A-1812-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1812-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01759-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Kauno VGTPT, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-20953-199/2014 dėl skolos reikalavimo ir sąskaitos pripažinimo negaliojančiais. Tačiau Tarnyba ginčijamu 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį. Pareiškėjas su tokiu Tarnybos vertinimu nesutiko ir manė, kad skundžiamas Kauno VGTPT sprendimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog dėl skolos 8 metus yra įtrauktas į skolininkų sąrašus ir negali pasiimti paskolos, abonementinio telefono, o dėl to bankrutavo jo privatus verslas, todėl jis kas mėnesį prarado po 1 000 Lt uždarbio, t. y. iš viso patyrė 96 000 Lt žalą, kurią vertina kaip moralinę žalą.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepime į skundą (b. l. 25–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Tarnybos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148. Tarnyba nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei su juo susijusius dokumentus, nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl neteisėto pinigų reikalavimo už nesuteiktas paslaugas ir dėl sąskaitos pripažinimo negaliojančia, o jo turtinių interesų dydis yra lygus 208,64 Lt. Tuo tarpu antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos – 400 Lt, t. y. jos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį. Todėl Kauno VGTPT skundžiamu sprendimu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 10 punkto pagrindu atsisakė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos teigimu, teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjui šioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų ir prieštarautų efektyvumo bei ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams. Tarnyba kartu atkreipė dėmesį, kad sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui neapriboja jo teisės savarankiškai kreiptis į teismą ginant savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 40–42) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto pinigų reikalavimo už nesuteiktas paslaugas ir dėl sąskaitos pripažinimo negaliojančia, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 645 redakcija) nustatytus bei patvirtintus dydžius, numatytos 400 Lt ir skirta 10 valandų laiko (24.3.6 punktas), o tai gerokai (beveik 2 kartus) viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį – 208,64 Lt. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (VGTPĮ 3 str.). Taigi, teismas konstatavo, kad skundžiamas Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 10 punktu, numatančiu, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, jog galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, yra pagrįstas bei teisėtas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

III. Pareiškėjas R. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–45), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir suteikti jam valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad bendra ieškinio suma yra 8 362,01 Eur, kurią, be kita ko, sudaro 101,37 Eur turtinė ir 8 200 Eur neturtinė žala.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 59) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą nepakeistą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148, kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 10 punktu, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, teisėtumą bei pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu galima daryti išvadą, jog šiuo atveju galimos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos akivaizdžiai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148 priėmimo motyvus, aktualios VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 10 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. lapkričio 10 d. Kauno VGTPT buvo gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. TP-1-(2.1)-4345, b. l. 27–31) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-20953-199/2014 dėl neteisėto pinigų reikalavimo už nesuteiktas paslaugas ir dėl sąskaitos pripažinimo negaliojančia. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-20953-199/2014 (b. l. 32), iš kurios matyti, kad minėtoje civilinėje byloje pareiškėjas (ieškovas) prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Cgates“ 2007 m. vasario 6 d. sąskaitą / kvitą dėl 84,94 Lt skolos už paslaugas laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d. bei atsakovo Lindorff Oy filialo skolos reikalavimo teisę dėl 208,64 Lt skolos, įpareigoti atsakovą išbraukti ieškovą iš skolininkų administravimo sistemos, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Taigi, nurodyti ir kiti byloje esantys duomenys (b. l. 5–6, 10–16, 27–32, 44–45, 50–54) patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu, pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydis buvo 208,64 Lt, kuriuos sudarė 84,94 Lt skola už paslaugas laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d., palūkanos / delspinigiai ir išieškojimo išlaidos. Todėl, įvertinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad šiuo atveju, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo turtinių interesų dydis byloje, kurioje jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudaro 208,64 Lt.

Tuo tarpu, suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą tokioje byloje, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pagal kompetentingos institucijos nustatytus bei patvirtintus dydžius (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 645 redakcija, galiojusi skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu) 24.3.6.1–24.3.6.2 p. – 400 Lt), beveik du kartus viršytų pareiškėjo turtinių interesų dydį.

Taigi, akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (VGTPĮ 3 str.).

Nors kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno apylinkės teismui minėtoje civilinėje byloje vėliau pateiktą patikslintą ieškinį, kuriame, be kita ko, papildomai prašė priteisti iš atsakovų UAB „Cgates“ ir Lindorff Oy filialo 101,37 Eur turtinę bei 8 200 Eur neturtinę žalą, pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl Kauno VGTPT sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo būtent jo priėmimo metu pagal tuo metu pareiškėjo Tarnybai pateiktus duomenis, t. y. vertinant minėtą Tarnybos sprendimą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teisėtumą ir pagrįstumą, vertintinas pareiškėjo turtinių interesų dydis toje byloje ir ta apimtimi, kuria jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, o šis dydis, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sudaro 208,64 Lt. Tuo tarpu pareiškėjo patikslintas ieškinys Kauno apylinkės teismui buvo pateiktas tik 2015 m. vasario 2 d. (b. l. 50–54), t. y. gerokai vėliau, nei buvo priimtas minėtas Tarnybos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas, todėl akivaizdu, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, objektyviai negalėjo įvertinti pareiškėjo prašymo šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148 teisėtumo ir pagrįstumo, minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertintinos ir atmestinos, kaip neturinčios esminės teisinės reikšmės. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos jam suteikimo, kartu nurodant naujas tokiam prašymui spręsti reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo prašomos antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, todėl pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 10 punktu, atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tai įvertinus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-14-N-4345-5148 yra pagrįstas bei teisėtas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius