eAS-525-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-525-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00447-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Valstybinei aplinkos apsaugos tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 18T-466 (toliau – ir Raštas) pateikta konsultacija yra klaidinga ir neinformatyvi; 2) įpareigoti atsakovą(-us) pateikti motyvuotą atsakymą į klausimus: ar galima kaimo vietovėje namų valdoje garaže vykdyti kitiems asmenims priklausančių lengvųjų automobilių techninės priežiūros ir remonto smulkius darbus dirbant su verslo liudijimu? Jei negalima, kuo remiantis? Išaiškinti, kas yra laikoma garažų paskirties pastatu pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. D1-405 „Dėl aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo patvirtinimo“ 6 punkto formuluotę; 3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar (ir) Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. D1-405 „Dėl aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo patvirtinimo“ 6 punktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, įvertinęs pareiškėjo ginčijamo Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 18T-466 turinį, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju rašte nėra pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, pareiškėjo atžvilgiu nepateikiamas joks nurodymas. Kadangi skundžiamame rašte nėra apibrėžiamos pareiškėjo teisės ar pareigos, patenkinus pareiškėjo reikalavimus, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, todėl sprendė, kad skundžiamas aktas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydams šią nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad iš skundžiamo 2014 m. gruodžio 22 d. Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos atsakymo (rašto) Nr. 18T-466 taip ir lieka neaišku, ar pareiškėjas nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų gali kaimo vietovėje namų valdoje garaže vykdyti kitiems asmenims priklausančių lengvųjų automobilių techninės priežiūros ir remonto smulkius darbus dirbant su verslo liudijimu. Būtent skundžiamas Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos raštas yra viešojo administravimo subjekto, atliekant viešojo administravimo veiksmus, priimtas sprendimas, turintis sukeli pareiškėjui teisines pasekmes, t. y. leisti arba drausti vykdyti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklą. Iš 2014 m. gruodžio 22 d. Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos rašto Nr. 18T-466 tokios pasekmės nekyla, dėl ko pareiškėjui nėra užtikrintas teisinis tikrumas, todėl teiminio proceso būdu pareiškėjas siekia gauti konkretų ir išsamų atsakymą-konsultaciją.

Atkreipia dėmesį, kad tik priėmus jo skundą bus galima tirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. D1-405 „Dėl aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo patvirtinimo“ 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų.

Pareiškėjas teigė, jog Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 18T-466 pateikta konsultacija yra klaidinga ir neinformatyvi. Teismas konstatavo, kad ginčijamas aktas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikоs Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo turinį šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas raštas negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Kita vertus, pažymėtina, jog nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).

Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 18T-466 nurodyta, jog Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, persiųstą Aplinkos ministerijos, dėl teisės verstis techninės priežiūros ir remonto veikla, informuoja, kad vadovaujantis Aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. D1405 „Aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo patvirtinimo“ 6 punkto reikalavimais „ Transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veikla turi būti vykdoma negyvenamosios paskirties pastatuose: paslaugų paskirties (tik autoservisuose), garažų paskirties gamybos ir pramonės paskirties pastatuose (tik gamyklose, dirbtuvėse)“. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiame rašte yra cituojamos teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojama, kur gali būti vykdoma transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veikla, jame pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas tiek skunde, tiek atskirajame skunde, nurodė, jog jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, prašydamas pateikti informaciją dėl to, ar galima kaimo vietovėje esančioje namų valdoje, pagalbinio ūkio pastate vykdyti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto darbus.

Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl Rašto pagrindu jam kilusių ir kilsiančių teisinių pasekmių šiame proceso etape grindžiamos prielaidomis, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į Aplinkos ministeriją neprašė išduoti leidimą verstis tam tikra veikla, Raštu neatsisakoma tokį leidimą išduoti. Taigi, kaip minėta, Rašte nėra pareiškėjui imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu šie teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu teismui konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą ir teisės kreiptis gynybos į teismą ribojimą.

Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Taigi skundžiamas Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 18T-466 nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.).

Be to, pastebėtina, jog, kaip pareiškėjas nurodo atskirajame skunde, jo siekis šioje byloje yra gauti konkretų ir išsamų atsakymą-konsultaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai neteikia teisinio pobūdžio konsultacijų, nekonsultuoja, kaip savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginti suinteresuoti asmenys, kaip elgtis pareiškėjo nurodytoje situacijoje. Pareiškėjas šiuo atveju turi teisę pasinaudoti teisinę pagalbą teikiančių subjektų paslaugomis, o, neturėdamas tam pakankamai lėšų, naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos nutartis teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo jos naikinti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė