A-525-1664-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1664/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02884-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. I. (A. I.) su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 18–19), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (75)-18-1280;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį: 5 487,04 Lt dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo, 8 043,48 Lt dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo;

3) atnaujinti terminą skundui dėl VSD 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (75)-18-1280 panaikinimo paduoti.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 2 653,4 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ji buvo mokama sumažinta. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 21 d. kreipėsi į VSD su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. VSD atsisakė grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, motyvuodamas tuo, kad vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas gina savo teises teisme, nes jam paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės nuostatomis.

Atsakovai VSD ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSD, pateikė atsiliepimą (b. l. 27–28), kuriuo prašė skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSD 2013 m. gegužės 28 d. rašte Nr. (75)-18-1280 priimtą sprendimą, atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VSD iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo 2012 m. rugsėjo mėnesį mokėdama pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas ir panaikinti skundžiamą sprendimą bei išmokėti pareiškėjo nurodomą valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Patvirtino, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėn. dėl Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo taikymo neišmokėta 5 487,04 Lt valstybinės pensijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 8 043,48 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 72–77) atnaujino A. I. skundo padavimo terminą. Pareiškėjo A. I. skundą tenkino – panaikino VSD 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (75)-18-1280; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, pareiškėjo A. I. naudai 13 530,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Visu pirma pasisakydamas dėl kreipimosi į teismą terminų, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 42, 62), pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 24 d. (tą dieną skundą išsiuntė paštu, b. l. 14), atsižvelgiant į tai konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Kartu pažymėta, kad remiantis teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais (b. l. 54–56).

Pareiškėjas nurodyta teise pasinaudojo ir pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 63). Paaiškino, kad tik 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas manė, kad 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, ir įvertinęs tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pareiškėjo elgesį ginant pažeistas teises (į VSD pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 21 d., t. y. per protingą terminą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta pažeistos teisės gynimo tvarka ir terminai), pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendė, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.

Pasisakydamas dėl ginčo esmės teismas pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais (b. l. 37–38). Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas sprendė, jog teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka. Dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo tik į ateitį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir priėjo prie išvados, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Taigi pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Vertinta, jog atsakovas pateikė teismui pažymą apie valstybinės pensijos mokėjimą 2010–2012 m., kurioje nurodė, kad dėl Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 5 487,04 Lt, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 8 043,48 Lt (b. l. 37–38). Pareiškėjas neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, teismas taip pat neabejojo pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai, sprendė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui iš viso neišmokėta 13 530,52 Lt valstybinės pensijos. Ši suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus.

Dėl reikalavimo panaikinti VSD sprendimą nurodyta, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes toks atsisakymas išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, todėl naikintinas.

III. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–85), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą 3 metų kreipimosi į teismą terminą, skaičiuojamą nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Teismas terminą atnaujino be kita ko, remdamasis tuo, kad pareiškėjui apie 3 metų procesinį terminą tapo aišku tik nuo 2013 metų kovo mėnesio, kai buvo suformuota teismų praktika, pareiškėjas į VSD kreipėsi per protingą laiką nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo, nors pats pareiškėjas tokių argumentų nebuvo nurodęs. Jis teigė, kad 3 metų terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai pareiškėjas sužinojo apie jam taikytų teisės aktų antikonstitucingumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, praleistas procesinis terminas atnaujinamas tik nustačius faktines aplinkybes, pripažintinas svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. ekstraordinarios, nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, objektyviai užkertančios kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą), procesinio termino atnaujinimas taikomas tik išimtiniais atvejais. Tuo tarpu pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl savo paties elgesio, o tai nėra svarbi priežastis termino atnaujinimui. Teismas taip pat rėmėsi darbingumo lygio pažyma, kurios pareiškėjas neminėjo prašyme. Atsakovo nuomone, ribotas darbingumas negali būti laikomas objektyvia kliūtimi, trukdančia laiku ginti pareiškėjo galimai pažeistas teises per 3 metų procesinį terminą. Vertina, jog priimdamas sprendimą teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

2) Nagrinėjamu atveju yra pagrindas stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 94–95), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas pagrįstai įvertino aplinkybes dėl kurių jis praleido 3 metų terminą skundui pateikti. Atkreipia dėmesį, jog pensiją, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, jis gavo 2010 m. gruodžio mėnesį.

2) Atsakovo pasiūlymą stabdyti ginčo nagrinėjimą vertina kaip bandymą nepagrįstai vilkinti procesą. Pažymi, kad priteista suma jį tenkina, skundo dėl nepriteistos pensijos nepriemokos, susidariusios taikant 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paduoti neketina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpius pensiją mokančiai institucijai taikant atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. sausio 12 d. VSD sprendimu Nr. (67)-18-22 pareiškėjui paskirta 2 653,40 Lt valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, o nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. birželio ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, ji buvo mokama sumažinta.

Ginčui aktualiu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui nebuvo išmokėta 75 127,04 Lt, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies – 8 043,48 Lt, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies – 5 487,04 Lt (b. l. 37–38).

Pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjui skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą tenkino – panaikino VSD 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (75)-18-1280; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, pareiškėjo naudai 13 530,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos (5 487,04 Lt dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo; 8 043,48 dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. taikymo).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-168/2014, vėlesnę nuosekliai plėtojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose), su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nes terminą atnaujino dėl kitų priežasčių, nei buvo nurodyta pareiškėjo prašyme, rėmėsi darbingumo lygio nustatymo pažyma, kuri nebuvo minima prašyme, pareiškėjo nurodytos priežastys, taip pat priežastys dėl kurių teismas pareiškėjui terminą skundui paduoti atnaujino, nėra svarbomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, jog pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. kai į jos sąskaitą banke buvo pervesta pirma sumažinta valstybinė pensija, išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 42, 62). Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 24 d. (b. l. 14), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nurodytos priežastys, egzistavusios ir nagrinėjamoje byloje, vertintinos, kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, jas vertino pagrįstai ir tinkamai, todėl terminas skundui paduoti atnaujintas pagrįstai. Atitinkamai atnaujinęs terminą skundui paduoti pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai ir teisingai, sutinkamai su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojama praktika, pasisakė dėl ginčo esmės, priteisė pareiškėjui dėl antikonstitucinėmis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, panaikino skundžiamą VSD sprendimą.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog šiuo atveju yra teisinių prielaidų teisme kilusio ginčo nagrinėjimo sustabdymui, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktais, nes Konstituciniame Teisme yra dar neišnagrinėti prašymai ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjas su tokiu prašymu nesutinka, teigia, kad taip siekiama vilkinti procesą, priteista suma jį tenkina, skundo dėl nepriteistos pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paduoti neketina.

Teisėjų kolegija su minėtu apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

ABTĮ 4 straipsnis numato, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (2 d.). ABTĮ 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (3 p.); kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją (4 p.).

Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.: pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintą valstybinę pensiją – 5 487,04 Lt; pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 8 043,48 Lt, bylos medžiaga (VSD pateikta pažyma, b. l. 37–38) patvirtina, jog pareiškėjo nurodyta, kaip dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalies suma – 5 487,04 Lt, iš tiesų buvo neišmokėta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

Taigi, realiai byloje buvo keliami ir nagrinėjami reikalavimai dėl valstybinės pensijos sumažinimo, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Pastarųjų įstatymų nuostatų konstitucingumas jau išnagrinėtas Konstitucinio Teismo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo tarpu valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, nebuvo ir nėra nagrinėjamos bylos dalykas, ši Laikinojo įstatymo nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina.

Dėl nurodytų priežasčių, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimo, nors Konstituciniam Teismui yra pateikti prašymai susiję su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams, konstitucingumu.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis