A-552-422-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-422/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00147-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. M. su skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 62-5-233 bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam bei karštam vandeniui kompensacijų pareiškėjai skyrimo.

Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi į atsakovą dėl būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijų skyrimo. Atsakovas 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. 62-5-233 informavo, kad kompensacijos jai nepriklauso, neįvykdžius Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų, t. y. nepranešus per vieną mėnesį apie materialinės padėties pasikeitimą. Šis atsakovo sprendimas neatitinka faktinės situacijos. Piniginės kompensacijos pareiškėjai buvo paskirtos nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Pirmą profesinės reabilitacijos pašalpą už spalio mėnesį (250 Lt) ji gavo 2012 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, apie jos gavimą atsakovui nepranešė, nes prieš skiriant šią pašalpą, jai buvo išaiškinta, kad profesinės reabilitacijos pašalpa neįsiskaičiuoja į jos pajamas bei, kad ji neturi įtakos jos gaunamoms kompensacijoms ir socialinei pašalpai. Susidariusią permoką 677,34 Lt, kurią jai buvo nurodyta grąžinti, ji grąžino skubiai 2013 m. sausio 10 d., todėl atsakovas nepagrįstai nusprendė neskirti būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam bei karštam vandeniui kompensacijų. Nuo 2012 m. lapkričio mėnesio jos pajamas sudaro invalidumo ir profesinės reabilitacijos išmokos, taip pat teismo priteisti alimentai (50 Lt), ji yra iš dalies darbinga (darbingumo lygis 55 proc.), išsituokusi, augina nepilnametę dukterį, kuriai skiriamas minimalus išlaikymas, vieno pareiškėjos šeimos nario mėnesinės pajamos yra minimalios, todėl būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam ir karštam vandeniu kompensacijos jai turėtų būti skirtos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 20–21) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 3 punktu, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pažymėjo, kad pareiškėja su viešąja įstaiga „Vilties žiedas“ pasirašė 2012 m. spalio 22 d. Sutartį dėl asmens dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje sąlygų Nr. PRD-12-219n. Taip pat pagal Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus 2013 m. sausio 28 d. pažymą Nr. P19-2013-357, pareiškėjai nuo 2012 m. spalio 22 d. paskirta profesinės reabilitacijos pašalpa. Pareiškėja jau 2012 m. spalio mėnesio žinojo, kad atsirado aplinkybės, turinčios įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, tačiau apie tai Socialinės paramos skyrių informavo tik 2013 m. sausio 7 d. Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo Įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų. Pareiškėja dažnai kreipdavosi dėl socialinės pašalpos bei kompensacijų skyrimo, ji pasirašytinai gaudavo informacinius lapelius, kuriuose buvo išaiškinta pareiga per vieną mėnesį pranešti apie aplinkybes galinčias turėti įtakos jos turtinei padėčiai, todėl, nepranešdama apie minėtas aplinkybes, ji nevykdė Įstatyme numatytų pareigų, elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai. Kitų institucijų veiksmai, kuriais pareiškėjos tvirtinimu, ji buvo suklaidinta, nagrinėjamai bylai esminės įtakos neturi, nes įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Įstatyme numatytas pareigas, pagrįstai nutraukė kompensacijų skyrimą pareiškėjai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 62-5-233 ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją priimti sprendimą dėl būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam bei karštam vandeniui kompensacijų skyrimo N. M..

Teismas vadovavosi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. akto redakcija Nr. XI-1772) 3 straipsnio 3 punktu, 20 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 3 punktu.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad N. M. netinkamai įvykdė Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte nustatytą pareigą – per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą ar piniginės socialinės paramos dydžiui, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pareigas, turėjo pagrindą atsisakyti skirti kompensacijas pareiškėjai. Tačiau remdamasis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu socialinio teisingumo ir veiksmingumo principu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1542/2012), Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimu, ir atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja, net ir gaudama profesinės reabilitacijos pašalpą, turėjo teisę į piniginę socialinę paramą, permoką skubiai grąžino, jos veiksmuose, nepranešant atsakovui apie materialinės padėties pasikeitimą, piktnaudžiavimo požymių nenustatyta (priešingai, ji buvo suklaidinta trečiųjų asmenų), įvertinęs tai, jog pareiškėjos materialinė padėtis ypatingai sunki (pajamos minimalios, nedirba, nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, viena augina nepilnametę dukterį, nutraukus kompensacijų mokėjimą, susidarė 1426 Lt įsiskolinimas AB „Kauno energija“), teismas padarė išvadą, jog atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakydamas skirti kompensacijas, priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą, nes pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia bei išvengti skurdo spąstų, o tuo pačiu pažeidė ir visuotinai pripažintinus teisingumo ir protingumo teisės principus.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde (b. l. 73–75) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad neskirdamas kompensacijos pareiškėjai pasinaudojo ne teise, o Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga kompensacijų nurodytu atveju neteikti, t. y. atsakovas vadovavosi imperatyvia teisės norma. Kompensacijos apmokamos iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybės biudžetams ir gali būti naudojamos tik Įstatyme nustatytais atvejais. Atsakovui laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų ir neatlikus jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, jam negali kilti pasekmės ar atsakomybė, o neteisėtai paskyrus kompensaciją pareiškėjai, atsakovas patirtų nenumatytų nuostolių. Atsakovo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi teisingumo principu, ignoruodamas imperatyvias teisės normas ir sudarydamas prielaidas asmenims, pretenduojantiems gauti ar gaunantiems socialinę paramą, nevykdyti teisės normose įtvirtintų įpareigojimų elgtis sąžiningai ir laiku teikti teisingą informaciją, būtiną nustatant teisę į socialinę paramą. Atsakovas nesutinka su teismo motyvu, kad pareiškėjos sunki materialinė padėtis gali būti pagrindas priimti neteisėtą sprendimą, savo nuožiūrą skiriant socialinę paramą. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pažeidė socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, nes būtent minėtu principu vadovaujantis Įstatyme buvo nustatytos sąlygos ir reikalavimai pareiškėjams skiriant socialinę paramą.

Pareiškėja N. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, tik prašė nagrinėti administracinę bylą skubos tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta skirti kompensacijas būsto šildymo išlaidoms ir išlaidoms šaltam ir karštam vandeniui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių: pareiškėja, būdama piniginę socialinę paramą gaunančiu asmeniu, privalėjo atsakovui per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą, tačiau tai padarė pavėlavusi, dėl ko atsakovas jai nekompensavo būsto šildymo išlaidų ir išlaidų šaltam bei karštam vandeniui dalies.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo sprendimas buvo formaliai teisėtas, tačiau neteisingas, pažeidžiantis Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, todėl jį panaikino.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju reikėjo vadovautis bendraisiais teisės principais, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teigia, kad teisės aktai nesuteikė administravimo subjektui pasirinkimo galimybės, o įpareigojo veikti Įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi teisės aktuose jiems nustatytos kompetencijos ribų, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 25 straipsnio reikalavimus, ir vykdydamas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte nuostatas, neturėjo pagrindo priimti kitokį sprendimą ir privalėjo neteikti kompensacijų pareiškėjai. Tai pažymėjo savo sprendime ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ginčijamas sprendimas yra formaliai teisėtas ir atsakovas turėjo teisę atsisakyti skirti kompensaciją pareiškėjai.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas.

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai įvertino pareiškėjos materialinę padėtį, sveikatos būklę, jos išlaikomų asmenų amžių ir užsiėmimą, pareiškėjos elgesį iki padaryto pažeidimo ir po to, ir, individualiai vertindamas skundžiamą administracinį aktą bei jo priėmimo aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad jis yra socialiai neteisingas, neatitinkantis Įstatymo paskirties ir jo 3 straipsnyje numatytų piniginės socialinės paramos teikimo principų.

Be to, Įstatyme numatytas kompensacijų neteikimas tais atvejais, kai konstatuojama, jog asmuo nevykdo savo pareigų, gali būti prilyginamas sankcijos asmeniui už padarytą teisės pažeidimą taikymui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sankcijų pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atsisakymas teikti kompensacijas nagrinėjamu atveju buvo neproporcingas pareiškėjos netinkamam elgesiui įvertinti ir dėl to taip pat neteisingas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas