AS-822-490-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-490/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191; 2) išnagrinėti ir nustatyti VSDFV savalaikio atsakymo į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą nepateikimo epizodą, ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus; 3) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą ryšium su individualia byla; 4) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 1 035 556,50 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi atsisakė priimti S. F. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį ir perdavė skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi (I t., b. l. 72) pareiškėjo skundą priėmė.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 19 d. gauta pareiškėjo pateikta papildoma medžiaga ir reikalavimai teismui panaikinti: 1) VSDFV 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922; 2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586; 3) VSDFV 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo; 4) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 ir išspręsti visus su jais susijusius klausimus iš esmės

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo pateiktą procesinį dokumentą vertino kaip skundo, teisme gauto 2013 m. liepos 12 d., papildymą ir 2014 m. vasario 26 d. nutartimi priėmė reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922, o kitus skundo papildymo reikalavimus atsisakė priimti, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais (II t., b. l. 4−6).

Teismas remdamasis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (7.5) 7-10-62586 apskundimui yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuria pareiškėjas nepasinaudojo, nors ši tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir šio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, todėl šį reikalavimą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymas Nr. 126277 – įpareigojimas kredito įstaigai nurašyti skolą – jokių pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl šį reikalavimą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) pagrindu.

Nustatyta, kad kredito įstaigai neįvykdžius VSDFV 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymo Nr. 126277, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 3-154315 kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjo priverstine tvarka (ABTĮ 25 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad šis raštas galėtų būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau jo apskundimui taip pat taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – skundą paduodant VSDFV, kuria pareiškėjas nepasinaudojo, todėl šį reikalavimą taip pat atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas S. F. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį jo skundo reikalavimų, priimti ir patenkinti pareiškėjo reikalavimus (II t., b. l. 10– 15).

Atskirajame skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą, apie juos sužinojęs iš VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (9.8) I-8085, dar negavęs jų kopijų, 2014 m. sausio 10 d. ikiteismine tvarka apskundė VSDFV direktoriui įstatymo nustatyta tvarka. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą gavęs 2014 m. sausio 15 d., kartu su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 3-154315, pareiškėjas tą pačią dieną juos apskundė VSDFV direktoriui. Atsakant į pareiškėjo skundus iš VSDFV buvo gautas 2014 m. sausio 29 d. raštas Nr. (9.8) I-922, kuris teismo priimtas nagrinėti, todėl nepagrįstos teismo išvados dėl nepasinaudojimo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad reikalavimas panaikinti 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą yra nesavarankiškas ir todėl nenagrinėtinas. Pažymi, kad šis reikalavimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su reikalavimu panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, todėl turėtų būti nagrinėjamas kartu.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį tenkinti iš dalies, panaikinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta papildyti pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. skundą įtraukiant reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 10-62586 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315.

VSDFV paaiškina, kad šiuos sprendimus pareiškėjas apskundė atsakovui, dėl jų priimtas VSDFV 2014 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. (9.8) I-922, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Tačiau VSDFV pritaria skundžiamoje teismo nutartyje padarytai išvadai, kad nėra pagrindo priimti pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. skundo patikslinimą (naujus reikalavimus) ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (7.5) 3-54191 S. F. personalinė įmonė informuota apie nustatyta skolą. VSDFV 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (9.8) I-3685 atmestas pareiškėjo skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų skaičiuojant privalomojo sveikatos draudimo įmokas. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. (7.5) 10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo. Neįvykdžius minėto nurodymo, 2013 m. spalio 2 d. pareiškėjui išsiųstas raginimas Nr. (7.5) R-10796 dėl skolos sumokėjimo. Pareiškėjui raginimo neįvykdžius VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 3-154315 kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjo priverstine tvarka. Pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. kreipėsi į VSDFV su skundais dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų išieškant pareiškėjo personalinės įmonės skolas. Į šiuos skundus atsakyta VSDFV 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. (9.8) I-922, kuriuo konstatuotas VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų teisėtumas.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. VSDFV pateiktais skundais ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimu, įskaitant ir priimtus sprendimus, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 10-62586 (2014 m. sausio 10 d. skundas, I t., b. l. 140) ir VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 (2014 m. sausio 15 d. skundas, I t., b. l. 171), taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nepasinaudojo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir pati VSDVF teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą.

Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymas Nr. 126277 pats savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti administracinės bylos objektu. Priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo personalinės įmonės į VSDFV biudžetą pajamų ir turto skolą, kuri 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo 1 059,20 Lt, nuspręsta 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (7.5)7-10-62586 (I t., b. l. 150−152). Todėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti nurodymą patenkinimas, nedarytų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir/ar teisėtiems interesams, jie nebūtų apginti, nes priverstinio išieškojimo teisinis pagrindas išliktų. Konkrečias pasekmes pareiškėjui sukelia ne pats nurodymas, o sprendimas, priimtas kaip jo nevykdymo pasekmė, šiuo atveju – VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 3-154315 kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurį pareiškėjas teismui apskundė.

Šias išvadas pagrindžia nuosekli administracinių teismų praktika, kurioje pažymima, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat pateikė reikalavimus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos akivaizdžiai aplaidaus, neatidaus, nerūpestingo teisėjos pareigos atlikimo priimant 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo 2014 m. vasario 19 d. skundo reikalavimų bei išreikalauti 2013 m. rugsėjo 9 d. VSDFV Vilniaus skyriaus debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo ir įtraukti į bylos medžiagą.

Pasisakydama dėl šių reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendžia tik dėl atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo ir priima vieną iš ABTĮ 151 straipsnyje nurodytų nutarčių. Nei kreipimasis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos skundžiamą nutartį priėmusiam teisėjui iškėlimo, nei įrodymų išreikalavimas nėra apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio atskirąjį skundą, kompetencija. Pagal Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalį, siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę bet kuris asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Manydamas, kad konkretus teisėjas padarė vieną iš Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų, pareiškėjas turi teisę pats inicijuoti drausmės bylos iškėlimą. Dėl pareiškėjo prašomų išreikalauti dokumentų būtinumo sprendžia pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315, naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315, panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė