A-556-1732-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1732/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00631-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo kredito unijos „Aitvaras“ steigėjų skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kredito unija „Aitvaras“ (skundą pasirašė steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ įgaliotas asmuo K. V.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą (I t., b. l. 1–11), prašydamas panaikinti Lietuvos banko 2013 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. 03-18 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įsteigti kredito uniją „Aitvaras“.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nutarime remiasi ne teisės aktų nuostatomis, o prielaidomis, todėl skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Priimdamas skundžiamą nutarimą atsakovas atsižvelgė į tai, kad tiek stebėtojų tarybos pirmininko P. M., tiek valdybos pirmininko ir siūlomo išrinkti administracijos vadovu K. V. elgesį svarsčiusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija juos abu pripažino pažeidusius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Tačiau asmenims, pretenduojantiems eiti kredito unijos vadovo pareigas, nepriekaištingos reputacijos reikalavimus kelia Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 2 dalis, taip pat Lietuvos banko valdybos 2008 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 195 patvirtintų Leidimo tapti kredito unijos vadovu išdavimo taisyklių 2 punkto nuostatos.

Šie teisės aktai nenustato, jog asmuo, kuris buvo pripažintas pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas ir šio pažeidimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, negali būti pripažintas esančiu nepriekaištingos reputacijos. Be to, pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, pažeidimo atveju nuobauda galioja vienerius metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, todėl suėjus vienerių metų terminui, net jei asmuo ir buvo pripažintas pažeidęs šio įstatymo nuostatas, nuobaudos galiojimas pasibaigia ir laikoma, jog pažeidimas nebuvo padarytas.

Taip pat, remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiu reglamentavimu, kredito unijų vadovai nėra priskiriami asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, kategorijai. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nenurodė, kokias realias grėsmes ar interesų konfliktą kelia K. V., einančio stebėtojų tarybos nario pareigas kredito unijoje „Vilniaus kreditas“, paskyrimas steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ valdybos pirmininku bei administracijos vadovu, kadangi galiojantys teisės aktai aiškiai išskiria sąlygas, kada toks paskyrimas negalimas, o tai šiuo atveju nėra nustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, jog steigiamos kredito unijos revizijos komisijos pirmininkė ir paskolų komiteto pirmininkė neturi panašaus darbo patirties, todėl negalės tinkamai eiti savo pareigų, nes, į steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ revizijos komiteto pirmininkės pareigas išrinkus aukštąjį teisinį išsilavinimą ir pakankamą teisinio darbo stažą turintį asmenį, neturėtų kilti nepagrįstų abejonių dėl jo kompetencijos ir atitikties teisės aktų keliamiems reikalavimams. Be to, remiantis Taisyklių 17 punkto nuostatomis, esant abejonių dėl asmens atitikties keliamiems reikalavimams, Lietuvos banke turėtų būti sudaryta asmens kvalifikacijos ir patirties vertinimo komisija, kuri šiuo atveju nebuvo sudaryta ir asmens kvalifikacija buvo nustatyta remiantis prielaidomis.

Steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ paskolų komiteto pirmininke išrinkta S. G. yra įgijusi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir turi didesnę, nei įstatymas nustato minimalią, teisinio darbo patirtį, o tai leidžia neabejoti asmens tinkamumu eiti paskolų komiteto pirmininko pareigas. Atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir asmenų, pretenduojančių tapti steigiamos kredito unijos vadovais, kompetencijos ir tinkamumo šioms pareigoms nepatikrino kitomis teisės aktais nustatytomis priemonėmis, todėl šie asmenys nemotyvuotai buvo pripažinti nekompetentingais eiti numatomas pareigas.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog K. V. Lietuvos bankui nepateikė informacijos apie ketinimą atsisakyti teisės verstis advokato veikla, nes atsakovas, matydamas būtinybę pateikti papildomus dokumentus, turėjo skirti terminą šiems dokumentams pateikti. Taip pat atsakovas priimtame nutarime kaip vieną iš atsisakymo motyvų išduoti leidimą steigti kredito uniją „Aitvaras“ įvardydamas tai, jog nėra pateikta informacija apie steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ vidaus kontrolės sistemą, darbuotojus, technines, informacines, technologines apsaugos užtikrinimo priemones, patalpas ir turto draudimą, akivaizdžiai supainiojo, kurioje kredito unijos steigimo stadijoje ši informacija turi būti pateikiama, ir taip pažeidė Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, šiame etape nereikalaujančias pateikti dokumentų, kurie yra nustatyti kaip privalomi pateikti norint gauti licenciją ir kurie reglamentuoti Kredito unijų įstatymo 9 straipsnyje.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, jog steigiamos kredito unijos sukauptas kapitalas nėra pakankamas tinkamai pasirengti teikti finansines paslaugas ir pirmaisiais veiklos metais vykdyti Kredito unijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mažiausio kredito unijos kapitalo reikalavimą, kadangi steigiamos unijos pajinis kapitalas yra 20 000 Lt, o tai reiškia, kad jis yra 5 000 Lt didesnis už įstatyme nustatytą minimalų kapitalą. Taip pat atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, kad steigiama kredito unija neatitinka Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių įstatyme nustatyto kooperacijos principo, kadangi Steigimo sutarties 2 straipsnyje yra nurodoma, jog steigiamos kredito unijos tikslas yra tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, teikti laiku ir kokybiškas finansines paslaugas, užtikrinti unijos finansinį stabilumą ir patikimumą.

Toks tikslas ir yra atskleidžiamas kaip jos narius vienijantis tikslas, kurio pagrindu unijos nariai sutelkė veiklą ir išteklius.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 63–67) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neginčija Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 03-18 1 punkte nurodyto argumento dėl atsisakymo išduoti leidimą steigti kredito uniją „Aitvaras“, nes vien tik šis argumentas jau yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą steigti kredito uniją. Vadovaujantis Kredito unijų įstatymo 26 straipsniu, kredito unijos stebėtojų taryboje turi būti ne mažiau kaip 3 nariai, o skundžiamo nutarimo priėmimo dieną, pagal pareiškėjo pateiktą informaciją, stebėtojų tarybos narių pareigas pretendavo eiti tik 2 asmenys.

Be to, Kredito unijų įstatymo 30 straipsnis įpareigoja priežiūros instituciją įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos vertinant asmens reputaciją, įskaitant bet kokių nuobaudų (sankcijų) pritaikymą, pažeidimų konstatavimą. Skundžiamame nutarime nurodyta aplinkybė, susijusi su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimais, pateikta kaip apibūdinanti stebėtojų tarybos pirmininko pareigas pretendavusį eiti P. M. ir valdybos pirmininko pareigas pretendavusį eiti K.

V. Faktas, kad pasibaigęs nuobaudos galiojimo laikas, negali būti laikomas pagrindu teigti, jog nuobaudos (sankcijos) skyrimas pasidarė nereikšmingas vertinant asmens reputaciją. K. V. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu buvo pripažintas pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl interesų suderinimo jam einant vadovo pareigas dviejose kredito unijose ir verčiantis advokato veikla. Revizijos komisijos ir paskolų komisijos pirmininkais siūlomi asmenys yra advokato K.

V. ir partnerių kontoros darbuotojai, todėl tiek šis faktas, liudijantis apie šių vadovų nepriklausomumo stoką, tiek šių asmenų atitinkamos veiklos kredito unijoje patirties stygius leidžia pagrįstai manyti, jog šie vadovai netinka eiti numatytas pareigas kredito unijoje „Aitvaras“. Taip pat kredito unijos „Aitvaras“ valdybos pirmininko pareigas pretendavęs eiti K. V. nepateikė Lietuvos bankui informacijos apie ketinimą atsisakyti teisės verstis advokato veikla. Skundžiamo nutarimo 4 punkte nurodyta, kas, priežiūros institucijos nuomone, turi būti kredito unijos veiklos metmenyse aptarta, kad būtų galima daryti išvadą, jog kredito unija pasirengusi saugiai ir patikimai teikti finansines paslaugas.

Tas faktas, jog jau priėmus skundžiamą nutarimą Lietuvos banko valdyba 2013 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 03-21 patvirtino Kredito unijos metmenų ir veiklos plano sudarymo reikalavimų aprašą, kuriame nurodyti iš esmės tie patys kredito unijos veiklos metmenų reikalavimai, pateikti skundžiamo nutarimo 4 punkte, tik patvirtina, kad Lietuvos bankas nuosekliai reikalavo šios informacijos iš pareiškėjo, kad galėtų įsitikinti, jog jis pasirengęs vykdyti saugią ir patikimą veiklą. Be to, pareiškėjo pajinio kapitalo dydis (20 000 Lt) ir iš stojamojo mokesčio sukauptos steigimo išlaidų padengimo lėšos (sprendimo priėmimo metu buvo nepanaudoti 5 444 Lt) yra gerokai mažesnės už įprastines kredito unijų sąnaudas, todėl Lietuvos banko valdyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas bus nepajėgus vykdyti Kredito unijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto mažiausio kredito unijos kapitalo reikalavimo dar prieš priimdama sprendimą dėl licencijos išdavimo.

Taip pat steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ įstatuose nurodomas tik abstraktus tikslas ir nėra atskleistas jos narius vienijantis tikslas. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių kredito unijos narius vienijančių tikslų, darytina išvada, kad Lietuvos bankas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme nustatyto kooperacijos principo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (II t., b. l. 122–128) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Lietuvos banko 2013 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. 03-18 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. prašymą „Dėl leidimo įsteigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo“.

Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos banko valdybos 2013 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 03-18 „Dėl leidimo įsteigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo“, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įsteigti kredito uniją „Aitvaras“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą Lietuvos banko Priežiūros tarnybai išduoti leidimą steigti kredito uniją „Aitvaras“. Lietuvos banko valdyba 2013 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-18, vadovaudamasi Lietuvos banko įstatymo 11 straipsniu, Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktais ir Taisyklėmis, atsisakė išduoti leidimą įsteigti kredito uniją „Aitvaras“. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas nutarimas susideda iš šešių punktų, pareiškėjas pirmojo punkto neginčija, kuriame nustatyta, jog jo pateikti dokumentai neatitinka Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, tačiau Lietuvos bankas, priimdamas nutarimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą įsteigti kredito uniją „Aitvaras“, vadovavosi nustatytų pažeidimų visuma. Toliau teismas kiekvieną nutarimo ginčijamą punktą aptarė atskirai, laikydamasis skundžiamame nutarime išdėstytų motyvų sekos.

Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo 2 punkto, pabrėžė, kad atsakovas skundžiamame nutarime nurodo, jog tiek stebėtojų tarybos pirmininko P. M., tiek valdybos pirmininko ir siūlomo išrinkti administracijos vadovu K. V. elgesį svarsčiusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija juos abu pripažino pažeidusius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, todėl minėti asmenys negali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos. Teismas vadovavosi Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis.

Teismas nurodė, kad skundžiamame nutarime nurodyta aplinkybė, susijusi su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimais, pateikta kaip apibūdinanti stebėtojų tarybos pirmininko pareigas pretendavusį eiti P. M. ir valdybos pirmininko pareigas pretendavusį eiti K. V. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kredito unijų vadovai nepriskiriami prie asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje kategorijos ir kuriems taikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 str., 2 str. 1 d.), su tuo sutinka ir atsakovas.

Teismas pažymėjo, kad Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų pagrindų, kuriems esant tiek stebėtojų tarybos pirmininkas P. M., tiek valdybos pirmininkas ir siūlomas administracijos vadovas K. V. negali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos, atsakovas nenurodė. Pretendentus apibūdinančių aplinkybių nurodymas negali būti prilyginamas aiškiam ir tinkamam pagrindimui, todėl teismas padarė išvadą, kad šis atsakovo argumentas pripažintinas nepagrįstu, nes remiamasi subjektyviu atsakovo vertinimu, nepateikiant teisinių argumentų, patvirtinančių, jog minėti asmenys negali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos būtent Kreditų unijos įstatymo nuostatų nustatytais pagrindais.

Atsakovas skundžiamame nutarime taip pat nurodo, kad valdybos pirmininkas ir administracijos vadovas K. V. jau eina stebėtojų tarybos nario pareigas kredito unijoje „Vilniaus kreditas“, todėl konstatuotinas šio asmens interesų konfliktas ir darytina išvada, jog jis negalės skirti pakankamai laiko tinkamai eiti paskirtas kredito unijos valdybos pirmininko ir administracijos vadovo pareigas. Tačiau Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valdybos nariu negali būti kredito unijos stebėtojų tarybos narys, paskolų komiteto narys, revizijos komisijos narys (revizorius), vidaus audito tarnybos narys, o tai reiškia, jog interesų konfliktas kiltų valdybos narį paskyrus į minėtas pareigas toje pačioje kredito unijoje.

Finansų įstaigų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę atmesti prašymą leisti tapti finansų įstaigos vadovu arba panaikinti išankstinį leidimą, jeigu prašymą pateikęs asmuo turi arba turėjo kvalifikuotąją finansų įstaigos įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį arba buvo vadovu finansų įstaigos, kurios likvidumui ir mokumui atkurti priežiūros institucija pritaikė poveikio priemones, arba kuri buvo likviduota dėl nemokumo arba teismo sprendimu už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus teisės pažeidimus.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 241-32 kredito unijai „Vilniaus kreditas“ buvo pritaikyta poveikio priemonė – įspėjimas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad minėta poveikio priemonė buvo pritaikyta vėliau, nei priimtas skundžiamas nutarimas, t. y. 2013 m. vasario 12 d. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad atsakovas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis padaryta išvada dėl K. V. interesų konflikto, o vertinimas dėl to, jog K. V. negalės skirti pakankamai laiko tam, kad tinkamai atliktų jam paskirtas kredito unijos valdybos pirmininko ir administracijos vadovo pareigas, yra subjektyvus, nepagrįstas nei nustatytais faktais, nei teisės aktų normomis.

Atsakovas skundžiamame nutarime nurodo, kad revizijos komiteto pirmininkė L. S. ir paskolų komiteto pirmininkė S. G. neturi panašaus darbo patirties, todėl negalės tinkamai atlikti savo pareigų ir užtikrinti saugios ir patikimos steigiamos kredito unijos veiklos. Teismas pažymėjo, kad reikalavimai tiek revizijos komiteto pirmininkui, tiek paskolų komiteto pirmininkui yra nustatyti Taisyklėse (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.). Šių Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad revizijos komisijos pirmininkas (revizorius) turi turėti aukštąjį teisės, vadybos ir verslo administravimo arba ekonomikos srities išsilavinimą ir būti ne mažiau kaip 1 metus per paskutinius praėjusius 8 metus dirbęs auditoriaus, revizoriaus, auditoriaus padėjėjo, teisininko, finansininko, buhalterio, juridinio asmens vadovo, vadovo pavaduotojo arba panašų darbą.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, atsakovas nenurodo, kokių konkrečiai Taisyklių reikalavimų neatitinka revizijos komiteto pirmininkė L. S. ir paskolų komiteto pirmininkė S. G., o abstrakčiai konstatuoja, kad jos neturi panašaus darbo patirties. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 17 punkte nustatyta, jog jei reikia, asmens kvalifikacijai ir patirčiai įvertinti ir nustatyti, ar asmuo gali būti kredito unijos vadovu, Lietuvos banke gali būti sudaryta asmens kvalifikacijos ir patirties vertinimo komisija. Pagal Taisyklių 21 punktą, komisija asmens kvalifikaciją ir patirtį turi teisę vertinti bei tinkamumą tapti kredito unijos vadovu nustatyti neatsižvelgdama į šių Taisyklių 5–8 punktuose nustatytus kvalifikacijos ir patirties reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju nei L. S., nei S. G. kvalifikacija, kaip nustatyta Taisyklių 17 punkte, vertinama nebuvo, o apsiribota abstrakčiu konstatavimu, kad jos negalės tinkamai atlikti savo pareigų, o tai reiškia, jog ši atsakovo išvada nepagrįsta.

Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo 3 punkto, pabrėžė, kad atsakovas skundžiamame nutarime nurodo, jog steigiamos kredito unijos administracijos vadovas K. V. nepateikė informacijos apie ketinimą atsisakyti teisės verstis advokato veikla. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos banko valdybos 2004 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 58 patvirtintomis Bendrosiomis Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių prašymų išduoti leidimus pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo taisyklių 13 punkto nuostatomis, galėjo pareikalauti papildomų dokumentų arba informacijos, reikalingos sprendimui priimti, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė. Tokios informacijos nepateikimas, ypač atsižvelgus į tai, kad minėtoje informacijoje turėjo būti išdėstyti tik ketinimai asmens, pretenduojančio būti steigiamos kredito unijos administracijos vadovu, laikytinas formaliu trūkumu ir negali būti pripažįstamas esminiu, kurio pagrindu gali būti atsisakyta išduoti leidimą steigti kredito uniją pareiškėjui.

Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo 4 punkto, pažymėjo, kad skundžiamame nutarime atsakovas nurodo, jog pareiškėjo veiklos metmenys nėra išsamūs ir nepagrindžia, kad kredito unija pasirengusi vykdyti saugią ir patikimą veiklą, nes nėra nurodytų narių priėmimo kriterijų, net trumpai neaptartos valdymo ir organizacinės struktūros, rizikos valdymo, apskaitos, vidaus kontrolės sistemos, techninės, informacinės, technologinės apsaugos užtikrinimo priemonės, nepateikti net preliminarūs patalpų, turto draudimo aprašymai, kainodaros strategija, nepateiktas finansinis planas pagal balansinės ir pelno (nuostolių) ataskaitų pagrindinius straipsnius ir siektinus finansinius rodiklius, nepateiktas veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymo aprašymas, sąnaudų iki licencijuojamų paslaugų teikimo pradžios ir finansinių išteklių, kuriais bus finansuojamos šios sąnaudos, įvertinimas (sąmatos), taip pat nėra atskleistos strateginių krypčių ir tikslų įgyvendinimo konkrečios priemonės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kredito unijos steigėjai, norėdami gauti leidimą įsteigti kredito uniją, priežiūros institucijai pateikia prašymą ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytus dokumentus bei informaciją, įskaitant:

1) kredito unijos steigimo sutartį;

2) kredito unijos įstatus;

3) steigiamojo susirinkimo protokolą;

4) kredito unijos vienų metų veiklos metmenis;

5) steigėjų sąrašą, dokumentus ir informaciją apie kredito unijos steigėjų tapatybę, taip pat kiekvieno iš jų pajinio įnašo dydį, dokumentus ir informaciją, įrodančius, kad lėšos, panaudotos pajiniams įnašams, yra gautos teisėtai;

6) dokumentus, patvirtinančius, kad kredito unijos pajiniai įnašai yra įmokėti visi;

7) steigiamojo susirinkimo išrinktų kredito unijos vadovų, kuriems rinkti turi būti gautas priežiūros institucijos leidimas, sąrašą. O reikalavimai pateikti valdymo ir organizacinės struktūros aprašymą, apskaitos politikos projektą ir detalų apskaitos sistemos aprašymą, dokumentus ir informaciją, patvirtinančius, kad kredito unija turi tinkamus vidaus kontrolės sistemą, darbuotojus, technines, informacines, technologines apsaugos užtikrinimo priemones, patalpas ir turto draudimą, yra nustatyti Kredito unijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 7, 8 ir 9 punktuose ir yra privalomi pateikti norint gauti kredito unijai licenciją, o ne leidimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, jog atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė šios informacijos, nes leidimo išdavimo etape šią informaciją pateikti nėra privaloma. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad po skundžiamo nutarimo priėmimo Lietuvos banko valdyba 2013 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 03-21 patvirtino Kredito unijos veiklos metmenų ir veiklos plano sudarymo reikalavimų aprašą, tačiau pareiškėjui teikiant dokumentus minėto aprašo reikalavimai nebuvo patvirtinti, todėl pareiškėjo atžvilgiu netaikytini.

Teismas pažymėjo, kad, pagal lex retro non agit principą, nei įstatymu, nei įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo 5 punkto, nurodė, kad atsakovas skundžiamame nutarime įvertino pareiškėjo pajinio kapitalo dydį ir padarė išvadą, jog pareiškėjas pažeis Kredito unijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą mažiausio kredito unijos kapitalo reikalavimą dar iki sprendimo dėl licencijos išdavimo ar neišdavimo. Kaip patvirtina byloje esantys dokumentai, pareiškėjas neketina leisti elektroninių pinigų, todėl jam taikytinas Kredito unijų įstatymo nuostata, nustatanti ne mažesnį nei 15 000 Lt kredito unijos kapitalo dydį. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo pajinis kapitalas yra 20 000 Lt, tai yra 5 000 Lt daugiau, nei reikalauja Kredito unijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, todėl neaišku, kuo remdamasis atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas pažeis nustatytą mažiausio kredito unijos kapitalo reikalavimą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas pateiktuose dokumentuose nenurodė konkrečių priemonių ar veiksmų, leidžiančių aiškiai ir objektyviai įvertinti jo sąnaudas ar galimybes jas sumažinti, todėl potencialios pareiškėjo sąnaudos buvo apskaičiuotos lyginamuoju metodu. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas šio savo teiginio nepagrindė nei teisės aktų normomis, nei konkrečiais nustatytais faktais, taip pat neaišku, kokiais konkrečiais kriterijais remiantis ir su kuo buvo lyginamas pareiškėjas, nenurodyta ir kur toks lyginamasis metodas yra nustatytas. Taigi atsakovo išvada, kad pareiškėjas bus nepajėgus vykdyti Kredito unijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, neišsami bei nepagrįsta.

Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo 6 punkto, pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame nutarime taip pat nurodo, jog pareiškėjo įstatuose nėra atskleistas steigiamos kredito unijos narius vienijantis tikslas ir konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Kooperatinių bendrovių įstatyme nustatyto kooperacijos principo. Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kooperacija – įstatymu pagrįstas veiklos ir išteklių sutelkimas dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo tikslai yra nurodyti 2012 m. kovo 20 d.

Kredito unijos steigimo sutarties 2.2 punkte ir Įstatų 6 punkte, t. y. tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, teikti savo nariams ir kitiems įstatuose nustatytiems asmenims laiku ir kokybiškas finansines paslaugas, užtikrinant unijos finansinį stabilumą ir patikimumą, ir vykdyti kitą Lietuvos Respublikos įstatymams neprieštaraujančią veiklą, siekiant šių tikslų įgyvendinimo. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka kooperacijos principo, remiasi tik gana abstrakčiu ir subjektyviu atsakovo vertinimu, nepateikiant konkrečių teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad Lietuvos banko darbuotojai, atliekantys finansų rinkos priežiūros funkcijas, turi viešojo administravimo įgaliojimus ir vykdo viešojo administravimo funkcijas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 str. 1 d.), todėl Lietuvos bankas pagal jam suteiktą kompetenciją, spręsdamas klausimą dėl leidimo įsteigti kredito uniją išdavimo, sprendimą (išduoti ar neišduoti leidimą) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyręs ir įvertinęs tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Reikalavimą tinkamai motyvuoti sprendimą įtvirtina Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos, kurios inter alia nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas bei suprantamas ne tik institucijai, priėmusiai aktą, bet ir subjektui, kuriam jis skirtas.

Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/11 ir kt.). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas nutarimas nėra pakankamai motyvuotas, teisinio ir faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl naikintinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. prašymą „Dėl leidimo įsteigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo“ bei priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 130–133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė, nesilaikydamas ABTĮ 81 ir 86 straipsnių reikalavimų, materialinės teisės normas.

2. Nutarimo 1 punkte, kuriuo pripažinta, kad kredito unijos „Aitvaras“ pateikti dokumentai neatitinka Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų (vadovaujantis Kredito unijų įstatymo 26 straipsniu, kredito unijos stebėtojų taryboje turi būti ne mažiau kaip 3 nariai, o Nutarimo priėmimo dieną, pagal steigiamos kredito unijos „Aitvaras“ pateiktą informaciją, stebėtojų tarybos narių pareigas pretendavo eiti tik 2 asmenys), pateiktas motyvas yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytą atsisakymo išduoti leidimą įsteigti kredito uniją pagrindą. Pažymėtina, kad pareiškėjas šio punkto, dėl kurio teismas nepasisakė, nuostatos neginčija, o vien šis faktas, kaip minėta, yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytą atsisakymo išduoti leidimą įsteigti kredito uniją pagrindą.

3. Nutarimo 2 punkte nurodytas aplinkybes (faktus) Lietuvos bankas vertino in corpore, kaip sudarančias faktų apie vadovus visumą. Įvertinus visas Nutarimo 2 punkte nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatuota, kad steigiamos kredito unijos vadovai – stebėtojų tarybos nariai, valdybos pirmininkas ir administracijos vadovas, revizijos komisijos pirmininkė, paskolų komisijos pirmininkė – negalės tinkamai eiti savo pareigų ir užtikrinti saugios ir patikimos steigiamos kredito unijos veiklos. Finansinių paslaugų teikimas yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių ir jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas).

Todėl, atsižvelgiant į šią finansų rinkos dalyvių, įskaitant kredito unijas, veiklos specifiką, jų vadovais turėtų būti tik asmenys, galintys garantuoti tinkamą konkretaus finansų rinkos dalyvio valdymą ir veiklos kontrolę ir nedarantys neigiamos įtakos finansų rinkos dalyvio valdymui. Šį principą įgyvendinančios nuostatos (reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos, turėti tinkamą kvalifikaciją ir patirtį) yra įtvirtintos konkrečių finansų rinkos dalyvių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir laikytinos būtina priemone siekiamam tikslui pasiekti, tai yra ne tik konkrečių finansų rinkos dalyvių stabilumui ir patikimumui užtikrinti, veiklos tęstinumui palaikyti ir sumažinti rizikas, susijusias su netinkamu finansų rinkos dalyvių valdymu, bet ir pačiai finansų sistemai apsaugoti, jos tvarumui stiprinti.

Tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad Nutarimu stebėtojų tarybos pirmininko pareigas pretendavęs eiti P. M. ir valdybos pirmininko pareigas pretendavęs eiti valdybos pirmininkas K. V. nėra pripažįstami nesančiais nepriekaištingos reputacijos (priešingu atveju Nutarimas, be kita ko, būtų grindžiamas ir Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 3, 4 ir 8 dalimis), todėl teismas padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, taip pažeisdamas ABTĮ 81, 86 straipsnių nuostatas.

Taip pat teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, teigdamas, esą argumentas, susijęs su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimu, negali būti laikomas tinkamu pagrindimu vertinant kredito unijos vadovų reputaciją. Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, į kurias atsižvelgdama priežiūros institucija vertina asmens reputaciją. Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad priežiūros institucija vertina asmens reputaciją ir atsižvelgdama į tai, ar nėra kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių asmens reputacija negali būti laikoma nepriekaištinga, todėl teismo aiškinimas yra neteisingas.

Teismas nepagrįstai ir neteisingai aiškina Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 8 dalies nuostatą - minėta nuostata eksplicitiškai nurodo, kas negali būti valdybos narys, t. y. numato konkretų draudimą, o ne interesų konfliktą, kaip kad nurodo teismas. Atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą Lietuvos bankas padarė pagrįstą, faktais paremtą, išvadą, kad Nutarime nurodyti kredito unijos vadovai negalės tinkamai atlikti savo pareigų ir užtikrinti saugios ir patikimos steigiamos kredito unijos veiklos.

4. Teismas, pasisakydamas dėl Nutarimo 3 punkto, iš esmės pripažino, kad kredito unija „Aitvaras“, nepateikdama Lietuvos bankui atitinkamos informacijos, neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip patvirtindamas šio punkto nuostatos taikymo pagrįstumą, tačiau nepripažino jo esminiu, kurio pagrindu gali būti atsisakyta išduoti leidimą įsteigti kredito uniją (Kredito unijų įstatymo 30 str. 8 d. 3 p.). Teismas neteisingai aiškina teisinį reguliavimą, priežiūros institucijos teisę pareikalauti papildomų dokumentų ir informacijos interpretuodamas kaip priežiūros institucijos pareigą. Pareiga pateikti išsamią ir tikslią informaciją nustatyta pačiai steigiamai kredito unijai ir jos pateikta informacija negali klaidinti steigiamos kredito unijos vertinimą atliekančios priežiūros institucijos.

5. Teismas, pasisakydamas dėl Nutarimo 4 punkto, padarė nepagrįstą išvadą, kad priimant Nutarimą buvo vadovaujamasi Kredito unijų įstatymo 9 straipsniu, nors tiek atsiliepime, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog taikytos ne Kredito unijų įstatymo 9 straipsnio nuostatos, o vadovautasi Lietuvos banko, kaip už finansų rinkų priežiūrą atsakingos institucijos, formuojama praktika dėl veiklos metmenų turinio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos bankas priimdamas Nutarimą nekonstatavo Kredito unijos veiklos metmenų ir veiklos plano sudarymo aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2013 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 03-21, pažeidimo, o nurodė šį teisės aktą atsiliepime kaip patvirtinantį Lietuvos banko taikomos praktikos nuoseklumą. Vadovaujantis teismo aiškinimu, bet koks dokumentas, pavadintas veiklos metmenimis, neatsižvelgiant į jo turinį, galėtų būti laikomas tinkamai apibūdinančiu steigiamos kredito unijos veiklą dokumentu. Turėtų būti savaime suprantama, kad dokumentas, kuriame nėra pagrindinių būsimą veiklą apibūdinančių duomenų, negali būti laikomas tinkamais kredito unijos veiklos metmenimis.

6. Teismas, pripažindamas, kad Nutarimo 5 punkto išvada yra neišsami ir nepagrįsta, iš esmės rėmėsi tuo, kad Lietuvos bankas šio teiginio nepagrindė nei teisės aktų normomis, nei konkrečiais nustatytais faktais, taip pat neaišku, kokiais konkrečiais kriterijais remiantis ir su kuo buvo lyginamas pareiškėjas, nenurodyta ir kur toks lyginamasis metodas yra nustatytas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos bankas atsiliepime nurodė konkrečius faktinius dydžius, paprastai kredito unijų patiriamas sąnaudas ir konkretų metodą. Lietuvos bankas, nurodydamas sąnaudų dydžius, rėmėsi kitų kredito unijų, kurioms licencijos buvo išduotos 2012-2013 m., finansiniais dokumentais ir (ar) pateiktais veiklos metmenimis. Atsižvelgdami į tai, Lietuvos banko valdybos nutarimas Nr. 03-18 yra teisėtas ir pagrįstas, o jei jis ir turi formalių trūkumų, šie trūkumai savaime neleidžia ginčijamo Nutarimo pripažinti nepakankamai motyvuotu ir neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, t. y. nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus ginčijamo Nutarimo negaliojimo pagrindo buvimo, nes Nutarime nurodytas teisinis šio sprendimo priėmimo pagrindas, aiškiai suformuluotos Nutarimo priėmimo priežastys ir nurodyti objektyvūs faktai, motyvų išdėstymas adekvatus ir pakankamas.

7. Teismas taip pat įpareigojo Lietuvos banką iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. prašymą „Dėl leidimo įsteigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir įvykdžius šį įpareigojimą, kredito unija „Aitvaras“ negalės būti įsteigta, nes kredito unijos įstatai yra netekę galios remiantis Kredito unijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–143) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl Lietuvos banko valdybos 2013 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 03-18 dėl leidimo įsteigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo, kuriuo prašė panaikinti šį Nutarimą kaip nepagrįstą ir priimtą pažeidžiant galiojančias teisės normas. Iš to akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės nesutiko ir ginčija patį Nutarimą, o ne konkrečias jo dalis ar punktus, kaip įvardija apeliantas. Iš apelianto teismui pateikiamų procesinių dokumentų, ir kitų susijusių dokumentų bei pačios argumentacijos teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba akivaizdžiai peržengia jai priskirtas funkcijas ir labiau veikia, ne kaip finansų rinkos dalyvių veiklos priežiūrą ir veiklos analizę vykdanti institucija, tačiau kaip konkurenciją šioje rinkoje nepagristai ribojantis subjektas.

Atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 58 patvirtintomis taisyklėmis dėl bendrųjų kredito įstaigų prašymų išduoti leidimus pateikimo, nagrinėjimo ir leidimo išdavimo, Lietuvos bankas priėmęs pateikiamą prašymą išduoti leidimą steigti kredito uniją „Aitvaras“ ir nustatęs, kad reikalinga pateikti papildomus dokumentus, turėjo per 5 darbo dienas grąžinti dokumentus pateikusiam asmeniui nurodant, jog yra pateikiami ne visi teisės aktuose nurodyti dokumentai ir prašymo iš esmės nenagrinėti.

Lietuvos bankas imperatyviai yra įpareigotas, esant nepilnai pateiktiems dokumentams, ar matydamas poreikį pateikti papildomiems, skirti besikreipiančiam asmeniui terminą dokumentams pateikti. Šiuo atveju tai atlikta nebuvo ir prašymas buvo nagrinėtas iš esmės. Pažymi, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybai yra suteikti visi įgaliojimai įvertinti asmenų kvalifikaciją ir atitiktį į skiriamas pareigas, tačiau tas padaryta nebuvo. Pabrėžia, kad visi nurodyti asmenys visiškai atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, to neginčija ir pats apeliantas.

Dėl asmenų kvalifikacijos ir atitikties teisės aktų reikalavimams išsamiai yra pasisakyta pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dalyse, todėl pareiškėjas nuosekliai laikydamasis šioje byloje išdėstytos pozicijos dar kartą dėl to paties nebepasisakė. Pažymi, kad ginčijamas Nutarimas panaikintas ne tik dėl formalių trūkumų, o būtent dėl to, jog jis yra priimtas vadovaujantis ne galiojančiais teisės aktais, o nepagrįstomis išvadomis, kurių dalies apeliantas nei pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepagrindė.

Be kita ko, apeliantas nurodo, kad steigiama kredito unija jau bet kuriuo atveju negalėtų būti įsteigta, nes kredito unijos įstatai yra netekę galios remiantis Kredito unijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Šis argumentas vėl gi parodo apelianto poziciją, kuri grindžiama iš esmės ribojančia steigti kredito unijas ir laisvai konkuruoti finansų rinkoje, nors pagal priskiriamas funkcijas apeliantas yra daugiau įgaliotas vykdyti priežiūros funkciją ir užtikrinti finansų rinkos stabilumą, bet jokiais būdais ne ribojimą veikti joje.

Akivaizdu, kad, delsiant priimti sprendimą dėl leidimo steigti kredito uniją „Aitvaras“, nebuvo atsižvelgiama į tą faktą, jog remiantis Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi Priežiūros institucija privalo pateiktus dokumentus išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl leidimo įsteigti kredito uniją išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. 2013 m. sausio 17 d. buvo numatytas Lietuvos banko valdybos posėdis, kuriame turėjo būti nagrinėjamas prašymas dėl leidimo steigti kredito uniją „Aitvaras“ išdavimo (praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo prašymo ir pridedamų dokumentų pateikimo).

Paskirtame Lietuvos banko valdybos posėdyje sprendimo priėmimas buvo atidėtas, iškilus poreikiui patikrinti pateiktą informaciją, tačiau daugiau informacijos nebuvo suteikta, taip pat nebuvo nurodyta pateikti ir papildomus dokumentus ar patikslinti pateiktą informaciją kaip vėliau paaiškėjo priimtame Nutarime, vis dėl to buvus poreikiui tai atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Nutarimą, konstatuodamas, jog pastarasis neatitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimų bei įpareigojo Lietuvos banką iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. prašymą.

2013 m. sausio 24 d. nutarimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsteigti kredito uniją 6 atskirais pagrindais. 5 iš jų pirmosios instancijos teismas atskirai aptarė bei, kaip jau minėta, nustatė pastarųjų nesuderinamumą su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais, kas ir sąlygojo ginčijamo teismo sprendimo priėmimą. Dėl pirmojo Nutarimo punkto teismas nurodė, kad jis pareiškėjo nėra ginčijamas, tačiau, teismo nuomone, turint omenyje, kad Nutarimas nulemtas pažeidimų visuma, tai situacijos nekeičia ir dėl jo atskirai nebepasisakyta.

Atsakovas (apeliantas) mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti ir dėl šio pagrindo iš esmės bei nuspręsti, net ir galbūt esant Nutarimo 2-6 punktuose nustatytiems pažeidimams, ar Nutarimo 1 punktas, kaip savarankiškas ir vienintelis pagrindas, galėjo lemti Nutarimo priėmimą - atsisakymą išduoti leidimą įsteigti kredito uniją.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjanti šią bylą, pripažįsta aptariamą apeliacinio skundo argumentą esant pagrįstą.

Sutiktina, kad Nutarimo priėmimą suponavo nurodytų galimų pareiškėjo padarytų pažeidimų visuma, tačiau įstatymų leidėjas Kredito unijų įstatyme nėra numatęs, kad atsisakant išduoti leidimą įsteigti kredito uniją yra būtinas pažeidimų daugetas ir tik, pavyzdžiui, esant ne mažiau kaip dviems gali būti priimtas ginčijamo pobūdžio sprendimas (bendrine prasme).

Pastebėtina, kad pagal Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalį (redakcija galiojusi Nutarimo priėmimo metu) priežiūros institucija gali atsisakyti išduoti leidimą įsteigti kredito uniją, jeigu:

1) pateikti dokumentai neatitinka šio įstatymo ir priežiūros institucijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pateikta ne visa teisės aktuose nustatyta ar papildomai pareikalauta informacija arba ji neteisinga;

2) kredito unijos įstatų nuostatos neužtikrina saugios ir patikimos kredito unijos veiklos ar jos prieštarauja tai reglamentuojantiems teisės aktams;

3) steigiama kredito unija neatitinka įstatymų nustatytų teisinės formos reikalavimų ir reikalavimų steigėjams, mažiausiam kredito unijos kapitalui, kredito unijos vadovams, mažiausiam kredito unijos narių skaičiui.

Aiškinant cituotą teisinį reguliavimą akivaizdu, jog bent vienos iš nustatytų aplinkybių egzistavimas suponuoja (suponavo) priežiūros institucijai teisinę galimybę atsisakyti išduoti leidimą įsteigti kredito uniją. Atsisakymas gali būti nulemtas atskirai tiek pateiktų dokumentų neatitikimu Kredito unijų įstatymui, tiek kredito unijos įstatų trūkumais, tiek steigiamos kredito unijos neatitikimu įstatymų nustatytų teisinės formos reikalavimų, o taip pat atskirai ir dėl kitų teisėkūros subjekto įvardytų aplinkybių. Nėra abejonių, jog teoriškai galima situacija ir dėl visumos, ir dėl daugeto aplinkybių buvimo, nurodytų Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje. Tačiau atsiradus tokiai situacijai, kada vienos aplinkybės, lėmusios atsisakymą išduoti leidimą įsteigti kredito uniją, yra paneigiamos, o kitos arba kita pripažįstamos pagrįstomis, privalu svartyti, ar tos kelios arba viena aplinkybė, atitinkanti įstatymų leidėjo nurodytą Kredito unijų įstatyme, buvo pakankama atsisakyti išduoti leidimą įsteigti kredito uniją.

Tikrinamoje administracinėje byloje būtent tokia teisinė situacija iš principo ir susiklostė. Vilniaus apygardos administracinis teismas paneigė 5 pagrindus, lėmusius atsisakymą, tačiau šeštojo pagrindo, įtvirtinto Nutarimo 1 punkte, neaptarė. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė, ar šis atsisakymo išduoti leidimą pagrindas yra pagrįstas bei patenka į įstatymų leidėjo įvardintus Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, o taip pat atskirai neaptarė (jei patenka ir yra pagrįstas), ar šis vienintelis pagrindas, galimai atitinkantis ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, galėjo tarnauti kaip savarankiškas pagrindas tolimesnės procedūros dėl kredito unijos įsteigimo nutraukimui. Pripažinus aptariamo pagrindo pagrįstumą bei pakankamumą Nutarimo priėmimui nebetektų teisinės reikšmės net ir ta aplinkybė, jog kiti atsisakymo išduoti leidimą pagrindai buvo nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais, bet dėl to, visų pirma turi pasisakyti pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, t. y. tai padarius apeliacinės instancijos teismui, būtų paneigta šalių teisė į apeliaciją.

Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atskirai nepasisakius dėl Nutarimo 1 punkte esančio pagrindo, taip pat tarnavusio atsisakymui išduoti leidimą įregistruoti kredito uniją, buvo padaryta procesinė pažaida, kuri galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kas kartu eliminuoja ir apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti Nutarimo 2-6 punktų atžvilgiu, kadangi esant dabartinei situacijai, tai būtų teisiškai netikslinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos banko apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius