2K-6/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2014

Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00220-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.1.1;

1.1.8.7.9;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam D. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui Mansurui Muksinovui,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio.

Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžiu D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas D. D. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. liepos 6 d.

D. D. pagal BK 150 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat iš dalies patenkintas civilinis ieškinys ir nepilnametės nukentėjusiosios K. K. naudai priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, lėšų tvarkytoja paskiriant jos atstovę pagal įstatymą G. K.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžiu iš dalies pakeistas Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendis: panaikinta D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); taip pat D. D., nuteistam už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 8 d., nuo 1.30 iki 4.40 val., nuvežęs nepilnametę K. K. (gim. duomenys neskelbtini) į P. K. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, P. K. priklausančio namo svetainėje, panaudodamas prieš nukentėjusiąją nepilnametę K. K. fizinį smurtą, nutraukęs nuo jos nuogo kūno striukę, įstūmęs į lovą, rankomis smaugdamas bei laikydamas jos rankas ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai nežymiai sutrikdydamas sveikatą, taip pat ją užgulęs visu kūnu, taip palauždamas nukentėjusios nepilnametės K. K. pasipriešinimą ir atimdamas jai galimybę priešintis, lovoje lytiškai santykiavo su nepilnamete K. K. prieš jos valią.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikinta D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuotą aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos didelis nukentėjusiosios neatsargumas, bei palikti galioti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išreiškė apgailestavimą, kad pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu nesiaiškino D. D. girtumo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nors ši aplinkybė, kaip ir visos kitos, nustatinėtina ir turi būti įrodyta. Tokį teismo pasisakymą, anot prokuroro, galima vertinti kaip apygardos teismo nustatytą pirmosios instancijos teismo klaidą, kurią aukštesnės instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo ištaisyti atlikdamas įrodymų tyrimą.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, rėmėsi tik nuteistojo D. D. parodymais ir tik ta jų dalimi, kurioje jis savo parodymus pakeitė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, papildomo įrodymų tyrimo neatliko, naujų aplinkybių nenustatė, o pasisakydamas dėl to, kad nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs viso proceso metu, kito, prieštaravimų tarp jo duotų parodymų nepanaikino ir, remdamasis pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, kuriais sunkinanti atsakomybę aplinkybė buvo pripažinta, ją panaikino.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl D. D. sugebėjimo valdyti savo veiksmus esant neblaiviam, nurodė tik vienintelę šią aplinkybę, kad jis tokios būklės vairavo automobilį, tačiau kitų įrodymų netyrė ir nevertino. Byloje apsvaigimo nuo alkoholio įtaką veikos padarymui patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir įvykyje dalyvavę liudytojai, nukentėjusioji, taip pat nustatytas nusikaltimo padarymo mechanizmas, pobūdis, nuteistojo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, pirmosios instancijos teismo vertinti įrodymai byloje.

Prokuroras nurodo, kad nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, sprendžiant kardomosios priemonės taikymo jam klausimą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, pripažino, jog dalies nusikalstamos veikos aplinkybių neprisimena dėl girtumo, kad vartojo alkoholį, nurodo konkrečius suvartoto alkoholio – alaus ir degtinės – kiekius. Anot prokuroro, tai, kad D. D. buvo neblaivus iki susitikimo su K. K. ir vairuodamas automobilį vartojo alkoholį, patvirtina A. B. , nukentėjusioji.

Ši kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų visuma, prokuroro nuomone, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl girtumo įtakos nusikalstamos veikos padarymui nebuvimo. D. D. nusikalstami veiksmai buvo atlikti dėl suvartoto alkoholio kiekio netekus savikontrolės, o apsvaigimo būsena sustiprino nuteistojo pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką, tik išsimiegojęs, iš dalies išsiblaivęs D. D. ėmė suvokti savo padarytus veiksmus, apimtį, gailėtis, tačiau nagrinėjant bylą teisme anksčiau kelis kartus duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme įvertino kaip duotus jam sutrikus, pasimetus, „nesusigaudant“, kas vyksta, netiksliai užrašytus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius D. D. teiginius atmetė kaip prieštaraujančius jo paties duotiems parodymams, kitiems ištirtiems duomenims.

Prokuroro teigimu, taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo aptarta ir konstatuota aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos didelis nukentėjusiosios neatsargumas, ir tuo pagrindu nuteistajam sušvelninta bausmė. Šią aplinkybę teismas parėmė savo nuomone, kad nukentėjusioji nepilnametė K. K. buvo susitikimo iniciatorė, nakties metu viena nuėjo į susitikimo vietą ir savo noru įsėdo į D. D. vairuojamą automobilį, tarsi norėdama ir siekdama lytinio artumo. Apeliacinės instancijos teismas nepilnametės nukentėjusiosios elgesį, kuriai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sukakę tik penkiolika metų, prokuroro teigimu, palygino su suaugusio asmens, kuris turi gyvenimišką patirtį ir esant tam tikroms aplinkybėms suvokia pavojų ir grėsmę, elgesiu. Nukentėjusiosios motina G. K. taip pat nurodė, kad jos duktė pasitikėjo D. D., manė, kad jis yra sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl nukentėjusiosios elgesio rizikingumo ir įtakos nusikaltimo padarymui padarė neištyręs ir neišanalizavęs visų byloje esančių įrodymų, nevertino įrodymų dėl nukentėjusiosios ir kaltininko tarpusavio santykių, pažinties visumos, šių įrodymų nesujungęs į vientisą grandinę, paneigiančią apeliacinės instancijos teismo suformuotą nuomonę, kad jos elgesys prieštaravo moralės normoms.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) nustatymo

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai neargumentavo, tačiau remdamasis byloje ištirtais ir, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais, pagrįstai nustatė esant D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui.

Tokias išvadas pagrindžia byloje esantys nuteistojo D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kur jis teigė, kad: 2012 m. birželio 7 d. šventė (duomenys neskelbtini) kaime pas pusbrolį, nuo 18 val. gėrė alaus, degtinės, jautėsi „smarkiai“ girtas; vėliau apie 23 val., pasiėmęs motinos automobilį, važiuodamas į (duomenys neskelbtini) pas nukentėjusiąją, su draugu A. B. buvo pasiėmę du dviejų litrų talpos alaus butelius, alų vartojo automobilyje ir vėliau, sustoję autobusų stotelėje; dėl girtumo nesuprato, ar nukentėjusioji sutiko su juo mylėtis, ar jis baigė lytinį aktą. Teisme D. D. taip pat neneigė, kad važiuodamas automobiliu vartojo alkoholį. Nukentėjusioji K. K. viso bylos proceso metu nuosekliai teigė, kad D. D. buvo girtas, nuo jo sklido alkoholio kvapas; automobilyje jis vartojo alkoholį – alų. Liudytojas A. B. teisme taip pat patvirtino, kad D. D. buvo išgėręs, vartojo alkoholio jiems esant kartu, važinėjantis automobiliu. Iš 2012 m. birželio 8 d. alkotesteriu nustatytų duomenų matyti, kad D. D. 13 val., t. y. praėjus apie dvylika valandų nuo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pradžios (pagal D. D. parodymus, jam jau išsimiegojus), vis dar buvo nustatytas 0,19 promilės girtumas.

Šie teismo ištirti duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. D. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Remiantis nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais, įvertinus smurto naudojimo prieš nepilnametę nukentėjusiąją aplinkybes, akivaizdu, kad alkoholio vartojimas susilpnino D. D. savikontrolę, suteikė jam papildomos motyvacijos siekti prievartinio lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja, ryžto neatsižvelgti į šios nesutikimą lytiškai su juo santykiauti, naudoti fizinę prievartą jos pasipriešinimui palaužti.

Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad nėra duomenų, jog nuteistojo girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra nepagrįsta. Šis teismas visiškai nevertino pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir tinkamais motyvais nepagrindė, kodėl priėjo prie išvados, kad neįrodyta girtumo įtaka nusikaltimo padarymui.

Dėl to, kas pirmiau pasakyta, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2013 m. birželio 10 d. nuosprendį, nepagrįstai panaikino D. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Dėl bausmės nuteistajam D. D. skyrimo

BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga teismui skiriant bausmę įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, kurios turi vienodą teisinę reikšmę. Be to, kaip pirmiau paminėta, ne mažiau svarbus yra ir teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatskiriamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo.

Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007).

Spręsdamas, ar nuteistajam D. D. paskirta bausmė yra teisinga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kruopščiai neįvertino nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens. Tikrinant apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės griežtumo nuteistajam D. D. turėjo būti įvertinta reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių visuma, nes pirmosios instancijos teismas lakoniškai nurodė vos kelias iš jų (padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kelias D. D. charakterizuojančias aplinkybes ir sunkinančią jo atsakomybę aplinkybę). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kaip nustatyta šioje nutartyje, nepagrįstai panaikinęs nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir suteikęs itin didelę reikšmę šios aplinkybės nebuvimui, sušvelnino nuteistajam bausmę beveik iki sankcijos minimumo – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytomis aplinkybėmis motyvuotai nepagrindė nuteistajam pagal BK 149 straipsnio 3 dalį skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nuosekliai įvertintos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės, pirmiausia tai, kad D. D. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei, sukėlusį nepilnametei dvasinį sukrėtimą, šio nusikaltimo metu nuteistasis naudojo fizinę prievartą, kuri nežymiai sutrikdė K. K. sveikatą. Tačiau nuteistasis anksčiau neteistas, nusikaltimo padarymo metu buvo sulaukęs tik aštuoniolikos metų amžiaus, administracine tvarka nebaustas, dirbo pas ūkininką ir darbdavio buvo charakterizuojamas teigiamai, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia pripažinta viena – kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vertinant nusikalstamą veiką atsižvelgtina ir į tai, kad byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ir netinkamą pačios nepilnametės nukentėjusiosios elgesį, šiai, su motinos sutikimu, vidurnaktį išėjus iš namų, savo noru įsėdus į neblaivaus vaikino vairuojamą automobilį, sutikus važinėti su dviem automobilyje alkoholį vartojančiais suaugusiais asmenimis bei, jos pačios paaiškinimu, žinojus, kad jos seseriai buvo nutikęs panašus atvejis, t. y. buvus pakankamai neatsargiai.

Nė vienos iš nurodytų aplinkybių nesuabsoliutinus svarbos aspektu, jų visumos pagrindu konstatuotina, kad bausmės paskirtis bus pasiekta nuteistajam D. D. paskyrus bausmę, švelnesnę, negu BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau tiek nepriartintą prie sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės minimumo, kiek ją priartino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Prokuroras nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pats neteisingai nustatė nukentėjusiosios nepilnametės K. K. netinkamą ir neatsargų elgesį. Ši prokuroro ginčijama aplinkybė buvo konstatuota jau pirmosios instancijos teismo, šiam teismui nustatant nukentėjusiajai atlygintiną neturtinės žalos dydį. Dėl to, kad ši aplinkybė nustatyta netinkamai, kad ji neatitinka bylos medžiagos, apeliacine tvarka skundų nebuvo paduota. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios neatsargų elgesį pagrįstai vertino tikrindamas nuteistajam D. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės teisingumą.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sugriežtinti bausmę, jei neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu ir dėl to paduotas kasacinis skundas (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Tikrindamas D. D. paskirtos bausmės teisingumą, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), kitų BK bendrosios dalies nuostatų (BK 41 straipsnio 2 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 61 straipsnio 2 dalies) ir teismų praktikos dėl šių BK normų taikymo.

Dėl pirmiau nurodytų kasacinio teismo teisėjų kolegijos argumentų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria panaikinta nuteistojo D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

D. D. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę sugriežtinti iki ketverių metų laisvės atėmimo.

Kitos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas