A-858-143-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-143/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03271-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 25. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Teltonika“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Teltonika“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Teltonika“) su skundu (b. l. 1-4), patikslintu skundu (b. l. 71-73) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R-363(2.13.1) ir 2012 m. lapkričio 23 d. nurodymą Nr. 2R-4290(2.13).

Paaiškino, jog pareiškėjas teikia programavimo, elektronikos komponentų projektavimo ir gamybos paslaugas. Įmonė J. Williams Ltd specializuojasi spynų ir apsaugos sistemų srityje, kurioje pareiškėjas turi patirties. Minėta įmonė savo veiklą ir kontaktus yra išviešinusi internetiniame puslapyje, todėl siekiant pasiūlyti paslaugas ir bendradarbiavimą su įmone buvo užmegztas kontaktas ir kiekvieną kartą paskambinus buvo atsiklausiama, ar sutinka ir gali kalbėti. Pažymėjo, jog komercinis subjektas, išviešinęs savo kontaktus internetinėje erdvėje, laikytinas davusiu sutikimą kreiptis į jį verslo klausimais.

Pabrėžė, jog „tiesioginės rinkodaros“ sąvoką aiškinti ir ją taikyti reikia atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) tikslą, t. y. ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Atitinkamai, tiesioginė rinkodara sietina tik su privačiu fiziniu asmeniu, kadangi, taikant tokius pačius reikalavimus juridiniam asmeniui kaip ir fiziniam, iškraipoma įstatyminio reguliavimo esmė ir tikslai. Priešingai traktuojant Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 1 dalį ši nuostata taptų susidorojimo su konkurentais ir šantažo įrankiu nepavykus susiderėti ar nenuleidus kainos.

Nurodė, jog UAB „Teltonika“ neatliko ir neatlieka asmens duomenų tvarkymo veiksmų, kaip aiškina ir ką tyrė atsakovas, kadangi jie atliekami tik fizinių asmenų atžvilgiu. Tokį aiškinimą patvirtina ir ERĮ 69 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas.

Pareiškėjas nurodė, jog reikėtų įvertinti aplinkybę, kad telefonu visada atsiliepia fizinis asmuo, o ne juridinis asmuo bendrąja prasme, todėl tiesioginė rinkodara sietina tik su privačiu fiziniu asmeniu ir atitinkamai turi būti aiškinamos ERĮ pateiktos abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sąvokos.

Pažymėjo, kad įmonė J. Williams Ltd išreiškė susidomėjimą pareiškėjo paslaugomis ir paprašė atsiųsti komercinį pasiūlymą. Tai padarius toliau buvo siekiama susiderėti dėl kainos, pristatymo būdo ir termino. Mėginant galutinai susitarti atsakymas vis būdavo atidedamas. Paskambinus įmonės telefonais atsiliepdavo skirtingi darbuotojai ir prašydavo perskambinti vėliau, kadangi atsakingas darbuotojas būdavo užsiėmęs. Jei įmonė J. Williams Ltd būtų kategoriškai atsisakiusi pareiškėjo paslaugų, tokio nesusipratimo nebūtų įvykę.

Nurodė, kad atsakovas pradėjo tyrimą remdamasis elektroniniu paštu gautu laišku, nepasirašytu elektroniniu parašu. Atitinkamai, nėra aišku nei kas pateikė skundą, nei kokie yra pateikusio asmens įgaliojimai. Skundas yra konkretaus asmens ir jis nesusijęs su visuomenės interesų gynimu, atitinkamai atsakovas negalėjo pradėti tyrimo neįsitikinęs pareiškėjo asmens tapatumu ir jo neidentifikavęs. Nors skundas ir buvo paliktas netirtu, tačiau atsakovas savo iniciatyva atliko tyrimą bei priėmė ginčijamą sprendimą ir nurodymą, remdamasis įstatymu nustatyta tvarka nepatvirtinta informacija ir dokumentais.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-15, 78-79) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsižvelgiant į ERĮ nuostatas abonentu ar registruotu elektroninių ryšių paslaugų naudotoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Taigi ERĮ 69 straipsnio 1 dalis taikoma ir tada, kai elektroninio pašto pranešimai tiesioginės rinkodaros tikslu siunčiami juridiniam asmeniui. Vien faktas, kad ERĮ 69 straipsnio 1 dalis naudojama tiesioginės rinkodaros sąvoka yra apibrėžta ADTAĮ, neleidžia daryti išvados, kad abonento ir registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sąvokas galima susiaurinti iki fizinių asmenų. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai tiesioginė rinkodara vykdoma fizinio asmens atžvilgiu, taikytinos abi nuostatos, t. y. ADTAĮ 14 straipsnio 1 dalis ir ERĮ 69 straipsnio 1 dalis, o kai tiesioginė rinkodara elektroninio ryšio priemonėmis vykdoma juridinio asmens atžvilgiu, taikytina tik ERĮ 69 straipsnio 1 dalis, kaip ir buvo nurodyta pareiškėjui ginčijamame nurodyme. ADTĮ 2 straipsnio 12 dalies nurodyme buvo paminėta kaip analogija siekiant paaiškinti, kad telefono paskelbimas interneto svetainėje dar nereiškia, kad abonentas davė sutikimą naudoti šį telefono numerį tiesioginės rinkodaros tikslais. Tai, kad apibrėžime minimi asmens duomenys, o šiuo atveju buvo skambinta juridiniam asmeniui priklausančiais telefonais, nereiškia, kad ERĮ 69 straipsnio 1 dalis taikoma tik kai tiesioginė rinkodara vykdoma fizinio asmens atžvilgiu.

Nurodė, kad Inspekcijoje 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo gauti J. Williams Ltd elektroninio pašto pranešimai, kuriuose nurodyta, kad jiems skambina UAB „Teltonika“ atstovai ir siūlo pirkti tam tikrą prekę. Inspekcija 2012 m. rugsėjo 26 d. raštu prašė J. Williams Ltd pateikti papildomą informaciją skundo nagrinėjimui, tačiau įmonė iki 2012 m. spalio 24 d. informacijos nepateikė, todėl J. Williams Ltd skundas Inspekcijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 3R-331(2.13.1) paliktas netirtu. Inspekcijoje 2012 m. spalio 26 d. buvo gautas J. Williams Ltd elektroninio pašto pranešimas ir pateikta prašoma informacija. Atitinkamai, Inspekcija, gavusi šią informaciją, vadovaudamasi ADTAĮ 42 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimą savo iniciatyva. Pažymėjo, kad įstatymai apribojimų Inspekcijai pradėti tyrimą savo iniciatyva nenustato, nėra išimties, draudžiančios pradėti tyrimą savo iniciatyva, netgi jei gautas konkretaus asmens skundas.

Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta pateikti pareiškėjui nurodymą, kuris susijęs ne tik su J. Williams Ltd, bet apskritai su visų telefonų numerių naudojimu tiesioginės rinkodaros tikslais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 83-87) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Inspekcijos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R-363(2.13.1) ir 2012 m. lapkričio 23 d. nurodymą Nr. 2R-4290(2.13).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcija, savo iniciatyva ištyrusi, kaip teigiama, Airijos įmonės J. Williams Ltd raštuose, kurie nelaikyti skundais ADTAĮ prasme, nurodytą informaciją apie tai, kad UAB „Teltonika“ atstovas, siekdamas pasiūlyti šios įmonės tiekiamas prekes ir paslaugas, neturėdamas išankstinio įmonės J. Williams Ltd sutikimo, daug kartų skambino šios įmonės telefono numeriais, skelbiamais internetiniame puslapyje, 2012 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-363(2.13.1), kuriuo, padariusi išvadą, kad UAB „Teltonika“, vykdydamas tiesioginę rinkodarą neturint išankstinio abonento sutikimo, pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį, nusprendė pripažinti pagrįstu įmonės J. Williams Ltd skundą ir pateikti UAB „Teltonika“ nurodymą užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento sutikimą, įskaitant viešai skelbiamų telefono numerių naudojimą, o 2012 m. lapkričio 23 d. – nurodymą Nr. 2R-4290(2.13), kuriuo UAB „Teltonika“ nurodyta užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento sutikimą, įskaitant viešai skelbiamų telefono numerių naudojimą, apie šio nurodymo vykdymą iki 2012 m. lapkričio 27 d. informuoti Inspekciją.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad nors atsižvelgiant į abonento, asmens ir registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sąvokas, numatytas ERĮ 3 straipsnio 1, 5 ir 49 dalyse, galima būtų manyti, kad išankstinis sutikimas naudoti elektroninių ryšių paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslu, numatytas ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje, būtinas ne tik santykiuose su fiziniu, bet ir juridiniu asmeniu, tačiau, įvertinus Inspekcijos kompetenciją prižiūrint visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, taip teigti nėra pagrindo. Pabrėžė, jog Inspekcijos statusas, veiklos tikslai ir funkcijos yra nurodytos ADTAĮ 36 ir 40 straipsniuose, ERĮ 12 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose teisinės apsaugos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje ir kituose teisės aktuose, o detalizuoti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos 2001 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), kurių 1 ir 2 punktai numato, kad Inspekcija yra Vyriausybės įstaiga, atliekanti ADTAĮ, Asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose įstatymo, ERĮ 12 straipsnio 5 dalies, kitų įstatymų ir teisės aktų jai pavestas duomenų apsaugos priežiūros funkcijas, o jos paskirtis – prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą.

Teismas rėmėsi Nuostatų 9–9.4, 11–11.12 punktais ir nurodė, kad nors Nuostatuose, kaip matyti iš jo 14.7 punkto, nėra nurodytos visos Inspekcijos funkcijos, t. y. ji gali vykdyti ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, tačiau atsižvelgiant į šios institucijos paskirtį (veiklos, susijusios su asmens duomenis tvarkymu, priežiūra ir kontrole), teisės aktuose numatytas funkcijas ir teises, galima teigti, kad jai suteikti įgaliojimai prižiūrėti ir kontroliuoti tik ERĮ nuostatų, susijusių su asmens duomenų, kurie pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamą sąvoką yra susiję tik su fiziniu, o ne juridiniu asmeniu, tvarkymu, vykdymą. Atitinkamai, ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus šio įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatos, kurių priežiūra ir kontrolė pavesta išimtinai Inspekcijai, taip pat aiškintinos kaip susijusios su fizinių asmenų duomenų tvarkymu.

Atitinkamai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytas išankstinis sutikimas naudoti elektroninių ryšių paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslu nėra reikalingas santykiuose su juridiniais asmenimis, yra pagrįstas. Pažymėjo, kad, netgi aiškinant šią normą priešingai, t. y. kad ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytas išankstinis sutikimas naudoti elektroninių ryšių paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslu yra reikalingas ir santykiuose su juridiniais asmenimis, Inspekcija įgaliota, kaip matyti iš Nuostatų 11.1 punktų, nagrinėti tik asmenų skundus ir pranešimus ERĮ nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą ir privatumo apsaugą, nustatytais atvejais, pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, todėl bet kokiu atveju neturėjo įgaliojimų tikrinti juridinio asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, priimti sprendimą dėl ERĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir, vadovaudamasi ADTAĮ 41 straipsnio 5 punktu, duoti UAB „Teltonika nurodymą dėl juridinio asmens duomenų tvarkymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog J. Williams Ltd pateiktuose raštuose duomenų apie ERĮ nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą ir privatumo apsaugą, pažeidimą nebuvo, todėl Inspekcija neturėjo ir pagrindo savo iniciatyva pradėti tyrimą dėl UAB „Teltonika“ neva padaryto ERĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Pabrėžė, jog, esant pagrindui ginčijamus sprendimą ir nurodymą naikinti kaip prieštaraujančius nurodytiems norminiams teisės aktams, kiti skunde ir atsiliepime į skundą nurodyti teiginiai, susiję su ginčijamų administracinių aktų teisėtumu, nėra reikšmingi.

Teismas nurodė, jog Airijos įmonė J. Williams Ltd į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukta, kadangi pagrindas pradėti tyrimą, kaip nurodoma ginčijamame sprendime, nebuvo šios įmonės skundas, ji nėra administracinės procedūros, kurios metu priimti sprendimai yra ginčijami byloje, dalyvė.

III. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 92-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ERĮ įtvirtintą asmens sąvoką, taip susiaurindamas ERĮ devintojo skirsnio taikymo sritį. Toks interpretavimas sukuria teisinį netikrumą juridiniam asmeniui ginant savo teisėtus interesus, kai teikiant elektroninių ryšių paslaugas jam siunčiami tiesioginės rinkodaros pranešimai. Tuo tarpu ERĮ teisės normomis nustatytos vienodos sąlygos visiems elektroninių ryšių paslaugų naudotojams ir abonentams, tame tarpe juridiniams asmenims, kuriems įstatymas nenustato skirtingų sąlygų ar išimčių.

Pareiškėjas remiasi ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1, 5 dalimis ir nurodo, kad abonentu ar registruotu elektroninių ryšių paslaugų naudotoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Taigi ERĮ 69 straipsnio 1 dalis taikoma ir tada kai elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu naudojamos juridinio asmens atžvilgiu.

Nurodo, jog ERĮ nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 2002/58/EB (toliau – ir Direktyva 2002/58/EB), kurią Lietuvos Respublika įgyvendino ERĮ devintajame skirsnyje. Jos preambulės 10 antraštinėje dalyje nurodyta, kad elektroninių ryšių sektoriuje Direktyva 95/46/EB pirmiausia taikoma visiems pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos klausimams, kuriems nėra konkrečiai taikomos šios direktyvos nuostatos, įskaitant valdytojo įsipareigojimus ir fizinių asmenų teises. Direktyvos 2002/58/EB 12 antraštinėje dalyje nurodyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų abonentai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Ši direktyva, papildydama Direktyvą 95/46/EB (kurią Lietuvos Respublika įgyvendino ADTAĮ), siekia apsaugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir ypač jų teisę į privatumą, taip pat ir teisėtus juridinių asmenų interesus. Ši direktyva neįpareigoja valstybių narių išplėsti Direktyvos 95/46/EB taikymą apsaugant teisėtus juridinių asmenų interesus, kuriuos užtikrina atitinkami Bendrijos ir nacionalinės teisės aktai. Direktyvos 2002/58/EB 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šios direktyvos nuostatos smulkiau išaiškina ir papildo Direktyvą 95/46/EB šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytais tikslais. Be to, jos numato abonentų, kurie yra juridiniai asmenys, teisėtų interesų apsaugą.

Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 1 dalis numato, kad naudoti automatinio skambinimo sistemas bei žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų sutikimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalys taikomos abonentams, kurie yra fiziniai asmenys. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikantis Bendrijos teisės ir taikomų nacionalinės teisės aktų būtų pakankamai apsaugoti teisėti kitų nei fiziniai asmenys abonentų interesai, jeigu kalbama apie neužsakytus pranešimus. Pažymi, jog Lietuvos Respublika, įgyvendindama Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnį, ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje neišskirstė abonentų į fizinius ir juridinius asmenis, o nustatė bendrą taisyklę – reikalingas visų abonentų ar registruotų elektroninių ryšių paslaugų naudotojų (tiek fizinių, tiek juridinių asmenų), kurių atžvilgiu tiesioginės rinkodaros tikslais naudojamos elektroninių ryšių paslaugos, išankstinis sutikimas.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai riboja Inspekcijos kompetenciją ne tik dėl ERĮ 69 straipsnio, bet ir dėl viso ERĮ devintojo skirsnio. Remiantis tokiu aiškinimu būtų galima teigti, kad Lietuvos Respublika neįgyvendino arba neteisingai įgyvendino Direktyvos 2002/58/EB nuostatas. Direktyva 2002/58/EB gina ir juridinio asmens, kurio duomenys tvarkomi, teisėtus interesus, tai yra įtvirtinta jos preambulės 12, 17 antraštinėse dalyse.

Atsakovas remiasi ERĮ 68 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog tai, kad šioje nuostatoje minimi abonentu ir registruotas naudotoju gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, įrodo Direktyvos 2002/58/EB preambulės 26 antraštinė dalis.

Atsakovas remiasi ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir nurodo, jog jis, vykdydamas ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatų priežiūrą, yra įgaliotas nagrinėti skundus, priimti sprendimus ir duoti nurodymus ne tik dėl fizinio, bet ir dėl juridinio asmens duomenų tvarkymo (Nuostatų 11.1 p.).

Atsakovas remiasi ERĮ 3 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 11.1 punktu ir nurodo, jog, nagrinėjant asmenų skundus dėl ERĮ pažeidimų ir atsižvelgiant į tai, kad ERĮ nedetalizuoja skundų tyrimo tvarkos, yra vadovaujamasi ADTAĮ dešimtame skirsnyje reglamentuota skundo tyrimo procedūra, todėl Nuostatų 11.1 punkte yra nurodyta, kad asmenų skundai ir pranešimai dėl ERĮ nuostatų pažeidimų yra nagrinėjami ADTAĮ nustatyta tvarka.

Pažymi, kad Nuostatų 11–14 punktuose pateiktas Inspekcijos funkcijų sąrašas nėra baigtinis. Nuostatų 14.7 punkte numatyta, kad Inspekcija atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Taigi Inspekcija yra įgaliota nagrinėti juridinių asmenų skundus dėl jų teisėtų interesų pažeidimų pagal ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus šio įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatas. Net jei būtų padaryta išvada, kad pagal Nuostatus Inspekcija neturi teisės nagrinėti skundų, priimti sprendimų ir duoti nurodymų dėl juridinio asmens duomenų tvarkymo, tai prieštarautų aukštesnės teisinės galios teisės aktui, t. y. ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 punktui.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Teltonika“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 103-107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad Direktyvos 2002/58/EB 12 antraštinėje dalyje nurodyta, kad ši direktyva, papildydama Direktyvą 95/46/EB, siekia apsaugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir ypač jų teisę į privatumą, taip pat ir teisėtus juridinių asmenų interesus. Direktyvoje 2002/58/EB vartojama sąvoka „juridinių asmenų teisėti interesai“. Tačiau pareiškėjas abejoja, ar dviejų pelno siekiančių subjektų ir turinčių vienas kitam komercinių pasiūlymų kontaktas pažeidžia kurio nors iš jų teisėtus interesus.

Pažymi, tuo atveju norintis pateikti komercinį pasiūlymą asmuo turėtų kreiptis dėl „sutikimo kreiptis“ gavimo. Šiuo atveju reikia įvertinti aplinkybę, kad sutikimą duotų juridinis asmuo, o atstovavimo juridiniam asmeniui tvarka skiriasi nuo fizinio asmens. Būdamas pakankamai apdairus oferentas turėtų paprašyti akceptanto viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties, kad įsitikintų, kad numeris, kuriuo skambina, tikrai priklauso abonentui ar registruotam elektroninių ryšių naudotojui, įmonės įstatų ar įgaliojimų, kad įsitikintų, kad sutikimą duodantis asmuo yra tam įgaliotas, asmens tapatybės dokumentą, kad nustatytų duodančio sutikimą tapatybę. Direktyvos kūrėjai turėjo visai kitus tikslus ir tai patvirtina Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 1 dalis.

Pabrėžia, jog pareiškėjui paskambinus J. Wiliams Ltd darbuotojo būdavo atsiklausiama, ar pastarasis sutinka ir gali kalbėti, be to, komercinis subjektas, išviešinęs savo kontaktus internetinėje erdvėje, laikytinas davęs sutikimą kreiptis į jį verslo klausimais. Tik telefonu gavus sutikimą, el. paštu buvo nusiųstas komercinis pasiūlymas. Šiuo atveju juridinio asmens teisėtų interesų pažeista nebuvo.

Remiasi ERĮ 69 straipsniu, 3 straipsnio 85 dalimi, 2 straipsnio 1, 13 dalimis ir nurodo, jog „tiesioginės rinkodaros“ sąvoką aiškinti ir ją taikyti reikia atsižvelgiant į ADTAĮ tikslą, t. y. ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Tiesioginė rinkodara sietina tik su privačiu fiziniu asmeniu. Juridinio asmens apsaugai taikant tokius pačius reikalavimus kaip ir fiziniam asmeniui iškraipoma įstatyminio reguliavimo esmė ir tikslai.

Pabrėžia, jog pareiškėjas neatliko juridinio asmens duomenų tvarkymo veiksmų, kadangi jie atliekami tik fizinių asmenų atžvilgiu. ADTAĮ asmens duomenis sieja tik su fiziniu asmeniu. Tokį aiškinimą patvirtina ir ERĮ 69 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas.

Pareiškėjas nurodo, jog telefonu visada atsiliepia fizinis asmuo, ne juridinis asmuo bendrąją prasme. ERĮ 2 straipsnio 21 dalyje yra vartojama sąvoka „faktinis elektroninių ryšių paslaugų naudotojas“ ir šis asmuo nebūtinai turi būti šių paslaugų abonentas. Tokiu atveju neaišku, ar turi būti gautas fizinio asmens sutikimas tiesioginei rinkodarai, turint abonento kaip juridinio asmens sutikimą ir atvirkščiai. Tai, kad abonento sąvoka visais atvejais apima ir juridinius asmenis, paneigia kitų ERĮ nuostatų analizė (ERĮ 61 str. 4 d.). Pabrėžia, kad tiesioginė rinkodara sietina tik su privačiu fiziniu asmeniu. Jei kaip nurodo Inspekcija, Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio nuostatos perkeltos į ERĮ 69 straipsnį apima juridinių asmenų komercinius pasiūlymus vienas kitam, tai padaryta netinkamai ir neaiškumai šiuo atveju turi būti traktuojami pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas remiasi Nuostatų 11.1 punktu ir nurodo, jog jis neatliko asmens duomenų tvarkymo veiksmų, asmens duomenų tvarkymo pažeidimų nenustatyta. Be to, privatumo apsauga tiek pagal Direktyvos 2002/58/EB, tiek pagal ADTAĮ nuostatas sietina su fiziniu, o ne su juridiniu asmeniu.

Nurodo, jog atsakovui yra suteikti įgaliojimai prižiūrėti ir kontroliuoti ERĮ nuostatų, susijusių su asmens duomenų, kurie pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamą sąvoką yra susiję tik su fiziniu, o ne juridiniu asmeniu, tvarkymu, vykdymą. Atitinkamai, ERĮ 69 straipsnio nuostatos, kurių priežiūra ir kontrolė pavesta išimtinai Inspekcijai, taip pat aiškintinos, kaip susijusios su fizinių asmenų duomenų tvarkymu.

Pareiškėjas remiasi ADTAĮ 42 straipsniu ir nurodo, jog atsakovas pradėjo tyrimą remiantis el. paštu gautu laišku, nepasirašytu elektroniniu parašu. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, nei kas pateikė skundą atsakovui, nei kokie jo įgaliojimai. Tai yra konkretaus asmens skundas ir nesusijęs su visuomenės interesų gynimu, todėl Inspekcija negalėjo pradėti tyrimo neįsitikinus pareiškėjo asmens tapatumu ir jo neidentifikavus. Nustačius neatitikimą nuostatoms, atsakovas turėjo paprašyti el. laiško autoriaus pasirašyti laišką ir pateikiamus dokumentus el. parašu, o to nepadarius palikti pareiškėjo skunda netirtu (kas ir buvo padaryta atsakovo 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 3R-311(2.13.1). Tačiau nors skundas buvo paliktas netirtu, atsakovas savo iniciatyva padarė išvadas ir 2012 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-363(2.13.1), kuriuo skundą pripažino pagrįstu, ir 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė nurodymą Nr. 2R-4290(2.13), remdamasis įstatymu nustatyta tvarka nepatvirtinta informacija ir dokumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 3R-363(2.13.1) ir 2012 m. lapkričio 23 d. nurodymo Nr. 2R-4290(2.13) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais teisės aktais Inspekcija pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. elektroninių ryšių paslaugas tiesioginei rinkodarai naudojo neturėdamas išankstinio abonento sutikimo ir nurodė pareiškėjui užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginei rinkodarai būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento sutikimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš esmės nurodydamas, kad Inspekcijai nesuteikta kompetencija spręsti byloje vertinamus klausimus. Įvertinęs Elektroninių ryšių įstatymo, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir Inspekcijos nuostatų turinį pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Inspekcijai suteikti įgaliojimai prižiūrėti ir kontroliuoti teisės aktų, susijusių su asmens duomenų, kurie sietini tik su fiziniu, bet ne juridiniu asmeniu, tvarkymu, vykdymą. Taip nusprendęs pirmosios instancijos teismas materialių argumentų, susijusių su atsakovo priimtų teisės aktų teisėtumu ir pagrįstumu, nevertino.

Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nuspręsdamas, jog Inspekcija neturi kompetencijos spręsti dėl ERĮ nuostatų taikymo juridiniams asmenims, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui pritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apibrėžiančiame Inspekcijos kompetenciją prižiūrėti ERĮ nuostatų laikymąsi, tiesiogiai nurodyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija prižiūri, kaip vykdomos šio Įstatymo devintojo skirsnio, išskyrus šio Įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatos, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja skundus dėl duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos ir surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, atlieka šio Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Šios nuostatos lingvistinis aiškinimas leidžia teigti, kad juo Inspekcijai pavedama prižiūrėti, kaip laikomasi viso ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus konkrečias šiame skirsnyje esančias nuostatas (61 straipsnio 5 dalis, 64 straipsnio 7 dalis ir 68 straipsnio 2 dalis), reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje teisės normoje Inspekcijos įgaliojimai nėra diferencijuojami priklausomai nuo to, kokio subjekto, fizinio ar juridinio asmens, atžvilgiu taikytinos ERĮ nuostatos.

Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant ERĮ devintojo skirsnio nuostatų taikymo tam tikram subjektų ratui klausimą nėra pagrindo vadovautis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, nes šių teisės aktų reguliuojamų teisinių santykių prigimtis nėra tapati. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 punktas, darydamas nuorodą į ADTAĮ, nurodo procedūrinį aspektą, t. y. pažymi, kad Inspekcija šiame įstatyme nustatyta tvarka įgyvendina jai suteiktus įgalinimus („... Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja skundus dėl duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos ...“).

Atskleidžiant reikšmingų ERĮ nuostatų turinį ir Inspekcijos įgaliojimų apimtį būtina įvertinti, kokių subjektų atžvilgiu taikytinos ERĮ 69 straipsnio 1 dalies, kurio pažeidimą konstatavo atsakovas ginčijamuose aktuose, nuostatos.

ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą. ERĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad abonentas, tai asmuo, kuris yra viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties su šių paslaugų teikėju šalis. ERĮ nuostatose atskirai išskiriamas vartotojas (ERĮ 3 straipsnio 69 dalis), kuriuo laikomas tik fizinis asmuo. Taigi įvertinus ERĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo teigti, kad ERĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abonento sąvoka apima tik fizinius asmenis.

Tokį ERĮ nuostatų aiškinimą patvirtina ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų turinys.

Iš ERĮ priedo matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas šį įstatymą, be kita ko, siekė įgyvendinti įvairius Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 514) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB.

Šios direktyvos 13 straipsnio (neprašyti pranešimai) 1 dalyje nurodyta, kad naudoti automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų ar naudotojų sutikimą. Direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiami neprašyti pranešimai būtų draudžiami tais atvejais, kurie nenurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu nėra gauta atitinkamų abonentų ar naudotojų sutikimo arba jeigu abonentai ar naudotojai nepageidauja jų gauti – šių galimybių pasirinkimas turi būtų numatytas nacionalinės teisės aktuose, atsižvelgiant į tai, kad abi galimybės abonentui ar paslaugos gavėjui turi būti nemokamos.

Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad 1 ir 3 dalys taikomos abonentams, kurie yra fiziniai asmenys, o valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikantis Bendrijos teisės ir taikomų nacionalinės teisės aktų būtų pakankamai apsaugoti teisėti abonentų, kurie nėra fiziniai asmenys, interesai, susiję su neprašytais pranešimais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Direktyvos Preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų abonentai gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys; ši direktyva, papildydama Direktyvą 95/46/EB, siekia apsaugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir ypač jų teisę į privatumą, taip pat ir teisėtus juridinių asmenų interesus; ši direktyva neįpareigoja valstybių narių išplėsti Direktyvos 95/46/EB taikymą apsaugant teisėtus juridinių asmenų interesus, kuriuos užtikrina atitinkami Bendrijos ir nacionalinės teisės, o Preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje abonento ar naudotojo, ir fizinio, ir juridinio asmens, sutikimas turėtų būti apibrėžiamas taip, kaip ir duomenų subjekto sutikimas buvo apibrėžtas ir patikslintas Direktyvoje 95/46/EB. Sutikimas gali būti duotas bet kuriuo tinkamu būdu, specialiu ir pakankamai informatyviu, leidžiančiu naudotojui laisvai išreikšti savo valią, įskaitant ir atitinkamame interneto tinklavietės langelyje dedamą varnelę aktai.

Iš minėtų direktyvos nuostatų akivaizdu, kad joje nurodytais atvejais direktyvos normos susijusios ir su fizinių, ir su juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga, o direktyvos 13 straipsnio 5 dalis valstybėms narėms, kiek tai susiję su neprašytais pranešimais, įtvirtina pareigą priimti nacionalinės teisės normas, užtikrinančias ir juridinių asmenų interesų apsaugą.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Seime svarstyto Elektroninių ryšių įstatymo projekto (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=226260), jo aiškinamojo rašto (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=226267), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 302 patvirtintos Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo koncepcijos (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=206446&p_tr2=2) Seimas, priimdamas ERĮ, ketino tinkamai ir visiškai įgyvendinti Priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant ir Direktyvos 2002/58/EB nuostatas. Minėtų dokumentų turinys nesudaro pagrindo teigti, kad priimdamas ERĮ įstatymų leidėjas neketino perkelti direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 5 dalies, susijusios su juridinių asmenų interesų apsauga. Taigi šiuo atveju sutiktina su atsakovo pozicija, kad ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi buvo siekiama įgyvendinti Direktyvos 13 straipsnio nuostatas, o nustatydamas teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas teisės normų nediferencijavo pagal subjektus ir visų, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu nustatė tokį patį teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 dalies nuostatos suteikia Inspekcijai kompetenciją priimti sprendimus tik fizinių, bet ne juridinių asmenų atžvilgiu. Toks aiškinimas iš esmės reikštų, kad nežiūrint to, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos ir juridiniams asmenims, nebūtų institucijos, atsakingos už šių nuostatų laikymosi kontrolę tais atvejais, kuomet pažeidimą padaro juridinis asmuo.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo proceso dalyvių argumentų dėl ginčijamų teisės aktų iš esmės, o tokių argumentų nagrinėjimas pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme reikštų teisės į apeliaciją pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turėtų, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjas atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, kaip juos apibrėžia ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalis, taip pat, jei tokie veiksmai buvo atlikti, nustatyti, ar pareiškėjas iš kito ūkio subjekto buvo gavęs išankstinį sutikimą (ADTAĮ 2 straipsnio 11 dalis ir Direktyvos 2002/58/EB 17 konstatuojamoji dalis) tiesioginės rinkodaros tikslais, jei taip, kokia forma toks sutikimas buvo išreikštas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys