A-1073-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1073-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02733-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 96-696 (toliau – ir Sprendimas Nr. 96-696), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 2S-2288 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-2288) ir įpareigoti Lukiškių TI-K teikti pareiškėją teismui dėl perkėlimo į pataisos namus.

Pareiškėjas paaiškino, kad atliko 6 metus 2 mėnesius bausmės iš teismo paskirtų 7 metų kalėjime, nėra pavojingas aplinkiniams, todėl Lukiškių TI-K Sprendimu Nr. 96-696 nepagrįstai atsisakė teikti jį teismui dėl perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus taikant Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio 3 dalį. Teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog laisvės atėmimo įstaiga pagal BVK 140 straipsnio 3 dalį privalo teikti nuteistąjį teismui, jeigu jis yra nepavojingas aplinkai, ir tik teismas gali nuspręsti, ar nuteistasis gali būti perkeltas iš kalėjimo į pataisos namus.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10–11) paaiškino, kad pagal BVK 140 straipsnio 3 dalį, ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiami perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas yra nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius 7 metus atliekant kalėjime. Pusės jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis yra 7 metai 6 mėnesiai. Sprendimu Nr. 96-696 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad į pataisos namus tęsti laisvės atėmimo bausmės jis bus perkeltas atlikęs septynerius metus bausmės, paskirtos atlikti kalėjime. Atsakovo nuomone, Sprendimas Nr. 96-696 yra pagrįstas, teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 33–34) pareiškėjo R. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo teikimo teismui perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Pareiškėjas 2014 m. kovo 14 d. pateikė prašymą Lukiškių TI-K direktoriui teikti jį teismui dėl BVK 140 straipsnio 3 dalies taikymo. Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 96-696 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi pareiškėjas neatliko pusės jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės (b. l. 12). Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 2S-2288, Lukiškių TI-K sprendimą Nr. 96-696 pripažino pagrįstu (b. l. 19).

BVK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiami perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. BVK 140 straipsnio 3 dalis nustato dvi būtinas sąlygas, kurioms esant nuteistasis gali būti teikiamas teismui dėl perkėlimo į pataisos namus, t. y.: 1) nuteistasis turi būti atlikęs ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko; 2) nuteistojo elgesys turi nekelti pavojaus aplinkiniams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius 7 metus atliekant kalėjime. Bausmės atlikimo pradžia – 2008 m. kovo 7 d. (b. l. 14). Vadinasi, pusę paskirtos bausmės pareiškėjas bus atlikęs 2015 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš būtinųjų sąlygų, kad atsakovas galėtų spręsti dėl nuteistojo teikimo teismui pagal BVK 140 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad net ir tuo atveju, jei nuteistasis atitinka abi minėtas sąlygas, BVK 140 straipsnio 3 dalis nenustato pareigos tokį asmenį teikti teismui, tačiau tokiu atveju naudojimasis minėta diskrecija turi būti motyvuotas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė teikti pareiškėją teismui dėl jo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 96-696 ir Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. 2S-2288 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apelianto manymu, teismas neteisingai taikė BVK 140 straipsnio 3 dalį, nes jo atveju pusė paskirtos laisvės atėmimo bausmės turi būti skaičiuojama nuo 7 metų, paskirtų atlikti kalėjime, o ne nuo visos paskirtos 15 metų laisvės atėmimo bausmės.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 46–48) atsakovas palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad į pataisos namus tęsti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimą pareiškėjas bus perkeltas jam atlikus septynerius metus laisvės atėmimo bausmės kalėjime, paskirtos Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. Atsakovo manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdamas, kad administracinis teismas įpareigotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos – Lukiškių TI-K – administraciją atlikti Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus – teiktų pareiškėją teismui dėl perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui R. L. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu buvo paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, pirmuosius 7 metus atliekant kalėjime. Taigi, pusę paskirtos bausmės jis bus atlikęs 2015 m. rugsėjo 7 d.

Pagal Lukiškių TI-K pateiktus R. L. asmens bylos duomenis paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. kovo 7 d. Bausmės pabaiga – 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl perkėlimo į pataisos namus ir atsakovas Sprendimą Nr. 96-696 priėmė tuo metu, kai pareiškėjas buvo atlikęs 6 metus 2 mėnesius minėtu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato terminuotą laisvės atėmimą (BK 50 straipsnis) ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos (BK 51 straipsnis). BK 51 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nuteistieji atlieka kalėjime. Ginčo atveju yra aktualus tas teisinis reguliavimas, kuris nustato nuteistųjų, kuriems skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, atitinkamą (konkrečią) jos dalį paskiriant atlikti kalėjime, perkėlimas į pataisos namus kaip paskatinimo priemonė.

Laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso X skyrius (62-110 straipsniai). BVK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių : pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atvirosios kolonijos. BVK 63 straipsnyje įtvirtinta, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis Baudžiamojo kodekso 50 straipsniu.

Pagal Bausmių vykdymo įstatymą viena iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinės reabilitacijos formų – paskatinimo priemonių skyrimas (BVK 137 straipsnis). Paskatinimo priemonių laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems rūšis numato BVK 140 straipsnis, o jų skyrimo tvarką reglamentuoja BVK 141 straipsnis. BVK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams, gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teikiami perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad šios įstatymo normos taikymas galimas esant dviem sąlygoms: 1) nuteistasis turi būti atlikęs ne mažiau kaip pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko; 2) nuteistojo elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams.

Bausmių vykdymo kodekso 141 straipsnyje, kuris nustato paskatinimo priemonių skyrimo nuteistiesiems tvarką, dėl BVK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos paskatinimo priemonės skyrimo tvarkos nepasisakyta, tačiau iš BVK 140 straipsnio 3 dalimi nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad taikant šią įstatymo normą kalėjimo administracijai yra priskirta tik nuteistojo, kuris atitinka minėtos įstatymo normoje nustatytas sąlygas, perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus procedūros inicijavimo funkcija (teikimas perkelti). Minėta, kad teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, skirdamas bausmę (BK 50 straipsnio 3 dalis) turi parinkti kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks paskirtą laisvės atėmimo bausmę (atitinkamai atviroje kolonijoje, pataisos namuose, kalėjime). Laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos skiriasi pagal įstatymo nustatytus režimo (diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumos) reikalavimus (BVK 112 str. 1 d.). BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Tuo atveju, kai teismas, paskirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustato kokią paskirtos bausmės dalį nuteistasis turi atlikti griežčiausio režimo pataisos įstaigoje – kalėjime, šios laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracija, nustačiusi, jog nuteistasis atitinka BVK 140 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, pati negali taikyti šioje įstatymo normoje numatytą paskatinimo priemonę, o turi teisę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą dėl BVK 140 straipsnio 3 dalies taikymo, t. y. turi teisę inicijuoti šios paskatinimo priemonės taikymo procedūrą, kad teismas pagal Baudžiamojo proceso kodekso VII dalies normas, susijusias su nuosprendžių vykdymu, spręstų dėl nuteistojo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą paprastosios grupės laikymo sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pareiškėjo atitikimo pirmajai BVK 140 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygai, t. y. ar Lukiškių TI-K, priimdamas 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 96-696, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas šios sprendimo priėmimo metu nebuvo atlikęs pusės paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pusė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės BVK straipsnio 3 dalies taikymo prasme turėtų būti skaičiuojama tik nuo tos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dalies, kurią teismas yra paskyręs atlikti kalėjime, o ne nuo viso paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko.

BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga – <...ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko atlikę nuteistieji...> įstatymų leidėjo yra suformuluota aiškiai. Šią minėtos įstatymo normos taikymo sąlygą įstatymų leidėjas susiejo su visu teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiku, o ne tik su ta su ta jo dalimi, kurią nuteistasis bausmę pagal teismo nuosprendį turi atlikti kalėjime. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Lukiškių TI-K, priimdamas 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 96-696 atsisakyti teikti pareiškėją perkėlimui į pataisos namus BPK straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ypač pabrėžtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirtos 15 metų laisvės atėmimo bausmės dalis, kurią paskirta atlikti kalėjime (pirmieji 7 metai) baigiasi anksčiau, nei sueina pusė šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko (7 metai ir 6 mėnesiai). Sprendime Nr. 96-696 atsakovas išaiškino pareiškėjui, kad jam atlikus teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį kalėjime (7 metus), vykdydamas teismo nuosprendį perkels pareiškėją į pataisos namus tęsti laisvės atėmimo bausmę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui dėl Lukiškių TI-K Sprendimo Nr. 96-696 panaikinimo, prašė panaikinti šį individualų administracinį aktą, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Iš skundo priedų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas rėmėsi LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-3008/2012.

Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Taigi, teismų precedentais gali būti teisingai pasiremta tik tais atvejais, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, o sprendžiant ginčą taikytinos atitinkamos tos pačios (atitinkamo teisės akto tos pačios redakcijos) normos.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyta administracine byla (LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-3008/2012) remtis kaip teismų precedentu nėra jokio pagrindo, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Minėtoje administracinėje byloje ginčo esmę sudarė tai, kad atsisakymas teikti pareiškėją perkėlimui iš kalėjimo į pataisos namus buvo siejamas su aplinkybėmis, jog nuteistasis turėjo galiojančių nuobaudų. Teisės normų taikymas minėtoje byloje susijęs su tai individualiai bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir nagrinėjamam ginčui nėra aktualus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas