A-32-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-32-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02655-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio drausimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. M. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4313; įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. (10.1)3-60164.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Vilniaus skyrius 2013 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-60164 atmetė jos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Minėtame sprendime nurodyta, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad dėl senatvės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 11 515,70 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas buvo skundžiamas VSDFV, tačiau ji skundo netyrė motyvuodama tuo, kad praleistas senaties terminas, pasiūlė pateikti prašymą atnaujinti senaties terminą bei nurodyti svarbias šio termino praleidimo priežastis. Pažymėjo, kad VSDFV buvo pateiktas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau prašymą 2013 m. birželio 26 d. atmetė ir skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėja nurodė, kad su VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimu nesutinka. Atkreipė dėmesį į tai, kad ji skundė Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą, kuriuo skyrius ne tik pateikė duomenis, tačiau ir atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką. Nurodė, kad teritorinio skyriaus sprendimas buvo apskųstas įstatyme nustatytu terminu. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, prieš kreipiantis į teismą būtina pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjos teigimu, VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimas jai sukelia tiesiogines teisines pasekmes, nes juo užkertamas kelias tolimesniam pažeistų teisių gynimui. Taip pat pažymėjo, kad VSDFV, priimdama skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.

Atsakovas VSDFV teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, o 2010–2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, tačiau dėl pensijos nepriemokos į Valdybą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 23 d. Fondo valdyba, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Todėl Valdyba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-3609, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 p., atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė iki 2013 m. birželio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja 2013 m. birželio 10 d. pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Kartu su prašymu pateikė medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad ji 2010–2012 m. buvo hospitalizuota 40 dienų. Valdyba, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, nusprendė, kad jie nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl 2013 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5)1-4313 neatnaujino termino ir pareiškėjos 2013 m. gegužės 23 d. skundo nenagrinėjo.

Pažymėjo, kad Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 16 d. raštą pareiškėja nepagrįstai laiko sprendimu. Kaip minėta, pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas Vilniaus skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį). Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 16 d. raštu Nr. (10.1)3-60164 pareiškėjai tik išaiškinti jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisiniai pagrindai, bet ir pateikti duomenys apie senatvės pensijos dydį. VSDFV teigimu, pareiškėja 2013 m. birželio 10 d. prašyme nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių (sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą), todėl 2013 m. birželio 26 d. sprendimu terminą atnaujinti ir nagrinėti 2013 m. gegužės 23 d. pateiktą skundą atsisakyta pagrįstai.

Atsakovas Vilniaus skyrius teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti VSDFV pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjos D. M. skundą tenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4313 ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 23 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos sveikatos sutrikimus ir jų sunkumą, darė išvadą, kad pareiškėjos sveikatos būklė objektyviai apribojo jos galimybes kreiptis su skundu į VSDFV dėl pensijos nepriemokos.

Be to, vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą pažymėjo, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalimi, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.

Taigi, iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad visais atvejais pensijų mokėjimo klausimai turėtų būti išsprendžiami sprendimais, t. y. viešojo administravimo aktais, kurie pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pačiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, individualus administracinis aktas turi būti įteiktas asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi tiesioginį poveikį.

Iš byloje esančių įrodymų bei ginčų šalių išreikštos pozicijos matyti, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodo atsakovas, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas išspręstas ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkančiu sprendimu, o valiniu aktu, taip pat objektyviai apribojo pareiškėjos, gavusios pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtiną ir tai, jog pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į Valdybą, o į Vilniaus skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Be to, pažymėtina ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi, atsižvelgęs į pareiškėjos kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, sprendė, kad VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas ir VSDFV įpareigotina pareiškėjos 2013 m. gegužės 23 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialines teisės normas. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjos senatvės pensiją teritorinis skyrius perskaičiavo valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, „taip pat objektyviai apribojo pareiškėjos, gavusios pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką“. Nurodo, kad teismas šioje byloje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas kitokio pobūdžio ginčas, t. y. dėl karių ir pareigūnų valstybinių pensijų, o ne dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų.

Pareiškėja D. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti senaties terminą buvo išnagrinėtas formaliai, neįvertinus pareiškėjos sveikatos būklės, taip pat neatsižvelgus į kitus veiksnius. VSDFV atsisakymas atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos skundą užkirto kelią pareiškėjai ginti pažeistas teises teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4313 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti 2013 m. gegužės 23 d. skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytą pensijos sumažinimą vykdė VSDFV teritorinis skyrius, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. gegužės 16 d. raštu pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. gegužės 23 d. pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. gegužės 16 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. gegužės 30 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. birželio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. 2013 m. birželio 26 d. sprendime Nr. (6.5)I-4313 VSDFV buvo konstatuota, kad 2013 m. birželio 10 d. pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės (2010–2012 m. pareiškėja 40 dienų buvo hospitalizuota) nesudaro pakankamo pagrindo šiam terminui atnaujinti. Fondo valdyba vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui, mokėti pareiškėjai pagal socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, apskųsti.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV teritoriniam skyriui paduotas 2013 m. gegužės 7 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjos 2013 m. birželio 10 d. prašyme atsakovui atnaujinti praleistą terminą nurodytos individualaus pobūdžio priežastys – jos sveikatos būklė, pablogėjusi nuo 2009 m. pavasario.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, liga svarbia įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo daryti įtaką sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai atlikti veiksmus. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo tinkamai atlikti veiksmų dėl kurių prašoma atnaujinti terminą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis adm. b. Nr. AS6-219/2006).

Į bylą pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėja nuo 2009 m. birželio 26 d. ne kartą buvo gydyta ligoninėje ir ambulatoriškai, 2009 m. birželio 23 d., 2010 m. liepos 27 d., 2010 m. gruodžio 20 d., 2011 m. liepos 15 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. lapkričio 28 d., 2012 m. vasario 8 d. jai buvo atliktos operacijos (b. l. 23–41). Nors pareiškėjos atskirų susirgimų gydymas buvo gana sėkmingas, jai ir 2013 m. yra taikomas tolesnis gydymas (b. l. 33, 36). Kaip minėta, pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo į atsakovą kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d.

Atsižvelgdama į pateiktus duomenis, vertinamą laikotarpį ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pareiškėjos sveikatos būklė galėjo apriboti jos galimybes kreiptis su skundu dėl pensijos nepriemokos, tačiau pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad dėl savo sveikatos būklės pareiškėja apskritai per visą laikotarpį nuo 2010 m. pradėto taikyti pensijos ribojimo iki 2013 m. vasario mėnesio negalėjo išreikšti savo valios ir neturėjo objektyvios fizinės galimybės kreiptis į atsakovą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Todėl sutiktina su atsakovo VSDFV 2013 m. birželio 26 d. sprendime Nr. (6.5)1-4313 išreikšta pozicija, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiamame 2013 m. birželio 26 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, paliko pareiškėjos skundą nenagrinėtą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas byloje nagrinėjamai situacijai. Todėl šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikinamas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė