staipsnio 1-2 dalimis, 32 straipsniu, 39 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika.

Teismas vertino, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Pažymėjo, jog lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc.

Teismas darė išvadą, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, nustatanti, jog ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema.

Pažymėjo, kad Metodikoje nėra nustatyta, jog leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Be to, teismo vertinimu, Metodikos 39 punktas, nustatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Pabrėžė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reiškia, kad karšto vandens tiekėjas privalo sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriam tiekia karštą vandenį. Tai reiškia, kad tiekėjas privalo užtikrinti, jog apskaitos prietaisai yra metrologiškai patikrinti. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokias priemones taiko tam, kad būtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, taip pat nenurodo, kaip įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl netekčių procento įskaitymo į kainą yra nepagrįsti ir pareiškėjo nurodomais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išaiškinimais. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2044 nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamam atvejui, nes netektys susidaro ne dėl konkrečių vartotojų kaltės, o dėl to, kad pareiškėjas nevykdo minėtuose teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Šiuo atveju galioja ne pareiškėjo nurodomos Civilinio kodekso normos, o specialus įstatymas – Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, taip pat 16 straipsnio nuostatos. Ir tik tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas įvykdys visas Šilumos ūkio įstatyme jam nustatytas pareigas, galės reikalauti atlyginti nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, išdalinti jį tarp konkretaus namo vartotojų. Šiuo metu pareiškėjas teismui paduotu skundu siekia, kad būtų įteisintos šilumos kiekio netektys, kurių susidarymo priežastis nėra vien tik vartotojų butuose esančių apskaitos prietaisų (metrologiškai nepatikrintų, pasenusių) paklaidos (nors ir šių tikslumą turi užtikrinti tiekėjas), bet ir visai kitokio pobūdžio netektys – susidarančios dėl apskaitos prietaisų neturėjimo, dėl sąmoningo, tyčinio klaidingo deklaravimo ar nedeklaravimo, ir pan.

Akcentavo, jog Komisija pateikė įrodymus, kad pareiškėjui karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja ir nežinoma: Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. O3-243 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „LITESKO“ filialui „Alytaus energija“ (b. l. 77), 2009 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. O5-342 (b. l. 75–76), todėl pareiškėjo argumentus dėl UAB „LITESKO“ veiklos naujumo teismas atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei aukščiau nurodytus argumentus, konstatavo, jog teismui nekyla abejonių dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo. Vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio nuostata, teismas pažymėjo, kad kreipimasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.

Taip pat pažymėjo, kad ABTĮ 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai. Teismas, įvertinęs prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, darė išvadą, kad iš esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz. administracinės bylos Nr. A444-1359/2011, Nr. A525-447/2013), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi atsižvelgęs į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teismas konstatavo, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Atkreipė dėmesį į tai, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos pareiškėjas patiria dėl Komisijos Nutarimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamą 2013 m. liepos 18 d. Nutarimą, kuris yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei atsižvelgiant į tai nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „LITESKO“ karšto vandens kainų dedamąsias yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Komisijos nutarimą. Teismas konstatavęs, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas, atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „LITESKO“ apeliaciniu skundu (b. l. 105–127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 143 str. 142 str. 2 d. 5 p.). Nurodo, jog teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 proc. netekčių dydį, prieštarauja Komisijos patvirtintos Metodikos 39 punkto nuostatoms. Teismas ignoravo ir visiškai nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo. Apeliaciniame skunde paaiškina, kodėl pareiškėjo karšto vandens dedamosios turėjo būti nustatomos remiantis faktiniu karšto vandens netekčių dydžiu ir teigia, kad net jeigu teismas nuspręstų, jog pareiškėjui yra taikomos Metodikos 39 punktas nustatant pareiškėjo netektis, karšto vandens netektys turi būti taikomos taikant 10 proc., o ne 5 proc. teorinę ribą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog metrologinės patikros, prietaisų nuosavybės ir karšto vandens suvartojimo deklaravimo klausimai nesusiję su nagrinėjama byla. Metodikos 39 punkte numatyta, kad karšto vandens kainoje gali būti įvertintos dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama nuo karšto vandens kainų nustatymo, šių prietaisų būklė inter alia lemia atsirandančias paklaidas. Taigi akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams. Atkreipia dėmesį, kad Komisija pripažįsta, jog tokių prietaisų šiuo metu dar nėra didžiojoje daugumoje vartotojų butų ir juos, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, visuose daugiabučių namų butuose dar tik turi įrengti pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėjas.

Pabrėžia, jog atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra kito Komisijos patvirtinto teisės akto Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos objektas (toliau – ir Apskaitos prietaisų metodika). Minėtą mokestį nustato savivaldybių tarybos, o ne Komisija, taip pat derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą (Apskaitos prietaisų metodikos 12 p.), kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra. Pareiškėjas daro išvadą, kad ne kas kitas, o savivaldybės institucija nustato, kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus.

Akcentuoja, kad priėmus Komisijos Nutarimą atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra pilnai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jam iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai tuo tarpu kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos.

Pareiškėjas pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas be jokių motyvų atsisakydamas nagrinėti karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų (nuostolingumo) klausimą ir palikdamas galioti Komisijos Nutarimą, pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Metodikos 33 ir 39 punktus. Nurodo, kad Komisija priimtame Nutarime dėl karšto vandens neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas vartotojų butuose realizavo faktiškai mažiau nei 95 proc. vartotojų daugiabučių namų įvaduose suvartoto geriamojo vandens ir todėl patyrė daugiau nei 5 proc. Komisijos numatytų karšto vandens nuostolių. Tokiu būdu Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Atkreipia dėmesį, kad karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama. Šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi, gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis.

Pabrėžia, jog nustatant pareiškėjo karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau eilę metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netekčių sumažinimui. Akcentuoja, kad Komisija, pažeisdama Metodikos 34 punkto nuostatas, tokios analizės neatliko.

Pastebi, kad pareiškėjas neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Nurodo, jog 2011 m. balandžio 1 d. iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos gavo Komisijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai adresuotą 2009 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. R2-2178 „Dėl įstatymo projekto išvadų". Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija taip pat yra ne kartą nurodžiusi, jog pagal priimtus teisės aktus būtent nuo 2010 m. gegužės 1 d. šilumos tiekėjai, kuriems iki tol nebuvo nustatytos karšto vandens kainos, taps ir karšto vandens tiekėjais. Komisija iki 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjui nebuvo nei karto nustačiusi karšto vandens kainos.

Mano, jog nagrinėjamoje byloje buvo būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, siekiant išaiškinti nagrinėjamų teisės normų teisėtumo klausimą, nes šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės ir pateikti argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečių normų teisėtumo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto tyrimo, neanalizavo ir visiškai nevertino pagrindinio pareiškėjo argumento dėl Metodikos 39 punkte numatytos legislatyvinės omisijos.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra tikslinga skirti ekspertizę, nes teismas nevertina administracinio akto ekonominio tikslingumo. Pastebi, jog tai, kad viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominiu duomenų kvalifikavimo kontrolės. Kitaip tariant, nors teismai neturi kompetencijos spręsti ekonominio pobūdžio priemonių tikslingumo, teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose yra ginčijami reguliavimo institucijų ekonominio pobūdžio sprendimai, turi motyvuotai pasisakyti dėl to, ar konkreti ginčijama ekonominio pobūdžio priemonė yra pritaikyta laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. teismas turi tokį sprendimą įvertinti ne ekonominio tikslingumo, o teisėtumo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs skirti ekspertizę, nesilaikė aiškios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Pažymi, kad nagrinėjamą bylą galima priskirti prie bylų, kuriose yra keliamas ekonominio pobūdžio priemonės teisėtumo klausimas, nes šioje byloje yra ginčijamos nacionalinio reguliatoriaus nustatytos karšto vandens kainos. Todėl ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, turi vertinti, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (b. l. 133–147) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad:

1) Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes galiojančių materialinės teisės normų kontekste, sistemiškai bei atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką, bylose šilumos energijos ir karšto vandens srityse, išanalizavo su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus ir padarė tinkamas, teisės aktais pagrįstas, išvadas. Apeliantas akcentuoja būtinųjų sąnaudų padengimo principą, tačiau neužsimena apie mažiausių sąnaudų principą. Vienas iš pagrindinių Šilumos ūkio įstatymo tikslų, perkeltas ir į Metodikos 3.2 punktą, yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

Karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo veiklą vykdyti efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiektas minėtas Šilumos ūkio įstatymo tikslas. Apeliantas netinkamai interpretuoja Metodikos 39 punktą, teikdamas, kad jame nustatytos 5 ir 10 procentų netekčių ribos numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ir nepriklausomai nuo to, kam jie priklauso nuosavybės teise.

Argumentai, jog Komisija nepateikė įrodymų dėl karšto vandens tiekėjo pareigų nevykdymo, nesusiję su šios bylos dalyku. Pažymi, kad šioje byloje analizuojamas ne Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymas, o Metodikos 39 punkto taikymo teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriomis remiasi apeliantas, pažymi, jog Komisija neginčija fakto, kad karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatyminės bazės reglamentavimo prasme, tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos.

Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, apelianto teiginiai, jog karšto vandens netektys, kaip geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, teisiškai nepagrįstos. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2004. Pažymi, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad karšto vandens tiekimo netektys susidaro dėl gyventojų kaltės. Įstatyminis reglamentavimas karšto vandens tiekėją įpareigoja sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name, o to neįgyvendinus – atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Komisija nustatydama 5 procentų netektis vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Tiek būtinas paruošti vandens kiekis, tiek būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į planuojamos veiklos pasikeitimus. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė informaciją, kad planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pabrėžia, jog Metodikos 39 punktas į karšto vandens kainą leidžia įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y., tik tokias, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos.

Kitos sąnaudos į ją negali būti įtrauktos. Teiginys apie pareiškėjo veiklos naujumą, taip pat neatitinka tikrovės. Administraciniai teismai ne kartą nagrinėjo analogiškas bylas, tad teismas turi užtikrinti praktikos tęstinumą.

2) Teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų pratiką analogiškose bylose, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo. Komisijos vertinimu, Metodikos 39 punktas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, tad pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nagrinėjimo metu nebuvo. Nesutinka su argumentu dėl legislatyvinės omisijos.

3) Teismas pagrįstai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, atsisakė skirti bylose ekspertizę. Pareiškėjo ekspertizei teikti klausimai susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu – investicijų atsiperkamumu, paskolos palūkanų mokėjimu, paskolos grąžinimu, veiklos rentabilumu ar nuostolingumu. Be to, bylos šalys pateikia teismui detalius karšto vandens kainos dedamųjų apskaičiavimo dokumentus, jų pagrindimą, šalių pozicijas pagrindžiančius argumentus, teismas kompetentingas vadovautis šalių pateiktais duomenimis, atlikti ekonominių rodiklių teisinę kontrolę, taip kartu užtikrinamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymasis. Analogiškose administracinėse bylose tokie prašymai taip pat netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. O3-313 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialui „Alytaus energija“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisijos pareigos skaičiuojant pareiškėjo tiekiamo karšto vandens kainos dedamąsias atsižvelgti į faktines netektis.

Iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Komisija, minėtu Nutarimu nustatydama karšto vandens kainos dedamąsias pareiškėjui planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui skaičiuoti taikė 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pareiškėjo nuomone, nustatydamas karšto vandens kainos dedamąsias atsakovas privalėjo taikyti 7 proc. leistinų (t. y. faktinių) netekčių. Jo teigimu, byloje būtina paskirti ekspertizę, taip pat įvertinti Komisijos 2009 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, tai yra klausimas, kuris šioje administracinėje byloje turi būti išspręstas ABTĮ 112 straipsnio nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, kad priimdamas ginčijamą nutarimą atsakovas teisės normų nepažeidė, taip pat konstatavo, jog jam nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto nuostatų teisėtumo ir nurodė, kad byloje nėra pagrindo skirti pareiškėjo prašomą ekspertizę.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar atsakovas, nustatydamas pareiškėjo tiekiamo karšto vandens kainos dedamąsias, turėjo pareigą jas nustatydamas atsižvelgti į pareiškėjo deklaruotas faktines vandens netektis (t. y. 7 proc.), ar, remdamasis teisės aktų nuostatomis, turėjo teisę nustatyti normatyvinę (t. y. grindžiamą ne tik pareiškėjo nurodomais faktiniais duomenimis) netekčių ribą. Taigi byloje iš esmės keliamas tinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas Metodikos 39 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad jos taikytinos ir tais atvejais, kai vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiškai patikrinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant atskleisti minėtos teisės normos turinį būtina sistemiškai įvertinti galiojantį teisinį reguliavimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2013 m. liepos 1 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos, tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2013 m. kovo 26 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai.

Šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

Įvertinęs minėtas nuostatas pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai. Taip pat sutiktina su atsakovo argumentais, jog minėtuose įstatymuose įtvirtintas ne tik būtinųjų, bet ir mažiausių sąnaudų bei vartotojų teisių užtikrinimo principai.

Vertinant atsakovo įgaliojimus spręsti byloje aptariamą klausimą pažymėtina, kad Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra pavesta atlikti, inter alia, šias funkcijas: tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; tvirtinti energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas, atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą.

Kalbant konkrečiai apie karšto vandens kainų nustatymą, pažymėtina, kad Metodikos 3 punkte nustatyta, jog karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus (3.1 punktas); mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams (3.2 punktas); didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą (3.3 punktas); užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą (3.4 punktas); skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas (3.5 punktas); įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų (3.6 punktas). Metodikos 33 punkte nurodyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis. Pagal Metodikos 34 punktą, karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti.

Metodikos 39 punkte įtvirtinta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Įvertinusi pirmiau minėtas nuostatas teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Metodikos 39 punkto 1 sakinio nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiškai patikrinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Komisija turi teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, užtikrinti paslaugų tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, ginti vartotojų teises, skatinti konkurenciją) nustatyti valstybės reguliuojamų karšto vandens kainų nustatymo metodikas, taip pat nustatyti kainų dedamąsias bei reguliuojamų kainų viršutines ribas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovas turi teisę (ir pareigą) vertinti, kiek ūkio subjektų teikiamos sąnaudos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nors pareiškėjas aiškindamas būtinųjų sąnaudų sąvoką, būtinąsias sąnaudas iš esmės prilygina faktinėms sąnaudoms, toks teiginys atmestinis. Kaip minėta, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo sąnaudomis. Taigi būtinos sąnaudos suvokiamos kaip normuojamos, reguliuojamos sąnaudos, jų reguliavimas turi būti orientuojamas į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimą.

Metodikos 39 punkto 1 sakinyje expressis verbis nenurodyta, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, todėl, turint galvoje nustatytus reguliavimo tikslus, darytina išvada, jog jo nuostatos taikytinos visais atvejais, kuomet nustatomos reguliuojamų karšto vandens kainų dedamosios. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų pirmiau minėtus reguliavimo tikslus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareiškėjo pareigą užtikrinti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens ruošimo ir tiekimo sąnaudas, privalo savo veiklą organizuoti efektyviai, nes priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatymo nustatyti tikslai.

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiškai patikrinti. Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl minėtų motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Aiškindama šią straipsnio dalį, kolegija pirmiausia pažymi, kad kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje, tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo, gali kreiptis į tam tikros pakopos administracinį teismą su prašymu ištirti tokio teisės akto (jo dalies) teisėtumą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nesutikdamas su tokį prašymą pateikusios bylos šalies argumentais, turi teisę jo nepatenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje situacijoje, kalbant apie pirmosios instancijos teismo apsisprendimą nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tai reiškia, kad toks pirmosios instancijos teismo apsisprendimas negali būti apeliacinės instancijos teismo kvestionuojamas apeliacine skundo nagrinėjimo tvarka.

Pareiškėjas byloje iš esmės teikia argumentus, jog aptariama situacija laikytina legislatyvine omisija, t. y. teigia, kad atsakovas turi pareigą Metodikoje nustatyti specialią teisės normą, reglamentuojančią situacijas, kuomet dar nėra pastatyti metrologiškai patikrinti karšto vandens skaitliukai (ar atlikta pastatytųjų metrologinė patikra), ir įtvirtinančią Komisijos pareigą atsižvelgti į faktines netektis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti esant legislatyvinę omisiją. Visų pirma, kaip minėta, Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos byloje vertinamu atveju, taigi nėra pagrindo teigti, kad byloje vertinamas atvejis nėra sureguliuotas. Kita vertus įvertinus Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas nėra pagrindo teigti, kad juose yra įtvirtintas imperatyvas Komisijai sureguliuoti pareiškėjo nurodytą situaciją būtent tokiu būdu, kokį nurodo pareiškėjas, t. y. nėra įstatymuose įtvirtinto imperatyvo atsižvelgti vien į faktines netektis ir dėl to patirtas sąnaudas neribotai įtraukti į kainų dedamąsias. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą sprendė klausimą dėl būtinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) ir konstatavo, jog teismui nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto nuostatų teisėtumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad net pripažinus, jog bylos aplinkybėms taikytinos Metodikos 39 punkto nuostatos, turėjo būti taikoma 10proc., o ne 5 proc. netekties vertė. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, viena vertus, pareiškėjas turi pareigą užtikrinti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Be to, Komisija nurodė, kad 5 proc. netekčių vertės nustatymą grindė ir pareiškėjo deklaracija apie ketinimus įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoline nuskaitymo ir perdavimo sistema (b.l. 32-33, 38). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Komisija ginčijamu nutarimu skaičiuodama karšto vandens kainos dedamąsias dalis, į jas įtraukė ir pareiškėjo skaičiavimuose nurodytas karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline nuskaitymo ir perdavimo sistema nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudas. Be to, ginčijamo nutarimo 4 punkte atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas ankstesniu (2010 m. gegužės mėn. - 2013 m. kovo 31 d. gavo papildomai 430,9 tūkst. Lt pajamų dėl to, kad visa apimtimi neįgyvendino investicijų į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangą.

Be to, šiuo atveju sutiktina su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas byloje vertinamoje situacijoje prieš atsakovui priimant sprendimą nepateikė įrodymų, jog jo deklaruotos faktinės netektys susidarė būtent dėl gyventojų kaltės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad jo nurodytos susidariusios 7 proc. faktinės netektys yra objektyvus reiškinys, ir kad šios netektys priskirtinos būtent butų savininkams, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas į bylą pateiktais įrodymais. Be to, vien tai, kad Metodikos 39 punkte įtvirtinta prezumpcija, jog daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc., savaime neparodo faktinių netekčių, kaip teigia pareiškėjas, taip pat šių netekčių atsiradimo priežasčių. Apeliacinio skundo 76 punkte pareiškėjas pats pripažįsta, kad būtinos investicijos į infrastruktūrą veiksmingai užtikrina netekčių sumažinimą, taip pat neginčija Metodikos 39 punkto nuostatų tuo aspektu, kad jose įtvirtintos maksimalios netekčių ribos esant metrologiškai patikrintiems karšto vandens skaitikliams taip pat prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis. Nors pareiškėjas nurodo, kad karšto vandens tiekimo veikla jam yra nauja, pirmosios instancijos teismas šį teiginį pagrįstai atmetė atkreipdamas dėmesį į Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. O3-243 ir 2009 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. O5-342 (b.l. 75-77).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis iš esmės yra diskriminuojamas, nes jam taikoma 5 proc. netekčių riba, tuo tarpu kitiems ūkio subjektams, kurie dar nėra įsirengę nuotolinės valdymo sistemos, taikoma 10 proc. riba. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šio savo teiginio nepagrindė į bylą pateiktais įrodymais, be to, kaip minėta skaičiuodamas kainos dedamąsias atsakovas į kainą įtraukė tokios sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudas.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reguliavimo tikslus, taip pat Metodikos 3 punkte įtvirtinus tikslus (be kita ko, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams, didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą, užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą, skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas, įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų) teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju Komisija, remdamasi Metodikos nuostatomis, turėjo teisę, neviršydama 10 proc. viršutinės netekčių ribos, spręsti dėl konkrečiu atveju taikytinos netekčių vertės.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu, pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2279/2012). Tokios administracinių teismų nagrinėjimo ribos kyla iš ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reguliavimą ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Komisija veikė savo kompetencijos ribose, jos ribų neperžengė ir priėmė teisėtą sprendimą, atitinkantį galiojančių teisės aktų nuostatas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo skirti byloje ekspertizę ir šiame prašyme jo keliamus ištirti klausimus teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl tokios ekspertizės skyrimo, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo prašomas atlikti ekspertinis vertinimas visų pirma susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Kita vertus, byloje iškilusi problematika iš dalies susijusi su pirmiau pateiktu teisės normų aiškinimu, o teisės aiškinimas negali būti skiriamos ekspertizės objektas. Dėl ekspertizės būtinybės spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reiškiamų reikalavimų ir ginčijamų sprendimų turinį. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui specialisto išvada nėra būtina, juo labiau kad, kaip matyti iš formuluojamų klausimų ir pateikiamų dėl to argumentų, daroma prielaida, kad faktinės netektys susidaro būtent dėl butų savininkų kaltės, o daryti tokią išvadą byloje vertinamu atveju pagrindo nėra. Pastebėtina ir tai, kad analogiškas pareiškėjo ekspertiniam tyrimui keliamų klausimų vertinimas buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A261-1651/2012 ir Nr. A525-447/2013, kuriose buvo keliami iš esmės tie patys ekspertinio tyrimo klausimai).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys