AS-146-912-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-912/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03096-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. birželio 11 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 10) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1D-5502(11) ir priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 5 309,32 Lt.

Skunde pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pareiškėjas teigė, jog gavęs 2010 m. vasario mėn. pirmą sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Be to, iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi (b. l. 11–14) pareiškėjo J. K. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Iš pateiktų įrodymų ir skundo argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta 1992 m. liepos 17 d. Pirmąją valstybinę pensiją, perskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. Atsižvelgdamas į minėtą administracinių teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. birželio 11 d. (pašto žyma ant voko), teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Svarstydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotomis bendromis nuostatomis dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Be to, griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia iš esmės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino tokio pobūdžio bylose atnaujinimo, tuo tarpu objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą skundui paduoti, nenurodo. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti šį terminą. Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta pareiškėjui 2010 m. vasario mėn., todėl gavęs pirmą valstybinę pensiją pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad jam paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama ir tam tikra valstybinės pensijos dalis nemokama. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad nuo ginčui aktualaus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; be to, praėjo daugiau nei metai nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, t. y. buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 7 mėnesiai po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas per nurodytus laikotarpius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi 2013 m. gegužės 23 d., o į teismą – 2014 m. birželio 11 d. (pašto žyma ant voko), t. y. akivaizdžiai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, kaip matyti iš Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 1D-5502(11), dar 2013 m. balandžio 25 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. gegužės 7 d. raštu pateikė pareiškėjui visą informaciją apie valstybinės pensijos mokėjimą ir perskaičiavimo teisinius pagrindus, apskundimo tvarką. Tačiau pareiškėjas nuo minėto rašto gavimo savo pažeistų teisių įstatymo nustatyta tvarka ir terminais negynė, į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. birželio 11 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1D-5502(11), teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas priimtas 2013 m. birželio 3 d., teismas sprendė, kad terminas jį apskųsti baigėsi 2013 m. liepos 3 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. birželio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimo paduoti, ir neprašė jam šio termino atnaujinti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Netenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, taip pat pareiškėjui neprašius atnaujinti terminą apskųsti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas J. K. atskirajame skunde (b. l. 16–17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 1D-5502(11) apskundimo terminą bei priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 5 309,32 Lt.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl melagingų Vidaus reikalų ministerijos pažadų laukė valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo iki 2014 metų birželio mėnesio. Kadangi iki to laiko valstybinės pensijos nepriemoka nebuvo išmokėta, pareiškėjas 2014 m. birželio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 309,32 Lt. Dėl išvardytų priežasčių pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. K. skundą, kaip paduotą praleidus šio skundo padavimo terminus, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 11 d. pateiktu teismui skundu prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5502(11) ir priteisti iš atsakovų neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pateiktu skundu pareiškėjas siekia nurodytu laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Pareiškėjas skunde taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5502(11), atsižvelgė į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminą, todėl sprendė, kad terminas šiam sprendimui apskųsti baigėsi 2013 m. liepos 3 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. birželio 11 d., t. y. praleidęs terminą skundui dėl nurodyto Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. rašto Nr. 1D-5502(11) paduoti, ir neprašė jam šio termino atnaujinti, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl aptariamo sprendimo panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. rašto Nr. 1D-5502(11) panaikinimo, nepagrįstai rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Susipažinus su byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą. Vidaus reikalų ministerija į šį prašymą atsakė 2013 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1D-5502(11) (b. l. 4).

Rašte atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl paskirtos valstybinės pensijos išmokėjimo nebus nagrinėjamas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. 3 p.), nes savo 2013 m. gegužės 23 d. prašyme pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4614(11), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. balandžio 25 d. prašymą. Taigi, 2013 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1D-5502(11) atsakovas faktiškai informavo pareiškėją, kad jis kreipiasi tuo pačiu klausimu, į kurį Vidaus reikalų ministerija atsakė pareiškėjui 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1D-4614(11) (t. y. atsisakė išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką), bei pranešė, kad pakartotinio prašymo tuo pačiu klausimu nenagrinės. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštas Nr. 1D-5502(11) yra iš esmės informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui jokių materialaus teisinio pobūdžio pasekmių, šiame rašte nėra pateikta jokių viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų, skirtų pareiškėjui, todėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštas Nr. 1D-5502(11) negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Taigi, pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartyje turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5502(11), remdamasis ne ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (t. y. dėl praleisto skundo padavimo termino), o ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka). Šis procesinių teisės normų taikymo netikslumas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą 2014 m. birželio 20 d. nutartį, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1D-5502(11), priėmimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija ištaiso minėtą netikslumą, konstatuodama, kad pareiškėjo J.

K. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5502(11) atsisakytina priimti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tai yra kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Šiame kontekste primintina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Nurodė, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Taigi Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštas Nr. 1D-5502(11) yra tik informacinis raštas apie tai, kad valstybinę pensiją mokanti institucija nepakeitė savo pozicijos, išdėstytos 2013 m. gegužės 7 d. sprendime.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį priteisimo atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, ne kartą yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčai keliami teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d.

Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014,2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525-409/2014 ir kt.). Kaip minėta, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą, jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (353,17 Lt per mėnesį) mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 11 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 10), t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 25 d. prašymu jau buvo kreipęsis į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Atsakydama į pareiškėjo 2013 m. balandžio 25 d. prašymą, Vidaus reikalų ministerija priėmė 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4614(11), kuriuo atsisakė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka būtų apskundęs minėtą atsakovo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4614(11) dėl atsisakymo išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką. Pažymėtina ir tai, kad 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taip pat kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-4060-331/2013); skunde prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5502(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 309,32 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį, t. y. iš esmės kėlė tuos pačius reikalavimus, kaip ir šioje administracinėje byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusia 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-4060-331/2013) skundą laikė nepaduotu ir nutarė grąžinti pareiškėjui, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, taip pat išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu skundu.

Minėta, kad šioje byloje pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tik 2014 m. birželio 11 d. Pareiškėjas nei 2014 m. birželio 11 d. skunde išdėstytame prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą, nei atskirajame skunde nenurodė jokių priežasčių, kurios ilgiau nei per pusantrų metų, skaičiuojant kreipimosi procesinį terminą nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo jam objektyvi ir reali kliūtis paduoti skundą teismui su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą. Ypač pabrėžtina, kad po to, kai susipažino su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, kuria jo skundas laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.) bei išaiškinta teisė pakartotinai kreiptis į teismą su Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu skundu (t. y. kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą), pareiškėjas į teismą nesikreipė apie 10 mėnesių. Tai nesiderina su protingu kreipimosi terminu ir apdairaus, rūpestingo, atsakingo elgesio standartais rūpinantis savo galbūt pažeistų teisių gynimu.

Pagal ABTĮ 34 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nėra grindžiamas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (5 309,32 Lt).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais motyvais negali būti tenkinamas, dėl to atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis paliekama iš esmės nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis